Ledo muzika, arba vienos moters dienoraštis

Kartais žmogaus gyvenimas per vieną minutę praplaukia lyg kino filmas: su savo scenarijumi, režisūra ir aktoryste jame. O po to ateina noras visa tai įamžinti.

Ledas ištirpsta, pasilieka muzika

Ankstus rytas. Saulė įsiskverbusi į kambarį visų pirma apšviečia koklinę krosnį. Lovoje, iš po didžiulio patalų kalno kyšo mažos mergaitės nosis  ir dvi jos akys. Kambaryje šalta. Krosnis jau atvėsusi, todėl , jei iškištų iš po patalų galvą, galėtų ir garus išpūsti . Rytmetinės saulės spinduliai  atsitrenkę į koklinės krosnies plytelių glazuruotą paviršių , blyksi jos ornamentuose . Kartu su  saulės zuikučiais  mergaitė žaidžia savo įprastą žaidimą. Jai atrodo , kad ten , ant  krosnies ,  yra nupiešta daug mažų vaikiškų vežimėlių, tad prisigalvodama įvairiausių istorijų , ji dalyvauja didelių tetų ir dėdžių gyvenime.

Šitaip gulėti galėtų ji ištisą dieną. Po patalais šilta , niekur skubėti nereikia. Mergaitė šeimoje mažiausia , galimai  daugiau palepinta , nei jos dvi seserys, todėl naudodamasi pagranduko šeimoje privilegijomis, ji niekur  ir neskuba.  Mergaitė turi ir vyresnį brolį, juodu vienas kitą labai myli, tačiau jo beveik niekada namie nebūna. Ir dabar jo nėra . Jis išvykęs į mokslus.

Už koridoriaus , virtuvėje ,  seniai šilta. Paryčiais į namus sugrįžo tėvas . Jis  iš jūros parnešė suledėjusius tinklus ir juos  sukabino virtuvės palubėje ant specialiai tam skirto kablio. Mergaitei visada patikdavo žiūrėti į šį keistą  reginį. Ką tik iš  jūros ištraukti tinklai  blizga , sukasi , o ledo gabalėliai , atsitrenkę vieni į kitus , skamba lyg muzika. Tas skambesys  kažkoks ypatingas. Jis ramina jos mažą širdį pajauta, jog šis garsas išliks amžinai. Tačiau ledai šilumoje labai greitai ištirpdavo, palikę tik prisiminimą apie jų kerintį grožį.

Aš esu. Tai- mano gyvenimas

Vaikystė yra nuostabi tuo , kad esant mažam tu pamėgdžioji suaugusių žmonių gyvenimus manydamas, kad jie, kaip pasakose, visada turės laimingą pabaigą. O kai tu užaugi , ir tavo gyvenimas prisipildo sklidina  taure,  tu ją  nori  išgerti kartu su kitais. Taip pasielgti nėra lengva. Reikia tam  sutelkti visas dvasines jėgas , ir tik tada,  kai  krūtinėje pajauti sprogstantį garsą – kalbėti… Žmonių apkalbos ar nuomonės  tau visai neberūpi . Tu nori garsiai visiems pasakyti : Aš  esu. Tai- mano gyvenimas.  Aš turiu priimti šią dovaną , kurią gavau gimstant  kaip duoklę Visatai, kad savo gyvenimu įrodyčiau dėl ko ir kam  atėjau į šį pasaulį .

Vaikystės prisiminimai daro stebuklus. Dėka jų, gimė ir šios moters dienoraštis.

 

Tėvų meilė vaikams besąlygiškai dosni, tačiau ne visada protinga

Iš mamos pasakojimų mergaitė buvo nugirdusi , jog ji į šį pasaulį atėjo laukiama. Tėvai pasimylėję nuėjo į kiną, o kai mama pasijautė esanti nebe viena,  tėvas  nusprendė, kad jo vaikelis bus artistas.

Šiaip ar taip, beveik prieš penkiasdešimt metų, šiltą bobų vasaros  vakarą , žvejo ir namų šeimininkės šeimoje gimė ketvirtasis vaikas – graži , maža mergaitė.

Gamta nepašykštėjo šiam mažam kūdikiui duoti šiek tiek daugiau dailumo , nei  vyresnėms jos seserims. Jos buvo daugiau panašios į tėvą , o ji su broliu – į mamą. Už tokią išdavikišką genų paskirstymą  vaikystėje jai nekartą teko ir nukentėti. Kartą  jos vyriausioji sesuo  vos nepaskandino ją išmatų duobėje supykusi, kad mama jaunėlei nupirko baltus triušio kailinukus ir  dar liepė seserį “daboti”. Nežinia ką ši mažoji auklė  galvojo laikydama kūdikį virš lauko tualeto duobės. Aišku tik viena: ji  pyko už tai , kad  mažoji sesuo pagrobė iš jos vaikystę. O nauji  kailiniai? Beabejo, ji taip pat tokių norėjo…  Vaikai skaudžiai išgyvena neprotingai tėvų skirstomą meilę,- vienam daugiau , kitam – kiek liks. Tokia tėvų meilė gyvenime pagimdo  aibes nesutarimų , pykčio , širdgėlų , kurios vėliau išsigimsta į nesąmoningus poelgius vienas kito atžvilgiu.

Žmogus į savo vaikystės kiemą sugrįžta sendamas. Senti, tai ne reiškia matyti save vien tik iš fiziologinės pusės. Greičiausiai ši samprata susyjusi su save atradusiu ir pilnavertiškai  suvokusiu žmogaus gyvenimu žemėje. Deja , iki šio supratimo praeina keli tūkstančiai metų : pažinti, kentėti , suprasti , atleisti , pamilti , mylėti.

 

Vaikystės kiemas – atverti vartai  į ateitį

 

Kiek ji save atsimena , jos vaikystės kiemą supo labai gera aura. Jei aiškeriagiai gali pamatyti žmogaus aurą , tai paprasti žmonės  savo vidumi jaučia tą šviesą ir šilumą, kuri šildo juos nuo vaikystės iki pat gilios senatvės. Šiai mergaitei likimas buvo padovanojęs augti pasakiškoje vietoje. Jos namų langus kutendavo nuo vėjo besiplaikstančios pušų šakos, naktimis ji klausydavosi monotoniško jūros ošimo . Jūra buvo čia pat, už miško. O kaip kvepėjo kiemas, nulytas pušų sakais …

Deja , jūra ne visada būdavo draugiška , kartais ji priversdavo krūptelti ne tik mažo vaiko širdį.  Namiškiai visada žinodavo, jei klykdamos žuvėdros be paliovos suka kieme ratus  – lauk audros. Šiaip  mažame pajūrio miestelyje audrų nelabai kas bijodavo , jos būdavo dažnas svečias . Jos ateidavo  neprašytas ir nelaukiamas. Ypač didelių audrų ir štormų baimindavosi žvejų šeimos. Logiška,  yra buvęs ne vienas atvejas , kai  negailestinga jūros banga pasiglemždavo žvejų valtį, todėl žvejienės,  atėjusios ryte prie molo ir nesulaukusios iš jūros grįžtančių savo vyrų , klykdavo baisiau  nei tos žuvėdros mergaitės kieme . Tik jų riksmas buvo nebilus , jos  klykdavo  tiesiai sau į  širdį, ir ,tik moterų gilūs atodūsiai ir iki kraujo suspausti kumščiai išduodavo  jų skausmą.  Tokie matyti ir išgyventi vaizdiniai jūrą žmogaus sąmonėje padaro ne tik romantišką , tačiau ir baugią.

Mergaitės tėvai ir seneliai buvo žvejai. Daugiau nei prieš šimtą metų statyta senelių troba buvo bene viena pirmųjų namų mažoje pajūrio gyvenvietėje. Iš šios gryčios į pirmąjį pasaulinį karą buvo išėjęs mergaitės senelis. Senelio neaukštas stotas ir begalo efektingi ūsai žavėjo mergaitę. Jis visada sėdėdavęs erdvioje gryčioje,  tik jam skirtoje vietoje-  ant savo paaukštintos taburetės, ir, papsėdamas   pypkutę atrodė stiprus ir galingas, nors daugelį metų reumato išsuktomis kojomis sunkiai vaikščiojo, o susuktais rankų pirštais  vos nulaikė šaukštą sriubos lėkštėje. Nesusitaikydamas su negalia bočius ( taip mergaitė vadino) buvo piktas. Mergaitė visada jo bijodavo, todėl atėjusi aplankyti savo mylimos močiutės, visada stovėdavo nuo jo atokiau. Juk bočiaus rudoji lazda galėjo pasiekti ir ją. Kai dar bočius vaikščiojo, yra mačiusi , kaip jis, pasidėjęs ant kaladės  vištas, nukirsdavo joms galvas. Vištos, paplūdusios krauju, dar keletą sekundžių bandydavo pakelti sparnus manydamos, jog čia tik pokštas, dar galima pakilti…Deja ,  migla aptrauktomis akimis jų galvos liūdnai gulėdavo ant kaladės saulės nutviekstame kieme.

Keistas žmogaus gyvenimas, galvodavo mergaitė . Iš pradžių žmonės laukia gyvybės. Štai, iš kiaušinio išsirita gražus viščiukas. Rodo jį savo vaikams, anūkams . Sunerimę  per naktis budi kol apsiveršiuos jų karvė. Ryte atėję į tvartą džiaugiasi ką tik gimusiu padarėliu. Apsiseilėjusį ,  ant laibų ir  drebančių kojų   vos bepastovintį  gyvulį didžiuodamiesi rodo jį kaimynams . Žmonės skuba gyvūlėliams duoti vardus,  bet , žiūrėk , praeina keli mėnesiai ar metai, kaip veršiena   ar vištienos sultinys garuoja ant  žmonių stalo.  Prie nuomonės- užmušk silpnesnį, vaikai pratinami jau nuo pat vaikystės.

Mergaitė sunkiai išgyvendavo gyvulių netektis. Kai gyvuliui ateidavo egzekucijos diena , ji išbėgdavo iš namų ir slėpdavosi pajūrio miškeliuose.  Jai  taip pat buvo koktu  žiūrėti ir į tėvo iš jūros  namo parvežtus pilnus ūdų  krepšius . Tuose krepšiuose aštriais kabliukais paspringę unguriai raitydavosi tarsi gyvatės. Ji buvo girdėjusi , jog jūroje ši  žuvis minta skenduoliais , tad mamos pagamintas ungurys  ant pietų stalo jai kėlė vaizdinius, kuriuos ji ne kartą regėjo pajūryje . Skenduolių vasaromis ji buvo mačiusi tiek ir tiek … Kiek paaugusi  ji suprato, kad pardavę žuvį tėvai vaikams  nupirkdavo duonos ir saldainių.

Laukimas turi savo spalvas

Mergaitės mama kas vakarą sėdėdavo virtuvėje prie lango ir klausydavosi ar nepakils lauke vėjas. Toje vakaro šviesoje mamos kontūrai nusidažydavo pilka spalva. Tas vaizdas mažam vaikui primindavo akmenį, nes  jis dvelkė kažkuo itin kietu ir šaltu. Kai mama paskęsdavo  laukime,  prie jos mergaitė bijodavo  prisiartinti. Ir tik tada, kai jos lieknas kūnelis susiliedavo su vakaro šešėliais , ji išdrįsdavo užsiropšti mamai ant kelių ir taip jai padėti klausytis , ką lauke sako vėjas…  Ne duok , Dieve, jei  pasigirsdavo švilpiantis , į pušų kamienus besidaužąs  vėjo gausmas… Tada namus užvaldydavo širdį draskantis nerimas, kuris pavirsdavo mamos ašaromis ir poterių nuotrupomis jos lūpose.  Šis , iš proto varantis laukimo momentas vėliau mergaitės sąmonėje iškils  postamentu, ant kurio pastatyti kertiniai akmenys meilei, draugystei, pagarbai, atjautai ir ištikimybei. Ant jo dega amžinas šeimos židinys .

Rytą , kai  žuvimi kvepiantis  tėvo vežimas linksmai įriedėdavo  į kiemą, mergaitė matė be galo laimingą savo motiną ir iš pasitenkinimo blizgančias  tėvo akis.

Jūron išplaukę žvejai jaučia savo mylimąsias.  Meilės galia – tarsi  lynai , prie kurių pririšamas laivas. Jam nuskendus – žūva laivas , ne meilė .

Mergaitė dažnai prisimindavo savo  močiutę , kuri praradusi vieną iš savo keturių  sūnų,  pykdavo ne ant jūros , pasiglemžusios jos gražuolį vaiką , ji pykdavo,  kodėl jūra nesugrąžino  sūnaus  kūno į žemę.

Žvejų žmonos- moterys be savo gyvenimo

Mergaitės močiutei, mamai ir jai pačiai likimas lėmė būti žvejo žmonomis. Mokėti laukti yra didžiulis menas. Jo reikia mokytis visą gyvenimą. Kai vyras uždarydavo lauko  duris prieš tai pabučiavęs jos miegančius vaikus ir apsiverkusią ją pačią,  jau nuo tos minutės ji žinodavo, kad visos mintys, visi jausmai ir visa širdis paskendo laukimo gelmėje. Ilgesys yra  nenusakomas žodžiais. Jo gelmėje sustoja laikas. Gyventi, rūpintis buitiniais dalykais, spręsti gyvenimiškas problemas nėra taip sudėtinga. Tai – lyg kasdieninis darbas stovint prie konvejerio. Jei nori ,kad darbas eitųsi sklandžiai ir be broko – turi kantriai atlikti tau pavestą darbą.  Niekur nuo jo nepabėgsi, o tavo mintys visą laiką surištos su tuo žmogumi, kurio tu lauki.  Prabėgus daugeliui metų ir išgyvenusi šį jausmą, ji tuo labai didžiuosis.

Jaunystės šėlsmas- lyg vėjas, jo nesulaikysi

Kaip į lagaminą mes viską susikrauname išeidami iš  savo tėvų namų.  Mergaitė iš savo tėvų namų  išsinešė tėvo ir mamos santuokoje nugyventų metų modelį. Jis buvo labai paprastas : vyro ir moters gyvenimas šeimoje turi eiti vientisa linija : kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus – Ciesoriui. Kad santuoka būtų sėkminga, abu sutuoktiniai turi nepamiršti dešimt Dievo įsakymų, daugiau nieko.

Kadangi mergaitė  buvo romantiškos prigimties , tai romantiškų pažiūrų vyrukai dažnai sukiodavosi apie jos namus. Jai patiko bohemiškas gyvenimo stilius. Pati anksti pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame tilpo visos jos svajos, jaunatviškas maksimalizmas , ir ,aišku savaime, pirmieji jausmai gimę priešingos lyties atstovams. Ji pirmą kartą savo dienoraštyje prabilo apie skausmą , liūdesį , vienatvę, kurių dar nebuvo . Ji nežinojo kas slypi po šių žodžių skraiste. Paragauti tikrojo jos skonio neišvengia nei vienas žmogus. Tik vienam ši skraistė atsidengia ankščiau, kitam- žymiai vėliau. Kodėl taip yra? Matomai, žmogus kartais pats sau prisišaukia bėdų visai to nenorėdamas. Taip nutiko ir šiai jaunai merginai . Kai ji pavargo klausytis apie jos bendraamžių kuriamas  ” fiks” idėjas,  ji sutiko jauną vaikiną, kuriam visa tai kuo ji gyveno anksčiau buvo svetima. Jis buvo žvejys.

 

Ah, tas muselyčių vynas

 

Jūreiviai greiti žmonės. Jie žino, kad laikas krante yra suskaičiuotas, todėl jau antrą jų pažinties dieną jaunuolis atėjo į merginos namus, o ši iš molinio gaidžio pildama į taures mamos pagamintą vyną, raudo. Nežinia dėl ko, gal dėlto, kad  iš gaidžio gurklio į taures krito mažos muselės, ar dėl to, jog šis jaunuolis, visai nepanašus į tuos su kuriais ji draugavo, dirbo vyrišką darbą ir realiai mąstė apie gyvenimą. Tą vakarą raudo ir jaunuolis: gal nuo muselių, įkritusių į jo taurę, o gal ir nuo jaunos merginos kerinčio žavesio. Likimo kortomis nereikia lošti; bus taip, kas  turi įvykti. Jaunuolis , grįžęs iš jūros merginai  pasipiršo, o po mėnesio buvo atšoktos judviejų vestuvės.

Per jų jungtuves lijo liūtimi, nors šiaip tą vasarą saulė svilinte svilino žemę. Žmonės šnekėjo, kad bus derlingas gyvenimas, kiti – ašarų neišvengs. Buvo visokių kalbų, bet jie jomis netikėjo, nes buvo jauni .  Vestuvių dieną jaunuolis vilkėjo gražiu mėlynu kostiumu, o ji buvo nepakartojama savo žydra vestuvine suknele ir nuometu.  Mažame pajūrio miestelyje  toks apdaras buvo neįprastas .  Mergaitės draugių akys žibėjo paprasčiausiu moterišku pavydu. Nuotaka buvo laiminga, nes manė tinkamai pasirinkusi savo gyvenimo draugą. Dabar, prisiminusi savo vestuves galėtų drąsiai pasakyti: nereikia niekada skubėti tuoktis gerai nepažinus žmogaus ir nepamilus jo visa širdimi, nes norint išlikti savimi, teks visą likusį gyvenimą  kovoti dėl vietos po saule.  O patirtos gyvenimo pamokos – rūsčiai atsilieps ne tik tau pačiai , bet ir tavo vaikams. Tačiau iki to supratimo turi praeiti  labai daug metų…

Tąkart ,  vestuvių naktį , dvidešimtmečiams visa tai nerūpėjo. Per langą pabėgę nuo didelio būrio į vestuves susirinkusių draugų, giminių ,pažįstamų, jie laimingi lakstė pajūriais. Lijo lietus. Kažkokie atsitiktiniai praeiviai virš jų galvų laikė antklodę, kad jaunieji sesušlaptų, o jie kvatojosi vėjui , lietui , nes jų sielose šėlo jaunystė , vasara,  vestuvių puota ir naujai užsimezgęs gyvenimo žiedas. Jis žadėjo abiems didžiules permainas  jų likimuose.

Povestuvinėje kelionėje, kurią jiems dovanos artimieji, jaunavedžiai pasijuto iš tiesų laimingi. Nebebuvo čia žmonių šurmulio, nebebuvo skubos. Jie galėjo mėgautis laisve, duotais pinigais ir vienas antru. Įsimylėjęs jaunuolis kasdien dovanojo žmonai gėles, naktimis jie mylėjosi ir džiaugėsi galimybe būti kartu. Jau tada, tame senoviniame mieste prie jūros , jaunos moters krūtinėje įsižiebė  jausmas, kurio ji iki tol nebuvo pažinusi. Kas sekundę ji troško savo vyro artumos:  norėjo jį vieną matyti, liesti, myluoti.  Į jaunos moters  širdį beldėsi meilė. Ji atėjo nedrąsi, su baime ir tikėjimu patirti tai, ką išgyvena  visos ištekėjusios  moterys.

Kai moteris suprato, kad jos mylimasis greitai išplauks į jūrą, jos meilė įgavo pagreitį. Artėjantis išsiskyrimo laikas  skaičiavo valandas, minutes, sekundes, suduždamas į smulkiausias stiklo šukes, kurios  žeidė ne tik širdį . Su kiekvienu laikrodžio strėlės virptelėjimu, trumpinančiu judviejų buvimo  laiką kartu , įsitempęs moters kūnas rėkė iš nevilties ką nors pakeisti. Žinoma, laikas buvo jos priešas ir draugas. Jis sutuoktinius išskirdavo , o praėjus šešeriems laukimo mėnesiams, vėl sujungdavo drauge.

Išsiskirti buvo sunku visiems trims, nors juodu dar nežinojo, kad greitai taps tėvais.

Gyvenimas be jo pamokų – bedugnė, ten nieko nerasi

Šiai jaunai moteriai gyvenimas pateikė pirmąją pamoką: suprasti ir pajausti ilgesį. Laukimu  reikėjo gyventi: laukti laiškų, skambučių, telegramų ir skausmingai braukyti dienas mažyčiame kišeniniame kalendoriuje. Vakarais,  kai vaikai sumigdavo,ji atsisėsdavo virtuvėje prie lango ir žiūrėdavo  kaip tolumoje blyksi neoninė švieselė ant netoliese stūksančio šiluminės katilinės bokšto. Žiūrėdama į jį , ji mintimis nukeliaudama pas savo vyrą, pasakojo jam tai, kas tuo metu gulė jai ant  širdies.  Taip buvo lengviau laukti…

Pusmečiais laukti iš jūros grįžtančio vyro jaunai moteriai nepaprastai sunku. Bet ji ištverdavo. Jos ilgesys buvo jos viduje. Jo niekas negalėjo paliesti .  Jūreivių žmonos neša labai sunkią  gyvenimo naštą.  Jos atiduoda savo gyvenimą besąlygiškai tam, kurio laukia,  sau pasilikdamos tik mažyčius trupinius nuo pilnaverčio gyvenimo santuokoje stalo. Deja, šią auką  jos pasirenka pačios.

Liūtis per jų vestuves  prisodino vaikų kaip grybų. Pirmas pasaulį išvydo sūnus. Jis buvo angeliškai gražus ir mielas vaikas. Taip kaip buvo graži ir švari jaunų žmonių  meilė. Antroji gimė duktė. Ji buvo tėvo paveikslas. Vyras nepaprastai ją mylėjo.  Iki trečiojo vaiko gimimo prabėgs dar dešimt metų. Moteris, laukdama iš jūros grįžtančio  vyro  dirbo, mokėsi , augino vaikus ir manė, kad jos namai yra jos tvirtovė, kurios nevalia niekam sugriauti. Kad laikas neprailgtų, ji pati viena grąžino  buitį: dažė langus, duris, sienų apmušalais dailino buto interjerą, pirko ir  keitė baldus.   Vakarais ji mezgė drabužėlius visai šeimai.  Vyras, sugrįžęs iš jūros  sakė, kad jam nieko nereikia, arba pasijuokdavo iš jos įdėto triūso. Visa tai  labai skaudino. Nurydama susikaupusias ašaras ji dažnai  išeidavo paklajoti pajūriais galvodama, jog nesantaikos šeimoje praeina,  reikia tik ištverti, juk ir vėjai kažkada nurimsta…

Išplaukus vyrui į jūrą,  jiedu,  užmiršę barnius,  vienas kitam vėl rašė meile dvelkiančius laiškus, buvo dėmesingi sau  ir savo  vaikams.

 

Skausmą reikia pažinti. Jis turi tapti tavo draugu

 

Mes nė vienas nežinome, kas mūsų laukia rytoj. Sakoma, kad žmogų valdo likimas.  Likimas lėmė tą nepakartojamą vasarą susitikti su žmogumi, kuriam jaunystės metais buvo neabejinga. Tos kelios dienos praleistos kartu , moters širdyje sužadino aistrą . Ji vėl pajuto esanti mylima ir, žinoma, nusikaltusi savo vyrui.

Savo mylimus išduodame tada, kai širdimi pajaučiame apie jų išdavystes.

Dažnai vyrai, matydami savo moteris  stiprias, sąmoningai nori jas sugniuždyti, kad šios pasijaustų esančios silpnos, o tai reikštų- jie nori matyti jas savo vergėmis. Tai liečia silpnus vyrus. Tokie vyrai niekada nemato ką moteris veikia, kaip ji šiandien gražiai atrodo, kaip protingai pasielgė vienoje ar kitoje situacijoje. Silpni vyrai – taip kaip amžiams pasilikę mamos vaikai. Jei jais rūpiniesi, sprendi šeimos problemas, gamini valgį, tvarkai namus ir dar pasiruoši erotiniam vakarui – jie bus labai patenkinti. Bet jei pradėsi reikalauti sau dėmesio ir , ne duok , Dieve, pasakysi teisybę tiesiai išrėžusi jam į akis – lauk namuose audros. Geriausiu atveju jis pirmas trinktels duris ir bėgs pasiguosti kitai moteriai. Moterys yra kvailos priimdamos tokius bėglius  į savo glėbį. Jos tiki , jog jie pasikeis. Deja, dažniausiai  rytui išaušus ir aistrai nurimus,  tokie vyrai bidzena atgal į namus ir atsigula prie  šeimininko kojų,- iki  kito karto.

Taip atsitikdavę dažnai šios moters gyvenime. Bet jis, jos vyras, matyt dar nebuvo tvirtas savo pasirinkime. Jis vis laiku grįždavo į namus, rūpinosi vaikais ir dažnai žmonai kartodavo kaip ją mylys. Ji prie tų jo žodžių ir aikštingo jo  būdo priprato, nes dar jį labai mylėjo. Meilė  padaro žmogų aklą.   Rausdamasi giliai po žeme, tokia meilė daug ko nemato . Išties, neįdomus kurmio gyvenimas.

Išduotos moterys yra tartum bitės. Jos nenuilstamai kovoja už savo šeimos laimę. Jeigu  avilyje apsigyvena tranai, jos linkusios juos išmesti . Deja , ji taip negalėjo padaryti, nes jautėsi taip pat nusikaltusi savo vyrui. Norėdama visiškai užmiršti šį trumpą  savo meilės romaną ir sutvirtinti savo šeimą – ji  pagimdys dar vieną vaikelį.

 

Išdavystė – ilgalaikio veikimo nuodas

Šaltas žiemos vakaras. Greitai Kalėdos. Žmonės gyvena laukimu sušilti prie žvakių šviesos. Jie tiki, kad ta stebuklinga gamtos ir Dievo šventė atneš į jų namus šviesos, kažko nepaprastai gražaus ir neapčiuopiamo. Tai bus šventė ne tik kūnui, bet ir sielai. Todėl kalėdinių dovanų pirkimas turi magišką galią. Pirkdami jas galvojame, kad tuo  suteiksime džiaugsmą  brangiam žmogui  ir taip išreikšime jam savo atsidavimą. Spintos gilumoje gulėjo paslėptos  dovanėlės visiems šeimos nariams. Vyras, išvažiavęs į darbą  žmonai pasakė, kad  einąs tvarkyti reikalų. Prieš išeidamas jis nuprausė kūdikį ir į lovą atnešė žmonai puodelį kavos. Auginti vaiką, kai moteriai yra ne dvidešimt metų, nėra taip paprasta. Moterys per dieną išeikvoja tiek daug energijos, kad vakare užmiega taip pat saldžiai, kaip ir jos kūdikis. Moters namuose buvo dar du vaikai , kuriems taip pat reikėjo skirti nemažai dėmesio. Tačiau motina ir miegodama budi prie savo vaikų. Išgirdusi menkiausią subruzdimą, ji atsibunda labai greitai. Šį kartą ją pažadino ne kūdikio verksmas, bet negera nuojauta pajutus šalia savęs tuščią vietą. Kaip įgelta  ji pašoko iš šilto patalo ir puolė žiūrėti kelinta dabar valanda. Buvo labai vėlus metas. Ją apėmė paniška baimė dėl savo vyro.  Juk nėra buvę atvejo, kad vyras negrįžtų naktį ,arba kur nors užtrukęs jai nepaskambintų.  Miego neliko nei krislo. Ji  virpėdama stovėjo prie virtuvės lango ir žiūrėjo į brėkštantį rytą.

Rytas išaušo , tačiau jokios žinios iš niekur ji negavo. Į mokyklą išėjo sunerimę moters vaikai.  Netekusi vilties ką nors sužinoti, paskambino į greitąją pagalbą ir į policiją. Pareigūnai  jai pasakė, kad tą naktį jų mažame miestelyje nieko nebuvo atsitikę.  Moteris, lyg sužeistas žvėris, blaškėsi iš kampo į kampą nuo skruostų braukdama srūvančias iš akių ašaras . Nežinomybės skraistė užgulė moters pečius, ledo lytimi  pavirtęs laukimas  varė ją iš proto. Jei nebūtų kambaryje pravirkęs jos vaikas , manytų, kad namai virto šermenimis. Sugrįžusi į miegamąjį motina švelniai paėmė  kūdikį ant rankų.  Kūdikio saldus kvapas leido jai kiek nusiraminti. Vaikai nepaprastai sunkiais išgyvenimo momentais  neleidžia žmogui padaryti nepataisomų klaidų.  O ypač šis, dėl kurio buvo tiek daug abejota. Tai lemtingai  akimirkai, kai kažkas, rodos,  laikė ją  paėmęs už rankos ir neleido jo prarasti, ji bus dėkinga visą savo gyvenimą. Vėliau ji suvoks, jog tai buvo Dievo ranka.

Gyvenimas-teatras, žmonės- aktoriai

(V.Šekspyras)

Antra naktis taip pat praėjo bestovint  prie lango. Moteris jau buvo bepraradusi viltį, kad tuoj sučirkš telefonas ir jos mylimasis švelniu balsu praneš, kad jis kažkur užtruko ir tuoj sugrįš į namus. Vėjas, kartu su pūga stūgaudamas prie jos namo ir cypindamas gatvėje statybininkų paliktą geležinę tvorelę, varė ją į neviltį.

Ryte moters nerimas įgavo kitą formą. Jis tapo apčiuopiamu.

Ant naktinės lempos ji pamatė vyro paliktą vestuvinį žiedą. Vėliau jo bendradarbiai paskambino ir pranešė, kad jis gyvas ir sveikas. Moteris apkabinusi vyresniuosius savo  vaikus iš džiaugsmo pravirko. Kaip bus taip tegu būna, mirties ji niekada niekam nelinkėjo. Pyktis dėl  suteikto skausmo nieko gero nežada. Jis žmogaus kepenis paverčia korėtomis, o širdį užlieja tulžimi. Todėl tą dieną ji savo likimą pasirengė sutikti tokį, kokį jai davė gyvenimas.

Gyvenimas jai pirmą kartą padovanojo pamestos žmonos vaidmenį. Taip, vyras grįžęs namo pasakė, kad buvęs pas kitą moterį ir pareiškė, kad ją paliekąs. Dar paprašė išvirti  puodelį kavos. Šią žinią ji priėmė gana ramiai. Tačiau nuo to momento, kai kraujas sustingo jos gyslose, ji tapo aktore. Moteris su šypsena veide užkaitė virdulį, prieš tai pasakiusi savo vyrui nubėgti į parduotuvę ir nupirkti butelį šampano. Juk tai paskutinis kartas, kai jiedu dar gali pasėdėti dviese. Kol vyras užtruko parduotuvėje, paliktoji žmona apsivilko kažkada jo dovanotus baltus marškinius , pasidažė, stalą serviravo proginėmis taurėmis. Iš jų jiedu gerdavo tik per vestuvių sukaktis. Keturioliktą kartą jie gers nesulaukę vasaros vidurio. Šeimose laikomos tradicijos kai kuriais gyvenimo atvejais turi labai stiprią jėgą. Vyras sugrįžęs iš parduotuvės buvo  šokiruotas vaizdu virtuvėje. Pasipuošusi žmona  į puodukus pilstė kvapnią kavą ir šypsodamasi pasakojo, kad niekas taip nemylės ir nelauks jo , kaip mylėjo ir laukė ji su vaikais.  Ji jam padėkojo už pragyventus metus ir už tai, kad jis jai paliekąs didžiausią turtą – vaikus. Ji pasiliks su vaikais ir neleis jam jų lankyti, kadangi ji norinti, kad vaikai gyventų  kartu su ja ir kasdienybėje ir šventėse. Tuo momentu jai atrodė, kad toks sprendimas yra  teisingiausias. Vėliau ji suvoks, kad taip sakyti jai liepė  širdis. Ji nebūtų galėjusi jo matyti ateinančio pas vaikus ir išeinančio iš jos namų pas kitą moterį.

Pirma spektaklio dalis artėjo į pabaigą. Pakilusi ir, grakščiai pro langą išmetusi taures, savo vyrui pasakė, kad nebegalinti jam daugiau skirti laiko, kadangi reikia eiti maitinti mažylę. Vyras ,ištraukęs pluoštą pinigų siūlė juos paimti. Ji griežtai atsisakė juos paimti, pareiškusi, kad , jei jis juos paliks, ji tuos pinigus sudegins. Moters širdyje užvirs didybės manija savo skausmą priimti nuogą. Taip kaip pati jautėsi : visų akivaizdoje išrengta ir paniekinta.

Moteris sugrįžo į miegamąjį, kur jos lauks trys  vaikai. Sūnus ir duktė prigludo prie jos peties,  ieškodami atramos savo mažyčiame, tačiau jau skaudžiai juos nutvilkiusiame  pasaulėlyje. Vaikai išgyvena šeimynines dramas stipriau nei suaugusieji. Tačiau jie savo kančią uždaro ir neša kaip sraigės  savo nameliuose.

Vyras stovėjo tarpduryje sutrikęs. Išeiti jam  buvo sunku. Vakaro šviesoje ant lovos sėdinčių žmonių paveikslas, nusidažęs šiltomis ir jaukiomis spalvomis, kėlė jo širdyje sumaištį. Jis atsispindėjo  jo veide. Sūnus sutrikusiam tėvui priminė, jog jam laikas išeiti, o duktė, verkdama tėvo klausė: kur jis išeina? Mažiems vaikams yra  sunku išgyventi tėvų sukeltas šeimynines dramas.  Žmogus gimsta, auga ir jam jo tėvas ar mama yra patys svarbiausi žmonės. Apie tėvų neretai padarytas klaidas suprantame tik užaugę, ir smerkti, ar pateisinti jų poelgius negalime, tam reikia pačiam praeiti nelengvą gyvenimo kelią. Tačiau mažam vaikui praradimo jausmas yra tarsi gilus šulinys į kurį netyčia įkrito jo pats mylimiausias žaisliukas.  O kaip jį ištraukti, niekas negali patarti.

Kartais žmogaus keliai ir klystkeliai taip susipina,  kad ,rodos, eini nakties tamsoje lyg girtuoklis. Mėnulis apšviečia kažkokias rodykles, kelio ženklus, o kuriuo keliu pasukti –  neaišku.  Ne kitaip jautėsi ir paliktoji žmona. Ji vėl stovėjo prie virtuvės lango, vėl klausėsi širdį draskančio geležinės tvorelės cypimo, tik dabar ji mėnulio apšviestoje gatvėje matė savo vyrą, kuris vis kažkur pradingdavo… Gal tai buvo jos  įsiaudrinusios vaizduotės pasekmės , o gal – realybė… Ji ir šiandien to nežino.

Ryte, kai išgirdo vyro rakinamų durų garsų trakštelėjimą , moteris gulėjo lovoje. Akimirka jos galvoje šmėkštelėjo mintis, jog vyras sugrįžo pasiimti savo daiktų. Ji klausėsi  koridoriuje varstomų spintos durų girgždesio ir  jautė, kaip jos gyslose nustojo tekėti kraujas. Jai pasidarė silpna.

Nežinia kas tą naktį įvyko palikusiojo savo šeimą vyro galvoje. Gal jis išsigando pradėti gyvenimą iš naujo, o gal sugalvotas melas leido jam taip apsispręsti, bet jis sugrįžo į savo namus ne gyventi laimingam pačiam , o gyvenimą pragaru padaryti savo artimam žmogui. Šią tiesą, kaip ir daugelį kitų, ji supras žymiai vėliau.

 

Laiko dulkės nusėda auksu ant moters pečių

 

Nuo to lemtingo ryto praėjo dešimt metų. Užaugo ir į gyvenimą išėjo vyresnieji moters vaikai. Namuose širdį ramina mažoji dukrelė. Moteris vėl paskendusi  laukime. Tik jis dabar kitoks. Jis dabar nuspalvintas abejonėmis, išgyventais vaizdiniais ir kančia. Taip, ji visą tą laiką gyveno kančioje, nes jautė, kad vyras gyvena dvilypį gyvenimą: jam taip patinka, jo toks gyvenimo stilius.

Nieko nėra gyvenime skaudžiau už išduotą meilę. Atleidimo randai taip giliai įsiręžia į odą, sielą, kad rodos tavo kaklą apvijo šetonas. Jis traukia virvę: stipriau, lėčiau,  kartais visai pamažu… Tu nebejauti skausmo, tik jauti didžiulę baimę kada tai pasikartos iš naujo.

Dabar ji mąstė, ar reikėjo vaikams išsaugoti šeimą, laimės pagailėjus sau pačiai? Žinoma, vaikams  gerai turėti mamą ir tėvą. Tada jų taip skaudžiai nepaliečia aštrios gyvenimo briaunos. Jie auga tvirtesni. Tačiau  moteris save kaip auką guldo ant durklo ašmenų tikėdama, kad tuo išgelbės visą pasaulį. Ji daug kartų rinko save iš mažų gabalėlių ir lipdė save vis kitokią: gerą mamą, švelnią žmoną, seksualiai patrauklią moterį. Išgyveno ir finansiškai stiprios bei nepriklausomos moters įvaizdį. Tačiau jai nei viena rolė nepatiko, nes ji visada troško  būti  vieno vyro moterimi.   Kaskart žemindamas ją , pasityčiodamas, vyras  stūmė ją nuo savęs tolyn. Todėl dabar, prabėgus dešimtmečiui, ji save  įsivaizduoja jau visai kitokią: iškentėjusią, subrendusią, save pamilusią.

Šeštas pojūtis moteriai yra duotas jai gimstant. Ji visą laiką žinojo, jog vienodų žmonių nėra ir negali būti. Moteris gali pakeisti savo išorę, išsilavinimą, bet savęs ji niekada  nepakeis. Gyvenimas moteriai suteikia galimybę pabūti aktore.  Ji vaidina tol, kol vieną dieną supranta: pavargo, nebenori , ji nori būti  savimi. O tapus savimi, ji nori išsiaiškinti daugelį dalykų, kurie neleidžia jai ramiai gyventi.

 

Išbandymų jūra gilesnė už visas kitas pasaulio jūras

 

Likimas kartais dovanoja neįtikėtinas staigmenas. Kai atrodė, kad ji nebenori su tuo žmogumi toliau gyventi, likimas dovanojo jiems laiką pabūti kartu . Jiedu išplaukė kartu  į jūrą.

Tas, kas dar nepatirto, visada truputį baugina. Todėl jau pirmąją minutę, kai ji atsirado laive, nerimo akys buvo plačios. Noras išbandyti save neįprastoje situacijoje buvo stipresnis už baimę. Todėl šią kelionę ji priėmė kaip dovanotą likimo.

Tą šaltą žiemos vakarą, kai jų laivas pajudėjo iš uosto, ji stovėjo kartu su juo ant denio ir galvojo, kad abu plaukia į rytdieną, kurioje nėra praeities. Deja, praeitis, kaip tas nuvalkiotas šunytis, vis sliūkina ir sliūkina iš paskos. Kad ir kaip neišvaizdžiai jis atrodo,  tačiau negali jo paspirti, nes supykęs jis gali tau grybštelt  už kojos dar kartą .

Šioje kelionėje moteris suprato, kad noras laikytis už šiaudo – beprasmiškas.  Reikia keisti savo gyvenimą iš esmės. Ir toks momentas atėjo.  Jeigu ji šios progos  neišnaudos – praras save amžiams.  Ji nebijos tos lemtingos akimirkos. Ji drąsiai žiūrės jai į akis, nes būnant jūroje ir žiūrint į neaprėpiamus vandenyno tolius ji pajautė savo stiprybę. Mes bejėgiai prieš gamtą, tačiau mes pajėgūs atsispirti prieš mums siūstus išgyvenimus ir, apsivalius save iš vidaus, sutvirtėjus, sau pripažinti:esame tik dulkės beribiame žmonių okeane, tačiau jei stovi atsisukęs veidu į vandenis, jauti jėgą ir gyvenimo džiaugsmą.

Dabar moteris galvoja, kad išvažiuoti į kitą miestą, yra jos išsigelbėjimas. Nežinia kankina, bet ji ir į jūrą baiminosi plaukti. Ji tapo drąsesnė savo apsisprendime. Atsakomybės jausmo prieš savo šeimą ji nebejautė. Vaikai, perdaug ilgai užsibuvę prie mamų sijonų, gyvenime būna ištižę. Kuo greičiau jie pradės savarankišką gyvenimą, tuo jiems bus geriau. Aišku savaime, ryšio su vaikais ji neketina nutraukti. Tačiau  ji nebenori save  aukoti jiems. Prisiminusi artimųjų gyvenimus ji žino, kad noras vaikus pririšti prie savęs, užtikrinant saugią senatvę sau – rezultatų neduoda. Vaikai turi tapti tik gerais draugais, kuriuos malonu matyti, pasikalbėti, pasidžiaugti ir kartu paliūdėti. Gimstame vieni ir gyventi reikia pačiam. O kaip susiklostys tavo likimas, priklauso  nuo tavęs, nuo aplinkos ir nuo aukštesnių galių, kurios mums nežinomos.

Kiekvienas mes galime papasakoti apie savo gyvenimą, jei esame nemažai jame pagyvenę .  Kančia žmogų, ypač moterį, padaro labai tvirtą. Su metais ji tampa lyg ąžuolas, nė žiemą nenumetęs savo lapų. O kai pasijauti esąs žymiai tvirtesnis nei buvai , prisimeni vaikystę ir savo kiemą. Sugrįžti ten, kur bėgo nerūpestingos dienos, kur šildė tavo basas kojas vasaros lietūs, kur gulėdama šaltoje troboje supratai, kad ten, už sienos, yra suaugusiųjų pasaulis, karšta ugnies liepsna ir tinkluose skambantys ledukai. Jie ir dabar skamba tavo ausyse kaip nuostabiausia vaikystės muzika.

Irena Valužė

 

TakasDSC02425

“Prašau,išbarstykit mane virš “Baltijos” jūros”

Skiriu palangiškio Kęstučio Česnavičiaus atminimui

(esė)

Atėjo žmogus prie jūros ir numirė. Porą dienų visa Lietuva suko galvas-kas šis pašalietis. Ant kranto liko tvarkingai  sulankstyti  jo drabužiai ir iš po smėlio išblukusiu pavadinimu –„made in Russia“ kyšantis plastikinis maišelis. Daugiau nieko. Žmogus buvo vienas.

Kažkur ten,labai toli, po žeme dunda traukinys. Monotonišką požeminio traukinio ratų bildesį  pertraukia  moters balsas: “Zarečenskaja“, “Komsomolskaja“, “Znamenskaja“, “Konečnaja“ …Šis garsas ,lyg nususęs šuva, ketušiasdešimt metų sekiojęs jam iš paskos, nepaleidžia ir dabar,-paskutinę jo  gyvenimo minutę.Vienu metu ištrūkęs iš šio iki kaulo smegenų įgrisusio garso žmogus ,o gal jo šešėlis, braunasi  pro didžiulę žmonių minią trokšdamas kuo greičiau pasiekti tikslą. Pagaliau… pagaliau jo rankose aukštojo mokslo diplomas  Maskvos “ N.Baumano“ vardo institute,reiklus ir gerbiamas   didžiulėje sostinės statybinėje organizacijoje (viršininko pavaduotojas)  , du sūnūs , žmona ir jų visų išsvajotas ir jo rankomis įrengtas butas Maskvos daugiaaukščių namų masyve. Sekundės dalį jis apkabina savo mažus berniukus, norėtų jis  dar kartą jiems pasekti jų mėgstamiausias pasakas apie „Eglę, Žalčių karalienę”,Jūratę ir Kastytį”, vasaromis juos atvežti pas mamą, parodyti jiems kokia graži jo Tėvynė-Lietuva. Deja, laikas, kaip sudužęs indas, diktuoja savas sąlygas. Sūnūs užaugo, baigė aukštuosius mokslus, siekia savo gyvenimo gerovės. Jis jais labai didžiuojasi, džiaugiasi pakrikštijęs ir davęs jiems lietuviškus vardus,išmokęs juos kalbėti jo gimtaja kalba, širdį paglosto ir iš kažkur atsiradusi švelni anūko ranka…

Liga,ta nedorėlė, atslinkusi prieš trisdešimt metų,ilgai kankino jo kūną.Iš pradžių jis slėpė ją. Nenorėjo niekam jos rodyti, reikėjo šeimai uždirbti duonos, tačiau  ji kas metai vis labiau ir labiau sėlino jam iš paskos, kaip tas nususęs šuva, kaip tas iki kaulo įgrisęs  požeminio traukinio moters monotoniškas balsas: “Zarečenskaja, “Komsomolskaja“, “Znamenskaja“,“Kanečnaja“… Tačiau jis buvo atkaklus. Išėjęs į užtarnautą poilsį jis stengėsi  kiekvieną  vasarą atvažiuoti į gimtuosius namus, kas rytą ateiti prie jūros, iki soties pasidžiaugti vandens malonumais, paplaukioti  ir tyliai sau mintyse prisipažinti :“ Jei kas  man nutiktų, noriu, kad mano kūną išbarstytų virš “Baltijos ” jūros”.

Dievulis išgirdo žmogaus balsą.

 

DSC00183

kelias namo

Irena Valužė

 

 

Geltona lango šviesa

(esė)

Viduržiemis. Vėlus vakaras. Juodo miško šešėlyje  ryškiai spindi  geltona  lango šviesa. Kirsdama tamsą  ji įgauna sidabrinės spalvos atspalvį, kuris tykiai nusileidžia ant didelių sniego suneštų kauburių. Kiemo takas, kurį ką tik nukasė vyriausia sesuo, prasideda ties apšalusiais namo laiptais ,ir užsibaigia – iki juosmens sniego užpustytoje gatvėje. Tiesa, takas dar turi nedidelę, pėdos platumo atšaką. Ji veda prie šuns būdos. Lančis, dviem letenom apsikabinęs savo apšerkšnyjusį snukį ,nulindęs į tamsiausią būdos kampą, guli tylut tylutėlis. Jis nekreipia dėmesio į kieme dūkstančius vaikus. Senam šuniui įdomiau  stebėti kaip  bepaliavos sniege  juda jo alavinis dubenėlis. Lauke snaiguriuoja. Permatomais baltais drugeliais snaigės leidžiasi ant vaikų  pėdomis ištrypto kiemo. Šviežias sniegas toks purus, jog ,atrodo, vėjas galėtų  jį ir nupūsti?..  Ne, šelmis žino, jog  ryto metą ,kai vaikai krypuodami per pusnynus keliaus į mokyklą , jie atpažins savo vakarykščias  pėdas.

Pro šviečiantį virtuvės langą matosi pliktelėjusi  tėvo galva. Vaikams juokinga, nes ji panaši į danguje pūpsantį apvalų mėnulį. Atslinkęs  iš už kaimyno kiemo kampo, mėnulis visada juos pagauna,- nuo jo neįmanoma pasislėpti …

Tėvo galvos pasirodymas lange reiškia, jog laikas atsisveikinti su žiemos linksmybėmis ir keliauti namo. Pirmasis į namus sugrįžta mažiausias vaikas. Sekundės dalį patrypčiojusi verandoje , mergaitė kulkos greičiu įlekia į kambarį. Suledyję mažo vaiko pirštai degančios krosnies atšvaituose tampa  visai permatomais, todėl mama, nieko nelaukusi, čiumpa juos gelbėti. Pūsdama  į pirštų galus savo  karštą kvapą, ji įnirtingai ima juos trinti  tarp savo delnų. Tokia procedūra skausminga; ji verčia garsiai rėkti ar iš akių išspausti  ašarą, tačiau, kai  mamos rankomis sušildytas kraujas įkaista  – vaikas ima smagiai kikenti. Neužilgo plačiai duris  atveria  ir kiti iš lauko parėję vaikai. Brolis ir dvi jos seserys klegėdami ant krosnies džiausto  kiaurai permirkusias pirštines, šalikus, kepures, čia pat ant ąslos iš batų krato parsineštą sniegą. Visiems labai linksma. Namai, prisipildę vaikiškos energijos bematant atgyja: krosnyje linksmai ima traškėti beržinės malkos, tėvas susuka riebią  silkę į “Tiesą” ir  ruošiasi ją “vendzinti”  krosnyje (išvyniojęs žuvį iš suanglėjusio laikraščio, jis gamins savo firminį patiekalą – „cibulynę“). Šalia krosnies sukasi medinis , mamos kojomis minamas , ratas. Mama verpia  vilnas. Ji pasiryžusi šią žiemą visiems vaikams numegzti naujas vilnones kojines. Visa šeima susispietusi erdvioje virtuvėje. Čia šviesu ir šilta. Kai į namus ateis Kalėdos-didžiajame kambaryje įsižiebs Betliejaus žvaigždė. Bet iki to stebuklingo momento dar reikia palaukti…

..

Laikas ,kaip niekas kitas, žino, kada žmogui pareiti namo. Išretėjusio miško šešėlyje stovėjo dar gana jauna moteris. Baikščiai dairydamasi į naujais rūbais „aprengtą“ savo seną namą ,tamsius ir svetimus langūs , vaiduokliškai baugius šešėlius, besirangančius ant  blyškiai  mėnulio apšviestų namo sienų , nebeatpažįstamą kiemą, ji savyje juto kaltę. Įvairios mintys drąskė moters širdį.  Lyg ieškodama atsvaros, ji pakėlė akis į dangų ir pradėjo melstis. Maldos žodžiai, susiliedami su dangaus mėlyne, įgavo sidabrinį atspalvį. Jis, tartum ką tik iškritęs kalėdinis šerkšnas,  tyliai nusileido ant moters rankų… Nusišypsojusi sau , ji  dar kartą  atsisuko namo pusėn: tamsiame lange švietė du žiburiai-du meilės uostai.

2015-01-31 14.13.06

žiema

Irena Valužė

Musė

(esė)

Užburto  rato  beorėje  erdvėje šoko  musė  raudonom akim.

Užvertais  langais ir aklinai  uždaromomis  durimis seniai jau niekas nieko nestebina.  Tik štai musei- didžiulis  galvosūkis: sukti ratą po rato, zysti  , kol jėgos išseks, ar įsikibus už kampo (voratinklio savo) bandyti pakilti ?

Taip jau nutinka, jog ir musės būna skirtingos. Vienoms tinka viskas,- net mėšlo krūva, kitoms ,išskirtinėms,  reikia  oro, saulės, gėlių aromato,  nepašvinkusio maisto ir  aerodromų – saugiai nutūpti .

Kambario prieblandoje išdidžiai apsukusi  ratą (lyg laimėjus varžybas), musė nutūpė ant lempos-švyturio savo . Pakasiusi  negudrų  savo pakaušį nusprendė, jog  rankos , prikabintos  prie sąnario (petimi pavadinto), ir  nuo minčių apsunkusi  galva ant laibo kaklo – bereikalingas balastas. Sukaupusi  visas  jėgas  ji  įnirtingai ėmėsi darbo:   čiupo savo didelę galvą  ir  ėmė ją purtyti taip, kaip rudenį įsisiautėjęs vėjas drąsko nuo medžių lapus ( juk medžiams lengviau?), kaip  žmonių lūpas pasiklydusias nakties labirinte (ieškančias meilės ir mylimo) , kaip kraujo prisisotinusią žemę, kuriai  reikia  taikos ir ramybės…  Ji purtė savo galvą norėdama   pamiršti  karčias ašaras, pajacišką juoką, geležinę baimę, baltą viltį ir skylėtą neviltį.  Jos noras buvo visai realus:  išmesti šiukšles (atgyvenas), kurios trukdo jos kūnui pakilti…

Tuo tarpu senas laikrodis ant sienos mušė vis tą patį ir tą patį laiką . Senoliui skaudu pripažinti,jog jis taip ir neisprendė uždavinio , dar duoto jam gimstant :kiek žingsnių reikia nueiti iš taško” A”  į tašką “B”, kad būtum laimingas? Žinia-ir laikrodžiai sensta…

Temo. Vakaro šviesoje ant lempos pakabintas sukosi musgaudis. Jei labai gerai įsižiūrėtum, tai galėtum pamatyti prie  lipnaus  jo šono prigludusį  mažytį taškelį, labai panašų į musės didelę galvą. Klausimas –  o kur dingo pati musė?

2015-03-25 14.52.47

žvilgsnis už kampo…

Irena Valužė

Gyvenimas- tai tik šiltas vasaros lietus

Šiandieną dangus apsiniaukęs be  jokios prošvaistės saulei išlįsti. Prieš keturiasdešimt vasarų, mano vestuvių dieną,  dangus buvo toks pat. Tuokart bobutės nepagailėjo man įvairių pranašysčių  :verksiu, būsiu turtinga, vaikai augs kaip grybai. Pranašystės pildėsi . Būta visko.  Tačiau šiandieną aš laiminga turėdama galimybę  kartu su savo vyru pasidžiaugti mudviejų gerais vaikais, marčia,  dviem žentais ir nuostabiomis anūkėmis. Prabėgus virtinei metų,  supranti, jog šiltas vasaros lietus  per tavo vestuves buvo ne kas kita, o tik  tavo pačios gyvenimas. Tu jame buvai. Tu pajautei jį  ir išgyvenai iki kaulo smegenų. Tu neturėjai teisės palūžti. Tu buvai moteris. Tu jame įrašei savo gyvenimo istoriją.

Praveriu duris į sodą. Žemė prisisotinusi drėgmės ir žiedų. Iškeliu rankas į dangų. Ant mano delnų  krinta dideli lietaus lašai. Nežinau, gal kam nors  jie  sukelia nerimą, baimę ar pyktį. Kiekvienam lyja skirtingai. Man , po keturiasdešimties  santuokos metų , lietus sukelia juoką .

Nuleidžiu rankas. Lietaus lašai, pasirinkę trumpiausią kelią  į namus,  nurieda mano rankų pirštais ir tėškiasi ant pilko sodo grindinio. Tik vienas vienintelis,  įveikęs  kūno raumenų pasipriešinimą,  įkaitęs iki raudonumo, pasislepia mano  rankovės klostėje. Nespėju jo sulaikyti. Nusišypsau ir uždarau lauko duris.Tegu dar  pabūna…

2014-11-04 22.24.20

dviese ant palangės…

Irena Valužė

Draugas

(esė)

Kaip gerai, kad aš tave turiu,-kartojo ji jam. Kažkieno balsas  , plėšęs ją per visą naktį  perpus ,nurimo tik  jai atsisėdus prie vaikiško staliuko, kurį ne taip seniai buvo įsigijusi padėvėtų baldų parduotuvėje, ir kurį savo rankomis nudažė gražia sidabrine spalva. Prie jo ji leisdavo savo dienas ir naktis. Apie stalo nepatogumą dažnai jai primindavo skaudanti  nugara ar nutirpusi koja. Tačiau ji į savo organizmo kaprizus seniai nebekreipė  nė menkiausio  dėmesio. Jai svarbiau buvo prisiliesti prie dar mažo vaiko delnais kvepiančio stalo paviršiaus  ir  įspraudusi  savo rankas tarp jo  šonų, mintis  paleisti baltų avelių globon.  Nuo to momento,  kai ji apkabindavo stalą, jis  pajusdavo  jėgą, kurios jau niekas nebegalėjo suvaldyti.  Ji  verždavosi tarsi lava tamsiais uolos koridoriais, naikindama tūkstantmetę  jos tylą.  Lava ją nešėį į orą, į erdvę,į laisvę…Ugnies katile išvirusiai uolai nebuvo didesnio džiaugsmo už tą , kurį ji išvysdavo kalno viršūnėje. Iškėlusi galvą į dangų , ji prašė lemties  sustingti  ir  kada nors dovanoti žmogui bei paukščiui vietą nutūpti…

Vėliau juodu švęsdavo pergalę. Ne visada. Dažniausiai tada, kai atitraukusi rankas nuo kompiuterio, ji  pajusdavo krūtinėje kirbant velniūkštį. Tada  ji ant stalo ( vietos pakakdavo) pastatydavo raudono vyno sklidiną taurę. Gurkšnis šildančio gomurį skysčio nubėgdavo organizmo išvagotais takais . Trumpam apsvaiginęs  graikišką riešutą, šelmis ,prabėgęs pro visokį  jo kelyje sutiktą šlamštą , atsargiai prisiartidavo prie mažyčių, žmogaus akimi nematomų durų; už jų tiksėjo  laikrodis. Trumpoje laiko stotelėje   dabar suklusdavo ir stalas. Užgniaužęs kvapą, jis klausėsi kaip  plaka dailidės širdis.

20141106_125916

skliautas

Irena Valužė

Velykinis rytas mieste

(esė)

Dirbant naktinį darbą-miestas moteriai matosi kaip ant delno. Ne vienus metus keliaudama  vis tuo pačiu maršrutu, ji jaučiasi šiame svetimame  mieste esanti sava. Praeidama pro gatvės muzikantus ir  besišypsančius pardavėjus gaminančius  greitą maistą naktiniuose vagonėliuose ,  ji maloniai su jais pasisveikina . Naktinis miestas turi savitą, tik jam vienam būdingą  braižą.  Pramogoms pasibaigus, į gatves plūsteli minia žmonių. Tamsiuose parduotuvių  užkaboriuose nuo žmonių akių pasislėpę bučiuojasi studentų poros, jauni vyrukai,  nesivaržydami praeivių išpila tai, ką per naktį buvo sukaupę. „MacDonald’as“ perpildytas įkaušusio jaunimėlio. Visi kaip vienas skuba nusipirkti  skrudintų bulvyčių, kad vėliau jas sėkmingai  išbarstytų gatvėje. Paskui rajūnus, kaip vaiduokliai, kiūtina valkatos. Jie viliasi tarp begalės išmėtytų šiukšlių  surasti cigarečių nuorūkų ir smulkių monetų . Įprasta; pinigėliai krenta iš vos ant kojų bepastovinčių ir pametusių orentyrą- namai, pavargelių kišenių.

Išėjusi iš darbo moteris praeina pro didžiulę drabužių parduotuvę. Prisišliejusi prie vitrinos „Naujausios sezono mados“, ant šaligatvio  sėdi jos gera pažįstama Sara. Sarą ji labai myli. Jos dieviškas balsas primena moteriai dukrą. Dukra  jau senokai paliko moters namus. Ji ilgisi jos. Eilinį kartą mitimis nusiuntusi Sarai  linkėjimą pakeisti gatvės sceną ne į tokią šaltą ir purviną,pamoja jai ranka. Jaunos merginos  daina centrinėje miesto gatvėje  užgožia vos už kelių metrų sėdinčio ir bandančio pataikyti į muzikos taktą benamio gitaros skambčiojimus. Prie vyriškio sustojusi linksma  kompanija siūlosi  pravesti gitaros pradžiamokslio pamokas. Aplinkui visiems labai juokinga. Miesto parduotuvių durų tarpuose ,įsisukę į miegmaišius , snūduriuoja jauni vyrai ir moterys. Tol, kol mieste pasirodys gatvių valytojai, jie turi suspėti  numigti. Toks benamių, norinčių gyventi gatvėje,  grafikas. Pro šalį zuja policijos mašinos .Nusiavusios aukštakulnius, šaligatviu šlepsi basos  merginų kojos.

Prie banko pastato sienos įsitaisiusi Marfa. Rankose laikydama  vaikišką būgnelį ji bando iš jo išgauti garsus, panašius į indėnų genties  šokį . Marfa  savo būgnelį muša  tik dėl vaizdo. Jai svarbiau iš praeivių iškaulyti  smulkių monetų. Prieš penketą metų Marfa su savo “boyfriend’u” gyveno moters name. Iš pat pradžių niekas negalėjo įtarti,jog gana patraukli moteris ir  jaunas jos vyras bus praminti “ponais Adamsais”. Dienos metu  namas miegodavo, nes miegojo ir naujieji namo gyventojai.  Tačiau atėjus nakčiai, nuo sunkiojo metalo  muzikos garsų sienos ir grindys pradėdavo drebėti kartu su lovose gulinčiais žmonių kūnais .   Kovoti su muzikos fanais nebuvo lengva, tam reikėjo paaukoti ne vieną nervinę ląstelę, o apsiginti  nuo rūkomos žolės kvapo-be jokių šansų. Šis dvokas skverbdavosi pro visus sienų tarpus,  sukeldamas šleikštulį ir  galvos skausmą.

Vieną naktį moters  miegamojo langai nušvito ryškia šviesa. Žmonės pašokę iš lovų sode pamatė užkurtą didžiulį laužą. Nenuspėjama porelė namo šeimininkui paaiškino, jog  buvę šalta, todėl jie sukūreno jo baldus. Nuolatiniai barniai ir didžiulis triukšmas naktimis tęsėsi ne vienus metus. Moters kaimynės  grožis nyko kaip pageltusi ir visų užmiršta palergonija. Vieną dieną kaimynės “boyfriend’as” į namus parsivedė kitą-jaunesnę. Pilnai gėlių puokštei sukurti  trūko tik vienos hrizantemos. Dabar naktimis cypė ir naujoji Adamsų šeimynos gyventoja. Vieną gražią dieną trijulė  kažkur ėmė ir pradingo. Namas šventė pergalę. Po kelerių metų moteris sutiko Marfą kartu su jos mažyčiu būgneliu didelio miesto gatvėje .

Į susivėliusios būtybės skardinę dėžutę įmetusi keletą monetų, moteris  paspartino žingsnį.  Ji skubėjo namo. Rytuose  aušo velykinis rytas.

WP_000106

Irena Valužė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: