Hi, cuties

 

Sveikos , mielosios. Visos moterų papasakotos istorijos  – realios, neišgalvotos, juokingos, turinčios saldžiai kartų prieskonį , tačiau absoliučiai tikros.

Koks tavo svajonių vyras?

– Ar tas,  dėl kurio buvau netekusi “pometies” ?-klausimu į klausimą atsako balzakiško amžiaus moteris ir pradeda savo pasakojimą.

-Vakar pas mane buvo atėjęs draugas. Mylėjomės, aš jam visa atsidaviau. Paskui žiauriai išsigandau , supratau, jog aš nieko neatsimenu: mane ištiko amnezija. Kitą dieną nuėjau pas savo šeimos daktarę ir  jai  viską papasakojau. Daktarė pasiklausė pasiklausė ir  sako:

– Gal buvai  iš lovos iškritusi, ar į lovos kampą galvą susimušusi?

-Ne,-sakau jai, o ji ir vėl manęs klausia :

– Iš kur žinai, juk nieko neatsimeni ?

-Būčiau susižeidusi, -atkertu.

Daktarė apžiūrėjo mano galvą, ieškojo  gal kokių guzų bus, bet  nieko nerado. Tada aš jai  ir sakau:

-Daktare, mano sesuo man vakar sako: sene, pagalvok, kiek tau metų, kas galima jaunam, to negalima senam. Ji turbūt man pavydi. Sakykit , juk seksas yra sveika?

-Be abejo sveika. Svarbu tik viską prisiminti.

užrašė: Irena Valužė

 

Eliusė, arba viena perplėšto gyvenimo istorija

 

Užmaršties dulkėms lemta nusėsti ant daiktų, kuriuos kažkada lietė žmogaus rankos,  ant drabužių , kuriais jis vilkėjo, tik nuotraukoms, paslėptoms senuose nuotraukų albumuose, senaties terminas netaikomas. Žmonių atminimais jos atgyja iš naujo.

Istoriją apie rusų tautybės mažą mergaitę , karo audrų nublokštą į pajūrio miestelį- Palangą , ir jos įtėvius – Albiną ir Kazimierą Paulauskus ,priglaudusius našlaitę savo namuose , papasakojo jų  anūkė – palangiškė Laima Mikuckienė.

DSC02206

Laima Mikuckienė

 

„Stalo viršaus nesiekė“

“1941 metais našlaičiams (netekusiems tėvų) Palangoje  Birutės al. buvo įkurta  prieglauda ( vėliau ten buvo  vaikų darželis). Daugelis palangiškių globojo  tuos vaikelius.Viena iš tokių buvo mano močiutė-Albina Paulauskienė. Baba (taip mes ją vadinome) buvo švelnumo, gerumo ir moteriškumo įsikūnijimas. Nežiūrint į tai, jog  šeima varganai gyveno , ji nutarė priglausti  nuo karo nukentėjusį vaiką- mergaitę. Baba  manė, jog mergaitė  bus didelis džiaugsmas jos jau suaugusiems vaikams, o taip pat bus draugė mano mamai ( šeimoje augo keturi sūnūs ir  viena duktė)”,-pasakojo ponia Laima.  “Kai mano mama prisimindavo kaip jos  kartu su  teta Stase (A.Paulauskienės marčia) atėjo į prieglaudą parsivesti vaiko, visada verkdavo: “Vaikų buvo daug. Kampe sėdėjo liūdna, juodom akelėm , susigūžusi mažytė mergytė. Pašaukėme ją, ir ji tučtuojau atbėgo. Mergaitė nesiekė net stalo viršaus. Buvo kokių penkių ,šešių metelių, labai nemėgo valgyti košės (gal per daug riebi jai buvo, gal dar kas…)“,-senelių ir mamos prisiminimais dalinosi ponia Laima.

Albina ir Kazimieras Paulauskai pakrikštijo vaiką Palangos bažnyčioje ir davė Elenos vardą. Taip Elena Paulauskaitė tapo dar vienu vaiku senųjų žvejų – Paulauskų šeimoje. Artimieji  Eleną vadino Eliuse.

Karo išblaškyti

Kaip vėliau sužinojo mergaitę savo šeimoje įdukrinę ponios Laimos seneliai, Elena (tikroji pavardė-Galina Novikova) į  prieglaudą buvo atvežta kartu su savo broliu Jurijumi. Jurijus buvo mažesnis už Galiną.  Dabar Jurijui  galėtų būti  virš 70 metų, o Galinai (Elenai)-83 metai.

Po karo atsirado vaikų tėvas. Per valsčių sužinojęs ,kurioje vietoje buvo įkurti vaikų namai, jis atvažiavo jų pasiimti. Vaikų tėvas  buvo kariškis . Neaišku , kur vaikai Lietuvoje kartu su mama anksčiau gyveno, bet buvo pasakojama, jog per bombardavimą vaikų motina bėgusi per rugių lauką ir žuvo. Taip abu vaikai tapo našlaičiais,- pasakojo L.Mikuckienė.

Jurijų Novikovą iš vaikų namų  buvo pasiėmę auginti kita palangiškių šeima- Stanislovas ir Justina Meškiai. Sutuoktiniai savo vaikų neturėjo. Berniuką taip pat pakrikštijo ir davė jam  Justino vardą (vadino Jusčiu). Abi palangiškių šeimos visada labai artimai bendravo, brolis ir sesuo galėjo bet kada matytis.

Šeimoje –sava

Elena, augdama tarp vyresnių už ją brolių ir sesers, šeimoje jautėsi mylimu vaiku. Palangoje ji užbaigė septynias klases , Klaipėdoje – Mokytojų seminariją. Eliusė mokykloje buvo rami ir gera mergaitė. Tokią ją prisimena ir jos klasės draugas- palangiškis  Gytis Venckus. Jis, gatvėje  sutikęs Laimą,  visada jos paklausia, ar nėra žinių apie Eliusę.

Elena labai gražiai kalbėjo lietuviškai,  o raštas, anot L .Mikuckienės, buvo išskirtinis. Eliusė rašė dailyraščiu. Apie tai byloja jos laiškai, rašyti savo pačiai mylimiausiai sesutei-Skolei (Skolastikai).

Kitas gyvenimas

Eliusei ėjo kokie šešiolikti metai, kaip atsirado jos tėvas.”Į kojas puolęs, sakė padės vaikams, o išėjo – atvirkščiai”,-prisimena Laima močiutės  ne kartą girdėtas aimanas. Į Ukrainą kartu su broliu ir tėvu išvažiavusi Elena apsigyveno Harkove. Ilgai netrukus tėvas vedė, sukūrė savo šeimą. Merginai teko pačiai kabintis į gyvenimą.  Harkove ji užbaigė medicinos mokyklą, dirbo medicinos seserimi ligoninėje. Nei iš tėvo, nei iš pamotės pagalbos nebuvo. Kad išgyventų,  neretai tekdavo “parduoti” kraują (buvo kraujo donorė). Vėliau ištekėjo, gimė jos taip laukta dukrelė – Iročka. Kaip prisimena L.Mikuckienė, Eliusės artimieji nuolat siųsdavo į Ukrainą siuntinius. Siuntiniuose pagrinde buvo maistas: lašiniai, miltai, svogūnai. Žiemai močiutė Eliusei primegzdavo vilnonių kojinių.

Vedybos  Eliusei  nebuvo laimingos. Vyras girtuokliavo, vėliau jis susirgo. Nors pora buvo išsiskyrusi, tačiau ji savo vyro nepaliko; prižiūrėjo ir slaugė jį . Kai mirė Eliusės sesers vyras,  sesuo kvietė ją atvažiuoti į Palangą ir gyventi drauge, bet ši atsisakė.

Didžiausias džiaugsmas-atostogos Palangoje

Albina Paulauskienė ilgėdavosi savo Eliusės. Todėl Elena stengdavosi vasaromis aplankyti savo mylimą mamą ir pasimatyti su visais artimaisiais. Močiutė buvo mažakalbė, bet ,anot Laimos, “jos meilus žvilgsnis ir rankos , laikančios  mūsų mažus delnus, buvo daugiau nei pasakyti žodžiai.  Nuo sunkaus darbo išsiplėtusiose rankų venose  tekėjo gerumo upės, ir tos meilės užteko visiems ”.Tai jautė ir Elena, todėl ji savo dukrą stengdavo atvežti į Palangą. Mergaitė augo labai graži : ilgais šviesiais plaukais, žydrom akim ,perlamutro baltumo oda . Elena didžiavosi ir, kaip visos mamos, mylėjo savo dukrą.  Mergaitė lietuviškai  nekalbėjo, tačiau viską puikiai suprasdavo. O į močiutės nuolatinį raginimą valgyti – dažnai  atsakydavo patempta lūpa. Senolė pergyveno, kad anūkėlė mažai valgo ir  išblyškusi.

Sunkus gyvenimas

Kai Iročkai sukako 16 metų, Elenos duktė Irina susirgo kasos vėžiu ir netrukus mirė. Apie šią šeimoje įvykusią tragediją artimieji sužinojo iš paskutinio Eliusės laiško.  Nuo to laiko prabėgo keturi dešimtmečiai. Kaip susiklostė palangiškių Albinos ir Kazimiero Paulauskų įdukros likimas, nežinomas. Taip pat nežinoma, kaip  sekėsi Elenos broliui Justinui. Buvo kalbama, kad jo gyvenimas –  tai nesibaigiančios “klajonės” po Rusiją.

Ponia Laima prisimena, jog mama bandė per Palangos turizmo informacinį centrą sužinoti , ar Elena gyvena tame name, kurio adresą buvo nurodžiusi. Nuvažiavę į vietą centro darbuotojai iš kaimynų išgirdo vienbalsį atsakymą:  “Tokia čia negyvena”.

Perplėšta nuotrauka

Laima Mikuckienė iki šiolei negali suprasti, kodėl tokiam geram žmogui (puikaus harakterio, švelni, visus mylinti), kaip buvo Elena, reikėjo patirti   tiek daug  skausmo, vargo, kęsti badą. Moteris prisimena, kaip močiutė ašarodama negalėdavo atleisti Eliusės tėvui už tai, jog šis  vaikus išvežė, kaip ji sakė, į pražūtį. Dažnai ji žiūrėdavo į  nuotrauką, kurioje įamžintas pats skaudžiausias išsiskyrimo  su jos mažaja dukrele momentas. O kas nuotrauką perplėšė  į dvi dalis –  istorija nutyli.

Seniai jau nebėra senųjų žvejų – Paulauskų, nebėra ir Eliusės mylimos sesers, brolių ir senosios trobelės  pamiškėje, netoli jūros, kur jie visi laimingai gyveno. Daiktai laiko tėkmėje suyra, juos keičia naujais, tik atmintis, – ta nenuorama, neleidžia žmogui nurimti.

Laima Mikuckienė, rodydama nuo laiko pageltusias nuotrauka susijaudinusi kalbėjo:” Aš norėčiau, kad palangiškiai ( vaikai, ar anūkai), kurie karo metais buvo priglaudę savo namuose našlaičius, atsilieptų ir papasakotų daugiau apie juos. Gana apie lietuvius kalbėti iš blogosios pusės. Gerų žmonių buvo ,yra  ir bus”,- įsitikinusi senųjų palangiškių dinastijos palikuonė – Laima Mikuckienė.

 

EPSON MFP image

EPSON MFP image

 

EPSON MFP image

EPSON MFP image

 

 

 

 

1.Elena Paulauskaitė su savo dukra Irina

2.Išsiskyrimo momentas:iš kairės į dešinę stovi K.Paulauskas,A.Paulauskienė, vaikų tėvas,J.Meškienė, S.Meškys.Viduryje-Elena Paulauskaitė ir Justinas Meškys

Nuotraukos iš asmeninio L.Mikuckienės šeimos albumo

 

Irena Valužė

Hi,cuties

.Labas, mielosios

Vieno “mergaitiško”vakarėlio metu, keturioms balzakiško amžiaus moterims uždaviau klausimą:”Koks yra jūsų vyro idealas?”

Nė kiek nesutrikusios,  mano bučiulės atsakė paprastai ir  nuoširdžiai.

Pirma moteris:” Man svarbiausia, kad vyras turėtų “kapšelį”.  Jeigu vyras  nesugeba savimi pasirūpinti, tai kam jis toks reikalingas”.

Antra moteris:”Man vyras visų pirma turi būti seksualus. Tarp vyro ir moters būtina “chemija”.

Trečia moteris: “Gyvenant drauge aš turiu suprasti, kad vyras yra mano antroji pusė. Be meilės gyventi negalėčiau, be jos paprasčiausiau numirčiau.”

Ketvirta moteris:”Sutinki, gyveni, pripranti ir nieko netrokšti keisti”.

Kiekviena iš keturių balzakiško -laisvės ir pasimėgavimo gyvenimu amžiaus  moterų ,išsakydamos mintis apie savo svajonių vyrą, nupiešė jo portretą  : idealus vyras yra tas, kuris materialiai apsirūpinęs, seksualus,  mylintis ir nieko iš moters nereikalaujantis.

Vienas žymiausių “gyvenimo filosofijos “kūrėjų , vokiečių rašytojas ir filosofas F.Ničė , teigė: “abi lytys klysta, kalbėdamos viena apie kitą, todėl gerbia ir myli iš esmės tik pačios save ( arba, švelniau tariant, savo idealą). Antai vyras nori iš moters taikingumo, bet būtent moteris savo prigimtimi yra netaikinga, panašiai į katę, nors ir kaip puikiai ji būtų išmokusi atrodyti taikinga”.

Na, ką gi, jeigu esame katės, tai galime ir pažaisti. Siūlau savo dienoraščio skaitytojoms ( gyvenime turinčioms patirtį) tęsti šį mano pradėtą  žaidimą. Nuoširdžiai, ar  su humoru   atsakykite :”O koks yra mano idealus vyras ?”. Aforizmus, ar trumpas istorijas siųskite į mano elektroninį paštą:   irenavaluze@gmail.com  . Per Kalėdas smagiai pasijuoksime…

(tęsinys kitame “Hi, cuties” puslapyje)

Irena Valuže

 

 

 

 

 

 

 

Image

Gyvenimas gražus, ir gyventi verta,- sako daug kančios jame patyrusi palangiškė Liudmila

.Kartais atrodo, jog žmogaus gyvenimas panašus į kino filmą.  Kino juostą galime atsukti atgal, nubraukti ašarą prisiminus skaudžius gyvenimo momentus, arba pasidžiaugti sėkmėmis, tačiau jo nebegalima atkartoti. Tai – mūsų gyvenimo istorija.

Palangiškė Liudmila Kirilenko –Černecke, sutikdama  papasakoti apie savo tamsiąją gyvenimo pusę tiki, jog laimingas gyvenimas moteriai gali prasidėti ir po 50 –ties metų. Svarbu tuo šventai tikėti.

Pažintis autobusų stotelėje

Mudviejų su Liudmila netikėtas susitikimas viename Lietuvos provincijos miesto autobusų stovėjimo aikštelėje buvo abiems truputį keistokas. Dvi nepažįstamos moterys, belaukdamos autobuso, kuris turėjo išvykti tik  už pusantros valandos, pradėjusios bendrauti atvėrė galimybę išpasakoti tai, kas seniai buvo paslėpta širdies kertelėje: „Mus suvedė Dievas, todėl aš noriu papasakoti tai, kas man nedavė ramiai gyventi trisdešimt metų “,- nuoširdžiai tada prisipažino  Liudmila.

Isorija, kurią išgirdau iš Liudmilos, buvo man gerai žinoma. Ją buvau girdėjusi dar savo jaunystės metais. Gyvenome visai netoli viena kitos, todėl gerai pamenu kaimynų  šnabždesius, kai mirė Liudmilos mama. Žinojojau, jog velionės  šeimoje liko du našlaičiai . Todėl , visų pirma Liudos ir klausiu: „Kaip susiklostė judviejų (Liudmilos ir jos brolio) gyvenimai?“.

Šviesiaplaukė, žydrom akim ir puikiai atrodanti 54-erių metų moteris, nubraukusi nuo skruosto iš kažkur atsiradusią ašarą, atsako vienu žodžiu: „Gerai“.

Gerai- tai reiškia, jog Liudmila Kirilenko –Černecke dešimt metų, kaip laimingai ištekėjusi už puikaus žmogaus – Edmundo laimingai gyvena Nubridže, Airijoje, kad jos dviem mergaitėm – Alinai ir Ainai –  taip pat puikiai sekasi. Mergaitės sukūrė savo šeimas, „gavo“ gerus vyrus. Liudmila didžiuojasi savo  mylima anūke – Adrija. „ Gyvenime įžvelgiu daug sutapimų,- sako ji. – Aš, dukros, anūkė , žentas ir mano vyras – visi gimėme vasario mėnesiais, vaikų vardai prasiseda raide -„A“, visi mylime ir globojame gyvūnus, o kad gyvenime pradėjo sektis – atradau tikėjimą. Dievas man padeda“.

Į Palangą Liudmila atvyko trumpam: pasimatyti su svotu (senolis prieš porą metų palaidojo žmoną) , dar jai norisi susitikti su savo draugėmis, pasidžiaugti gamta, jūra. Retai ji čia atvykstanti. „Brangu“ ,-sako moteris. Liudmilai geriau atostogas praleisti Antalijoje (Turkija), kur jau aštuoneri metai, kaip sėkmingai ištekėjusi už turkų tautybės vyro gyvena jos dukra Aina.

Juodas debesis

Anot Liudmilos, ji daug kartų bandžiusi užrašyti tai, ką ji savo gyvenime yra iškentėjusi , bet daug kartų vis atidėdavusi į šalį. Šiandien ji mano, jog atėjo laikas išsikalbėti. „Ar esi stipri moteris? – klausiu savo bendrakeleivės. “Jei tai galėjau ištverti – esu stipri “,- neabejoja Liudmila.

Sekančią dieną mudvi susitikome dar kartą. Kiek susijaudinusi, Liudmila pradėjo pasakoti savo šeimos istoriją:

-Mamos nemylėjau, mačiau jos blogą pavyzdį. Mama turėjo daug draugų. Namuose amžinai būdavo triukšmas, baliai.  Mudu su broliu verkdavome, nes negalėdavome naktimis išsimiegoti.  Man buvo devyniolika metų , kai mama žuvo.  Paskutinis sugyventinis prie mano akių mamą užmušė. Mamai tada buvo  tik keturiasdešimt septyneri.

Liudmila Kirilenko- Černecka puikiai supranta, kad nuo tos dienos, kai šeimoje įvyko tragedija, prabėgo virtinė metų.  Ji širdyje nebelaiko pykčio (gyvenimas pats už viską atlygina), tačiau ji galvoja, jog tas „juodas debesis“, temdęs Liudmilos gyvenimą vaikystėje ir jaunystėje, dar daug metų temdė ir jos šeimos gyvenimą.

-Liudmila, kaip manai, kas kaltas, kad mama slydo žemyn?

– Kalta pati. Mama buvo labai graži  moteris. Puikiai jai sekėsi matematika. Mintinai skaičiuodavo greičiau nei skaičiavimo mašinėlė. Mano dukros dabar tai daro. Užbaigusi studijas Vilniaus universitete, mama gavo paskyrimą į  Palangą.  Dirbo vedėja daugelyje parduotuvių. Pirmąją taurelę  pakėlė dvidešimt penkerių per savo vestuves. Tada ji suprato, kad alkoholis atpailaiduoja. Su tėvu susipažino Klaipėdoje. Jis buvo jūreivis. Kai tėvas po pusmečio sugrįždavo iš jūros, namuose buvo girtuokliaujama, tėvai dažnai pykdavosi. Tėvas manęs ir brolio nemylėjo , nebuvo prie mūsų pripratęs.

Kai man sukako penkioliką metų, mama išsiuntė mane mokytis į Vilnių. Ten vos nepražuvau. Neturėjau nei pinigų, nei maisto, buvau liesa kaip sliekas.  Kad būtų pigiau mokėti už kambarį, apsigyvenau kartu su viena mergaite. Už kambarį mokėjau nedaug,  tačiau draugė rodė man labai blogą pavyzdį. Jau tada buvau  sau prisiekusi:  mano vaikai niekada nepatirs to, ką mačiau aš. Gyvenimas Vilniuje sužalojo mano kūną ir sielą ilgiems metams.

Namas šalia kapinių

Šiandien Liudmila galvoja, jog  vedybos su pirmuoju vyru buvo jos nesėkmingo gyvenimo tęsinys. Po mamos mirties ji liko visiškai viena. Brolis tarnavo armijoje. Mergina sukosi kaip išmanydama. Dirbo keliuose darbuose, bet skolos už butą kas mėnesį augo. Vieni žmonės pasišovė jai padėti. Už jos skolas, jie iškeitė jos kooperatinį butą į dalį namo Kretingoje. Liudmila ištekėjo,  gimė  vaikai. Vyras gerdavo, keldavo prieš ją ranką. Šeimoje trūko ne tik meilės , bet  ir duonos. „Kartais bejėgiškai krisdavau ant lovos ir verkdama vaikams prisipažindavau, jog neturiu jiems ką duoti valgyti“. Puolusi į neviltį, kartais moteris galvodavo, gal šis namas yra kaltas, kad jai taip nesiseka.  Namas, kuriame gyveno Liudmilos šeima, buvo arti kapinių, beto, žmonės buvo pasakoję, kad jis paženklintas „pakaruokliais“.

Truputį geriau moteriai  pradėjo sektis tada, kai į Airiją pas savo vaikiną išvyko gyventi jos vyresnė dukra Alina. Po kiek laiko į Airiją išvyko ir Liudmila:  „Palikau penkiolikametę dukrą vieną pačią galvodama, jog užsidirbsiu pinigų ir greitai sugrįšiu. Dukrą retkarčiais prižiūrėdavo močiutė, bet, kadangi mano vaikai buvo matę daug vargo, mergaitė pati puikiai tvarkydavosi. Skambindavau jai kiekvieną dieną. Dukra klausdavo manęs įvairiausių dalykų: kaip išsivirti  barščius, kaip  užkurti krosnį kai šlapios malkos ir t.t. Kol viską paaiškindavau, ir telefono kortelė pasibaigdavo“,-apie mamos rūpesčius kalbėjo ponia Liudmila.

Aina buvo kartą atvažiavusi į Airiją, bet merginai  ten nepatiko. Kiek padirbėjusi užsienyje Liudmila galėjo padėti dukrai finansiškai. Jaunėlė baigė mokslus koledže,  vėliau per internetą susipažino su savo būsimu vyru. „Ar nebijojai dukrą išleisti už musulmono? – klausiau Liudmilos.

„Pirmą kartą ji į Turkiją nuskrido su savo drauge. Pamačiusi vaikino puikią šeimą- tėvai mokytojai- ir rimtus vaikino ketinimus draugauti, ji sutiko ten pasilikti. Žentas ir jo tėvai nėra praktikuojantys musulmonai; jie meldžiasi sau. Tai-šviesūs ir protingi žmonės. Turkijoje esu buvusi bent dvidešimt kartų. Žentas mane myli, dabar jiedu stato labai modernų ir gražų namą, gražiai sugyvena.  Iš pelenės mano dukra pavirto princese. Ir kitai dukrai pasisekė: ištekėjo už lietuvio, turi dukrytę, kitais metais žada man „duoti“ darbo – planuoja turėti dar vieną vaikelį“,-džiaugėsi  dviejų dukrų mama ir močiutė.

„Nelaikau pykčio“

Kiek susimąsčiusi , Ludmila prisiminė savo brolį, kuriam ,anot jos, iš tiesų gyvenime nepasisekė. Brolis buvo labai švelnus.  Kai mama  išlydėjo brolį į armiją, ji jam sakiusi: “Sūnelį, daugiau mudu nebepasimatysime“. „Nujautė savo mirtį“,- sako Liudmila. Kad mamos nebėra, brolis sužinojo tik po pusmečio sugrįžęs namo iš kariuomenės. „Traukia iš krepšio dovanas man, mamai ir klausia: „Kur mamytė? Kai pamatė laidotuvių nuotraukas-apalpo“,-prisimena sesuo.

Nesisekė Liudmilos broliui ir toliau gyvenime. Nelaimingo atsitikimo metu Anglijoje žuvo jo dvidešimt keturių metų  dukra, mirė keturiolikmetis sūnus. Šiandien brolis gyvena Sošyje, turi savo verslą, vedė antrą kartą.

-Liuda, kaip manai, kas sąlygojo tavo gyvenime, kad tau pradėjo sektis?

-Aš atradau tikėjimą. Mane Devas išgirdo. Po pekiasdešimties metų aš pasijaučiau  laiminga. Mane myli vyras, žentai. Šiandien mano vaikai pasiryžę man padovanoti „Smaragdo salą“ (taip vadinasi Airijos žemė), kad tik aš jausčiausi laiminga, nes jie prisimena, kaip mes sunkiai gyvenome ir kaip stengėmis nepasiduoti.

Moterims, kurios nusivylusios gyvenimu, aš galiu patarti : susiraskite tikėjimą, melskitės savais žodžiais, prašykite pagalbos, atsiprašykite ir dėkokite Dievui, jog pas mane šiandien viskas gerai.

Niekada širdyje nelaikykite pykčio. Jis jus pačius sunaikins.

 

Meilė gyvūnams

Liudmila pasakojo, jog ji ir jos dukros myli ir prižiūri be priežiūros paliktus naminius gyvūnus. Anot moters, gyvūnų gelbėjimas padeda gyventi. Liudmilos namuose gyvena Barsis-Labradoro retriverio veislės šuo  ir dvi katės. O dar, anot jos, ji pamaitinanti kas dieną penkis už lango į kiemą atbėgančius šunis. Meilė gyvūnams ji jautė dar vaikystės metais. „Jei neturėdavau ko duoti gyvūnams – kepdavau blynus. Žinojau, kad tai nėra geras  maistas , bet geriau toks, negu nieko“,-pasakojo gyvūnų globėja.

Dukra Aina, gyvenanti Turkijoje, taip pat globoja gatvėse gyvenančius gyvūnus. Ji juos maitina, perka brangius vaistus, gydo. Pati namuose augina kokerspanielio veislės šunį ir vilkšunį.

Liudmila mano, jog globos prašantys gyvūnai patys ją susiranda. Ji prisiminė atvejį, kai miške atrado gal kokių trijų mėnesių kačiuką. Atsinešusi prie mašinos parodė jį savo vyrui. Šis jai liepęs palikti, nes Labradoras jį suėsiąs. Kai jos vyras užvedė mašiną, kačiukas visomis jėgomis stengėsi įsiropšti į vidų. “Na, kaip galėjau jį palikti, juk gyvūnas prašėsi pagalbos“,- sakė ji. Šiandien jos Barsis ir jau paaugusi katė- neišskiriami draugai,-džiaugiasi savo augintiniais Liudmila. Nubridže, kur moteris gyvena, žmonės, žinodami, kad ji globoja gyvūnus, benamius gyvūnus atneša jai  į namus.“Girtuokliai išmetė šuniuką-terjerą. Galvojau, palaikysiu tris dienas, o paskui kam nors atiduosiu. Kol galvojau, šuo ir paaugo. Niekam nebeatiduosiu“,-juokėsi moteris.

Palanga-gimtinė

Liudmila nežada sugrįžti gyventi į Lietuvą. Emigracija jai, ir jos vaikams buvo vienintelė išeitis išlikti. Palanga, yra ir bus jos gimtinė. Iš vaikystės Ludmila atsimena, kaip jiedu su broliu parke  čiuožynėjo ant ledo.  Tai -bene patys šilčiausi vaikystės prisiminimai.

Žinodama, kad Liudmila už poros dienos išskrenda į namus Airijoje, jos paklausiau:“Kokias dovanas veži savo artimiesiems?“

„Vežu vaistus, kurių Airijoje be recepto negausi. Recepto išrašymas nuėjus pas daktarą kainuoja 60 Eur. Taip pat vežu medų, saldainius, šokoladą ir svajonę sugrįžti dar kartą“.

2017-09-09 11.50.51

Atvirumo valandėlė su Liudmila Kirilenko-Černecke

Irena Valužė

 

Elena ir Romanas Songailos: “Mudu esame laimingi”

Sutuoktiniai Elena ir Romanas Songailos  kartu gyvena jau  60 metų.  Penkis dešimtmečius abu atidavė dirbdami  pedagoginį darbą. Anot senjorų, praeityje pasilikusi virtinė metų mena ir vargus, ir  džiaugsmus, ir tik  dabartis , kurioje visko užtenka , – laimė gyventi.

Malonus susitikimas

Pravėrusi Elenos ir Romano Songailų buto duris buvau maloniai nustebusi netikėtu susitikimu .Prieš septynioliką metų kartu su gerbiamu mokytoju  R.Songaila dirbome  Palangos „Vilties“ pagrindinėje mokykloje. Žinojau, jog būdamas pensijoje ponas Romanas matematiką vaikams dėstė ne dėlto, jog jam trūko pinigų -abu su žmona gauna palyginti neblogas lietuviškas  pensijas – , bet  pedagogui norėjosi išeiti iš namų ir užsiimti veikla. Tuo metu  Elena Songailienė dirbo „Baltijos“ vidurinėje mokykloje, ji dėstė biologiją. Iš šios mokyklos pedagogė išėjo į užtarnautą poilsį.

Jau mūsų susitikimo pradžioje energinga , žvalių akių, jaunatviška E.Songailienė  mane įspėjo : ”Mėgstu humorą ir galiu kalbėti nesustodama keturiasdešimt penkias minutes, vėliau – dešimt minučių pertrauka, ir vėl…”,- juokėsi ji.

Pažinusi Elenos santūrų ir ramų jos vyrą, sakau: “Tai judu čia linksmai gyvenate? Į tai R.Songaila atsako :” Džiaugiuosi, kai ji  išeina į miestą”. Abiem sutuoktiniams – 88-eri. “Esu dviem mėnesiais jaunesnė”,- šypsosi ponia Elena.

Gimtinė-Tauragė

Prieš dvidešimt ketverius metus  iš Tauragės  į Palangą atvykę gyventi Elena ir Romanas Songailos džiaugėsi pasirinkę šį miestą dėl dviejų priežasčių: pirma,  jiedu norėjo būti šalia savo vaikų- dviejų  sūnų , kurių vienas gyveno Klaipėdoje , o kitas Kretingoje, antra – norėjo daugiau laiko praleisti gamtoje, prie jūros ir bendrauti su draugais. Šiandien abu sutuoktiniai džiaugiasi padidėjusia šeima- keturiais anūkais  ir tuo, ką duoda gyvenimas. O gyvenimas duoda, anot jų , tiek, kiek tu pats nori iš jo pasiimti.

Neseniai abu  užbaigė  Trečiojo amžiaus universitetą, ponia Elena dainuoja moterų ansamblyje, jau 24 metai, kai  abu gieda  bažnyčios chore. Sutuoktinius dažnai kviečia pabūti piršliais vestuvėse. Yra dalyvavę daugiau nei trisdešimtyje vestuvių. Ponia Elena „ mokytojų darže“ (mokytojams skirtas žemės sklypas šalia „Baltijos“ pagrindinės mokyklos) rūpinasi, kad viskas ten būtų tvarkoje , tačiau nostalgija gimtam miestui -Tauragei- išlikusi. Šiame mieste pasiliko labai daug prisiminimų: gimtieji namai, pragyventi metai, draugai , giminės. Esant  mažiausiai galimybei,  sutuoktiniai skuba namo.  R.Songaila kas metai važiuoja į Tauragę- Martyno Mažvydo pagrindinę mokyklą -susitikti su savo klasės draugais: “ Buvome devyniolika mergaičių ir devyniolika berniukų. Iš vyrų likome trys, iš moterų – trylika“.

Be praeities-nėra ateities

Ponas Romanas tvirtai tiki, kad judviejų su Elena pažintis buvo lemtinga. Susitiko juodu 1956  metais pas Elenos brolį.  Gimus brolio sūnui  juodu buvo pakviesti „kūmais“ į vaiko krikštynas. Kovo 23- čiąją  jiedu sumainė aukso žiedus. Santuokos metus Elena ir Ramonas skaičiuoja nuo gegužės -1-osios  dienos, kai  slapčia susituokė bažnyčioje.

„Dirbau Tauragėje dėstytoju, slapčia susituokėme, niekas tada nežinojo“,-prisimena šeimos vyras. Ponia Elena  rodo  vestuvinę nuotrauką, darytą lygiai prieš šešis dešimtmečius. “Vestuvininkai dar buvo likę, o  man reikėjo  prisistatyti į karinį komisariatą. Tada buvo labai griežtai. Tarnystė kariuomenėje buvo būtina kiekvienam jaunam vyrui. Trys mėnesius tarnavau Ukrainoje“,- prisiminimais apie pirmuosius vedybinius mėnesius dalinosi R.Songaila.

Elena Songailienė, kiek susimąsčiusi ,prisiminė jos šeimoje įvykusią tragediją, kuri jaunos merginos atmintyje paliko gilią žaizdą . Jos randus ji jaučia ir dabar.

„1950 -tais metais gavau skambutį: mirė sesuo. Galvoju , nesąmonė. Grįžtu į namus, žiūriu dėdės namuose – šermenys. Vieną naktį mūsų namuose buvo nakvoję miškiniai. Kaimynas išdavė enkavedistams. Seseriai buvo pasakyta eiti pas miškinius , kad šie pasiduotų. Susišaudymo metu sesuo žuvo“,-pasakojo apie sesers netektį ponia Elena. Šiandien moteris galvoja, kaip ji tada galėjusi  tai išgyventi. Niekas tuo metu šeimai nepadėjo. Visi bijojo. Baimės ir  nepasitikėjimo šleifas abiems sutuoktiniams driekėsi ilgą laiką.  Iš direktorės Bartkuškio mokykloje (Vilniaus raj.)  pareigų buvo „gražia“ forma atleista , ir Romanui nebuvę „saldu“. “ Kentėjome abu“,-sakė jis.

Santuokos metu  abiems sutuoktiniams buvo dvidešimt devyneri. “Ne tokie jaunikliai buvome “,-šypsosi R.Songaila. Elena pritaria: “Dabar būtume madingi. Šiais laikais jaunimas neskuba tuoktis, arba tuokiasi  tam, kad pakeistų pavardę“.

 

Ieškoti gerų pavyzdžių

Artėjan Mokslo metų šventei, ponios Elenos paklausiau: “Ponia Elena,  ar jaučiate nostalgiją mokyklai?“.

„Aš jaučiu įdomumą. Penkiasdešimt metų dirbau kaip pedagogė. „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje – septynerius metus. Manau, kad šiandien truputį per daug vaikams laisvės. Viena mokytoja man pasakojo, jog dėsto  vaikams pamoką, o vienam vaikui visai neįdomu  klausytis. Ji tam vaikeliui ir sakanti: „Jeigu tau neįdomu-tu neklausyk, bet netrukdyk kitiems“. O šis jai tiesiai šviesiai išrėžęs:“  Nešauk ant manęs. Jei aš išeisiu – tu darbo neturėsi“,- atpasakojo pedagogė.

Anot žinomos pedagogės,  mažai yra bendraujama su tėvais. Tėvai visada kaltina mokytojus. Šeimose  per daug neigiamai kalbama apie mokytojus. Anot jos, juk vaikai viską girdi.

“Tiek tėvams, tiek mokytojams, su vaiku reikia kalbėtis geruoju. Jei ant vaiko rėksi, jis nuo tavęs slėpsis. Esu  vaikui sakiusi : prisipažink man, kaip nors nuslėpsim. Jis man ir prisipažįsta:  “Auklėtoja, aš pabėgau iš pamokų, kitą savaitę jis man  sako tą patį ,“- juokiasi E.Songailienė.

R. Songaila  septyniolika metų dirbo mokyklos direktoriumi. Anot pedagogo, būdavo, vaikai susimušdavo, bet viskas gerai baigdavosi. Pašnekovai įsitikinę vaikas šeimoje užauga tėvų pavyzdžiu , todėl labai svarbu  tuos pavyzdžius ir gyvenime rodyti. Elena ir dabar, sulaukusi brandaus amžiaus, niekaip negali suprasti : “Ar gi mes negalime daryti gerus darbus : panešti, padėti ir t.t.“

Svarbu ugdyti pareigą

R. Songaila yra dirbęs Švietimo skyriaus vedėju, vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, inspektoriumi, yra dėstęs Pedagogikos institute ir tik išėjus į pensiją teko paragauti  mokytojo duonos. Pedagogo manymu, svarbiausia žmoguje ugdyti pareigos jausmą. „ Mokytojas pasakė: “Eisi į chorą”. Turi eiti  keturis kilometrus, bet privalai eini“,-pritaria vyro minčiai E. Songailienė.

Šiandieną abu sutuoktiniai  lanko bažnyčios chorą, bendrauja su „Baltijos“ pagrindnės mokyklos pedagogais, nepraleidžia progos apsilankyti „Bočių“ ansamblio renginiuose, mėgsta laisvalaikiu darbuotis darže, su sodo kaimynais pasikalbėti apie užderėtą derlių, tad veiklos, ant jų , į valias. Tik spėk suktis.

Taikiai sugyventi

Prakalbus apie dabartinį Lietuvos gyvenimą, sutuoktiniai Elena ir Ramonas Songailos mano, jog užsienyje gyvenantys lietuviai yra didesni patriotai, negu čia gyvenantys. Senjorė  negali   suprasti, kodėl  kaimynas nesisveikina, o jei su ja pasisveikina vaikas  – tai daugiau nei šimtas eurų,- juokiasi ji. “Aš juos mokau“,- sako pedagogė.

„Tėvelis ir mamytė apsivedė anais laikais turėdami kraitį ( tuokėsi tik tokie, kurie turejo pinigų). Nesu girdėjusi, kad  tėvai tarpusavyje pyktųsi. Tėvelis atsikeldavo ankščiau, užkurdavo ugnelę, padėdavo mamytei. Mamytė buvo daugiau „ponska“ (poniška). Tėvai turėjo devynis hektarus žemės, puikiai sugyveno ir nieko šeimoje netrūko. Gal dėl to ir mudu su vyru niekada nesipykstame ?“,- svarstė ji.- „Vieną kartą žiūriu – tėvelis tvorą tveria. Kaimynų gyvuliai išmindžiojo kiemą. Jis negalėjo apie tai kaimynui  pasakyti, geriau tvorelę užtvers. Niekada nesu mačiusi šeimoje pykčio“.

Šiandien ponia Elena negali žiūrėti kaip vaikai kieme keikiasi. “Vaikas nekaltas”,-sako ji. Vaikas mėgžioja savo tėvus.

„Mano šeima-du sūnūs. Vienas sūnus “į tėvą” -matematikas. Mažesnis daugiau panašus į mane. Gal dėlto, kad laukėme dukros ? Seniau nežinojome, kokios lyties vaikas gims. Gimė sūnus. Dešimt dienų buvo lietuviukas -žydrom akim, vėliau patamsėjo, bet charakteriu – švelnus išliko.  Abu berniukai gimė balandžio pirmąja“,-apie savo šeimą pasakojo Elena Songailienė.

Piršliene dažnai vestuvėse būnanti ponia Elena mano, jog moteriai šiandien labai sunku susipažinti. Ankščiau buvo žaidimai, šokiai , gegužinės. Jos įsitikinimu, šiandien jaunai porai reikia pagyventi kartu nors metus laiko, kad suprastų , ar tinka vienas kitam. Klausiu: „Ar judu pagyvenote ?“.  „Ne“,- juokiasi sutuoktiniai  ir toliau pasakoja: „Rėkimu ar grubumu nieko nepakeisime. Moteriai reikia suprasti, kad vyras  yra toks pat  žmogus “.  O šiaip, anot Elenos, reikia linksmai laiką leisti: “Turime valgyti, gerti, o ko dar trūksta?-  klausia ji  svečių, susirinkusių į vestuves. „Žinoma,  dainų ir šokių“,-neabejoja dainą ir  humorą gyvenime pamilusi Elena Songailienė.

 

Apie palangiškius ir politiką

Ponas Ramonas galvoja, kad palangiškiai mažai bendrauja vienas su kitu. „Mane stebina didžiulės kainos J.Basanavičiaus gatvėje esančiose kavinėse, restoranuos. Jaučiasi didžiulis gobšumas. Geriau džiaugtis jūra, gamta, bendrauti“.

Žinoma, mano senolis, ne vienodas pensijas žmonės gauna, bet reikia mokėti verstis iš to, ką gauni. Ne pinigai – svarbiausia,- pritaria Romanui žmona.- Svarbiausia – bendravimas su žmogumi”.

R. Songailą į emigraciją žiūri labai blogai. Pasak Elenos, nei vienas Lietuvoje badu nemirė.  Poną Romaną piktina didžiulė korupcija, nes eilę metų valdžioje nesijaučia jokio pagerėjimo. Nėra tinkamos informacijos apie renkamus kandidatus prieš rinkimus.

Anot senolio, dabartinė valdžia nežino , ką daryti, kad pasikeistų gyvenimas, švietimas , atsirastų daugiau darbo vietų. “Yra daug „instancijų“, kur, atrodo , žmonės dirba, bet niekas nieko nepadaro”,-sako jis. Ponas Ramonas  domisi politika, Lietuvos gyvenimu ir turi  savo versijas.  Jam atrodo , kad bedarbiams per ilgai ir per daug yra mokama, reikėtų sumažinti valdančiųjų  skaičių, didinti atlyginimus. Nereikia „seimūnams“ turėti po tris patarėjus, geriau turėti Seime tinkamus specialistus, kurie konsultuotų juos įvairiais klausimais.

Elena:“Man patinka, kai gaudo tuos niekšelius (korupcionierius)“. Tačiau ji negali suprasti, kaip nuteisti ir „susitepę“ ateina į valdžią.

-Nebegvildenkime tos politikos.  Geriau pasakykite:  Ar esate laimingi?

„Laiminga, turėjau dviem mėnesiais vyresnį vyrą, o dabar susilyginome, esame vienodi“,- juokėsi gyvenimo džiaugsmo neprarandanti ponia Elena, meiliai žvelgdama į savo gyvenimo draugą – Romaną.

2017-08-29 12.25.34

Šešiasdešimt metų kartu. Elena ir Romanas Songalos

“Noriu grįžti ten,kur jaučiuosi reikalinga”

Jau du tūkstančius metų savo darna,kai saulė atsiduria dangaus  pusiaujo ir ekliptikos (plokštumos) susikirtimo taškuose  ,o diena ir naktis susilygina visuose Žemės platumose-vadiname pavasario arba rudens ekvinokcija. Besikartojantys gamtos dėsniai jau seniai nieko nestebina.  Stebina kitkas: begalinis žmogaus noras atsidurti kitoje plokštumos pusėje, toje,kurioje nėra jo namų.

„Turiu kojas ,rankas,esu ne invalidė“

Rudens ekvinokcija, arba lygiadienis dar tik ruošiasi startui ( rugsėjo dvidešimt trečią)    ,o emigrantai,pailsėję Lietuvoje sugrįžta  į savo darbovietes užsienio valstybėse.Mano pašnekovė  ponia Valentina ,kuri džiaugėsi puikiai praleistomis atostogomis su savo iš užsienio sugrįžusia anūke , taip pat pakuoja lagaminą. Ji ruošiasi išvykti į Norvegiją. Optimistiškai nusiteikusi pusamžė moteris nesiliauja kartojusi savo pamėgtą frazę:“ Turiu kojas,rankas,esu ne invalidė,tad ko gi man daugiau  reikia“. Iš tiesų, ko gi žmogui reikia,jei jam, kurio išgyvenimai  verti mažų mažiausiai kino scenarijaus-nė motais. Jis skuba ten,kur  jaučiasi esąs reikalingas ir laukiamas. Bet apie tai viskas iš pradžių.

Padėjo išvykti brolis

Valentinos nebuvau mačiusi trejetą metų.Buvau girdėjusi,jog ji išvyko gyventi į užsienį. Maniau,jog ji gyvena Anglijoje kartu su savo dukros šeima.“Vaikai turi savo gyvenimus,o aš –savo. Su jais smagu susitikti,bet gyventi reikia atskirai“,-sutikusi mane gatvėje, vienu ypu išpyškino.  Kiek žinojau, anksčiau Valentina kas ketvirtą parą dirbo Palangos Senelių Globos namuose. Laisvu nuo darbo metu ji prižiūrėdavo mano mamą.Visada gerai nusiteikusi,ji spinduliavo ta labai reta ir pozityvia  energija bendraujant su senu žmogumi. Mama ją labai mylėjo. Kartais matydavau jas kartu (po naktinio budėjimo) sugulusias  į vieną lovą.Valentina snūduriuodavo,o mama laiminga saugodavo jos poilsį.

-Valentina,ar pabėgai nuo savo girtuoklio ir “skandalisto” vyro?-Pabėgau,- nesigina ji.  Įsidarbinti Norvegijoje jai padėjo jos brolis,tad į  svetimą kraštą ji išvyko žinodama kur gyvens ir kur dirbs.

Sunkus darbas

Darbo Valentina niekada nevengusi ir nebijojusi,todėl darbas atvykusiai į Norvegiją ir pradėjusiai pakuoti kiaušinius vienoje privačioje kompanijoje atrodė sunkus, bet įmanomas.“Dirbome po keturiolika,šešiolika valandų be pietų pertraukos“. Anot mano pašnekovės,viskas klojosi gerai,kol jiems nepradėjusi vadovauti „boso“ meilužė lietuvė Kristina. O didžiausią Kistinos pyktį ji užsitraukė po to,kai vieno susirinkimo metu Valentina paprašiusi kompanijos vadovo  pietų pertraukos dirbančioms moterims. Kaip dabar prisimena,sykį jai buvo suteikta galimybė turėti pietų pertrauką,tačiau,po pasakytų Kristinos žodžių,jog “ji galinti pietauti,o kitos moterys eis valytis“, Valentina supratusi,jog dabar jai paskelbtas  karas. Anot Valentinos,Kristina ją engė kaip tik galėdama( ne taip nuvalei, ne taip sulankstei). Anot moters, kai Kristina prieidavusi prie Valentinos,jos rankos imdavusios drebėti. Taip dirbant vieną dieną Valentinai darbe pasidarė bloga.Kristina didžiausią dienos laiką skirdavo „boso“ namų tvarkymui (sugyventinio žmona su vaikais buvo palikusi vyrą),o sužinojusi kas Valentinai nutiko, moterį pas daktarą išleido ,tačiau su viena sąlygą: rytojaus dieną Valentina privalo į  darbą pristatyti pažymą.

„Daktaras negalėjo patikėti“

Kaip ir kiekvienam emigrantui,taip ir Valentinai,kuri žinojo tik keturis norvegiškus žodžius, vizitas pas gydytoją buvęs neįprastas.“Susikalbėjome“,-juokiasi . Anot jos, “medikas matuoja kraujo spaudimą paėmęs mano kairę ranką,vėliau ima dešinę ranką ir niekaip negali patikėti, kad aš juokaudama sakau,jog man viskas gerai”. Su labai aukštu kraujospūdžiu Valentina nedelsiant buvo paguldyta į ligoninę. Deja,per tris dienas medikams nepasisekė stabilizuoti aukšto kraujo spaudimo,todėl norėdami sužinoti jo priežastį, ligonę išsiuntė į Oslą. Aštuonis mėnesius Valentina išgulėjo ligoninėje.“Galvoje surastas  auglys,ačiū Dievui, nepiktybinis,tačiau jį reikia stebėti“,-sako ji. Oslo ligoninėje, darant tyrimus,Valentinai buvo pažeista uoslė, bet ir čia moteris nenusimena,sako :„Nieko ten nėra“(tiki, jog auglys ir visi kiti su tuo susyję nemalonumai-mažmožis).Svarbiausia grįžti ten,kur ji nori būti.

„Takelis pats mane atvedė“

Nelaimėms užgriuvus,  žmogui reikalinga artimųjų pagalba. Jos reikėjo ir Valentinai.Deja, nė karto  bendradarbiai nebuvo  aplankę ją ligoninėje, neaplankė jos ir lietuvė Kristina.“Skaudu, tačiau pasaulis ne be gerų žmonių“,-susimąsčiusi prisimena ji. Ligoninėje, kurioje ilgus mėnesius praleido, dirbo  medikas,kuris šiek tiek žinojo rusų kalbą.Vieną kartą jis  pridėjęs pirštą prie savo burnos  jos paklausęs, ar ši norinti „kušat“(valgyti) .Jai linktelėjus, medikas Valentiną nuvedė į ligoninės virtuvę,parodė kur viskas sudėta, vėliau ji  galėdavusi tuo naudotis.

Grįžus Valentinai iš ligoninės, jos mažame kambarėlyje apsilankė  ir pats dabdavys. Vertėjo pagalba jis jai  pareiškė, kad neva jie visi labai pergyvenę dėl jos sveikatos. Fabrike  pastatę „robotą“,todėl vieno darbuotojo jiems nebereikia.  Buvęs darbdavys Valentinai  pasiūlė išeitinę pašalpą. Ji sutikusi ją paimti,nes tuo metu pinigų jai labai reikėjo. Nuoma Norvegijoje labai brangi, o ir gydymo  kai kurios paslaugos buvo mokamos. Buvo dienų, kai ji visai neturėjusi ko valgyti. Kartą jos kaimynė Olga pasiūliusi Valentai nueiti į jos miestelio,kur ji gyveno, pasienį. Norvegijos ir Rusijos pasienyje veikė labdaringa organizacija Norvegijos kariuomenei remti.Šioje vietoje buvo galima gauti pavalgyti. Kaip dabar Valentina prisimena ta pilką takelį, kuriuo ji taip nedrąsiai ėjusi: „ Prašyti sunku, tačiau takelis pats mane atvedė“,-galvoja ji. Jis   atvedė ją į vietą ,kurioje ji ne tik gavo pavalgyti, bet ir surado draugų(čia dirbo keletas rusakalbių moterų).

„Esu reikalinga“

Šiandieną ponia Valentina padeda ten dirbančioms moterims:“Kai jos dirba, kartais jų vaikus pagloboju“. Jai pačiai labdaros parduotuvėje buvo patikėtas atsakingas kasininkės darbas:“Jei nemokėdavau kaip pasakyti,tai ant lapelio užrašydavau skaičius“,-juokiasi . Su žmonėmis, anot jos, reikia elgtis žmogiškai, ir jie tave visada supras. Džiaugiasi Valentina dažnai į jos namus  arbatos išgerti  atvykstančiais jaunais lietuvaičiais. Su šiais puikiais jaunuoliais ji susipažino vienoje mašinų stovėjimo aikštelėje.“Važiuoja pas mane keturiasdešimt kilometrų,sako, važiuojantys pas mamą“. Džiaugiasi Valentina  ir dvidešimt šešerių metų merginos draugyste. Mergina  su ja dalinasi savo slapčiausiais išgyvenimais. Dabartiniu metu Valentina stovi darbo biržoje. Norėtų dar porą metų padirbėti,jai užteks jėgų ir sveikatos.Planuojanti gauti  dešimties tūkstančių kronų bedarbio pašalpą (šešis tūkstančius sumokės už mažą butelį), liks keturi.“Užteks“,-juokiasi. Juk jos čia nie kas neišgąsdino: nei gaisras,kai vieną naktį teko su vienais naktiniais šokti iš antro aukšto (tik atvykusiai gyventi į Norvegiją),nei lietuvės teroras, nei liga, nei nepritekliai, niekas.“O ko man bijoti? Reikia gyventi ir džiaugtis gyvenimu“,-atsisveikindama ištaria ji.

Ech,rudens ekvinokcija,kokia tu  iš ties visagalė.Tu sujungi saulę, dangų ir Žemę amžinam būties virsmui –gyventi.

2015-04-10 15.35.48

galia…

Irena Valužė

 

 

Liūdis

(viena gyvenimo istorija)

Liūdis (taip mes jį vadindavome) mūsų kieme buvo pasiutęs vaikis. Jei kaimynai skųsdavosi nuniokotu sodu- žinok, Liūdžio darbas, jei iš piniginės  dingo pinigai-irgi jo. Nuo blogo elgesio Liūdžio neatpratino nei   jo tėvo kareiviškas diržas, nei motinos klyksmas:“Onte, vaką užmuši“. Liūdis pasidarė „zaika“, bet savo „amato“ nemetė. Mums, kiemo vaikams, Liūdis buvo draugas. Jei iš tvarto paspruko mažas  paršelis ir nulėkė tiesiai į kopas- nė vienas  nepuldavęs  taip spėriai  jo vytis, kaip tai darė Liūdis.  Jei reikėjo iš ganyklos parvesti mūsų Margę- vėl prašydavome  jo.  Vieną dieną sužinojome, jog  mūsų Liūdį “pasodino”. Kiemas be  jo melagingų , „zbitkėm“ pateisinti  sugalvotų  istorijų, pasidarė labai tuščias. Liūdis buvo nuteistas už vagystę (kažką  buvo nugvelbęs iš poilsiautojų kambario). Atsėdėjęs gal kokius metus laiko, Liūdis sugrįžo. Dabar mažame pajūrio miestelyje Liūdžiui  ramiai gyventi nebebuvo jokių šansų. Vietiniai jam  prisegė “tiuriemščiko“ vardą. Ne kartą matydavau Liūdį sėdintį pamiškėje ant suolo ir galvą atrėmusį į pušies kamieną.  Liūdis buvo liūdnas.

Vieną dieną išvydau be galo linksmas ir laimingas Liūdžio akis. Kaip supratau iš jo vis labiau ir labiau užsikertančios šnektos, Liūdis buvo įsimylėjęs žydaitę. Mažutė, apvalaina, didelėmis, kiek išsišokusiomis akimis Palina nesipuikavo prigimtiniu grožiu, tačiau ji visada glostė Liūdį  mylinčios moters žvilgsniu.  Palina daug ką jam atleisdavo, arba  paprasčiausiai nekreipdavo dėmesio į jo kartais iki ašarų juokingą elgesį. Ji buvo protinga moteris.

Liūdis  apsigyveno sostinėje, siauroje  senamiesčio gatvelėje su labai keistu pavadinimu-“Mėsininkų “.  Senas namas su didžiuliu uždaru kiemu, kuriame pagrinde  gyveno žydų šeimos, buvo vienas iš dešimčių tokių pat kiemų  esančių Vilniaus senamiestyje. Nedideliame , be jokių patogumų būste ,gyveno ir Palinos  tėvai. Palinos motina buvo rūpestinga moteris. Nespėdavo Liūdis įžengti pro duris, kaip ši  skubėdavo  dengti stalą. Kartodama  vieną ir tą patį žodį-“kušai”, ragino žentą valgyti.  Kambaryje, atskirtame sienine spinta ,tylut tylutėliai sėdėdavęs Palinos tėvukas. Senolis, mirksėdamas savo žydromis  akimis ,rodės,  buvo visada ir viskuo  patenkintas.  Liūdis mylėjo ir gerbė žmonos senus tėvus. Palina dirbo  vienoje iš sostinės gamyklų pamainos vyresniąja, Liūdis – skaldė akmenys ankapiniams paminklams. Mažame sutuoktinių kambarėlyje vietos, maisto, geros nuotaikos ir nuoširdumo užtekdavo visiems, atėjusiems į jų namus. Draugų būryje Liūdis neatsisakydavęs išlenkti  vieną ar kitą taurelę. Jei kartais padaugindavo, tai išėjęs į  lauką mėgindavo saviems ir svetimiems paaiškinti  kas „Mėsininkų „ gatvėje yra vyriausias. Būdavo, atsistoja vidury gatvės , ir keiksnodamas praeivius reikalauja iš jų dokumento, įrodančio teisę  vaikčioti jo teritorija. Niekas šio gatvės “mikniaus” atamaniškų  gąsdinimų nebijojo , visiems sukeldavo nebent tik smagų juoką.  Namo gyventojai, geranoriškai atleidę  Liūdžiui  jo nenuspėjamas nuotaikų kaitas , vėl ieškodavo jo  kieme ,nes  be “Liudas” (taip vadino) pritarimo , niekas jų name nevykdavo. O  didelis ir erdvus kiemas, su ant virvių džiūstančiais skalbiniais,  dulkėtais kilimais, krūvomis suverstų malkų, nerakinamomis durimis ,pagalba vienas kitam gyveno įprastą ,kasdieninį gyvenimą. Liūdis tarp kaimynų buvo savas ir mylimas.

Į tėvų namus Liūdis labai retai sugrįždavęs,-nebent kam nors iškeliavus anapus (  artimieji nelabai jo ir pasigesdavo).  Jei kada ir parvažiuodavo, tai lakstydavo pajūriais kaip “sublūdęs”. Nei vienas nesuprasdavo, kodėl jis šitaip elgiasi. Namuose Liūdis  būdavo visiškai nekalbus. Mirus Liūdžio motinai, jam kas naktį  sapnuodavosi velionė. Artimiesiems sakydavęs, jog mama nori jį išsivesti. Iš tiesų, netrukus Liūdis sunkiai susirgo.  Porą mėnesių slaugiusi savo vyrą Palina nė minutės neatsitraukė nuo jo lovos; kai Liūdį pasišaukė Auksčiausias-visa „Mėsininkų“ gatvė susirinko į jo laidotuves. Žmonės gedėjo  dar labai jauno vyro, kuris prieš tris dešimtmečius, atvykęs pas juos iš mažo pajūrio miesto, atrado sename žydų name ramybę ir džiaugsmą.

Jei ne viena detalė- istorija apie Liūdį turėtų ir pasibaigti. Palina, palaidojusi vyrą, paliko vienut vienutėlė. Tėvai  buvo mirę, sutuoktiniai vaikų neturėjo. Palina nutarė išvažiuoti pas gimines, gyvenusius Izraelyje. Neužilgo moteris sugrįžo. Ji negalėjo „palikti“ Liūdžio  vieno.

Pabaigai

Liudvikas Paulauskas- mano pusbrolis.Aš džiaugiuosi, jog vieną vakarą atėjo mintis apie jį parašyti.Aš didžiuojuosi, jog turėjau tokį laisvą,originalų, teisingą, mielaširdingą ir truputį padykusį brolį. Dažnai mes, žmonės, užsidėdami kaukes vaidiname ne tuos vaidmenis, kuriuos mums gimstant dovanojo Kosmosas. Ačiū minčiai. Ji irgi atėjo iš ten.

WP_000248

gatvė

Irena Valužė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: