Ką suradome, tą ir paliksime

 

http://www.irenavaluze.eu

 

Jau ketvirtas pavasaris, kai mamos dovanotą gėlę- pelargoniją išnešu į lauką. Noriu, kad ši  paaugtų, sustiprėtų , pasilepintų saulės spinduliuose . Pelargonija – ne tik gražius žiedus užauginantis augalas. Jis- mano  draugas,- mamos nebėra (iškeliavo į savo kalnelį), o pelargonija gyvena mano namuose…

Misija-būti mama

Motinos diena  visame pasaulyje  minima skirtingu laiku. Lietuvoje ji švenčiama nuo 1928 m. pirmąjį gegužės sekmadienį. Kartu su lietuvaičiais Motinos dieną mini vengrai, portugalai, ispanai, Pietų Afrikos gyventojai ir rumunai.

Kiekviena tauta turi savą istoriją.  Moters-motinos įvaizdis susyjęs su   iškirtinėmis  vienos, ar kitos šalies istoriškai susiklosčiusiomis aplinkybėmis : švietimu, kultūra, ekonomika, morale.

Būti mama- garbė ir atsakomybė. Motina ,  kaip Žemė: vientisa, nedaloma, svarbi visiems ir atskirai kiekvienam iš mūsų.  Kokius “vaisius” ji  užaugina , tuo ir džiaugiasi.

Pamenu ,  mano anyta, žinodama, kad jos liga sunki ir nepagydoma, susiruošusi į ligoninę  pasiėmė tik savo trijų  sūnų nuotraukas, kurias įsidėjo į maldaknygę. Daugiau nieko… Motinos meilę priimame kaip kasdieninę duoną. Galvojame, jog ji niekada nesibaigs. Gyvenimas diktuoja savo sąlygas, o laiko ratas, kaskart atsinaujinęs nepaliaujamai juda į priekį. Gaila, kad besisukdami šiame kosminiu greičiu lekiančiame laive atsikvošime  tik tada, kai ant palangės pražysta kažkada mamos dovanota gėlė …

 

Šeima- medžio šaknys ir šakos

Besidalindama savo nostalgiškais prisiminimais, gavau nuo savo draugės elektroninį laišką. Šis laiškas sugrąžino mane į realybę.

Ji rašė:

“Šeima- tai mūsų šaknys. Iš jų mes išaugome. Ir ne tik tėvai, seneliai, bet ir proseneliai, propropro… seneliai. Mes turime jų genus (faktinis įrodymas-ligų paveldimumas siekia septynias kartas), mes esame jų nemirtingumas , o mūsų vaikai- yra mūsų nemirtingumas (ne kiekvienam duotas nemirtingumas, ne kiekvienam duoti Vaikai) . Negalime teigti, kad tai yra biologinis nemirtingumas, nes ir talentai, ir charakterio savybės irgi kažkiek persiduoda iš kartos į kartą.Todėl ŠEIMA, kurioje gimėme- yra tai, kas jau buvo šimtmečiais iki mums gimstant joje. Tai tarsi medis-su gilios praeities ir dabarties (praeityje-proproseneliai, dabartyje-dar gyvi seneliai,tėvai) šaknimis ir su artimesnėmis ar tolimesnėmis šakomis (broliais, seserimis, pusbroliais, pusseserėmis, tetomis, dėdėmis). Ir kiekviena giminė stengiasi saugoti savo  šaknis (sąlyginai vadinkim-medžiu) ir visas jo šakeles, nes nukirtus bet kurią šakelę- visas medis daugiau ar mažiau kraujuoja, kenčia. O ar šakelė gali gyventi be medžio? Gali, jei pati išleidi tokias šaknis, kad jokios audros jai nebaisios. Bet kol   išleidžia tokias tvirtas šaknis pati – vėtros ją gerokai aplaužo (jei visai nesulaužo). Bet net išleidusi savas šaknis, šakelė lieka būtent to medžio dalis .Iš uosio šakelės išaugs uosio medis, iš obels šakelės – obels medis ( tegul ir sulaukėjusios obels kitokiais obuoliukais, bet obels). Paradoksas tame, kad šakelė pati pradės tos pačios rūšies naują medį kada nors tapdama to medžio gilia šaknimi. Panašu į filosofiją? Gal, bet tai tikra, tai egzistuoja nepriklausomai norim mes tai ar ne-tiesiog taip radom, taip ir paliksim”.

 

Pabaigai

Parašiusi šias eilutes, nutariau palaistyti gėles( “gėlių batus”), kuriuos prieš keletą dienų pasodinau kartu su savo anūkėmis . Nepamiršau ir pelargonijos. Kaip galėčiau, juk ji pražysta per  Motinos dieną!

2018-05-05 18.20.34

Irena Valužė

 

http://www.irenavaluze.eu

 

 

Žieminis Palangos tiltas

 

Vyresnės kartos palangiškiai pamena žiemas, kai nuo šalčio pokšėdavo tvoros , o sniego būdavo pridrėbta iki  pat pažastų. Speigo įrėmintos žiemos  buvo skirtos patiems drąsiausiems vaikinams. Karstydamiesi per užšalusias Baltijos bangas ir bangeles ,jie ieškodavo atskilusių ledo lyčių jūroje, kad galėtų jomis pasiirstyti. Pradėję savo rizikingą kelionę  ledo lytimi nuo užšalusio Palangos jūros tilto, ją užbaigdavo ties Birutės kalnu Botanikos parko prieigose. Dabar šie jaunuoliai , pasakodami apie tai savo vaikams ir anūkams, nesidrovi prisipažinti, jog paslydę, ar neišlaikę  lygsvaros , ne vienas ant savo kūno buvo pajutęs ledinę žiemos “ranką”. Dažniausiai ši “ranka” paguldydavo juos į lovą  paskelbusi negailestingą verdiktą – pramogos užsibaigė plaučių uždegimu.

Šiandien reta proga pasigrožėti užšalusio tilto vaizdais.  Žieminis Palangos titas man asocijuojasi su žieminiu apdaru. Gamta linkusi tuo pasirūpinti.

Irena Valuzė

 

 

 

 

 

ledo muzika

 

 

Pasivaikščiojimas jaunystės taku

Kartais visai nenutuokdami kur mūsų kojos neša, atsiduriame tose vietose, kuri sukelia mums prisiminimus.

Šį savaitgalį išėjusi pasivaikščioti po Palangą, atsidūriau prie ledu sukaustytos Rąžės. Šalia upės vedantis takelis priminė man jaunystę, jos šėliojimus, kada bėgdami iš pamokų slėpėmis už senų namų anoje (ne paradinėje) J.Basanavičiaus gatvės pusėje. O  nuo pašalinių žvilgsnių iš Vytauto gatvės pusės, mus skyrė erdvus bažnyčios kiemas. Buvome tarsi robinzonai. Turėdami savo teritoriją, jautėmės šeimininkais.

Šiandien galvoju, jog visais laikais jaunas žmogus toks pat , koks buvo  vakar, ar yra šiandien. Jaunystės adrenalinas – tai ne tik pokštai, svajonės, jei norit-kūryba, bet ir tai, ko žmogui visą laiką trūko ir trūks …  Jaunatviškos romantikos ilgesys išreiškiant save – būti tuo, kuo esi, ar norėtum  tokiu būti- lydės jį visą gvenimą…

Mano jaunystės takelis šiandien mane pasitiko žiemiškai pasirėdęs, šalia upės stovėję seni palangiškių namai gerokai pasikeitę. Juos ir kitus puikius senosios Palangos pastatus užgožė komerciniai “barakai”, tarp kurių įsispraudę modernios (?) architektūros statiniai.

Fotoaparato pagalba ieškojau žiemos grožiu nuspalvintos savo jaunystės pėdsakų. Kviečiu ir Jus pasivaikščioti kartu su manimi.

 

 

 

 

 

 

žiema žiemužė…

Irena Valužė

Palangos stinta pasiekė savo krantą

Jeigu vasario 16 dienos  rytas Palangoje gero oro nežadėjo, tai sekančią dieną (vasario 17 d.) žmonės, atvykę į “Palangos stinta 2018” šventę  iš tiesų buvo puikios nuotaikos. Diena pajūrio kurorte išaušo rami ir  saulėta. Minios žmonių plūdo Vytauto ir J.Basanavičiaus gatvėmis ,dalyvaudami renginio organizatorių siūlomose atrakcijose ir mėgaudamiesi smagia nuotaika.

Aplinkui nebegirdėjai į šventę atvykusiųjų nepasitenkinimo  aukštomis mugės prekių kainomis, pirko tai, kas kam patiko , ar galėjo išnešti “kišenė”. Dažnas, laikydamas rankoje karšto alaus  ar vyno puodelį bendravo su savo draugais, ar atsisėdę prie stalų skanavo ką tik iškepta žuvyte džiaugdamiesi, jog pagaliau  Palangos stinta pasiekė pajūrio  krantą.

Boružės

Labai apsidžiaugiau šventėje sutikusi sutuoktinių porą- Daivą ir Vilhelmą Jonauskus, kurie atstovauja Vaikų Širdies Asociaciją ir vieninteliai Lietuvoje, vykdydami Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programą ,rūpinasi, KAD PLAKTŲ VAIKO ŠIRDIS. Patys sutuoktiniai,  turėdami vaiką su negalia, negaili savo brangaus laiko, o atvykę iš Kartenos į Palangą pasakojo, jog turėdami kad ir menkiausią galimybę, visada stengiasi dalyvauti masinėse šventėse, nes”mūsų tokia misija-padėti nelaimės ištiktiems vaikams ir jų tėveliams.” “O kai norime pradžiuginti likimo nuskriaustus vaikus, sugalvojame pramogų”,-sakė šeimos vyras. Anot jo, praėjusiais metais už surinktas lėšas vaikai pabuvojo Disneilende, o šiais metais planuojama kelionė į Heide parką Vokietijoje.

Atsisveikinant sutuoktinių paklausiau, ar noriai žmonės perka vaikų rankomis pagamintus suvenyrus, tokiu būdu paremdami šią organizaciją? Į tai sutuoktiniai atsakė pečių patraukimais…Įmetusi kelias monetas į gana tuščią organizacijai paremti skirtą dėžutę ir nuo prekystalio atminčiai pasiėmiau dvi boružes – du akmenėlius, nuspalvintus vaikų rankomis, Daivai ir Vilhelmui palinkėjau sėkmės kilniame jų darbe.

 

 

 

 

 

Daiva ir Vilhelmas Jonauskai

Gyvenant daug metų užsienyje,  kas dieną susidurdavau su labdaros organizacijomis, kurios pastoviai renka aukas miesto gatvėse, masinių susibūrimų vietose, ar  labdarai rinkti pritaikytose parduotuvėse. Todėl , turėdama šios, Vaiko Širdies Asociacijos organizacijos išleistą bukletą, kuriame galima surasti visą reikiamą informaciją, perskaičiau , jog keli tūkstančiai sunkią širdies negalią turinčių vaikų Lietuvoje nė karto nebuvo vaikų sanatorijoje ir nepasinaudojo jiems priklausančiomis medicininėmis reabilitacijos paslaugomis žinant,jog kasmet Lietuvoje gimsta apie 300 kūdikių su įgimtomis širdies ydomis. Sutikite, gal mes galime jiems padėti?

Vaiko Širdies Asociacijos koordinatės:”Minijos gt.1, Kartena. Kretingos raj. Lt-97340, Lietuva.tel:+37068258837, http://www.vaikosirdis.lt ,banko sąskaita:LT417300010113058250

Pabaigai

Šventės žmogaus gyvenime vaidina didžiulį vaidmenį.  Žmogui reikia duonos ir žaidimų. Tai žinoma nuo antikos laikų. Todėl, manau, visame šiame šventės margumyne turime nepamiršti tų, kuriems  šiandien reikia ištiesti pagalbos ranką. Tuo mes jausimės esantys stipresni ne tik savo vidumi, bet  ir didžiuosimės šalimi, kurioje gyvename.

Na, o palangiškiai ir miesto svečiai iki vėlaus vakaro džiaugiasi agurkais kvepiančia žuvele – stinta, kurios garbei ir rengiama ši šventė. Žmonės turi puikią galimybę padėkoti jūrai už tai, jog ji ,atplūkdydama į krantą žiemos šaltyje užaugintas žuvis, kasmet dovanoja mums šventę.

 

 

 

 

 

 

 

Irena Valužė

“Palangos Stinta- 2018” tokia, kokia buvus,- be šypsenos veide?

Jau eilę metų iš eilės vasario 16 dieną Lietuvos gyventojus ir jos svečius į pajūrį sukviečia  tradicinė šventė -“Palangos Stinta”. Šiais metais šventė sutapo su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 100 – čiu. Nutariau ir aš pastovėti prie Lietuvos už laisvę patriarcho J.Basanavičiaus biusto  ir nuo jo pasižvalgyti ką naujo šiais metais sugalvojo palangiškiai, ką žmonės perka, kuo domisi ir kokiomis nuotaikomis žmonės pasitinka šią neeilinę mieste šventę.

Mugė, nusidriekusi nuo Bažnyčios Vytauto gatvėje  ir pasibaigusi prie tilto J.Basanavičiaus gatvėje- niekuo nauju nenustebino. Tas pats kepamos ir rūkomos žuvies kvapas, tie patys metai iš metų į Palangą atvažiuojantys namudininkai, kurie siūlė žmonėms pirkti  medų, duoną, mėsos gaminius, norintiems papuošti namų interjerą- gaminius iš geležies , odos, keramikos, o kad žiemą nesušaltum- vilnones kojines, veltinius ar kepures.

Žinoma, mugės visame žemyne yra panašios. Ką žmogus gamina, tą jis ir siūlo. Graudžiausia, jog prekyba miesto gatvėse nepateisno  prekeivių lūkesčių (tą galėjai matyti iš jų veidų).“Būtų pigiau-prekyba pajudėtų,”-galėjai išgirsti, arba- “ekologinės prekės-tik viena kaina”,- tarpusavyje kalbėjosi į šventę atėję žmonės (keptų stintų porcija – šeši eu. (porcija- 7 žuvys), kilogramas šviežių stintų- 5 eu.). Žmonių veiduose taip pat nesimatė nė menkiausios šypsenos.

Renginio „Palangos Stina-2018 „ renginių organizatoriai žada rytojaus dieną žymiai spalvingesnę ir įdomesnę. Pasidomėjau reklaminiu renginio stendu. Bet ir čia nieko naujo neišvydau:(scenarijus eilę metų toks pat) “Naujų „Stintų Ordino“ riterių inauguracija, stintų meškeriojimo varžybų dalyvių apdovanojimai, Lietuvos barbekių čempionato atidarymas, šventinis koncertas, žiemos „ruonių“ maudynės ir kt.

Tikiu, jog šį vakarą nuo Palangos tilto nugriaudėję fejerverkai, kurie bus skirti Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo šimtmečiui paminėti, sujudins žmonių širdis . Rytoj, atėję į šventę , žmonės pasidžiaugs, jog gali  pabūti drauge, pasiklausyti smagios muzikos, sudalyvauti įvairiose rungtyse ir puikiai praleisti savaitgalį. Juk “Palangos Stinta 2018 “oficialiai startuos rytoj, todėl ir visos įdomybės ,reikia manyti, vasario 17 d.

(laukite tęsinio)

 

 

 

 

 

Mugės “Palangos Stinta 2018” fragmentai.

Irena Valužė

 

Eime pabraidyti po baltą tylą

Rytą pabudusi pro langą pamačiau sniegą. Džiaugsmas begalinis, jo neįmanoma aprašyti, jį reikia patirti.

Ilgą laiką gyvendama užsienyje tikros žiemos niekada nematydavau .Gyvenau pietvakarių Anglijoje, ten klimatas toks pat- pietinis. Šiandieną  sugrįžusi į Lietuvą regiu savqjq žiemą iš naujo.

Tą džiaugsmingą rytą savo kompiuteryje suradau  draugės, gyvenančios Anglijoje,man paliktą žinutę. Ji rašė:

„Pažiūrėjau , labai miela mini odė Žiemai, tiksliau esė ,,Žiema”. Manau,  Palangoje Tau iš vienos pusės nelengva …tos pačios vaikystės ir jaunystės vietos šiandienoje -situacija lyg dublis ant dublio ,skirtumas tik laike. Nenuostabu,  kad iš kiekvieno kampo, iš kiekvienos situacijos gali ištrykšti nostalgija praeičiai, kartu su liūdesiu….Emigracijoj buvo nuolatinė kova (judėjimas už būvį), nebuvo aplinkos judinančios praeities prisiminimus… Nenugrimzk į nostalgiją, Irute (nors tikroji priežastis turbūt ta, kad trūksta vaikystės saugumo, jaukumo,šilumos šiandienoje) eik i priekį, tie praeities ir šiandienos ,,dubliai” iš tikrųjų miražas – yra tik šiandiena ir rytojus, praeitis mus išaugino (toks ir buvo praeities tikslas) ir reikia kurti čia ir dabar ko trūksta, neverta kabintis į praetį…(pavojinga-gali perdaug užliūliuoti).O kad Palangoje tikra žiema – tai tiesiog nuostabu.  Aš taip norėčiau naktį pereiti per tuščią baltą Palangą sniegui girdždant ir be vėjo šąlant… Beje – tuoj gi stintos bus, o gal jau ? Oi , kaip faina kai sniegas ir visur kvepia stintom … Žinai, aš Klaipėdoje augau , o man artimesnė Dušiai Palanga (jausminiai artimesnė) ir Šilutė (vaikystės visos atostogos joje prabėgo).Tai jei Palangoje žiema man asocijuojasi su balta akims ir dūšiai švaria tyla, tuščiomis gatvėmis, girgždančiu po kojom sniegu ir stintu kvapu, tai Šilutės žiema – su ant kiekvieno kampo išpiltais pelenais ant sniego ir kaminų dūmų kvapu (pečiai buvo mano vaikystėje ,o pelenus iš jų žmonės išpildavo prie namų)…Va, ir aš jau įnėriau į vaikystės nostalgiją – sėdėčiau joje ir kaifuočiau ( taip kaip sėdėdavau pas a.a.Senelius virtuvėje prie plytos ir žiūrėdavau pro langą į pusnis… ir atrodė visas pasaulis, visas Gyvenimas, visa Laimė buvo tame , nes svarbiausia – buvau savo a.a.Senelių mylima besąlygiškai ir sėdėdavau apgaubta tos Meilės, laimingiausia pasaulyje prie plytos ant kurios kažkas virė, o aš, žiūrėjau į baltas pusnis už lango (toks žinai kontrastas – už lango svetima šalta graži žiemos erdvė, o viduje viskas kas daro vaiką laimingą )“.

Perskaičiusi šią mielą (dabar jau mano draugės parašytą esė apie žiemą) laišką, pagalvojau,jog tos mintys,kuriomis ji pasidalino yra tai,ką žmonės išgyvena atsidūrę toli nuo namų, o vaikystės prisiminimai- skaidrūs  kaip krikštolas- mus lydi visą gyvenimą. Todėl nieko nelaukusi stryktelėjau iš šilto patalo ir išėjau  pabraidyti po baltą tylą…

 

 

 

 

 

 

 

 

Irena Valužė

Žodžiai, kurių pasiilgsti iš naujo

Žodžiai- šąla, bąla, sąla rašomi su  nosine ,- kartodavo mums mokytojai mokykloje daug , daug kartų…

Metų tėkmėje šiuos gražiai vienas su kitu derančius žodžius prisimindavome retai, nebent  tada, kai speigas surakindavo balą prie paradinių mūsų namų durų (bijojome paslysti) , upę, dalijančią  miestą  perpus, jūrą – “didžiulį ežerą”, kaip kartą pavadino  mažas berniukas, pirmą kartą iš Molėtų atvykęs į Palangą.

Žmogaus atmintis, tarsi magija. Nuo jos mes nė vienas negalime pasislėpti.

Ar pameni, kaip įbėgęs į kambarį ir atkišęs nuo šalčio pabalusius pirštus tu juos rodei mamai, o ši, užuot tave subarusi,  skubėjo juos sušildyti savo karštu alsavimu? Ar pameni,  kaip nuo pirmą kartą iškritusio balto ir į vatą panašaus  sniego  saldavo krūtinėje? Tu gerai žinojai- baltas sniegas gali greitai ištirpti , ar ilgiau užsibuvęs – pajuosti. Tu  laikei tą baltą ir purią  sniego gniūžtę  rankoje bijodamas, jog ji gali tuoj, tuoj subyrėti į tūkstančius mažų sniego kamuoliukų. Nebesulipdysi . Ji- vienetinė, nedaloma, toks koks buvo tavo pasaulis.

Pirmojo žemę sukaustančio speigo įvaizdis kiekvienam iš mūsų pažadina vaikystėje patirtus reginius. Jie, kaip užšalusio lango peizažuose išsaugota atmintis. O žodžiai – šąla, bąla, sąla – kažkada nuskambėję mokykloje – pamoka, kurios kasmet pasiilgsti vėl.

 

 

 

 

 

 

 

šąlančios žemės peizažai

Irena Valužė

 

 

 

Previous Older Entries

%d bloggers like this: