Romas Paulikas: “Noriu išlikti toks, koks esu”

 

 

Palangos dailininkų kūrybinės grupės „Mostas“ steigėjas ir narys Romas Paulikas birželio 19  dieną atšventė savo 64 – tąjį gimtadienį . Prieš ketvertą metų likimas lėmė menininkui išgirsti klastingos ligos diagnozę . „ Tiesiai iš ligoninės atvažiavau į  savo jubiliejinę parodą , kurią suorganizavo Juozas Griušys kartu su mano draugais“,- prisimena menininkas.  Anot Romo,  ligą įveikti padėjo jo optimizmas ir tikėjimas,  kad viskas bus gerai. Gyvenime duoti išbandymai yra ne kas kita, o savo paties laiko dvasioje suvokti dalykai.  „ Kaip gi kitaip , juk kiekvienas upelis ar upeliukas per laiką tekėdamas savo akmenis šlifuoja į deimantus , taip ir žmogus  per  išbandymus atranda save ir savo terpę joje “, – įsitikinęs ketvirtą dešimtmetį Palangoje gyvenantis ir kuriantis menininkas.

 

Kūrybinėse dirbtuvėse

 

Ponas Romas gimė ir augo Klaipėdoje,  su savo žmona Zitute (taip švelniai vadina savo išrinktąją) apsigyveno Palangoje , kai ši , atvykusi dirbti pagal paskyrimą  „ gavo raktus nuo buto“. Šiandieną šeimos vyras ir trijų sūnų tėvas  galvoja , jog gyvenant ilgus metus santuokoje ( kitą vasarą jiedu švęs 40 metų santuokoje sukaktį ) du žmonės  suauga ir nebegali būti vienas be kito . „Šeimoje būna visko,- sako ponas Romas –  būna ir susipykstame , bet aš labai greitai „ atauštu “ , atsiprašau “. Kad ponia Zita Paulikienė  yra savo vyrui didelis autoritetas byloja  ir mažytė smulkmena , kurią pastebiu ant gražiai paserveruoto stalo menininko dirbtuvėje :  “ Aš jai sakau, kam jų reikia ( stalo servetėlių )  , esu paprastas žmogus, o ji – reikia, juk moteris  ateis “ ,- juokiasi menininkas.

Kūrybines dirbtuves gyvenamojo kvartalo rajone R. Paulikas įsigijo gimus trečiam sūnui – pagrandukui 1994 metais. „Turiu tris sūnūs. Vienas sūnus baigė Dailės akademiją, bet dirba bankininku ( juokiasi)  , kitas – gyvena Amerikoje, kažkuo į mane panašus. Turi  aktorinių gabumų, labai vikrus, jaunėlis – išmaniomis technologijomis domisi , gyvena ir dirba Vilniuje. „   Turiu tris anūkes ,- didžiuodamasis toliau pasakoja šeimos vyras – tik , va (iš kišenės išsitraukia mobilųjį telefoną ir rodo pačios mažiausios anūkėlės nuotrauką) , susilaužė darželyje rankelę “,- liūdnai taria jis. Skaičius trys R. Pauliko  gyvenime yra reikšmingas . Tarp vyresniųjų pono Romo sūnų yra trijų metų , trijų mėnesių ir trijų dienų skirtumas.

Kiekvienam menininkui kūrybinės dirbtuvės yra ta vieta , kurioje jis praleidžia daugiausiai laiko.

Ponas Romas į dirbtuves ateina anksti ryte. Jį čia suranda draugai , kolegos, menininkas ruošiasi kūrybinėms išvykoms.  Per Jonines Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ menininkai išvyksta į  dailininkų plenerą, kuris  šiais metais įvyks „ Auksinio Elnio dvare“ ( Telšių raj. Luokės seniūnija, Rapalių kaimas) . Anot menininko , plenerai – tai puiki  galimybė parodyti save , pasimokyti iš kitų  ir į namus parsivežti  naujo ir gaivaus kūrybinio „vėjo“.

 

„Esu kosmopolitinis žmogus‘

-Gerb. Romai, ar menininkas šiandieną gali pragyventi iš savo kūrybos?

– Anksčiau galėjo,  dabar ne. Tai susiję su pinigo nuvertėjimu. Pamenu, sovietiniais metais ( R. Paulikas yra baigęs dailės mokyklą Klaipėdoje,  Maskvos liaudies dailės universitete  grafikos tapybos fakultetą ) dirbau Dailės kombinate. Gaudavome įvairius užsakymus. Pamenu, kaip  didžiulį F. Dzeržinskio plakatinį portretą kėlėme ant „Pušyno“ poilsio namų fasadinės sienos. Per vieną dieną esu į namus parnešęs 200.000 vagnorkių. Tokią sumą  susirinkau iš salonų , gatvėje niekada nestovėjau ( esu naminis katinas ).   Mano darbus yra nupirkęs A .Brazauskas Kazachstano prezidentui N. Nazurbajevui, A. Saudargas , kai buvo atvažiavęs su Slovėnijos prezidentu.

Pasikeitus laikams, po mūsų revoliucijų, reikėjo kažkaip  išgyventi. Teko ir man paragauti emigranto duonos. Esu du metus su pertraukomis važinėjęs į Vokietiją . Iš pradžių dirbau sandėlyje, kai akcijos nukrenta , šeimininkas duoda didžiulę pinigų sumą (27.000 markių)  ,  mes su draugu  važinėdami po šalį supirkdavome prekes , vėliau jas pakuodavome. Vieną dieną šeimininkas leido man piešti. Tapydavau paveikslus, o jis juos parduodavo. Už tai per dieną gaudavau devyniasdešimt markių. Esu prašęs gal kokį procentą nuo pardavimo ir man skirtų, bet šis nesutiko , sako – “ nein “.

– Trisdešimt penkeri  metai kaip esi palangiškis. Kaip ,Romai, sekasi sutarti su vietiniais menininkais?

– Esu kosmopolitinis žmogus. Kartais matau kažkokių nesutarimų. Aš džiaugiuosi, kai žmogus gali save parodyti, niekada neturiu ir neturėjau jokio pavydo. Kiekvienas turime savo arkliuką. Bendravime neturiu  jokių problemų . Tiesa, dar prieš „Mosto“ įkūrimą turėjome liaudies meistrų paviljoną (šalia kavinės „Kerpė“ ). Kad pastatas nebūtų tuščias, suorganizavome parodą. Esu vienam palangiškiui pasakęs , kad jo akte pavaizduotos tarsi žalios gyvatės. Pajuokavau, o jis labai supyko. Vėliau , po dailininko mirties, jo žmona išleidusi knygą parašė, kad vienas dailininkas buvo jos vyrui tai pasakęs . Ai , nekreipiu į tai jokio dėmesio. Šiandieną man liūdniausia, kad esu netekęs  daug savo draugų . Iš „ mostiečių “  likau vienintelis vyras , neskaitant  Juozuko ( a.a. Juozo Griušio sūnaus) . Šiandieną jis vadovauja „Mostui“. Organizuoti patinka . Palangos kūrybinę grupę įkūriau aš, ir pavadinimą jai sugalvojau ( anksčiau tokią pat grupę buvau įkūręs Klaipėdoje) ,  bet vadovauti  nenoriu, tą tegu daro jaunimas.

Svarbiausia- neprarasti optimizmo

Apie ligas kalbėtis nėra didelis malonumas, tačiau Romas Paulikas ir šioje vietoje yra linkęs juokauti. „ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje buvau savas ( ne vienas mano paveikslas ligoninėje kabo ).  Palatoje gyvenau vienas , seselės ateina pas mane ir klausia:  o ką jūs šiandieną valgysite, ar guliašą, ar dar kažko norėčiau . Arba,  ateina jaunuoliai sudaužytais žandikauliais,  švebeldžiuodami  manęs klausia ( aš jų nesuprantu) , ar gali  jie įsijungti televizorių (tada vyko pasaulio futbolo čempionatas) , nes daktaras pasakė klausti Romo, ar jam netrukdys “ ,- smagiai kvatojasi Romas.

Pasak R. Pauliko, žmogus,  atsidūręs nelengvoje gyvenimiškoje  situacijoje turi neprarasti optimizmo , žiūrėti į priekį ir galvoti , jog viskas su tavimi bus gerai. „ Aš save prižiūriu, geriu įvairias arbatas , domiuosi netradicine medicina ir džiaugiuosi sutikęs puikius medikus,  kuriais pasitikėjau , o jie pagelbėjo man nugalėti ligą “.

Spiralinis gyvenimo virsmas

-Esate vyresnės kartos menininkas. Ką  norėtumėte palinkėti jauniems menininkams?

– Mus visus įtakoja laikas. Išbandyti viską reikia. Ir aš blaškiausi  (ir prie abstrakcijų , ir prie akademinės ar impresionistinės tapybos).  Tas pasiblaškymas  atsiliepia į ateities kūrybą. Per laiką  viskas šlifuojasi į deimantą. Ateina tokia diena, kai tu pats save sugalvoji. Atsimenu ,  man vis prikišdavo menininką  A.Taurinską ( kaip A.Taurinskui jo mokytoją  V. Karatajų) . Tai yra neišvengiama , mes visi kažką iš gyvenimo „pavagiame“ . Tuo labiau , kai šalia yra tavo mokytojai. Ir tik  viską išbandęs pradedi save tobulini. Nereikia pergyventi , galbūt tu būsi reikšmingesnis ir įdomesnis kitiems per tuos išbandymus. Iš visų kelių atsirenki vieną . Mokslas jaunam žmogui yra būtinas. Talentas gali būti be nieko , bet gabus žmogus pats ieškos , nes norės į kažką atsiremti.

Anksčiau sakydavo,  matai, koks jis apžėlęs (ilgais plaukais),  ar kliošines kelnes vilki. Yra nauja karta ,   dabar jaunimas pina ar dažo plaukus ,  ir su tuo reikia susitaikyti. Mes buvome tokie patys kaip ir jie- šiandieniniai. Kartų karta eina spirale  ir vėl kartojasi.

-Romai, ko norėtumėte sau palinkėti?

– Norėčiau išlikti toks , koks esu sau , savo šeimai ,  visiems pažįstamiems. Palangiškiams norėčiau palinkėti optimizmo ir geros sveikatos.

Jūros vaikas

Nesu meno žinovė, tačiau atsisveikinant su tapytoju Romu Pauliku ir apžiūrėjusi jo dirbtuvėje kabančius paveikslus, įsitikinu , jog Romas Paulikas – jūros vaikas. Jo kūryboje dominuoja jūros motyvai.  Jūra , ar  laivai stovintis krantinėje , man yra tarsi stikliniai : lengvi , regimi  iš įvairių pusių , juose daug žydros spalvos (tarsi tapytojo akys) , saugantys paslaptį . Suprantama, šias paslaptis gali įminti  tik pats kūrėjas, kurio vaikystė, jaunystės metai ir gyvenimo branda prabėgo čia , prie Baltijos jūros.

Irena Valužė

 

 

 

 

 

2018-06-13 10.51.17

Tapytojas Romas Paulikas

 

 

 

 

 

 

Eliusė, arba viena perplėšto gyvenimo istorija

 

Užmaršties dulkėms lemta nusėsti ant daiktų, kuriuos kažkada lietė žmogaus rankos,  ant drabužių , kuriais jis vilkėjo, tik nuotraukoms, paslėptoms senuose nuotraukų albumuose, senaties terminas netaikomas. Žmonių atminimais jos atgyja iš naujo.

Istoriją apie rusų tautybės mažą mergaitę , karo audrų nublokštą į pajūrio miestelį- Palangą , ir jos įtėvius – Albiną ir Kazimierą Paulauskus ,priglaudusius našlaitę savo namuose , papasakojo jų  anūkė – palangiškė Laima Mikuckienė.

DSC02206

Laima Mikuckienė

 

„Stalo viršaus nesiekė“

“1941 metais našlaičiams (netekusiems tėvų) Palangoje  Birutės al. buvo įkurta  prieglauda ( vėliau ten buvo  vaikų darželis). Daugelis palangiškių globojo  tuos vaikelius.Viena iš tokių buvo mano močiutė-Albina Paulauskienė. Baba (taip mes ją vadinome) buvo švelnumo, gerumo ir moteriškumo įsikūnijimas. Nežiūrint į tai, jog  šeima varganai gyveno , ji nutarė priglausti  nuo karo nukentėjusį vaiką- mergaitę. Baba  manė, jog mergaitė  bus didelis džiaugsmas jos jau suaugusiems vaikams, o taip pat bus draugė mano mamai ( šeimoje augo keturi sūnūs ir  viena duktė)”,-pasakojo ponia Laima.  “Kai mano mama prisimindavo kaip jos  kartu su  teta Stase (A.Paulauskienės marčia) atėjo į prieglaudą parsivesti vaiko, visada verkdavo: “Vaikų buvo daug. Kampe sėdėjo liūdna, juodom akelėm , susigūžusi mažytė mergytė. Pašaukėme ją, ir ji tučtuojau atbėgo. Mergaitė nesiekė net stalo viršaus. Buvo kokių penkių ,šešių metelių, labai nemėgo valgyti košės (gal per daug riebi jai buvo, gal dar kas…)“,-senelių ir mamos prisiminimais dalinosi ponia Laima.

Albina ir Kazimieras Paulauskai pakrikštijo vaiką Palangos bažnyčioje ir davė Elenos vardą. Taip Elena Paulauskaitė tapo dar vienu vaiku senųjų žvejų – Paulauskų šeimoje. Artimieji  Eleną vadino Eliuse.

Karo išblaškyti

Kaip vėliau sužinojo mergaitę savo šeimoje įdukrinę ponios Laimos seneliai, Elena (tikroji pavardė-Galina Novikova) į  prieglaudą buvo atvežta kartu su savo broliu Jurijumi. Jurijus buvo mažesnis už Galiną.  Dabar Jurijui  galėtų būti  virš 70 metų, o Galinai (Elenai)-83 metai.

Po karo atsirado vaikų tėvas. Per valsčių sužinojęs ,kurioje vietoje buvo įkurti vaikų namai, jis atvažiavo jų pasiimti. Vaikų tėvas  buvo kariškis . Neaišku , kur vaikai Lietuvoje kartu su mama anksčiau gyveno, bet buvo pasakojama, jog per bombardavimą vaikų motina bėgusi per rugių lauką ir žuvo. Taip abu vaikai tapo našlaičiais,- pasakojo L.Mikuckienė.

Jurijų Novikovą iš vaikų namų  buvo pasiėmę auginti kita palangiškių šeima- Stanislovas ir Justina Meškiai. Sutuoktiniai savo vaikų neturėjo. Berniuką taip pat pakrikštijo ir davė jam  Justino vardą (vadino Jusčiu). Abi palangiškių šeimos visada labai artimai bendravo, brolis ir sesuo galėjo bet kada matytis.

Šeimoje –sava

Elena, augdama tarp vyresnių už ją brolių ir sesers, šeimoje jautėsi mylimu vaiku. Palangoje ji užbaigė septynias klases , Klaipėdoje – Mokytojų seminariją. Eliusė mokykloje buvo rami ir gera mergaitė. Tokią ją prisimena ir jos klasės draugas- palangiškis  Gytis Venckus. Jis, gatvėje  sutikęs Laimą,  visada jos paklausia, ar nėra žinių apie Eliusę.

Elena labai gražiai kalbėjo lietuviškai,  o raštas, anot L .Mikuckienės, buvo išskirtinis. Eliusė rašė dailyraščiu. Apie tai byloja jos laiškai, rašyti savo pačiai mylimiausiai sesutei-Skolei (Skolastikai).

Kitas gyvenimas

Eliusei ėjo kokie šešiolikti metai, kaip atsirado jos tėvas.”Į kojas puolęs, sakė padės vaikams, o išėjo – atvirkščiai”,-prisimena Laima močiutės  ne kartą girdėtas aimanas. Į Ukrainą kartu su broliu ir tėvu išvažiavusi Elena apsigyveno Harkove. Ilgai netrukus tėvas vedė, sukūrė savo šeimą. Merginai teko pačiai kabintis į gyvenimą.  Harkove ji užbaigė medicinos mokyklą, dirbo medicinos seserimi ligoninėje. Nei iš tėvo, nei iš pamotės pagalbos nebuvo. Kad išgyventų,  neretai tekdavo “parduoti” kraują (buvo kraujo donorė). Vėliau ištekėjo, gimė jos taip laukta dukrelė – Iročka. Kaip prisimena L.Mikuckienė, Eliusės artimieji nuolat siųsdavo į Ukrainą siuntinius. Siuntiniuose pagrinde buvo maistas: lašiniai, miltai, svogūnai. Žiemai močiutė Eliusei primegzdavo vilnonių kojinių.

Vedybos  Eliusei  nebuvo laimingos. Vyras girtuokliavo, vėliau jis susirgo. Nors pora buvo išsiskyrusi, tačiau ji savo vyro nepaliko; prižiūrėjo ir slaugė jį . Kai mirė Eliusės sesers vyras,  sesuo kvietė ją atvažiuoti į Palangą ir gyventi drauge, bet ši atsisakė.

Didžiausias džiaugsmas-atostogos Palangoje

Albina Paulauskienė ilgėdavosi savo Eliusės. Todėl Elena stengdavosi vasaromis aplankyti savo mylimą mamą ir pasimatyti su visais artimaisiais. Močiutė buvo mažakalbė, bet ,anot Laimos, “jos meilus žvilgsnis ir rankos , laikančios  mūsų mažus delnus, buvo daugiau nei pasakyti žodžiai.  Nuo sunkaus darbo išsiplėtusiose rankų venose  tekėjo gerumo upės, ir tos meilės užteko visiems ”.Tai jautė ir Elena, todėl ji savo dukrą stengdavo atvežti į Palangą. Mergaitė augo labai graži : ilgais šviesiais plaukais, žydrom akim ,perlamutro baltumo oda . Elena didžiavosi ir, kaip visos mamos, mylėjo savo dukrą.  Mergaitė lietuviškai  nekalbėjo, tačiau viską puikiai suprasdavo. O į močiutės nuolatinį raginimą valgyti – dažnai  atsakydavo patempta lūpa. Senolė pergyveno, kad anūkėlė mažai valgo ir  išblyškusi.

Sunkus gyvenimas

Kai Iročkai sukako 16 metų, Elenos duktė Irina susirgo kasos vėžiu ir netrukus mirė. Apie šią šeimoje įvykusią tragediją artimieji sužinojo iš paskutinio Eliusės laiško.  Nuo to laiko prabėgo keturi dešimtmečiai. Kaip susiklostė palangiškių Albinos ir Kazimiero Paulauskų įdukros likimas, nežinomas. Taip pat nežinoma, kaip  sekėsi Elenos broliui Justinui. Buvo kalbama, kad jo gyvenimas –  tai nesibaigiančios “klajonės” po Rusiją.

Ponia Laima prisimena, jog mama bandė per Palangos turizmo informacinį centrą sužinoti , ar Elena gyvena tame name, kurio adresą buvo nurodžiusi. Nuvažiavę į vietą centro darbuotojai iš kaimynų išgirdo vienbalsį atsakymą:  “Tokia čia negyvena”.

Perplėšta nuotrauka

Laima Mikuckienė iki šiolei negali suprasti, kodėl tokiam geram žmogui (puikaus harakterio, švelni, visus mylinti), kaip buvo Elena, reikėjo patirti   tiek daug  skausmo, vargo, kęsti badą. Moteris prisimena, kaip močiutė ašarodama negalėdavo atleisti Eliusės tėvui už tai, jog šis  vaikus išvežė, kaip ji sakė, į pražūtį. Dažnai ji žiūrėdavo į  nuotrauką, kurioje įamžintas pats skaudžiausias išsiskyrimo  su jos mažaja dukrele momentas. O kas nuotrauką perplėšė  į dvi dalis –  istorija nutyli.

Seniai jau nebėra senųjų žvejų – Paulauskų, nebėra ir Eliusės mylimos sesers, brolių ir senosios trobelės  pamiškėje, netoli jūros, kur jie visi laimingai gyveno. Daiktai laiko tėkmėje suyra, juos keičia naujais, tik atmintis, – ta nenuorama, neleidžia žmogui nurimti.

Laima Mikuckienė, rodydama nuo laiko pageltusias nuotrauka susijaudinusi kalbėjo:” Aš norėčiau, kad palangiškiai ( vaikai, ar anūkai), kurie karo metais buvo priglaudę savo namuose našlaičius, atsilieptų ir papasakotų daugiau apie juos. Gana apie lietuvius kalbėti iš blogosios pusės. Gerų žmonių buvo ,yra  ir bus”,- įsitikinusi senųjų palangiškių dinastijos palikuonė – Laima Mikuckienė.

 

EPSON MFP image

EPSON MFP image

 

EPSON MFP image

EPSON MFP image

 

 

 

 

1.Elena Paulauskaitė su savo dukra Irina

2.Išsiskyrimo momentas:iš kairės į dešinę stovi K.Paulauskas,A.Paulauskienė, vaikų tėvas,J.Meškienė, S.Meškys.Viduryje-Elena Paulauskaitė ir Justinas Meškys

Nuotraukos iš asmeninio L.Mikuckienės šeimos albumo

 

Irena Valužė

“Žmonių tarpusavio santykiai turi būti grįsti tarnyste ir besąlygiška meile”

 

Lepos 5 d.  Antano Mončio namų-muziejaus kiemelyje atidaryta paroda,skirta Jonui Pauliui II-ajam “Laisvės popiežius”. Paroda pasakoja ne tik apie Popiežių ir jo mokymą,bet pristato ir Lenkijos istoriją, ypatingai laikotarpį,kai Lenkijoje kūrėsi judėjimas “Solidarumas”,kai lenkai pradėjo kovoti už savo nepriklausomybę ir kokią ytaką šiai kovai turėjo Popiežius.Parodoje taip pat pasakojama apie Popiežiaus pastangas kovojant už žmonių teises visame pasaulyje.

Paroda lenkų ir lietuvių kalbomis paruošta eksplotavimui lauko sąlygomis. Paroda susideda iš 36 stendų,kurie jungiasi po 4 vienetus ir sudaro kvadratines kolonas (2 m.aukščio).Iš viso tokių kolonų yra devynios.

Keletas tekstų,panaudotų parodos stenduose:

„Keliaudamas po visą pasaulį popiežius lenkas primena,kad kiekviena politinė sistema turi saugoti žmogų ir gerbti piliečių individualumą.Jonas Paulius II apie tai kalba ir laisvojo pasaulio lyderiams,ir aršiai su visuomene konfliktuojančioms vyriausybėms.Taip pat primena,kad visi žmonių tarpusavio santykiai turi būti grįsti tarnyste ir besąlygiška meile,ypač silpniausiems ir skriaudžiamiems. Itin stiprūs dvasiniai saitai jungė Joną Paulių II su Motina Terese,kuri labaiausiai globojo visuomenės atstumtus,sergančius raupsais ir Indijos gatvėse mirštančius žmones.Popiežius daugybę kartų primindavo vienuolės posakį,kad norėdami keisti pasaulį,privalome pradėti nuo savęs“.

Šv.Kazimieras,kurį kartu su broliais lietuviais lenkai garbina kaip globėją,nušviečia bendrą abiejų kaimyninių tautų istorinę praeitį ir teikia harmoningo,vaisingo sugyvenimo kiekvienoje gyvenimo srityje viltį,sugyvenimo,kuris visada turėtų remtis pagarba visuotinai priimtiems tarptautinės tvarkos principams,-ateityje taip bus palaikoma ilgalaikė taika šioje Europos dalyje“.

2016-2017 m. Paroda jau buvo eksponuota Vilniuje:prie Apaštalinės Niunciatūros, Bernandinų bažnyčios šventoriuje,Pal. Matulaičio bažnyčioje,Naujosios Vilnios Švč.Mergelės Marijos Taikos Karalienės bažnyčioje.Gegužės mėnesį paroda buvo eksponuojama Panežėžyje,Laisvės aikštėje.

Antano Mončio namų-muziejaus kiemelyje paroda veiks iki š.m.rugpjūčio 1-os dienos.

 

(informacija paimta iš Lenkijos Respublikos ambasados patarėjo Marcin Lapczyski laiško ,atsiusto A.Mončio muziejaus direktorei Loretai Turauskaitei)

IMG_2253

parodos “Laisvės Popiežius'”ekspozicija Palangos A.Mončio namų-muziejaus kiemelyje

(vaizdas iš viršaus)

Irena Valužė

 

 

Kad bitės neįgeltų,pasisveikink su jomis

Birželio  mėn. 29 d. palangiškiui Napaleonui Apulskiui sukako aštuoniasdešimt šešeri.Ramioje, L.Vaineikio gatvėje stovi puikus, naujai renovuotas namas. Šis namas mena ne tik darbščias pono Napalio (taip jį daug kas vadina) rankas, bet ir prabėgusį  jo gyvenimą. Daugiau nei penkiasdešimt metų  N.Apulskis augino bites. Senasis bitininkas sako,jog norint išvengti įgėlimų, reikia su bitėmis pasisveikinti.

Jaunystėje lydėjo sėkmė

Susėdę erdviuose N.Apulskio namuose kalbamės apie paprastus dalykus :tėvus, šeimą, darbą, vaikus, anūkus,-visa tai,ką vadiname įprastu žmogaus gyvenimu žemėje. Puikiai atrodantis vyras sveikata nesiskųstų, jei ne tie nelemti medaus kilogramai, užsilikę senolio spintoje. Kai prieš metus laiko jis savo bites (laikė 25 avilius) atidavė geriems žmonėms, medų valgė be gailesčio. Dabar įsitaisęs cukraligę, teko ir ligoninėje pabuvoti. Bitininkas perspėja,kad medų reikia naudoti protingai,o ne valgyti jį “kibirais”. Prisimindamas savo jaunystės  dienas senjoras galvoja ,jog jam tada labai sekėsi.

Pono Napalio tėvai buvę žemdirbiai. Mažasis Napaleonas gimė ir augo kaime (Skuodo raj). Baigė pradinę mokyklą,vėliau aštuonmetę. Šarkės kaime dirbo kolūkio pirmininko pavaduotoju, vėliau buvo išsiųstas į kursus. Po trijų mėnesių baigęs mokslus Dotnuvos Žemės ūkio institute, buvo paskirtas dirbti Ligstodės kolūkio pirmininku. Šarkės kaime sutiko savo išrinktąją -Jadvygą. Vedė, su Jadvyga susilaukė dviejų sūnų, atšventė auksines vestuves. Prieš dešimt metų jis tapo našliu. Gyvenimo kelyje būta visko ,tačiau visada jis stengėsi žiūrėti į priekį  ir būti dėkingam tiems, kas jį gyvenime palaikydavo. N.Apulskis geru vardu mini kolūkius, rajoną, kurie  jį ,jauną žmogų, niekada nebuvo atstūmę.

Palanga

Beveik prieš šešiasdešimt metų N.Apulskis atvyko gyventi į Palangą. Iš pradžių apsigyveno pas giminaičius, įsidarbino miesto tvarkymo kontoroje tiekėju, vėliau elektriku Statybos valdyboje. Dirbdamas šioje įstaigoje gavo žemės sklypą ir pradėjo statyti namą. Pasak senolio, jis dirbęs dieną ir naktį,negailėdamas nei jėgų ,nei sveikatos. Statydamas namą dar  gamino medines žuvėdras (suvenyrus). Tuo metu daugelis palangiškių dirbo Plungės liaudies gaminių įmonėje (Palangoje buvo jos cechas).Laisvo laiko nebuvo daug, tačiau savaitgaliais  jiedu su žmona ir vaikais  eidavo pasivaiksčioti į parką.

Prabėgo daug metų. Užaugo pono Napalio vaikai. Štai anūkė,kuri dabar gyvena Italijoje,nepamiršo senelio pasveikinti su gimtadieniu. Džiaugiasi  N.Apulskis ne tik anūkais (jų jis turintis tris), bet ir dviem proanūkiais.

Palanga patinka,tačiau prisimindamas praeitį ponas Napalis su nostalgija mena tas vietas,kur prabėgo jo jaunystė.Prieš porą metų lankydamasis tėviškėje stebėjosi ,kaip greitai užžėlė keliai ir keliukai.

Kurortui-šimtas procentų

Senjoras įsitikinęs,jog lyginant senus laikus, Palangos kurortas pasikeitė tik į gerą pusę. Naujos statybos: namai, viešbučiai, miesto autobusų stotis,vasaros koncertų salė-tai statiniai,kuriems neabejotinai galima suteikti aukščiausią įvertinimą-šimtą procentų. O dar prisiminęs,jog Palangos meras žada vietoj buvusios reabilitacinės ligoninės „sermiestyje“ pastatyti sveikatos kompleksą, džiaugiasi dvigubai:„Geras meras, antrą kadenciją eina, jis toks pat  palangiškis“.

Sovietiniais metais dirbdamas kolūkio pirmininku dažnai suko  galvą ,kaip įgyvendinti  septynmečio planus. Šiandieną juokiasi,jog kartais popieriuje tekdavo ne tuos  skaičius įrašyti,tokia buvusi realybė. Darbas sekėsi, nebuvę sunku, nes jei „tau žmogus yra geras,tai ir tu jam būsi geras. Laikai pasikeitė,reikia tik apgalvotai ir protingai ūkininkauti,“-mano buvęs kolūkio pirmininkas.

Ne dejuoti,o duoti darbo

N.Apulskis sutinka,kad pensijos (nors jam užtenka),ar minimalus darbo užmokestis turėtų būti didesnis, tačiau žmonėms visada blogai:”Žiūrėk, bobutė,kuri ką tik „biedavojosi“,maisto parduotuvėje pilną  vežimėlį stumia“.

Politika  N.Apulskis nesidomi,tačiau jis mano,jog Lietuvoje nėra valdžios.Anot jo, „žalieji“ turėtų rūpintis darbo vietų kūrimu,o ne „šnapso“draudimu.Taip tvarkantis-valstybės iždas bus tuščias:“Tarybiniais metais „šnapso“ nebuvo,bet visi žmonės turėjo darbą. Ponas Napalis pasigenda ūkiškumo. Jam visai neaišku,kodėl veršiukus parduodame Izraeliui,užuot juos auginę Letuvoje ,kodėl pieno perdirbėjai žmonėms pardavinėja ne pieną ,o vandenį. Jis siūlo žmonėms pirkti tik riebų pieną,vandenį galime įsipilti patys.

Bitės atpažįsta savus

Kaip pasakojo ilgametis bičių mylėtojas,bitės  protingos,tačiau su jomis reikia elgtis  taip pat protingai: nešaukti, nebūti piktam, tada jos pripranta ir atskiria savą žmogų. Darbui bitininkas  naudodavo tik dūminę, tada bitės ramios ,-sakė jis. Pono Apulskio atmintyje išliko nutikimas, susietas su jo darbu  bitininkystėje. Kolektyviniame sode, kuriame stovėjo jo aviliai, jis buvo išsikasęs šulinį. Kaimynas netoliese statėsi namą ,todėl  ateidavęs iš šio šulinio pasisemti vandens. Bitininkas pamena tą momentą, kai kaimyną užpuolė jo  bitės .Šis, įširdęs ant jų, Napaliui rėkė:“Kodėl tu be sietelio dirbi ir tau jos nekanda?“.Tuokart bitininkas įtūžusiam kaimynui atšovęs: “O ar pasisveikinai su bitėm?“. “Bitės atspėja,kuris žmogus blogas,o kuris ne,ir nieko čia nepakeisi”,-sakė jis.

„Biednas“- laimingesnis

Savo pašnekovo paklausiau:jeigu galėtumėt gyvenimą atsukti atgal,ko niekada nedarytumėt,arba atvirkščiai-būtinai tai įgyvendintumėte? -Esu du namus pastatęs.Jeigu gyvenimas atsisuktų atgal, namų nebestatyčiau. Jie atėmė daug jėgos ir sveikatos. Butą turėčiau. Save daugiau žiūrėčiau.

Pragyvenus ne menką gyvenimo dalį vyras neabejoja,jog beturtis yra laimingesnis už turtuolį. O žinant ,kad Palangos kurortas priklauso nuo saulės,visiems palangiškiams jis linki  gero  gyvenimo ir  puikaus oro: “Bus „pagada“-bus poilsiautojų: biznis vyks,žmonės labiau šypsosis , bobutės įsileis poilsiautojų,mokesčius susimokės,ir gerai.”Taip pat Napaleonas Apulskis visiems senjorams palinkėjo, kad jų vaikai neskaudintų tėvų, nesivaikytų palikimų, o nuoširdžiai vienas su kitu bendrautų.

Atsisveikinat sužinojau, jog  ponas Napalis laukė atvažiuojant savo sūnaus. Tėvo akyse blizgėjo meilės savo vaikui liepsnelė.Jos neįmanoma užgesinti.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

 

Napaleonas Apulskis

Irena Valužė

Gyvenimo misija:būti geru žmogumi

Saulėtą vasaros dieną iš gyvenimo pasitraukė palangiškė,daugiametė Palangos Turizmo-informacijos centro direktorė  Alla Valužienė. Draugams bei pažįstamiems išsiųsta žinia apie netektį žaibo greitumu sugrįždavo užuojautos  žodžiais:“Kaip gaila,išėjo labai geras žmogus“.

Mirtis ir gimimas turi savo datas,jų nepakeisime. Tačiau  per visą sąmoningą žmogaus gyvenimą jos eina  lygiagrečia  liniją, kuri, lyg aukso siūlas, nematomais saitais suriša giminingas sielas , gerus darbus ir žmones, kurių širdyse paliekame atmintį.

Allą Valužienę pažinojau daugiau nei keturiasdešimt metų. Mus siejo giminystės ryšiai,ir ne tik jie. Šiandieną galiu drąsiai ištarti: Ji buvo mano draugė. O draugas,kaip žinia, niekada neišduoda, pačiais sunkiausiais gyvenimo momentais ateina į pagalbą, duoda patarimą ,džiaugiasi ir liūdi kartu su tavimi. Toks buvo ir  mano brolienės ,Allos Valužienės gyvenimo moto:nei vieno neatstumti, nenuskriausti,o  kiek leidžia galimybės – kiekvienam surasti šiltą žodį.

Trys metai kovojant su klastinga liga baigėsi kelionės žemėje pabaiga. Ligonė negalėjo susitaikyti su savo negalia, todėl vedė gana uždarą gyvenimo būdą. Daugiausiai savo namuose laukdavo buvusių bendradarbių, kolegų, draugių,skambučių iš sūnaus Roberto ir dviejų anūkių-Agatos ir Gerdos .Praėjusią vasarą džiaugėsi puikiai atšventusi savo septyniasdešimties metų jubiliejų. Tada jos mažame kambarėlyje vos sutilpo gėlės ir  žmonės, atėję jubiliatę pasveikinti. Kiekvieną kartą prisimindama šią šventę ji kartojo: „Buvo gerai“. O tai reiškė, kad ji buvo laiminga būti tarpe tų, su kuriais ją rišo ilgi darbo ir gyvenimo metai.

Šiandieną galvoju, jog velionę pažinojusių žmonių liūdesys netekus  labai gero žmogaus yra ne kas kita, o pats didžiausias Allos Valužienės gyvenimo įvertinimas žemėje.

FB_IMG_1497251352069

Alla Valužienė

lrena Valužė

Susėsit šventai vakarienei

Taip jau yra,-artimos sielos bet kokiais gyvenimo momentais (sunkiais ir džiugiais) susišaukia. Dvi dienas iš eilės pastebėdavau, jog mano dienoraštyje (blog) daug kartų buvo skaitomas vienas ir tas pats straipsnis (“Vienas paveikslas”) apie žymius Lietuvoje meninkus-Uogintus. Nuojauta neapvylė. Vakar  “Lietuvos rytas” paskelbė,jog anapilin išėjo paskutinis Broniaus Uoginto ir Bronės Mingailaitės vaikas- Gintarė Uogintaitė.

For memories

Gintarė-saulėtas vardas .Tokį gražų vardą Tau suteikė tėvai. Buvai šeimoje jauniausia (po brolio) tėvų mylima mergaitė. Mudviejų su Tavimi laikas (vaikystėje) būdavo ankstyvas  pavasaris ir vėlyvas ruduo.Vasaras Tu leisdavai kitų,pas jus vasarojusių  vaikų , būryje.  Žiūrėdama savo kieme per tvorą kokias linksmas išdaigas jūs ten krečiate, pavydėdavau. Ypač nemėgau skulptoriaus G.Jokūbonio vaikų. Jie visai vasarai iš manęs Tave  atimdavo. Kas rytą atnešdama į jūsų namus uzbonėlį dar šilto karvės pieno,dairydavausi kur esi Tu. Tačiau visą draugystės su Tavimi trūkumą kompensuodavo šalti pavasariai ir vėjuoti rudeniai(Tavo tėtis ilgai užsibūdavo Palangoje). Tada, kai name nutildavo žmonių šurmulys,  prisižaizdavome į valias.Lėlių neturėdavome,  dažnai pasiėmusios  gana sunkokas   angelų  ir vienuolių  skulptūras (name jų būdavo) susukdavome  jas  į mamos  medinėje skrynioje  surastas įvairias medžiagos skiautes  ir žaizdavome namais. Vieną sykį taip bežaidžiant buvome užtiktos Tavo tėčio. Gavome barti .Tėtis šias šventųjų skulptūras restauravimui parsinešdavo iš  Palango Šv.Mergelės Marijos  Ėmimo į Dangų Bažnyčios. Gyvenome sovietiniais metais,daug ką reikėjo slėpti. Nebetekusios savo „vaikų“ ,išeidavome į kiemą ir iš įvairių pagaliukų,stiklo šukių ir spalvotų popierėlių darydavome „sekretus‘. Gražiai gaudavosi. Jau tada supratome,jog gražius stiklus gali užberti smėlis ir kitą kartą atėjusios jų nebesurasime.

Daug minkšto,balto,šalto ir akmenimis pavirtusio smėlio pratekėjo pro mudviejų pirštus… Paskutinį kartą matėmės atidarant  Individualistų kūrybinės grupės parodą A.Savicko galerijoje Palangoje.Rankose laikei dekoratyvinį gėlės žiedą,nenorėjai fotografuotis,tačiau „Palangos tilto“fotografė D.Vasiliauskienė vis dėlto tave „pagavo‘. Ačiū Darijai. Ši nuotrauka pasiliks mano ir Tave pažinojusių žmonių atmintyje. Sustabdytas laikas tada,kai to reikalavo jis pats-dovana.Ji neįkainuojama.

Prieš porą vasarų grįžusi į namus Lietuvoje apsilankiau   Palangos „Ramybės‘ paveikslų galerijoje,kurioje buvo surengta Broniaus Uoginto (vyresniojo) dar niekada nerodytų darbų paroda. Mane ypač patraukė Tavo tėčio pieštas paveikslas „Vakarienė‘. Joje pavaizduota šeima,susėdusi šventai vakarienei prie stalo. Žinau, netrukus Tu būsi tarpe tų,kurie tave myli ir laukia. Ilsėkis ramybėje,mano drauge Gintare.

Menininkė Gintarė Uogintaitė ir Broniaus Uoginto (Gintarės tėvo) paveikslas “Vakarienė”

Irena Valužė

Tautos vienybėje-pagarba istorijai

Graudūs vaizdai žiūrint į buvusio gražuolio “Royal Clarence Hotel’pastatą Exeter’io katedros aikštėje.Praėjusią savaitę praūžęs gaisras nuniokojo tris šimtus metų menantį pastatą. Šis viešbutis seniausias Anglijoje (pradėjo veikti 1769 m). Pietvakariniame  Anglijos mieste Exeter’yje, jis,o ir kiti prie jo prigludę pastatai (Šv.Martyno bažnyčia,katedra , smuklė ,parduotuvės) unikalūs savo architektūra ir viduramžiais dvelkiančia istorija (Exeter’io  katedrai-aštuoni šimtai metų).Šiandieną į katedros aikštę plūsta minios žmonių. Kiekvieno akyse liūdesys. Žmonės atėjo  atiduoti pagarbą šiam šimtmečius tautai tarnavusiam  pastatui. Karališkasis viešbutis savo spalva ir forma priminė gulbę (gulbė,kaip žinia,ypatingai Anglijoje saugomas paukštis) .

Visas Exeter’io centras  visą savaitę buvo uždarytas. Jo gatvėmis nevažinėjo transportas  ir nevaikščiojo žmonės (tam buvo skirti aplinkiniai keliai). Likviduojant gaisro padarinius žmonės dirbo dieną ir naktį. Šiandieną  gaisravietės vietoje  ūžia sunkiasvorės mašinos, dirba kranas.Viešbutis buvo unikalus ne tik savo išore.   Kiekvienas baldas, indai, paveikslai,gobelenai ,grindų parketas buvo kruopščiai saugomi šimtus metų. Prieš porą metų ir mano šeima turėjo garbę viešėti šiame viešbutyje. Prisiminimai apie tai įamžinti  šeimos nuotraukų albume.

Pasak mačiusiųjų gaisrą (tuo metu buvau išvykusi),puikiai darbavosi ugniagesių komandos. Ugniagesių komandos,dirbdamos ypatingai tiksliai ir greitai, neleido ugniai plisti į kitus pastatus. Žmonės  gaisro metu vyrams nešė valgyti,o atsidėkodami už jų triūsą , jau sekančią dieną katedros aikštėje  suorganizavo pinigų rikimo akciją. Ji  tebesitesia iki šiol. Pasak spaudos šaltinių,viešbučio šeimininkai pasižadėjo šį unikalų pastatą atsatyti tokį,koks jis buvo anksčiau. Tam talkins ir Didžiosios Britanijos vyriausybė. Anglijoje pagarba istorijai turi senas tradicijas (čia saugomas kiekvienas šimtametis akmuo),todėl istorinio viešbučio atstatymu abejoti netenka.

Prieš savaitę  Exeter’is nušvito įvairiaspalvėmis iliuminacijomis. Kiekvieną penktadienio vakarą dangus nusidažo  fejerverkų liepsnelėmis. Žmonės pradėjo ruoštis  didžiausiai metų šventei- Šv.Kalėdoms.  Kiekvienam žmogui jos turi atnešti viltį ir tikėjimą  rytdiena.

Šiandieną ir vakar (gaisro suniokotas pastatas ir vaizdas pro buvusio viešbučio “Royal Clarence Hotel”langą)

Irena Valužė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: