Motinos veidas

Motinos veidas

ir rožė palinkus

šventas laikas išeiti…

Motinos veidas

iš marmuro iškaltas

ir iš atviruko

kai man buvo  tiktai dveji…

Motinos veidas

tarpdury pasilikęs

kai kelionėn žegnojo mane.

Jei mane devyni slibinai kapos-

prisiminsiu Tavo veidą

dar niekur nesurastą brangakmenį

saugot mane

išsipraususi Tavo rankų švelnumo jūroje

nenustosiu mylėti

tiesą apginsiu

neteisiu

atleisiu

aš viską pakelsiu

tik…

nepyk,

kartais šauksiuos Tavęs kaip vaikas

išsiilgęs Mamos.

Motinos veidas

ir rožė palinkus

ant mano delnų…

WP_000006

Poezija – Nuosprendis. Poetas – Jo vykdytojas

Pirmųjų savo gyvenimo žingsnių nepamenu. Atsimenu tik pirmąjį skausmą- pargriuvus.Nuo to momento, kai pažinau fizinį skausmą, praėjo penki dešimtmečiai. Tur būt reikia pragyventi nemažai  žemėje metų, kad suvoktum, jog suklupdamas ir skaudžiai užsigaudamas pajausi, kad tik kančia padaro žmogų tvirtą kaip medis.

Pažinimo kelias duobėtas. Jis apraizgytas įvairiausiomis pinklėmis. Tu eini juo, o kažkas lyg tyčia, atrodo, tau spendžia  spąstus.  Žinau, daug žemės pakeleivių taip ir nebesugavo savo vilties paukščio, pasilikę gulėti pakelės dulkėse…

Gyvenimo dulkių paragauti teko ir man. Esu ne išimtis. Tačiau šiandieną aš esu dėkinga likimui, kuris mane išmokė pajusti pirmojo karto džiaugsmą:  pažinus save nugalėti baimę, išsivalius sielą- pakilti. Ir tegu bus mano gyvenime dar daug Džonatanų Žuvėdrų, tačiau aš gerai žinau, kad ateis toks metas, kai rašysiu vėl:” …pirmą kartą…”

Irena Česnavičienė  –  Valužė

Mano eilės-mano draugės

Susėdusios nakties labirinte

Ieško manes,tavęs

Gal dar Žemės ašies

Atsiremti.

Mano eilės-žydintys sodai

Žiedlapiais sninga

Paglosčiusios medį ir žolę

Ir Žmogų…

Kartais užkaukia vėjais

Sustingsta…

Apanka…

Jei žodžių pristinga.

Mano eilės-atverti vartai į nežinią

Jei išdrįsi įeiti-

Būsiu Laiminga!

Eilės Tau…

“Neprotingoms būtybėms duota viena siela,protingoms duota viena mąstančioji siela” (Markas Aurelijus).

Medžio šakos kaip mano gyslos pritvinkusios kraujo

Mano gyslos kaip medžio šaknys maitinančios kūną

Dangaus ir žemės grumtynėse susuka lizdą

Pavargusios ieško draugo ir mylimo

Gyslotos  rankos laiko apglėbusios žemę.

Mėnesienos sonata

Saldžiausios uogos sudžiūvusioj vynuogėj

Mėnesienoje tvenkiasi ašaros – geriausias sielos valiklis

Sidabrinėj taurėj  matuojamas laikas- palaima dar būti

Saldųjį skonį  atskiedžiu aistra – muzika apkabina mane.

Akistata

Pavargau šokinėt nuo šakos ant šakos

(voverės nelinksmas gyvenimas)

Mano pirštai pakibę erdvėj-prarajoj

(nebejaučia svorio)

Mano žodžiai kaip rėtis- kiauri

(prastas laimikis)

Išminties gelmėse- vien tik likus smulkmė

(juokis,pajace,laimėjai)

Kreivam veidrody-tiesus atspindys.

xxx

Atsistojus ant akmens pajusiu žemės trauką

Dangun  įsikibus už siūlo

bijosiu sušukti:

amžinybės prasmė-dabartis.

..

Aistra

Žvilgsnis

Lūpos

Rankos

Širdžių vienodas ritmas

Atplaukiantis karštis

Žodžiai greitkelio ruože

Jau nieko nereiškiantys

Ritmas lyg rimas poeto

Šlovę kūrėjui iškėlęs į saulę

Nustebę karaliai spokso į žemę,-

Kaip Čiurlionio paveiksle.

Buvo laikas

kai siuvo sermėga vorai

buvo laikas

kai saulėje tilpom abudu

buvo laikas

būti laiku

Buvo linksma

pašėlusiai linksma

nuo aukšto varpinės stogo

spjauti žemyn

ir veidrodis

buvo tavo draugu

Buvo linsksma

pašėlusiai linksma

būti laiku

Dabar,-

skaitau Dostojevskį.

Nuotrauka

mudu du

prieš tūkstantį metų

atrodėme taip, kaip šiandieną

du kūnai

ant sienos baltos ar gėlėtos

nesvarbu

kokios spalvos ar faktūros

buvo mudviejų meilė.

Kaip gerai

po tūkstančio metų

mudu du

ant sienos

pakabino mūsų vaikai.

Kai ateina vakaras

Bedūgzdamos bitės ant šono nuvirto

Šuo Margis būdoj užkasė kaulą

Šeimininkė pamazgas ant rūtų išpylė

Surūdyjęs kablys vakarą užrakino

Vaikus-pyragus į lentynas sustatė

Kitką kojom paspyrė

rankom apklostė

šnervėm sušluostė

atsisegė ir atsisegiojo

moteriai

dar knarkiančiam vyrui.

Arklio metuose gimusiems

Arklys- ne kumelė,-sako poetas

Tempti vežimą- ne briką

Į kalną -žmogui lengviau

Pakalnėn-abiem rizikinga

Taigi :

Jei gimei būti arkliu-  nesispyriok, isiręžęs temk savo naštą

Iš vežimo iškritusiam – menka laimė  po pasagom tavo !

Kiek daug metų praėjo kol mane pamilai

Kiek daug vandens prabėgo pro šalį

Nusinešę jaunystės dienas ir aistras

Šiandieną skini rožės žiedą prisigėrusį naktinių saulės lašelių

Laimingas kaip Judas

Užmiršęs nuimti erškėčių vainiką nuo mano galvos.

Kaip gaila kiek daug metų prabėgo pro šalį padalinę žemę ir dangų perpus…

///

Rožė šypsosi apkabinusi bučinį tavo.

Motinos sparnai

skiriu anytai

Motina savo vaiką neša ant sparnų

Ji tiki sparno galia

apsaugos jos vaiką

nuo vėjo ir šalčio ,nuo žaibo ir griausmo , o laikui atėjus

apglėbus kiekvieną pakilės ligi saulės parodys žemę ir dangų namus upes gatves ir dar žmones…

vėliau užrakinusi maldą namuos ji tyliai išeis,-

Dievulėlio glėbyn…

-Mamyt, Tu namuos sparnus pamiršai.

Keturi krantai

Ilgoje kelionėje ieškojau aš savojo kranto

trumpam prisiglaudus priglusdavau atoslūgių jūrose

audrai užkilus ilgai gelmėse gyvenau

ten saulės mažoka ten pinklių daugiau nei planktonų

kovoj žūtbūtinėj laimėti…

bet štai

saulės blyksnis iškėlė mane viršum kranto tikėti

po tūkstančio tūkstančių metų pakylėta viršum debesies

stebėsiu ar stebėsiuos kaip šviečia ant kranto

keturi žiburiai-keturi meilės uostai.

Teighmout, 2014 m.

Melodija

skiriu visoms mamoms (išėjusioms ir esančioms)

u…hjū…

uu…hjū…uu…

hjū… ū…

Rytas plėšo lango užuolaidą

nenoriu aš jo  įsileisti vidun

nenoriu aš keltis dar

Mama

neiškepsi tu man blynų gardžių ir tavo virtos obuolienės seniai nebėra

u…hjū…

uu…hjū…uu…

hjū… ū…

Vėjas vis beldžias ir beldžias į langą…

Mama

kaip aš skubėjau kalėdoms į pasakiškus tavo namus

kvepėjo eglėm saldainiais  žaislais  vanile…

galvą padėjus ant tavo širdies

klausiausi pūgos

u…hjū…

uu… hjū…uu…

hjū…ū…

Vėjas palangėm nušliuožęs jau drąsko duris

Mama

kaip ilgai aš ėjau pas tave

kaip ilgai aš ieškojau savęs

susipynę tinkluos gyvenimo savo

nebežinom kaip prarastą laiką grąžint

Nuvilnijęs

žilų plaukų sruogom

pasiliko kalnelyje laukti savo vaikų…

ū…hjū…ū…ū..ū…

vėjas

pūga

dusinantis skausmas

plėšia krūtinę

xxx

Staiga

kažkur kieme už kampo

pasigirdo tyli aimana

ji panaši į tą

kai namai kvepėjo eglėm,žaislais,vanile

kai galvą galėjau padėti ant tavo širdies

Mes laukėm Kalėdų.

 

xxx

Kelsiuosi

Mama

Juk aš Kalėdoms namo sugrįžau.

 

 

 

Į RANKAS PAĖMIAU TAVO ROŽANČIŲ

ILGAI JAUČIAU ŠALTĮ SAVO DELNE

MANO LŪPOS BEPROTĖS MALDAVO:

ATEIK, PASIILGAU TAVĘS

BE TAVĘS  MAN KVĖPUOTI SUNKU

IR MEILĖS PRISTINGA KAI ATLEIST NEGALIU

///

IR TU ATĖJAI ROŽINIU TILTU

PASILEIDAU BĖGT PAS TAVE ….

Kalbėk myliu

Užmirštoms motinoms

Kalbėk myliu

Žaibo atskirtiems vaikams

Kalbėk myliu

Žuvėdrai,nutūpusiai ant bažnyčios stogo kryžiaus

Kalbėk myliu

Aklam,kurčiam,išeinančiam…

Kalbėk myliu

Kūdikiui motinos įsčiose

Kalbėk myliu

Man,išsivilkusiai iš Žemės marškinių.

Metamorfozės

Bijau vėžio, slogos, galvos skausmo

Bijau ramentų

Bijau ne darbo

Bijau šalčio, sąnarių skausmo

Motinos balso.

Visko bijau, kas primintų

Tėviškės kvapą

Inkilą prie mano namų

Bijau tėvo kapo

Bijau sustingusių pirštų

Užrakintos širdies.

Esu be namų

Lyg medis be savo šaknų…

Keliuosi, einu

Pro svetimus langus

Nepažįstamus žmones

Gatves, namus, mašinas

Vėjas kedena tuščią man galvą

Keistai dunksinčią širdį

Bijau išgirsti poezijos balsą.

Mergaitę,

Užaugintą jūros, svaiginančio pušų aromato, karšto kopų smėlio

Uždarau į kalėjimą.

Bijau

Bijau Lietuvos!

Benamis bedvasis pilnaties bijojo

Krūpčiojo nuo menkiausio jos garso

Cypiančią galvą, lyg dviratį seną

Šuns būdoj paslėpti sumanė.

Pasenęs išdrįso benamis bedvasis

Išlysti ir atsigulti  ant mėnulio tako…

Benamis bedvasis šypsojos

be dantų,plaukų,be kūno

tysojo kaip vaiduoklis pakartas

pilnaty-pilnatvėje savo.

seseriai Reginai

Sidabro ašaros

Velykų rytą

Lelijomis snigo.

Švelnus žemės grumstas rankoje mano:

– Su Diev, mano sese, su Diev…

Už sienos, lovoje,

Vietos neranda sena mūsų motina

Rytas gimtinėje užuolaidą plėšo…

Rašau įsispraudus į kampą

Eilėraštį Tau, mano sese.

Eilėraštis mano

Iš aukso nulietas

Mano žodžiai beverčiai šiame spindesy

Geriau paimsiu seną tėvo valtį

Susodinsiu juos…

Ir…

Paleisiu pas Tave, mano sese!

Sidabro ašaros

Lelijomis snigo

Kai Tu išėjai…

2012 m.balandžio 14 d.

Kaip ten, danguj ?

Ar čiulba pauksčiai?

Ar teka upės?

Ar žydi gėlės?

Kaip Tau,sese,vienai

Be manęs

Mamos

Artimų, namų

Savo vaikų?..

Gyvybės ir mirties siūlas kaip  aitvaras

Paleidai…

Bandai dar sugauti… sušukti…

Bangos atsimuša

Į mano kojas

Ir sudužta krante

Gal yra kitas krantas,

Kuriame stovi Tu?..

Svetimi

išsigandau aš laiko švytuoklės

rodos  ne tiksi

o šoka

reveransas

dar ir dar kartą…

nejuokas

apvirsi

susižeisi į mano gyvenimo atplyšusią briauną

palūkėk

žadu ją sulopyt..

.

Sėdi poetas ir klausosi laiko lyg muzikos

savo širdies

mintys strimgalviais lekia greičiau

nei šešiasdešimt dūžių ant sienos

tuksi

kam skauda

kam reikia šią naktį paguodos

gero žodžio

tiesaus  žvilgsnio lemčiai atėjus…

yra būdų

sakysite

ponai

galim paskambint

brūkštelt žinutę

ar pasimelsti plastmasinei dėžutei

Gal… Kada…Ryte…Vakare…Ar… Po… Metų…Kas… Nors…

Paskaitys… Netyčia…Ar… Šiaip…Be… Didelio… Reikalo… Kaip… Įpratę…

Žmogui…Kuriam… Jau… Seniai… Nieko… Nereikia…

Žinutę:

Gal  reikia manęs?

///

Šelmis šypsosi į ūsą

pasisukęs  grakščia balerinos koja

dar kartą.

Mama

Tavo akys-du šuliniai

Viename-mano lopšys

kryželiu išsiūvinėtas

Kitame-ilgesys

kuriuo į mane tarpdury pažiūrėjai.

J.Meškiui

Gruody , kai žmonės skubėjo į šventę

kelionmaišin įsimetei dažus (gal prireiks)

vaikų nuotraukas, Eriką Claptoną ir mylimosios portretą.

Kitame krante nupiešei ŠVYTURĮ.

Broniui Uogintui

Atleisk,aš nežinojau

vaikystė baigiasi kada paauga kojos?..

Atleisk,aš nežinojau

gali išeit nežinant?..

Atleisk,aš nežinojau

vijoklių labirinte kabintis už žvaigždės?..

Atleisk,aš nežinojau

sudėtos rankos-MEILEI.

Vėlinės

Kapai nubarstyti aerodromų ugnelėm

ar sugrįšit šįvakar namo vakarienės

pas mama pas tėvą pas žmoną pas vyrą pas sūnų pas dukrą pas brolį pas sesę pas dėdę

pas tetą pas šunį pas gėlę…

už langų žmonės maldą kalbės

gers arbatą gal vyną gal verks o gal juoksis…

prie slenksčio droviai stovėsit

susiglaudę sielų karoliais ant tvorų ant langų ant lizdų ant obels ant brydės ant kraigo

ant šuns būdos ant krintančios snaigės delnų ant degančios žvakės gėlės…

///

Rytą

ištirpę saulės lašeliais išeisite vaivorykštės tiltu.

///

Jei sieloje plaka širdis-

ji tūkstantį metų skraidys ieškodama tavo širdies.

Sena atmintis

kerta akmeniu į širdį

tavo mylinčios rankos

barchatinių akių spinduliai

laimingos dienos ir datos

senoj atminty

lyg auksinėj taurėj

vyno nė lašo tik indo vertė.

Tiesa netiesoj gyvenimo savo

kai dvi mylinčios širdys

krinta pauksčiais pašautais auksinės kulkos.

Kodėl neleidi man tave mylėti?..

Staiga trenkė perkūnas iš giedro dangaus

pamačiau tavo veidą iš tūkstančio veidų mano gatvėje

gulbės sparnu palietei  ranką,-

antspaudas kurio nėra nė vienam pasaulio pašte

pamačiau tavo akis,-

upes išsiliejusias iš krantų…

Pakeltiems tiltams laikas nubusti.

 

Lietus

stiklo karoliais padabinęs mane išviliojo į sodą

grėbiau lapus ir jutau pasaulį telpantį mano delne

lietus lijo ir lijo

o aš svaigau

nuo jo pūvančio

troškaus

ilgesingo

iki skausmo pažįstamo

kvapo

sudužęs

į tūkstančius jaunystės

laiko mylėti

šėlti

svajoti

stiklo karolius

įkalino mane

savo kalinę

iki šalčių,-

ledo karolių.

Žiema

Žiemos liūdesy

Pilkam debesy

Šoka saulė geltona

Baltam patale

Šalto lango stikle

Ir ašaroj mano

Bet tu nuskridai

Nuogų medžių viršūnėm

Pilkam debesy

Prarėžusį dangų.

Žvakelė

Žvakelė blyksi lange

pasišokinėdama

žvaigždele žybsi

Greit Kalėdos

džiaukis žmogau

džiaukis širdie

tu gimsi iš naujo

svajosi

mylės

nekęsi

pyksi

kvatosies

iš naujo…

Žvakelė blyksi lange

pasišokinėdama

žvaigždele žybsi mano širdy.

Skiriu Sniegai

Branginkim akimirką

ašaroj savo

tai laikas-

kai tampame auksu.

Iš upės pakilę

šimtus metų gulėję,dulėję

staiga-saulę išvystam.

Sunku patikėti

akli ar apakę

suklupę ar parklupdyti

nuvargę ar patys išsekę

nusivylę ar nuvilti

mes tiesiame galvas į saulę

ir ašaroj savo pamatom save.

Branginkim akimirką

laimingą ir šventą

kai akmenys sužiba auksu.

mano kriauklei

mažo vaiko kojos užmina kriauklę lyg šukę

didelio vaiko kojos spiria į kriauklę-rytdieną savo

užaugusios kojos ieško jūros išmylėtos kriauklės.

Joninių naktį

nakties švenčiausia žvaigžde

išburk man meilę-aistrą tą nematomą

uždėk devynių gėlių vainiką ant pavargusios mano galvos…

///

Paryčiais prisirpęs paparčio žiedas smagiai nubildėjo žemyn

įkrito į žolę

paukštis tai pastebėjo

gardžiai užkando

O žmonės?

pramigo

O paukštis?

nuskrido

O meilė?

saulėtekis liko.

Banga

pašėlusioj jūros gelmėj

paslapties labirinte

ruošias koncertui banga

baikščios žuvys sprunka į šalį

(nevalia trukdyt muzikantės)

ilgus plaukus  paleidus į tankmę

ji švelniai priglūsta prie vėjo

(nedrąsu prieš koncertą)

vėjo rankos suspaudžia  glėby

(nuramina kaip moka)

tėvo bučiniu iškelia bangą į dangų

(didžiuojasi vėjas savo vaiku)

sušukęs pasauliui jis trenkias į uolą-

(salą jūros garsų)

arfos stygomis nuvilnyja banga…

..

Išvirto vyno taurė

ištiško raudonos  uogos ant mano krūtinės

ašara ritas

ne dėl vyno

dėl to

jog išvirto tik mano taurė

viena

be antros

be tavęs

be žodžių- tai niekis.

Viena

viena gyvenu

vienas kitas praeina pro šalį

(nebėra orentyro kas tikra, kas ne)

rudenį

šermūkšnio šauksmą girdžiu

///

Nuodėme prisidengus

aistrą paleisiu į  glėbį

degsiu kaip medis

sušildęs svetimus veidus

atrišiu rankas

apglėbsiu dar niekad  neapglėbtą

sieloje sielą surasiu

nors menką sekundės dalelę

gimsiu iš naujo

 

nakčia

paslapties skraiste apsigaubęs  braunasi

nepažįstamas svečias

ateina

švelniai paliečia

ir greitai  pradingsta,-

pervėręs širdį perpus.

///

Durklas be ašmenų

skauda tik randą palietus

nuo pirmojo klyksmo iki paskutinio atodūsio

būti kartu

Mama, tai tu?..

Nereikėjo man naujo grotuvo

man reikėjo tavęs ir tavo žodžių-myliu

Senos mados sugrįžta  gražiais pažadais sublizgėti iš naujo

Pasikvietę Daseną ir Gloriją Geinor mes norim prikelti prabėgusį laiką

dar kartą

Plokštelės galia, kaip nubėgusios ašaros vingis

išdrįsęs  prabilti

dar kartą

Man nereikėjo naujo grotuvo

Man rekėjo tavęs ir tavo žodžių- MYLIU.

..

Prie upės

Mano krioklio akys žalios

Tekėk,vandenėli,tekėk…

Te saulė veda už rankos

Ir upė  saugiai pasiekia namus

Mano krioklio balti plaukai

Pink,vandenėli,supink

Gulbių plunksnom kasas padabink

Te širdis krykščia iš laimės

Pasaulį jausti iš naujo

Mano krioklio balsas  -sidabro verpstė

Ausk,vandenėli, nuausk

Šilko juosta perrišk Žemę ir  Dangų perpus.

Pailsau nuo tavo glamonių

Mudu du,kaip išdykę vakėzai

nepaklausę mamos brėžiam degtuką

Koks kvepiantis šienas jaunystės palėpėj

ir lietus -monotoniškas, ilgas

kaip gyvenimo vingis,-

nesvarbu kada pasibaigs…

Aido garsas kaip ryto rasa

gėlės žiedu  nuriedėjęs žemyn  krinta į žolę

Nuodėmėj savo nebeieškom kaltų

(senatis-kaip rakštis-neskauda,tik sopa)

Karuselės sparnais perrėžę dangų

Svaiginančiam aukštyje rėkiam

(juk galime žūti)

Suglaudę  žiūrime vienas į kitą

nesuprantam

(dar būti?)

Laiko upė drumsčia krantus

blaškosi paukštis-ar bus vietos nutūpti?

pienės pūko kelionė ilga  ,-

skristi tol,kol gimsi iš naujo.

 

Pasiguodimas

vakaras

dvi moterys

ir “Brendžiukas”ant stalo

vyras

vaikas

sūnus

išdavystė

juokas

ašaros

besiplakstantis žvakės galiukas…

dvi moterys ir “Brendžiukas”

tvirtai apsikabina

dėkoja

slenkstis

trinkteli  durys

naktis

dvi moterys  vartosi lovoje

užmigti negali

prieš akis taikinys,-

šauta daug kartų

ach, vėlgi pro šalį…

..

Man patinka

daryti klaidas

džiaugtis nuodėme

tiesą sakyt iki galo

būt savimi.

———————————-

Aš tau sakau

Prie namo kampo stovi irklas

Dovanoju tau jį iš visos širdies

Į kitą krantą irkis

Te vėjai valtį stums ir palydės .

Atgal negrįžk namo, nereikia

Smiltelės baigia užpustyt duris

Šaltam guoly  lai laumės miega

Prie tuščio stalo sės nakties svečiai.

 

Žinau

Galia medinio irklo kote:

Sutrypt, pažemint, užnuodyt  švelnią upės vagą paverst kančia…

Skenduolė stveriasi už irklo

Didi tikėjimo dvasia.

 

Aš tau sakau

Lelijų grožis trumpas

Nuvys, nulenks gležnus sparnus, panirs  į gelmę

Nepabaigtas dainas dainuos

Neverks, atgaus jėgas, ramybę šlovins

Numezgusios pavasarinę skraistę kils į saulę

Vėl džiugins jaunus ir senus

 

Prie namo kampo stovi irklas

Dovanoju tau jį iš visos širdies

 

2018 m.

 

 

 

 

 

WP_000009

į saulę…

Irena Valuė      2004- 2015 m.m.

Eilės

Aš myliu visus

Žmones

Man brangius ir svetimus

Žmones

kaip, rodos, paprasta ištart

veiduos, delnuos ir meilėje nuskendusius…

Žmones

iki skausmo pažįstamus

kaip Žemė-

Sugrįšime į ją

visi!

Viltis – nevilty ?..

Dangaus tylioji žvaigžde

pasakyk

kur ta stiprybė žmogaus

kas esame mes?

daiktai bestuburiai

ar tik kelio ženklai?

kur mūsų širdys ?

vilty – nevilty ?

gal vaiko delnuos

gal meilės prasmėj – beprasmėj ?..

tyli

tu nieko man nesakai

spindulį ištiesi

ir nusišypsai…

Į kitą krantą

Ąsotį meilės

Ąsotį skausmo

Išpilu po lygiai

Į upę savo

Tolyn nuo tavęs…

Versmė pagauna – šniokščia, ritas

Aplenkdama šiukšles

Nusidaužydama kelius

Į klastingus krantus

Tolyn nuo tavęs…

Nusineša

Mano rankų šilumą

Atvirą širdį

Svajonę svajoti

Ir tai, kas brangiausio

Tolyn nuo tavęs…

Gyvenimo upe,

Meldžiu,

Suteik man jėgų

Irtis į priekį

Ar nendre pavirsti

Toli nuo tavęs…

Nežinau upės kėslų:

Nešti ar paskandinti mane

Įkvepiu gurkšnį lemties

Padedu širdžiai alsuoti…

Plaukiu …

Tolyn nuo tavęs.

Abejonės

Abejoti draugu – nuodėmė

Abejoti savimi – pragare sudegti

Abejoti žmogumi – savęs nekęsti

Vaikštau  žeme, mąstau,

Kartais pakišu  galvą

Po  giljotinos kirviu

Nukrenta ji

Ir vėlgi mąstau : ar palengvėjo?

Gal ir lengviau

Nuo kvailybėm išpusto kūno

Tačiau …

Kraujas aptemdo mano vis dar spurdančią širdį

Plaka delnuos…

Nuodėmę savo

Nuplaunu rasa,

Pragaro ugnį – tiesa,

Biaurastį – GYVENIMU !

Moteris

Riksmas į šviesą

Kančia užrakinta namie

Žemuogių sauja

Jūra ir krantas

Žemė esi

Žalioji vasaros spalva

tu apakini žmogų

smaragdo šviesa.

Žalioji vasaros dukra,

tu sujungi meilei ištroškusias širdys

pagirdai ryto rasa

paukščiui surenti būstą

sielai – paveikslą

Žemei – Viltį:

augti,

duoti derlių,

ruoštis vestuvėms.

Jei nebūtų

bemiegių naktų,

pasimatymo valandų

akis pakelt į dangų-

širdį pripildyčiau

tylos ir ramybės.

Jei nebūtų manęs ir tavęs-

mintys lyg paukščiai išskristų,

akių upeliai išdžiūtų,

pavargusios rankos nusvirtų

kaip sodai,

nusiaubti uragano.

Galbūt kažkas kitas klajotų;

vaiduoklis ar mano šešėlis

tabaluodamas kojomis

sėdėtų ant nudžiūvusios medžio šakos.

///

išėjau brėkštant į sodą

musė saldžiai miegojo

obelų žieduos…

Pasiilgau Tavęs, Nepažįstamo…

gyvenimas mano ritas

lyg bangos atgal

tebūnie, tik…

nebenoriu melo, apgaulės

karčių tavo žodžių

peiliu sudrąskytų,

nebenoriu sugriuvusio namo,-

šalta jame

net gulbės sparnų nebenoriu

kas man iš jų

jei plasnot negaliu.

Lyg skenduolis stveriuosi

už švelnios jūros putos

dar šaukiu

kai jau šaukt nebemoku

dar šypsausi ašaroj savo

dar sugrįžus į krantą tariu:

-Sveikas, Nepažįstamas mano…

Vasara

Išbėgau iš namų

Į pievą

Parsinešiau gėlių

Didžiulę puokštę

Dabar – žvelgiu į jas

O jos – į mane

Ir šypsomės, ir juokiamės, ir verkiame…

Taigi:

Jei linksma, liūdna ar graudu

Išbėk į pievą

Parsinešk gėlių.

Vakaras sode

Dangau, nepyk, šįvakar tikrai pasigėriau…

Vaikai uždegė laužą

Šalia braškės kvepėjo

Pieva apsunkus lingavo

Iškėlusi puokštę gėlių

Sėdėjau ant prieklėtės slenksčio

Jau temo

Miškas sutemas glaudė ir supo savo glėby

Tyliai šaltinis čiurleno

Savo giesme migdąs medžius ir paukščius

Apkvaitus žiūrėjau

Į šį mažą pasaulio stebuklą

Kėliau taurę lemties:

Už jaudulį vasaros sutemų , už būtį, palaimą

Gyvenimo troškulį numalšinti

Žemės skoniu

Dangau, nepyk, šįvakar tikrai pasigėriau…

Netikėk, jei dar tikisi

Nemylėk, jei dar noris mylėti

Tu bandai kas tikra – paslėpti

Kas atmiežta melu – išgert ligi dugno

///

Dieve, Žemės kūrėjau,

ar atleisi mums nuodėmę

saldųjį obuolio kąsnį

praryti

suvilgius gomurio ašara?

Netikėk, jei dar tikisi

nemylėk, jei dar noris mylėti

prisikalę prie kryžiaus

kraujuoti,

nejaučiam skausmo

šypsomės miniai žioplių

tokių pat

kaip aš

arba tu.

Mano eilės-

Mano draugės

Susėdusios nakties labirinte

Ieško manęs,tavęs,

Gal dar žemės ašies

Atsiremti.

Mano eilės-

Žydintys sodai

Žiedlapiais sninga…

Paglosčiusios medį ir žolę,

Ir žmogų…

Kartais užkaukia vėjais

Sustingsta…

Apanka…

Jei žodžių pristinga.

Mano eilės –

Atverti vartai į nežinią

Jei išdrįsi įeiti –

Būsiu Laiminga!

Meilės vizija

Meilės ugnis

Sudegina mus

Lieka žarijos:

Kaitrios , skaudžios, ranka nepasiekiamos, širdimi neišmatuojamos

Amžiams pasmerktos

Drugeliu virpėti

Angelų sparnuose.

Kas mes esame, žmonės, be meilės?

Kam saulė, kam jūros muša

Jei meilės nėra

Nei krislo

Tikėti?

Mes patys kalti

Dėl to, ko šiandien neturim

Dėl to, kad šiandien

Kažkam kažko nepasakėm

Pačio brangiausio…

Meilės vizija

Ji toli ir arti

Kaip mudu kadaise

Vienas kitam neatleidę.

///

Prarasti

Ir vėl iš naujo gyventi

Gerai

Jei laikas

Mūsų varžovas

Gerai

Jei rankos dar tiesias

Į saulę

Ir jūros muša

Prie tavo ir mano kojų

Lopšinė

Ar tu žinai,

ko trokšta moteris?..

Kai laikrodis dunksi

į rėkiančią tylą

kai oras nebejaučia svorio

kai žvaigždės šviesas užgesina

moteris trokšta –

lopšinės…

Paliesk jos pavargusį kūną

į akis pabučiuok

įsupk ją į minkštą

apklotą

priglausk prie krūtinės

ir tyliai niūniuok…

Sakysi, užaugom,

nevalia čia kvailioti

pažvelgsi į ją – nusijuoksi

bijai apsirikti

tad Rytui spręsti paliksi

Tačiau…

Kiek daug mes netenkam

nakty neištarę

nei vieno žodelio

iš jos dainų kraitės…

Kiek daug mes netenkam

nustoję liūliavę

jos kūną

ir širdį…

///

kol dar neužaugom

kol upė vandenį tyrą

dar gena

kol pauksčiai

dar suokia

balsais stebuklingais

kol dar aidi sidabrinis šulinio aidas

kol dar moterys laukia lopšinės.-

Mylėkim.

Bepročiai ir yra bepročiai…

Toks nekenčia žydinčio sodo

ūkanos ir saulės

Jis bijo visko

kas į viršų stiebias

Bepročiai ir yra bepročiai…

Baltais vyzdžiais jie stebi mus,

kvailelius,

norinčius dar gėlės žiedą nuskintą pakelti

Jie stebi mūsų rankas

ištiestas į saulę

ir akis

ieškančias mylimo

Jie stebi

mūsų praviras lūpas

geriančias tiesą.

Ruduo pajūryje

Ramybė užgula dangų

Palaiminga skraiste

Apkabina

Pavargusios bangos ritas

Bučiuodamos krantą

Žvejų valtis jūroj baltuoja

Gyvas taškelis mintims susitikti

Dar šilta, dar gera

Vienas kitas praeivis

Saulė ir lietus kartu susitinka

Nepyksta

Danguj vietos nestinga

Širdį užlieja palaima

Čia būti, užuosti, matyti

Ant kopos sėdėti

Šalia svirpiant svirplio klausytis

Ar sekundę su žuvėdra pakilti…

Nuostabus metas

Tikrumui

Laivelis toli, o aš taip arti…

Namų ilgesys

Kūdikis panašus į rožę

savo kvapu, gležnumu, spalva

Tas žiedas be spyglių

mintyse, širdyje, delnuose

///

atsinešę dalelę rojaus

savo delnuos

suglumę galvojam:

kas išdrįso mus išvaryti

iš Edeno sodo?..

///

savuos namuos

jau slenkstis bado kojas

ir šulinio gaivus vanduo

įstringa gerklėje

///

Kūdikis panašus į rožę

savo kvapu, gležnumu, spalva

Tas žiedas be spyglių

mintyse, širdyje, delnuose

Kuo būti

kad rože pavirstum iš naujo?..

Nesuprastas

Kaip žibintą ūkanotą dieną

savo sielą išskleidęs

eini per akmenys, beldiesi į beveidį langą

klausi:

-Ar nešalta, ar gerai jautiesi?..

Tačiau dažnai nutinka taip:

užkliuvęs už akmens keliesi

eini pro beveidžius langus

bevardžius žmones

ir ūkanoj nuskęsti

pats.

Dainuojančiai širdžiai

Dainuojančiai širdžiai

Aš maldą sudėsiu

Sunertais pirštais

Ją apkabinsiu

Dainuojančiai širdžiai

Aš dainą sudėsiu

Kad spinduliu skristu

Pas tą, kuris laukia

Dainuojančiai širdžiai

Dovanosiu Dievo artumą

Tą audeklą šventą

Nuo skriaudų pasislėpti

Dainuojančiai širdžiai dar reikia

Manęs ir tavęs

Paukščio giesmės

Ryto rasos, sutemų grožio

Jūros baltos putos, saulės ir žaibo…

Sudėsiu

Aš viską sudėsiu

Ir tau dovanosiu.

,,,

Kaip išvaryti baimę?..

Išeiti pačiai?..

Nei velnio taip neišeina

Ji sliūkina

Ji dvokia

Ji temdo mano akis.

Baimė-

Antžmogis šitas

Geležinė kaukė

Kad klykt negalėčiau.

Baimė-

Baisi prostitutė

Pamynus po kojom

Mano garbę ir sąžinę.

Mano mintys-vaiduoklės

Kasnakt

Lipa iš lovos…

O jei…

Jeigu aš jas pažabočiau?

O jei…

Jeigu jas uždusinčiau?

Ir liepčiau miegoti per amžius?

O jei…

O jei…

O jei numirsiu kartu?

Poetui Doniui Remiui

Diena man atnešė

Pilną pintinę kregždiško džiaugsmo.

Ant mano lūpų

Ant mano širdies

Ji atnešė žydrąjį dangų

Ir įsileido vidun…

Besiblaškančiai sielai

Iš motinos raudų

Sudėčiau dainą

Balta skraiste

Apglėbčiau skausmą

Sugaučiau vėlę

Ugnelę tą nematomą

Priglaudus prie širdies

Ilgai laikyčiau.

Ateičiau rytą, vakarą

Tada, kai šauktum

Tada, kai skausmas Tavo

Nebejaučia erdvės

Klajokle Tu, vėlele,

Plaštake  vienadiene,

Paklausyk,

Kaip  cypia graudžiai

Palinkus svirtis

Prie šulinio peties

Kaip ošia jūra

Dūžta bangos

Kai gintaro krante

Pranyksta Tavo pėdos.

///

Plaštakė tyliai nutūpė

Ant žemės veido

Linguojas, supas

Ant laikrodžio ašies…

Blogi ketinimai

Išlindo gyvatė pajutusi saulę

Ne ryto metą, o gilų dienovidį.

Jei gimus esi gyvate

Tu renkiesi geriausią:

Tik šviesą, tik saulę, tik mėlyną dangų

Dar vandenį tyrą ir, žinoma, auką –

Geriausią.

Sakysit –smulkmė ?

Nejuokaukite, ponai,

Geriau jos protui nulenkite galvą

Užuosti, tyliai prišliaužti, paruošti geluonį …ir spjauti

Tada,

Kai nieks to nelaukia, kol tiki ir myli, saujoje viltį  suspaudę

Dar laiko

Dar poterius šneka ir prašo lemties

Nejuokauti.

Deja, gyvatė nelaukia

Atlikusi darbą, tulžim nusiprausia, savy nusijuokia ir, greitai pradingsta, dryžuota…

Tylu, lyg nieko nebuvę

Ne, ponai, aš klystu

Vietovardis liko.

Laikas ir mes

Jaučiu laiką kaip gyslomis tekantį kraują

Jaučiu kaip kartais jis muša į galvą

Norėtų ištrūkti iš šio uždaro indo ir lėkti kaip vėjas

Tačiau…

Kažkas jį sulaiko

Vis verčia sugrįžt į namus.

Jaučiu laiką kaip neaprėpiamą erdvę

Susiliejus su juo, pakimbu jam ant kaklo

Atiduodu mintis, svajones, karčias ašaras ar kvailą juoką.

Kartais

Rėkiu jam

Į veidą

Kai nežmoniškai sopa,kai tiesa tamsą perplėšti noriu

Kai ieškau savęs ir bučinio tavo

Ir žmonių,-

Mylimų ir mylėtų…

Esu vergeta

Ant akmens suklupus meldžiuosi

Įsileisk, dar pabūkim,

Dar žodžiai užstrigę gerklėj

Dar noriu  sėklą įmesti į žemę

Ją subrandinti

Kad vėliau

Iš dangaus

Į save pažiūrėčiau.

Pakalnutė

ką tik sniegas ištirpdė savo baltą kepurę

saulė dar šykščiai spindulį tiesia

miško tamsoj pakalnutė kelia žydintį stiebą

varpeliais sugaudžia tyliai

ir per žemę nuvilnija svajinga daina.

Kaip viskas gražiai surėdyta:

augti

jausti po kojomis žemę

svaiginti…

ir viskas tik jam,

pavargėliui žmogui,

kurs dažnai nusivylęs klajonėm

ieško namų, žmonių ir saldaus aromato.

Stebuklinga pavasario gėle,

miškų karaliene,

skambėk tu per amžius

žadinki žemę ir žmogų.

Vienatvei

Ėjau, klupau ir vėl kėliaus

Taip metai bėgo tolyn nuo manęs

Šildžiau kitų žmonių ašaras

Savas užgniaužus gerklėj

Lyg buvau, lyg dar niekur nebuvus…

Vis viena ir viena

Savyje pasislėpus

Nieko sau nepaėmus…

Vis viena ir viena

Į žvaigždes aš žiūrėjau

Dar snaigei leidau nutūpti

Ir nusijuokti iš šio kvailo žaidimo

Dar gėlę paglosčius

Puokštę spalvų į namus parsinešti

Dar popieriaus lapą mylėti

Aistrą numalšinti jame

Dar širdį dainuoti išmokiau

Kai lūpos tylėjo

Vis viena ir viena

Laukiau kažkokio stebuklo

Gal kas pasikeis?..

Vis viena ir viena

Vienatve gaivinausi

Bet žvakė kažkada juk baigia užgesti

Viena, be ugnies.

Prarastoji

Užsklęsta velkė

Kamaroj

Plazdėjo ir daužės lyg paukštė

Širdis.

Nubėgo laikas

Palangėm

Suaižėjusio rėmo graudus

Atspindys.

Tuščia…

Voriukai tvirtą tinklą sau pina

Braido šešėliai pavargę

Surūdijusi velkė

Kamaroj

Kikena…

Aušra

Šampano purslai

Lyg spjūviai į veidą

vis tiško ir tiško

Lemties karuselėj,

skrendi

lyg paklydusi snaigė

ieškai tylos ir ramybės

draugo ir mylimo

auštant

ištirpsi saulės lašeliais

apkabinusi Rytą.

1993 m.- 2oo3 m.

%d bloggers like this: