“Prašau,išbarstykit mane virš “Baltijos” jūros”

Skiriu palangiškio Kęstučio Česnavičiaus atminimui

(esė)

Atėjo žmogus prie jūros ir numirė. Porą dienų visa Lietuva suko galvas-kas šis pašalietis. Ant kranto liko tvarkingai  sulankstyti  jo drabužiai ir iš po smėlio išblukusiu pavadinimu –„made in Russia“ kyšantis plastikinis maišelis. Daugiau nieko. Žmogus buvo vienas.

Kažkur ten,labai toli, po žeme dunda traukinys. Monotonišką požeminio traukinio ratų bildesį  pertraukia  moters balsas: “Zarečenskaja“, “Komsomolskaja“, “Znamenskaja“, “Konečnaja“ …Šis garsas ,lyg nususęs šuva, ketušiasdešimt metų sekiojęs jam iš paskos, nepaleidžia ir dabar,-paskutinę jo  gyvenimo minutę.Vienu metu ištrūkęs iš šio iki kaulo smegenų įgrisusio garso žmogus ,o gal jo šešėlis, braunasi  pro didžiulę žmonių minią trokšdamas kuo greičiau pasiekti tikslą. Pagaliau… pagaliau jo rankose aukštojo mokslo diplomas  Maskvos “ N.Baumano“ vardo institute,reiklus ir gerbiamas   didžiulėje sostinės statybinėje organizacijoje (viršininko pavaduotojas)  , du sūnūs , žmona ir jų visų išsvajotas ir jo rankomis įrengtas butas Maskvos daugiaaukščių namų masyve. Sekundės dalį jis apkabina savo mažus berniukus, norėtų jis  dar kartą jiems pasekti jų mėgstamiausias pasakas apie „Eglę, Žalčių karalienę”,Jūratę ir Kastytį”, vasaromis juos atvežti pas mamą, parodyti jiems kokia graži jo Tėvynė-Lietuva. Deja, laikas, kaip sudužęs indas, diktuoja savas sąlygas. Sūnūs užaugo, baigė aukštuosius mokslus, siekia savo gyvenimo gerovės. Jis jais labai didžiuojasi, džiaugiasi pakrikštijęs ir davęs jiems lietuviškus vardus,išmokęs juos kalbėti jo gimtaja kalba, širdį paglosto ir iš kažkur atsiradusi švelni anūko ranka…

Liga,ta nedorėlė, atslinkusi prieš trisdešimt metų,ilgai kankino jo kūną.Iš pradžių jis slėpė ją. Nenorėjo niekam jos rodyti, reikėjo šeimai uždirbti duonos, tačiau  ji kas metai vis labiau ir labiau sėlino jam iš paskos, kaip tas nususęs šuva, kaip tas iki kaulo įgrisęs  požeminio traukinio moters monotoniškas balsas: “Zarečenskaja, “Komsomolskaja“, “Znamenskaja“,“Kanečnaja“… Tačiau jis buvo atkaklus. Išėjęs į užtarnautą poilsį jis stengėsi  kiekvieną  vasarą atvažiuoti į gimtuosius namus, kas rytą ateiti prie jūros, iki soties pasidžiaugti vandens malonumais, paplaukioti  ir tyliai sau mintyse prisipažinti :“ Jei kas  man nutiktų, noriu, kad mano kūną išbarstytų virš “Baltijos ” jūros”.

Dievulis išgirdo žmogaus balsą.

 

DSC00183

kelias namo

Irena Valužė

 

 

Geltona lango šviesa

(esė)

Viduržiemis. Vėlus vakaras. Juodo miško šešėlyje  ryškiai spindi  geltona  lango šviesa. Kirsdama tamsą  ji įgauna sidabrinės spalvos atspalvį, kuris tykiai nusileidžia ant didelių sniego suneštų kauburių. Kiemo takas, kurį ką tik nukasė vyriausia sesuo, prasideda ties apšalusiais namo laiptais ,ir užsibaigia – iki juosmens sniego užpustytoje gatvėje. Tiesa, takas dar turi nedidelę, pėdos platumo atšaką. Ji veda prie šuns būdos. Lančis, dviem letenom apsikabinęs savo apšerkšnyjusį snukį ,nulindęs į tamsiausią būdos kampą, guli tylut tylutėlis. Jis nekreipia dėmesio į kieme dūkstančius vaikus. Senam šuniui įdomiau  stebėti kaip  bepaliavos sniege  juda jo alavinis dubenėlis. Lauke snaiguriuoja. Permatomais baltais drugeliais snaigės leidžiasi ant vaikų  pėdomis ištrypto kiemo. Šviežias sniegas toks purus, jog ,atrodo, vėjas galėtų  jį ir nupūsti?..  Ne, šelmis žino, jog  ryto metą ,kai vaikai krypuodami per pusnynus keliaus į mokyklą , jie atpažins savo vakarykščias  pėdas.

Pro šviečiantį virtuvės langą matosi pliktelėjusi  tėvo galva. Vaikams juokinga, nes ji panaši į danguje pūpsantį apvalų mėnulį. Atslinkęs  iš už kaimyno kiemo kampo, mėnulis visada juos pagauna,- nuo jo neįmanoma pasislėpti …

Tėvo galvos pasirodymas lange reiškia, jog laikas atsisveikinti su žiemos linksmybėmis ir keliauti namo. Pirmasis į namus sugrįžta mažiausias vaikas. Sekundės dalį patrypčiojusi verandoje , mergaitė kulkos greičiu įlekia į kambarį. Suledyję mažo vaiko pirštai degančios krosnies atšvaituose tampa  visai permatomais, todėl mama, nieko nelaukusi, čiumpa juos gelbėti. Pūsdama  į pirštų galus savo  karštą kvapą, ji įnirtingai ima juos trinti  tarp savo delnų. Tokia procedūra skausminga; ji verčia garsiai rėkti ar iš akių išspausti  ašarą, tačiau, kai  mamos rankomis sušildytas kraujas įkaista  – vaikas ima smagiai kikenti. Neužilgo plačiai duris  atveria  ir kiti iš lauko parėję vaikai. Brolis ir dvi jos seserys klegėdami ant krosnies džiausto  kiaurai permirkusias pirštines, šalikus, kepures, čia pat ant ąslos iš batų krato parsineštą sniegą. Visiems labai linksma. Namai, prisipildę vaikiškos energijos bematant atgyja: krosnyje linksmai ima traškėti beržinės malkos, tėvas susuka riebią  silkę į “Tiesą” ir  ruošiasi ją “vendzinti”  krosnyje (išvyniojęs žuvį iš suanglėjusio laikraščio, jis gamins savo firminį patiekalą – „cibulynę“). Šalia krosnies sukasi medinis , mamos kojomis minamas , ratas. Mama verpia  vilnas. Ji pasiryžusi šią žiemą visiems vaikams numegzti naujas vilnones kojines. Visa šeima susispietusi erdvioje virtuvėje. Čia šviesu ir šilta. Kai į namus ateis Kalėdos-didžiajame kambaryje įsižiebs Betliejaus žvaigždė. Bet iki to stebuklingo momento dar reikia palaukti…

..

Laikas ,kaip niekas kitas, žino, kada žmogui pareiti namo. Išretėjusio miško šešėlyje stovėjo dar gana jauna moteris. Baikščiai dairydamasi į naujais rūbais „aprengtą“ savo seną namą ,tamsius ir svetimus langūs , vaiduokliškai baugius šešėlius, besirangančius ant  blyškiai  mėnulio apšviestų namo sienų , nebeatpažįstamą kiemą, ji savyje juto kaltę. Įvairios mintys drąskė moters širdį.  Lyg ieškodama atsvaros, ji pakėlė akis į dangų ir pradėjo melstis. Maldos žodžiai, susiliedami su dangaus mėlyne, įgavo sidabrinį atspalvį. Jis, tartum ką tik iškritęs kalėdinis šerkšnas,  tyliai nusileido ant moters rankų… Nusišypsojusi sau , ji  dar kartą  atsisuko namo pusėn: tamsiame lange švietė du žiburiai-du meilės uostai.

2015-01-31 14.13.06

žiema

Irena Valužė

Musė

(esė)

Užburto  rato  beorėje  erdvėje šoko  musė  raudonom akim.

Užvertais  langais ir aklinai  uždaromomis  durimis seniai jau niekas nieko nestebina.  Tik štai musei- didžiulis  galvosūkis: sukti ratą po rato, zysti  , kol jėgos išseks, ar įsikibus už kampo (voratinklio savo) bandyti pakilti ?

Taip jau nutinka, jog ir musės būna skirtingos. Vienoms tinka viskas,- net mėšlo krūva, kitoms ,išskirtinėms,  reikia  oro, saulės, gėlių aromato,  nepašvinkusio maisto ir  aerodromų – saugiai nutūpti .

Kambario prieblandoje išdidžiai apsukusi  ratą (lyg laimėjus varžybas), musė nutūpė ant lempos-švyturio savo . Pakasiusi  negudrų  savo pakaušį nusprendė, jog  rankos , prikabintos  prie sąnario (petimi pavadinto), ir  nuo minčių apsunkusi  galva ant laibo kaklo – bereikalingas balastas. Sukaupusi  visas  jėgas  ji  įnirtingai ėmėsi darbo:   čiupo savo didelę galvą  ir  ėmė ją purtyti taip, kaip rudenį įsisiautėjęs vėjas drąsko nuo medžių lapus ( juk medžiams lengviau?), kaip  žmonių lūpas pasiklydusias nakties labirinte (ieškančias meilės ir mylimo) , kaip kraujo prisisotinusią žemę, kuriai  reikia  taikos ir ramybės…  Ji purtė savo galvą norėdama   pamiršti  karčias ašaras, pajacišką juoką, geležinę baimę, baltą viltį ir skylėtą neviltį.  Jos noras buvo visai realus:  išmesti šiukšles (atgyvenas), kurios trukdo jos kūnui pakilti…

Tuo tarpu senas laikrodis ant sienos mušė vis tą patį ir tą patį laiką . Senoliui skaudu pripažinti,jog jis taip ir neisprendė uždavinio , dar duoto jam gimstant :kiek žingsnių reikia nueiti iš taško” A”  į tašką “B”, kad būtum laimingas? Žinia-ir laikrodžiai sensta…

Temo. Vakaro šviesoje ant lempos pakabintas sukosi musgaudis. Jei labai gerai įsižiūrėtum, tai galėtum pamatyti prie  lipnaus  jo šono prigludusį  mažytį taškelį, labai panašų į musės didelę galvą. Klausimas –  o kur dingo pati musė?

2015-03-25 14.52.47

žvilgsnis už kampo…

Irena Valužė

Gyvenimas- tai tik šiltas vasaros lietus

Šiandieną dangus apsiniaukęs be  jokios prošvaistės saulei išlįsti. Prieš keturiasdešimt vasarų, mano vestuvių dieną,  dangus buvo toks pat. Tuokart bobutės nepagailėjo man įvairių pranašysčių  :verksiu, būsiu turtinga, vaikai augs kaip grybai. Pranašystės pildėsi . Būta visko.  Tačiau šiandieną aš laiminga turėdama galimybę  kartu su savo vyru pasidžiaugti mudviejų gerais vaikais, marčia,  dviem žentais ir nuostabiomis anūkėmis. Prabėgus virtinei metų,  supranti, jog šiltas vasaros lietus  per tavo vestuves buvo ne kas kita, o tik  tavo pačios gyvenimas. Tu jame buvai. Tu pajautei jį  ir išgyvenai iki kaulo smegenų. Tu neturėjai teisės palūžti. Tu buvai moteris. Tu jame įrašei savo gyvenimo istoriją.

Praveriu duris į sodą. Žemė prisisotinusi drėgmės ir žiedų. Iškeliu rankas į dangų. Ant mano delnų  krinta dideli lietaus lašai. Nežinau, gal kam nors  jie  sukelia nerimą, baimę ar pyktį. Kiekvienam lyja skirtingai. Man , po keturiasdešimties  santuokos metų , lietus sukelia juoką .

Nuleidžiu rankas. Lietaus lašai, pasirinkę trumpiausią kelią  į namus,  nurieda mano rankų pirštais ir tėškiasi ant pilko sodo grindinio. Tik vienas vienintelis,  įveikęs  kūno raumenų pasipriešinimą,  įkaitęs iki raudonumo, pasislepia mano  rankovės klostėje. Nespėju jo sulaikyti. Nusišypsau ir uždarau lauko duris.Tegu dar  pabūna…

2014-11-04 22.24.20

dviese ant palangės…

Irena Valužė

Draugas

(esė)

Kaip gerai, kad aš tave turiu,-kartojo ji jam. Kažkieno balsas  , plėšęs ją per visą naktį  perpus ,nurimo tik  jai atsisėdus prie vaikiško staliuko, kurį ne taip seniai buvo įsigijusi padėvėtų baldų parduotuvėje, ir kurį savo rankomis nudažė gražia sidabrine spalva. Prie jo ji leisdavo savo dienas ir naktis. Apie stalo nepatogumą dažnai jai primindavo skaudanti  nugara ar nutirpusi koja. Tačiau ji į savo organizmo kaprizus seniai nebekreipė  nė menkiausio  dėmesio. Jai svarbiau buvo prisiliesti prie dar mažo vaiko delnais kvepiančio stalo paviršiaus  ir  įspraudusi  savo rankas tarp jo  šonų, mintis  paleisti baltų avelių globon.  Nuo to momento,  kai ji apkabindavo stalą, jis  pajusdavo  jėgą, kurios jau niekas nebegalėjo suvaldyti.  Ji  verždavosi tarsi lava tamsiais uolos koridoriais, naikindama tūkstantmetę  jos tylą.  Lava ją nešėį į orą, į erdvę,į laisvę…Ugnies katile išvirusiai uolai nebuvo didesnio džiaugsmo už tą , kurį ji išvysdavo kalno viršūnėje. Iškėlusi galvą į dangų , ji prašė lemties  sustingti  ir  kada nors dovanoti žmogui bei paukščiui vietą nutūpti…

Vėliau juodu švęsdavo pergalę. Ne visada. Dažniausiai tada, kai atitraukusi rankas nuo kompiuterio, ji  pajusdavo krūtinėje kirbant velniūkštį. Tada  ji ant stalo ( vietos pakakdavo) pastatydavo raudono vyno sklidiną taurę. Gurkšnis šildančio gomurį skysčio nubėgdavo organizmo išvagotais takais . Trumpam apsvaiginęs  graikišką riešutą, šelmis ,prabėgęs pro visokį  jo kelyje sutiktą šlamštą , atsargiai prisiartidavo prie mažyčių, žmogaus akimi nematomų durų; už jų tiksėjo  laikrodis. Trumpoje laiko stotelėje   dabar suklusdavo ir stalas. Užgniaužęs kvapą, jis klausėsi kaip  plaka dailidės širdis.

20141106_125916

skliautas

Irena Valužė

Velykinis rytas mieste

(esė)

Dirbant naktinį darbą-miestas moteriai matosi kaip ant delno. Ne vienus metus keliaudama  vis tuo pačiu maršrutu, ji jaučiasi šiame svetimame  mieste esanti sava. Praeidama pro gatvės muzikantus ir  besišypsančius pardavėjus gaminančius  greitą maistą naktiniuose vagonėliuose ,  ji maloniai su jais pasisveikina . Naktinis miestas turi savitą, tik jam vienam būdingą  braižą.  Pramogoms pasibaigus, į gatves plūsteli minia žmonių. Tamsiuose parduotuvių  užkaboriuose nuo žmonių akių pasislėpę bučiuojasi studentų poros, jauni vyrukai,  nesivaržydami praeivių išpila tai, ką per naktį buvo sukaupę. „MacDonald’as“ perpildytas įkaušusio jaunimėlio. Visi kaip vienas skuba nusipirkti  skrudintų bulvyčių, kad vėliau jas sėkmingai  išbarstytų gatvėje. Paskui rajūnus, kaip vaiduokliai, kiūtina valkatos. Jie viliasi tarp begalės išmėtytų šiukšlių  surasti cigarečių nuorūkų ir smulkių monetų . Įprasta; pinigėliai krenta iš vos ant kojų bepastovinčių ir pametusių orentyrą- namai, pavargelių kišenių.

Išėjusi iš darbo moteris praeina pro didžiulę drabužių parduotuvę. Prisišliejusi prie vitrinos „Naujausios sezono mados“, ant šaligatvio  sėdi jos gera pažįstama Sara. Sarą ji labai myli. Jos dieviškas balsas primena moteriai dukrą. Dukra  jau senokai paliko moters namus. Ji ilgisi jos. Eilinį kartą mitimis nusiuntusi Sarai  linkėjimą pakeisti gatvės sceną ne į tokią šaltą ir purviną,pamoja jai ranka. Jaunos merginos  daina centrinėje miesto gatvėje  užgožia vos už kelių metrų sėdinčio ir bandančio pataikyti į muzikos taktą benamio gitaros skambčiojimus. Prie vyriškio sustojusi linksma  kompanija siūlosi  pravesti gitaros pradžiamokslio pamokas. Aplinkui visiems labai juokinga. Miesto parduotuvių durų tarpuose ,įsisukę į miegmaišius , snūduriuoja jauni vyrai ir moterys. Tol, kol mieste pasirodys gatvių valytojai, jie turi suspėti  numigti. Toks benamių, norinčių gyventi gatvėje,  grafikas. Pro šalį zuja policijos mašinos .Nusiavusios aukštakulnius, šaligatviu šlepsi basos  merginų kojos.

Prie banko pastato sienos įsitaisiusi Marfa. Rankose laikydama  vaikišką būgnelį ji bando iš jo išgauti garsus, panašius į indėnų genties  šokį . Marfa  savo būgnelį muša  tik dėl vaizdo. Jai svarbiau iš praeivių iškaulyti  smulkių monetų. Prieš penketą metų Marfa su savo “boyfriend’u” gyveno moters name. Iš pat pradžių niekas negalėjo įtarti,jog gana patraukli moteris ir  jaunas jos vyras bus praminti “ponais Adamsais”. Dienos metu  namas miegodavo, nes miegojo ir naujieji namo gyventojai.  Tačiau atėjus nakčiai, nuo sunkiojo metalo  muzikos garsų sienos ir grindys pradėdavo drebėti kartu su lovose gulinčiais žmonių kūnais .   Kovoti su muzikos fanais nebuvo lengva, tam reikėjo paaukoti ne vieną nervinę ląstelę, o apsiginti  nuo rūkomos žolės kvapo-be jokių šansų. Šis dvokas skverbdavosi pro visus sienų tarpus,  sukeldamas šleikštulį ir  galvos skausmą.

Vieną naktį moters  miegamojo langai nušvito ryškia šviesa. Žmonės pašokę iš lovų sode pamatė užkurtą didžiulį laužą. Nenuspėjama porelė namo šeimininkui paaiškino, jog  buvę šalta, todėl jie sukūreno jo baldus. Nuolatiniai barniai ir didžiulis triukšmas naktimis tęsėsi ne vienus metus. Moters kaimynės  grožis nyko kaip pageltusi ir visų užmiršta palergonija. Vieną dieną kaimynės “boyfriend’as” į namus parsivedė kitą-jaunesnę. Pilnai gėlių puokštei sukurti  trūko tik vienos hrizantemos. Dabar naktimis cypė ir naujoji Adamsų šeimynos gyventoja. Vieną gražią dieną trijulė  kažkur ėmė ir pradingo. Namas šventė pergalę. Po kelerių metų moteris sutiko Marfą kartu su jos mažyčiu būgneliu didelio miesto gatvėje .

Į susivėliusios būtybės skardinę dėžutę įmetusi keletą monetų, moteris  paspartino žingsnį.  Ji skubėjo namo. Rytuose  aušo velykinis rytas.

WP_000106

Irena Valužė

Šūdvabalis

(esė)

Apsimiegojęs šūdvabalis išlindo į dienos šviesą. Daug darbo,-šmėkštelėjo jo mažoje galvelėje- reikia pailsėti,-nutarė. Šūdvabalis išsitiesė ant savo storos nugaros, mažas  kojas iškėlė į dangų (tegu šildosi). Besišildant saulės atokaitoje jo mažoje galvelėje subrendo didelė mintis: reikia prie šūdvabalių  karalystės prijungti gretimą,-visai nusenusią. Pasikvietė šūdvabalis savo palikuonę-šūdvabalių šūdvabalę ,kad ši užsiimtų namo remontu. Dar prisakė kiekvienam ,kas tik prisiartins prie naujos šūdvabalių teritorijos-imti mokestį.

Šūdvabalių šūdvabalė spėriai ėmėsi darbo. Tuojau pat buvo išmestas visas nusenusios karalystės turtas ( šlamštas).  Didžioji dizainerė  medieną pakeitė plastmase,seną obelį ir rožių krūmus- pramogų vieta.  Ten ji galės ilgesingais vasaros vakarais kartu su savo  draugėmis  į dangų pūsti dūmus ,iššauti kokio nors  putojančio skysčio ir pasvajoti apie laimingą  ir sotų gyvenimą.

Užliūliuotas neapsakomos laimės ,pavasario saulėje užmigo ir didysis šūdvabalis. Jis sapnavo esąs danguje. Priėjęs prie didžiulių dangaus vartų, bandė juos atidaryti. Tačiau vartai jam niekaip nepasidavė. Supykęs ilgai juos spardė savo mažomis kojelėmis, o  netekęs  jėgų- sukniubo ant žemės ir pradėjo verkšlenti: kodėl Šv.Petras neatveria jam durų…

Šv.Petras buvo netoliese, tik kitoje vartų pusėje. Per rakto skylutę  stebėjo šūdvabalio kančią ir linksmai krizendamas sau į delną kartojo:” Šūdvabaliu buvęs – žmogumi netapsi”.

20141103_142627

žvilgsnis

Irena Valužė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: