Laikas papuošalų dėžutėje

Sveikas gyvenimo būdas priklauso ne tik nuo to, ką mes valgome, kaip jaučiamės savo kūne  ,tačiau ir nuo to, kada sulaukę laisvo, nuo mūsų tiesioginio darbo nebepriklausančio laiko , jį dovanojame sau.

Užrakintas laikas

Gerbiu žmones, kurie   moka planuoti savo gyvenimo laiką.  Ignoruoju tuos, kurie apgaudinėja save kurdami savo laikui grandiozinius planus patys jame nedalyvaudami.  Dažnai atsitinka taip, kaip visada – aukštyn kojomis.  Kai kurių asmenų viltis pažaboti savo laiką man primena  plūdę, gailiai vizginančia uodegą  drumzliname  ežero vandenyje , – neva ims kažkas  ir užkibs…

Senatvinis laikas- ypač brangus. Jis panašus į papuošalams skirtą dėžutę: vėrinius užsisegame tik  tam tikromis progomis.  Ir tai – didžiausia klaida.

Gyvendama ne vienerius metus užsienyje supratau, jog žmonės, sulaukę pensijinio amžiaus su didžiule pagarba sau pasako:”I am retired”(esu pensininkas). Tai reiškia, jog sulaukus tam tikro amžiaus (65 m.) valstybė žmogui suteikia finansinę paramą tam, kad jis gyvendamas jaustųsi saugiai. Minimaliai (mažiausiai) pensijai Anglijoje gauti  reikia turėti : vyrams-vienuolikos metų darbo stažą, moterims-dešimt.  Jos dydis- 70 sv. ster. per savaitę . Kiekvienu individualiu atveju pensijos dydis priklauso nuo išdirbtų metų skaičiaus ir kaupiamosios pensijos sumos per einamus darbo metus . Ji gali siekti ir kelis šimtus sv.str.per savaitę. Žinant, kokia minimali pensija Lietuvoje, tampa aišku, kodėl nemažėja išvažiuojančių iš Lietuvos žmonių srautas.

Planuoti reikia

Mes, lietuvaičiai, ilgus dešimtmečius gyvendami “komunistinėje” dvasioje savo laiko, o tai reiškia-savo ateities, neplanavome. Prisipažinsiu, ir man ,emigracijoje gyvenant pirmuosius metus buvo keista suvokti, jog pas artimą žmogų nemandagu į svečius ateiti iš anksto jam nepranešus. Nemandagu tapti ir netikėtu svečiu .Jei kartais į svečius ateisi ne vienas valgyti sekmadieninių pietų-sunday roast dinner- šeimininkė paprasčiausiai gali neturėti maisto. Ko nepasakysi apie lietuvaičius,-jei balius,tai jau balius. Nesvarbu jei pusę maisto teks išmesti. Gyvename turtingai? Ne, norime tokiais atrodyti.

Svečiuodamasi pas dukrą  pirmą kartą buvau pakviesta kviestinių pietų pas jos anytą, gyvenančią savo namuose Londone. Šis vizitas man pačiai buvo labai mielas, nes ponią Sheilą Austrin jau porą kartų svečiavosi Lietuvoje, lankėsi mano namuose-Palangoje. Ji labai džiaugėsi viešnage Letuvoje ir seniai planavo  susitikimą Anglijoje. Privatumo sumetimais negaliu papasakoti apie jos gražius ir jaukius namus , bei aprašyti Sheilos parodytą vaišingumą mano šeimai. Galiu tik pasakyti, jog kiekviena mano vizito jos namuose  minutė buvo kruopščiai suplanuota .Tai maloniai  stebino ir kėlė džiaugsmą. Taigi, planuoti visada verta.

Laikas savo malonumui

Ponia Sheila-pensininkė. Prieš keletą metų išėjusi į užtarnautą poilsį džiaugiasi laiku, kuris ,tik dabar ,anot jos, jai atvėrė didesnes galimybes bendrauti su draugėmis , keliauti . S.Austrin 36 metus dirbo mokytoja. Jos pensija, atitinkamai darbo stažo- pilnutinė ir gerai apmokama.  Nežiūrint į tai, kad moters senatvė socialiai aprūpinta, ji,  nusivedusi mane į Karališką KEW parką Londone pasakojo, jog ji su draugėmis dažnai čia ateinančios. Kad būtų pigiau, jos  metams išsiperkančios bilietą (50 sv.str.), kuris leidžia joms lankytis visuose  apmokamuose nacionaliniuole parkuose Didžiojoje Britanijoje (įskaitant ir pilis), o  kartą per mėnesį  jos turi teisę pasikviesti  ir svečią.  Šį kartą svečiu buvau aš .

Karališkasis KEW parkas

Karališkajame KEW botanikos sode   gali praleisti visą dieną. Bilieto kaina suaugusiam-15 sv.str., atrodytų , ne taip jau ir pigiai, tačiau  žmonių srauras, nusidriekęs prie nacionalinio parko įėjimo bylojo visai ką kitą.  Didžiuliame parko masyve  regi ne tik unikalius kelis šimtus metų skaičiuojančius medžius , ar  parko oranžerijoje tropikų zonoje  augančius augalus. Parkas garsus muziejais. Asmeniškai mane sužavėjo karalienės Viktorijos laikų tapytoja Marianne North.  Jos garbei įkurtame muziejuje  pristatyta didžiulė jos nutapytų augalų kolekcija. Keliaudama po pasaulį ji tapė (daugiausiai gėlės)  Kalifornijoje, Indijoje, Javos saloje, Japonije. Unikalią gėlių kolekciją šiandieną studijuoja botanikai. Kitas, ne mažiau įdomus moderniosios architektūrinis kūrinys – 40 tonų sveriantis  kupolas. Geležinės kupolo konstrukcijos primena  bičių korį. Atsigulus  ant stiklinių  kupolo gridų gali  pasiklausyti bičių dūzgimo . Gamta ir žmogus sukūrė vientisą kūrinį: per visą statinį išsidėsčiusios lempos skleidžia garsus, kurios pritraukia  medaus nešėjas. Bene dešimt rūšių bičių suskrenda į bičių avilius, pastatytus parko teritorijoje. Parke žydi labai daug lauko gėlių. Karališkame parke apstu informacijos . Ji ypač svarbi jaunajai kartai , atskleidžiant   žmogaus ir gamtos ryšio svarbą žemėje.  Keliaujant parko takais pastebi metalo konstrukcijomis paremtas šimtamečių  medžių šakas.  Akivaizdu,  visa kas gyva – turi gyventi.

Ant  parko pievelių susėdusios šeimos su mažais vaikais mėgaujasi gamtos priglobsčiu. Parke daug  kavinių, kur žmonės gali pavalgyti ar išgerti taurę vyno.  Prisiminusi Palangos botanikos parką pagalvojau, jog jame nėra viešojo maitinimo įstaigų, vaikų pramogoms skirtų atrakcijų.  Žinoma, parko takai bei takeliai skirti , kad jais vaikščiotų žmonės,  o ne važiuotų  mašinos.  Mano apsilankymo Karališkam KEW parke metu nemačiau nei vienos transporto priemonės. Akivaizdu, sudėtingas aptarnavimo  mechaizmas sukasi ne darbo metu.

Metas poilsiui

Svečiuotis visada smagu. Prabėgę metai byloja visai ką kitą. Emigrantui, atsidūrusiam kitame žemės gale ,nemokančiam kalbos, niekada nedirbusiam fizinio darbo, emigracija – išbandymas, kuris pareikalvo daug ištvermės . Šiandieną aš galiu mėgautis tuo, kuo ankščiau neturėjau galimybės tai padaryti. Malonu buvo pakilti Londone Bridge viršų ir per stiklines grindis stebėti Temzės upe  plaukiančius laivus, baržas , žavėtis  inžineriniais senųjų tilto statytojų sumanymais. Pakeliamo tilto  (žirklių) konstrukcijos  (kiekviena sveria 1,100 t.) hidraulika  puikiai dirba ir šiandien. Chicherster’yje smagu buvo keliauti po trylikto amžiaus Arundel pilį, grožėtis jos sodais ir senąja Anglijos architektūra.

Anglija tapo man ir mano šeimai namais, į kuriuos visada malonu sugrįžti ,ypač dabar ,kai mano laikas priklauso tik man pačiai. Jis paslėptas prabangioje dėžutėje, kurią stengiuosi dažnai atverti ir išsiimti  savo  gyvenimo vėrinį.

 

Iš kelionių sugrįžus…

Irena Valužė

Viltis visada yra

Seniai svajojau pabuvoti Merkinėje,nuo piliakalnio pažvelgti į mūsų senuko Nemuno  grožį-jo  vingius,pravažiuoti keliu,kuris jau pro mašinos langą kvepia sakais ir grybais ,ir apsilankyti Panaros kaime(Varėnos raj),kur mažutėje koplyčioje sielos išpažintį atlieka ne tik narkomanai bei alkoholikai.  Ištikti įvairių bėdų  žmonės prašo kunigo Valerijaus  Rudzinsko, liaudyje praminto stebukladariu, palaiminimo sau ir savo artimiesiems.

Piliakalniai-mūsų protėvių palikimas

Tur būt kiekvienas galime sau prisipažinti,jog gyvendami,ar kasmet apsilankydami svečiose šalyse, savo krašto-Lietuvos, nepažįstame. Amžinai skundžiamės laiko stoka.

Šią vasarą iš emigacijos sugrįžusi į savo gimtą miestą -Palangą, nutariau žūt būt  įgyvendinti savo svajonę. Man labai norėjosi aplankyti  vieną iš 800 –tų Lietuvoje esančių piliakalnių – Merkinės piliakalnį,sužinoti jo istoriją.

Kaip galėjau perskaityti šalia piliakalnio įrengtoje informacinėje lentoje, piliakalniai-mūsų protėvių palikimas ,kuriuos turėtume perduoti iš kartos į kartą.Šalia tokių piliakalnių egzistavo papėdės gyvenimas,senieji kapinynai,net šventvietės. Piliakalniuose stovėjusios pilaitės gynė aplinkines gyvenvietes, kurių gyventojai tiekdavo pilies įgulai visus būtinus produktus. XV amžiuje, kai medines pilis pakeitė mūrinės, piliakalniai buvo apleisti.

Merkinės pilis rašytiniuose šaltiniuose minima 1377m. Ji įkurta ties perkėla į Nemuną kelyje į Vilnių. Iš amžių glūdumoje išlikusių piliakalnio liekanų yra aišku,jog pilies kiemas buvo apie 20 m. skersmesns, pakraščiais apjuostas 15 metrų pločio ir 1,5 m. aukščio ginybiniu pylimu plokščiu viršumi.

Nuo piliakalnio ar Merkinės apžvalgos bokšto (Dzūkijos nacionaliniame parke esantis 26 metrų aukščio apžvalgos bokštas- “Pušų gojelis”) atsiveriantys gamtos grožio vaizdai užgniaužia kvapą. Žvelgiant  į šį žemės stebuklą nejučia pagalvoji,jog prieš akis atsivėrę žali slėniai,kalvos ir pro juos esanti Merkio ir Nemuno santaka,Pastraujo sala,Merkines tiltas ir piliakalnis-tai vietos ,kurios skirtos tik meno žmonėms (rašytojams ar menininkams jas įamžinti).

Miškai-kiekvieno lietuvio lobis

Paliekant šias gražias vietas nejučia pagalvoji,jog turizmui Lieuvoje plėtoti  stinga elementariausių žinių (prie Merkinės piliakalnio ir apžvalgos rato pasigedome šiukšliadėžių, bio tualetų,saugesnių laiptų lipant į piliakalnį,  poilsiui skirtų vietų).

Pradėję  plentu skuosti Varėnos miškų link, pro mašinos langą stebėjome  pamiškėse vos ne kas šimtą metrų stovinčias moteriškes, kurios siūlė nusipirkti miško gėrybių. Kada keliauji su mažais anūkais- nepagrybausi, todėl sustoję prie vienos iš jų, nusipirkome voveraičių. Už litrą grybų sumokėjau 4 eur. Galėjau tą padaryti ir nuėjusi į Palangos turgų,bet ,pamaniau, dzūkiški grybai turėtų būti daug gardesni.

Žvelgdama į besitęsiančius miškų masyvus,akimis sekiau ilgakojes gražuoles-pušis,kol šios  ištirpdavo iškirstose  laukymėse, arba atsimušdavo į  styrančius iš po žemės “nuogus” pagalius.  Tai-mirusios pušys. Nejučia į galvą brovėsi mintis, jog  miškai yra praradę savo šeimininką. Kas juos dabar valdo, tvarko ar kerta-visai nebeaišku. Gamta gyva. Ji mena visus savo skriaudėjus šimtui metų į priekį.

Tarp miškų-“mini” gyvenvietė

Važiuodami Varėnos link ir pamatę kelio ženklą-Panara ,įvažiavome į miškų apsuptyje esančią vietovę . Panaros kaimo teritorijoje yra pastatyti “Pilnų namų bendruomenės” namai , kuriuose gyvena žmonės,ieškantis išsigelbėjimo ir noro sugrįžti į normalų gyvenimą. Kunigo V.Rudzinsko iniciatyva ir visų tikinčiųjų žmonių surinktomis aukomis,šiandieną tokie namai atlieka savo švietėjišką darbą.

Visų pirma šioje gyvenvietėje akį patraukia maža medinė bažnytėlė, šalia jos- keletas modernių šiuolaikiškų pastatų,ant kurių kabo iškaba-“Šiems pastatams suteikta aukščiausia kategorija” ,dirbtinis tvenkinys, o prie jo- aukštai ragus iškėlęs briedis (senovinė briedžio slulptūra).Visoje “mini”gyvenvietėje jautėsi ideali tvarka:  grįsti takeliai, nupjauta žalia veja, išpuoselėti gėlių darželiai. Nedidelė teritorija prisipildžiusi vaikais , namų auklėtiniais,juos aptarnaujančiais gyventojais, atvykėliais iš įvairių Lietuvos miestų ir miestelių.Vienu žodžiu-įspūdis didelis.

Neužilgo turėjo prasidėti Šv.Mišios. Į nedidelę koplyčios salę rinkosi žmonės.Porą kunigų,atsisėdę ant suoliukų kalbėjosi su parapijiečiais (tokiu būdu žmonės išpažįsta savo nuodėmes).

Prasidėjus Šv.Mišioms į koplyčią įnešamas kryžius. Jį lydi  šeimynos namuose gyvenantys žmonės.Pagrinde matau jaunus veidus. Po jų, purpurine spalva apsisiautusiais apsiaustais eina vyresniojo amžiaus žmonės,tikėtina,kad maldą palaikantys žmonės gyvena arba dirba tuose pat namuose.Užgaudžia vargonai,giedamos giesmės,kunigas veda Šv Mišias.

Marija

Yra gyvenime ženklai,kur žmogų atveda ton vieton,kur jis ir turėtų būti.Vieniems-ieškantiems vilties pasveikti,kitiems-noro tokiems žmonėms padėti.Ponios Marijos,kuri rekomendavo čia atvykti,nepažinojau. Žinojau,jog ji yra užbaigusi juridinius mokslus,dirba atsakingą darbą, o turėdama laisvo laiko atvažiuoja iš Vilniaus ir padeda tikinčiųjų bendruomenei realizuoti čia gaminamą produkciją: kremai, aliejai, vaistažolės, kvepalai. Kaip vėliau išsiaiškinau,visi gaminiai pažymėti kunigo Valerijaus Rudzinsko firminiu ženklu , gaminių  realizacija yra vienas iš būdu namams išgyventi.

Šv.Mišios, ne kaip įprasta ,tęsėsi gana ilgai. Žmonės, vienas po kito ateidavo prie kunigo,kad gautų palaiminimą.Tarpe jų- keletas televizijos ir pramogų verslo žvaigždžių.

Išėjusi iš maldos namų nusileidau į koplyčios apačią-zakristiją.Dar nepasibaigus mišioms ,ilgame koridoriuje rikiavosi žmonės, norėdami asmeniškai susitikti su kunigu V.Rudzinsku.

“Mylėkite vienas kitą”

Marija iš anksto buvo užėmusi man vietą,todėl atėjusi pasiėmiau nuo kėdės jos paliktą žurnalą ir ėmiau laukti pasimatymo su kunigu. Prisipažinsiu, truputį jaudinausi. Todėl laikydama rankose žurnalą, ėmiau jį vartyti. Tituliniame leidinio puslapyje perskaičiau žurnalo pavadinimą ”Mylėkite vienas kitą”,kiek žemiau-”Prašykite,ir jums bus duota,ieškokite,ir rasite, belskite ir bus jums atidaryta”(Mt7,7).Šie žodžiai,rodos,buvo skirti man…

Laukdama kunigo V.Rudzinsko,išgirdau vietinio parapijiečio pasakojimą apie koplyčią. Žmogus didžiuodamasis pasakojo, jog maldos namuose dažnai vyksta įvairūs renginiai:muzikos ,poezijos  vakarai. Žmonės,atsidėkodami už pagalbą, bažnyčiai dovanoja dovanas:paveikslus,ikonas,paremia pinigais.

Viltis visada yra

Kunigas V.Rudzinskas,pakvietęs mus užeiti į vidų nustebino  savo paprastumu ir nuoširdumu. Apsivilkęs civiliais drabužiais,malonia šypsena jis mums padavė ranką ir pasodino prie stalo. Ramybė,švelnus balso tembras,atidus žvilgsnis sekant kiekvieną mūsų žodį ,vertė atsipalaiduoti ir jaustis patogiai.

Kiekvienas iš mūsų turime savo asmeninių paslapčių, kurios kartais trukdo gyventi,todėl patarimas,pagalba kartais žmogui labai reikalingi.

Kalbėdamas apie žmones,kurie kreipėsi į jį,kunigas džiaugėsi tais,kurie pasveiko. Viena moteris išsigydė nuo vėžio, džiaugėsi kunigas moterimis,kurios susilaukusios vaikelių šiandieną krikšto tėvais  kviečia tuos žmones, kurie kažkada parodė kelią čia atvykti. Atsisveikindama ir padėkodama kunigui už patarimus ,išreiškiau apgailestavimą,jog šiam tenka išklausyti begales bėdų. Į tai V.Rudzinskas ramių ramiausiai atsako:“Tai nieko“.Ir čia pat priduria:“Viltis visada yra“.

Ši maža vilties salelė  yra tik vienas  lašas bekraščiame pasaulio vandenyne. Tokių,ar panašių į šią vietovę ,  Lietuvoje yra ne viena. Kažkodėl televizija ar spauda daugiau skalambija apie tuos, kurie sėja gyvenime blogį,o tiek mažai pasakoja apie  žmones, kurie gyvena vardan praradusiųjų viltį gyventi.

Mano trumpa kelionė baigėsi. Liko prisiminimai ir didžiulis noras apie tai papasakoti.

 

 

 

 

Merkinės piliakalnis ir

“Pilnų namų bendruomenės “namai Panaros kaime

Irena Valužė

 

Manasis Land’s End’as

Prieš tryliką metų ,palikdama Lietuvą  ,į  Angliją, man svetimą šalį ,važiavau tarsi užrištomis akimis:viskas nauja ir nepatirta. Laikas nepavaldus žmogaus norams.Jis(norim mes to ,ar nenorim) ,ištrūkęs  iš  suspaustų žmogaus pirštų , sugražina mus į prisiminimus,o ateitį  paverčia nežinia, baime,abejone  ir ryžtu visa tai nugalėti.

Žemės pabaiga(Land’s End)

Prieš keletą metų man teko keliauti Anglijos pietvakarine dalimi Kornvaliu (Kornwall) .Kornvalis- tai labai sena ir žymi vieta Jungtinėje Karalystėje.  Apie tai byloja ant uolų išlikusios buvusios pirmųjų vietos gyventojų būsto liekanos,tik šio krašto gyventojams būdingi etniniai savitumai.  Kornvalio vietovės krantus skalauja  Atlanto vandenynas. Nuo to momento,kada pirmą kartą  pamačiau šį kraštą, mano akyse išliko nepakartojamas jo vaizdas. Tą dieną  vėjas ir didžiulės bangos ,besitaškydamos į aukštas uolas , mūsų automobilį,važiuojantį siaurais ir kalvotais Kornvalio keliukais, bepaliavos mėtė į šonus. Atrodė,jog šioje vandens ir vėjų pagairėje esantis kelias niekada nesibaigs.

Lauke temo,todėl mudu su vyru nutarėme ieškoti nakvynės. Pakelyje pamatę juokingą iškabą ,skelbiančią,jog šioje,su “Ružavos” kiaulės  fermoje yra   BNB (lova ir pusryčiai),nutarėme užeiti. Mus pasitikusi namų šeimininkė (raudonu, vėjo nugairintu veidu , apvalaus stoto ir tvirto  sudėjimo kornvalietė) neaiškia anglų kalba visų pirma mūsų paklausė :kiek skilčių mėsos ir kiaušinių mes suvalgysime pusryčiams , gal išvažiuojant pageidausime įsigyti ekologiškos mėsos, pati fermoje auginanti kiaules, ir tik po to ji mus nuvedė į gana jaukų svečiams skirtą kambarį.

Kornvalis-atskiros tautos istorija

Rytas išaušo saulėtas, sėdėjome jaukioje BNB viešbučio verandoje,gyrėme  šeimininkės paruoštus  angliškus pusryčius (ypač kiaulieną) ir ruošėmis vykti į Land’s End’ą. Telefono skambutis iš Lietuvos sugadino mūsų giedrą nuotaiką. Sūnus pranešė, jog ilgapirščiai pasidarbavo ir taip jau nuniokotame mūsų name (bendrasavininko neteisėtos statybos bylos nagrinėjimas Lietuvoje  jau tęsėsi dvyliką metų),todėl žemės galas ,į kurį mes nuvykome , tada atrodė viso ko pabaiga.

Nežiūrint į sugadintą nuotaiką,buvo įdomu atsidurti vietovėje, kur ioje baigiasi žemė,ir tik ant uolos stovinti kelrodė ,parodanti kiek kilometrų skiria  Anglijos žemę nuo  Amerikos bei Australijos žemynų, sugrąžino mus į realybę. Žvelgiant  į neaprėpiamas vandenyno platybes supranti, jog ten,  visai netoli, yra Niujorkas , Sidnėjus ir kiti pasaulio miestai. Šiandieną sugrįžę prisiminimai sukelia dvejopą jausmą:visų pirma ,aš džiaugiuosi,jog man likimas lėmė pamatyti  šį unikalų gamtos kūrinį-Kornvalį. Jis nepakartojamas savo istorija,jame gyvenančiais žmonėmis,  vandenyno mėlyne,  vėjais, kurie tarsi paukščiai, nepaliaujamai sukdami ratus virš šios vietovės, bando žmogaus stiprybę.

Teisiškai Kornvalio grafystė  išlieka nepriklausoma ir neįeinanti į Didžiosios Britanijos sudėtį. Pagal faktinį statutą -XII amžiuje, kada anglai sutriuškino paskutinius Kornvalio grafus, grafystė tapo Anglijos dalimi .Kornvalio plotas-3563 km2, gyv.sk-534300 žmonės.Tankiai apgyvendintuose rajonuose (vienintelis didmiesčio statusą turintis miestas Truras – Korvalio sostinė) viename kvadratiniame kilometre gyvena 150 žmonių.

Senieji Kornvalio gyventojai kalbėjo kornų kalba. Dabartiniu metu senoji kalba yra atgaivinama. Kornvalis yra laikomas neturtingiausia Anglijos dalimi.

Gyvenant emigracijoje dažnai išgirsdavau posakį:ne kartą teko išgirsti vieną ir tą patį teiginį: jei  Lietuvoje būtų galima  gyventi taip ,kaip Anglijoje (garantuotas darbas,medicininė priežiūra,socialiniai garantai), lietuviai niekada nepaliktų savo gimtų vietų. Šiandieną, atsigręžusi į praeitį , sakau visai priešingai: jeigu mes būtume tokie stiprūs, kaip tautos, kurios sunkiausiomis gamtos sąlygomis nepaliaujamai kovoja už savo etninį išlikimą, lietuviai taip pat sėdėtų savo “lizduose”.

Kiekvienam savo keliai

Mano kolega žurnalistas Gediminas Griškevičius straipsnyje :”Kas geriau:”emigracinis” lėktuvas ar Palangos parko darbininko  kastuvas?   (“Palangos tiltas”,2017,o2.27) rašo: “Žmogus privalai išgyventi su meile Nemeilei. Neverkšlenti, neinkšti, užsiauginus kapitalistėjimo-kovos už Būvį, už kasdienės duonos kąsnį vaikams šarvus, jaustis visaverčiu Lietuvos valstybės gyventoju.”

Anot straipsnio autoriaus,tie (mes), kurie viso šito nepatyrė (ar nenorėjo patirti)-išskrido. “Nei mes ko netekome,nei jie didvyriai”,-įsitikinęs G.Griškevičius.Su šiuo šviesių minčių ir gėrio žmonėms “sėjėju”  G.Griškevičiumi visiškai sutinku sakydama.  Mudu ,Gediminai, labai panašūs. Tik mano “kastuvas”  tryliką metų kasė svetimą  žemę, o tu savą. Tiek Tau, tiek man nereitai reikėjo eiti “Beždžionių” tiltais vien tam, kad vėliau, tvirtai atsistojus ant žemės, ramia sąžine sau pasakytum :t”Tai buvo mano gyvenimo kelias”.

Šiandien “emigracinis lėktuvas” pakeitė savo “veidą”.  Juo skrenda  ne tik imigracijoje gyvenantys ir dirbantys žmonės. Jame gali sutikti gražaus akademinio jaunimo, sutuoktinių poras, kurių mažamečiai vaikai kalba lietuviškai ir angliškai. Lėktuvu keliauja ir močiutės,kurios lanko savo anūkus ne tik Anglijoje,bet ir Lietuvoje. Lėktuvu skrenda ir užsieniečiai.

Kaip sekasi, mano drauge

Laikraščiams visada įdomu žinoti,kaip sekasi  imigracijoje gyvenantiems to miesto ar rajono gyventojams. Apie palangiškius esu rašiusi. Emigrantai -nekalbūs žmonės. Kiekvienas mieliau nori  pasilikti savame “kiaute”. jie nenori viešumo,reklamos.

Turiu draugę, kuri nieko gyvu nesutiko duoti man interviu, nors gyvenant Lietuvoje esu apie šią gabią ir talentingą palangiškę parašiusi ne vieną straipsnį. Esu  girdėjusi, jog kitas palangiškis (neturėjau garbės jo sutikti) gyvena mano mieste ir sėkmingai dirba šefu vienoje iš Exeter’io Universiteto  valgyklų. Ponios Silvos Pojuner šeimai taip pat gerai sekasi.Dukrai  Izabelai pritrūko kelių balų, kad ši baigusi studijas koledže tęstų mokslus Oxsford’e. Mergina nenusimena.Intensyviai gilina savo žinias.Prieš porą mėnesių Izabela buvo pakviesta darbti Parlamente.

Puikiai sekasi fir jau Lietuvos žmonėms gerai žinomai fotografei, vyriausiajai ponios Silvos dukrai Indrei Šerpetytei. Neseniai jos fotografijos paroda buvo surengta Kaune. Marija Česnavičiūtė, dirbanti pradinių klasių mokytoja, prieš Kalėdas išlaikiusi egzaminus aukščiausiai pradinių klasių mokytojos  kvalifikacijai gauti,  šiandien  drąsiai gali darbuotis ne tik UK, bet ir kitų šalių mokyklose.

Monika Česnavičiūtė kartu su savo vyru Ben’u  sėkmingai darbuojasi drabužių pramonėje. Drabužius gaminanti kompanija  “Calderon&Sumner” praėjusais metais vykusioje drabužių kolekcijų pristatyme Londone užėmė antrą vietą (mugėje savo kolekcijas pristatė septyniasdešimt kompanijų). Šią džiugią žinią  publikavo spauda.  Tokiu būdu jauniems verslininkams atsivėrė didelės galimybės parduoti savo gaminius Londono prekybos tinkluose. Šiandieną sutuoktiniai verslo reikalais išvyko susitikti su savo partneriu Diegu Calderon’u, kuris gyvena Bogotoje (Kolumbija).

Mano “limitas” šioje draugiškoje, kultūringoje ir gražioje šalyje pasibaigė. Aš grįžtu į Lietuvą. Joje turiu ką veikti.Taip pat žinau,jog mano ryšys su Anglija niekada nenutrūks. Šioje šalyje pasiliko gyventi mano vaikai, giminaičiai, draugai. Šią vasarą į Palangą žada atvykti David Sumner ,kurio  gitaros (labdaros organizacija) jau dvidešimt metų keliauja  po neturtingas pasaulio šalis .Tikėtina, jog užmegzti kontaktai su Lietuvoje gyvenančiais  muzikantais, gali tapti nemaža pagalba talentingiems žmonėms.Taigi ,manoji “kelrodė”, pasukusi rodyklę į vakarus, rodo man  kelią į namus. Grįžtu į kitą žemės galą-savo gimtą miestą-Palangą. Kaip man seksis, parodys laikas. Jis, kaip ir  žymaus prancūzų poeto Šarlio Bodlero kažkada ištarti žodžiai:”Angelai maitinasi gėrio duona ir kiekvieną dieną miršta badu”,atspindi tai, ką prarandame,ir  tai, ką dar žadame atrasti…

lands-end-hotel-scene-3

Irena Valužė

Pavasario šėlsmo belaukiant

Po Šv.Velykų kiekvienas tikimės sulaukti skaistesnės saulės, greitesnio  gėlės žiedo gimimo ir džiugios pavasarinės nuotaikos . Londono centre, aktyvistai, iškėlę plakatą su užrašu-”Baikite žudyti banginius Japonijoje”, vertė suklusti.  Tolimieji rytai šaukėsi pagalbos vienoje iš humaniškiausių šalių pasaulyje-Didžiojoje Britanijoje.

Londonas-turistų miestas

Tūkstančiai turistų atvykusių pažiūrėti vieną gražiausių pasaulio miestų-Londoną, mėgaujasi švelnia pavasarine saule gulėdami ,sportuodami  ar užkandžiaudami ant  “Green Park”o  žolės. Įsiamžinę  narcizais pražydusiose pievose, jie skuba nusifotografuoti  prie šalia parko stovinčių Bekingemo rūmų (Karalienės Elžbietos rezidencijos) , ir prie obelisko, karalienei Viktorijai  atminti . Nuo šio paminklo atsiveria puiki miesto panorama, matosi Didysis Benas ( Big Ben),”Londono akis”,dangoraižiai ir  visa eilė senovinių pastatų . Šis Viktorijos laikus menantis senovinių namų ansamblis ,primena pasaką. Per parką tekančioje upėje-pavasarinės nuotaikos.Kartu su ką tik išsiritusiais jaunikliais , išdidžiai upe plauko gulbės. Ant  kranto , saulės atokaitoje ramiai snūduriuodami,  šildosi neregėtų veislių paukščiai.  Pavasaris tik įsibėgėja. Seni medžiai ir krūmai dar tik mezga pirmuosius savo pumpurus, o ore – nenusakomas virpesys; rodos,tuoj tuoj į duris pasibels tikrasis šeimininkas – pavasario šėlsmas.

Sena ir nauja

Vaiksčiojant Londone į akis krenta  senų ir naujų pastatų architektūra. Dauguma jų vienas kitą papildydami praeiviams akių “nebado” .  Nejučia prisiminiau Lietuvoje daug debatų sukėlusias aistras dėl Vilniaus Misionierių vienuolyno pašonėje rengiamo prabangių namų komplekso.  Daugelis lietuvaičių keikia asmenis, kurie IŠDRĮSO (Senamiesčio širdyje) įrenginėti turtuoliams butus, kiti-pritaria architektų siūlomam projektui (geriau,nei bomžoms gyventi skirtos landynės ).Vilnius-ne daugiamilijoninis Londonas, tačiau nei vienas miestas, tuo labiau sostinė, negali išvengti urbanistikos naujovių. Jos gyvybiškai reikalingos pačiam miestui. Kitas klausimas- kas ruošia ,ir kas laimi  tuos projektus (ne paslaptis- iki šiol vadinamės “švogerių” kraštu). Toks projektas, kaip Vilniaus Misionierių vienolyno ir bažnyčios užstatymas, turėtų būti svarstomas  ne tik ministerijose, apie jį reikia kalbėti daug ir iš esmės. Žmonės turi žinoti tiesą.  Su pavydu žiūrėdama į jaunuolius rankose laikančius plakatą apie banginių žudymą Japonijoje, prisiminiau savo kraštiečių- palangiškių šauksmą, kada   vieną rytą raumeningi vyrukai iškirto šimtametes pušis  pajūrio miške. Nuo to kraupaus ryto prabėgo daugiau nei dešimt metų. Aistros nurimo. Iškirsto miško vietoje išdygo du didžiuliai ir modernūs pastatai. Statybininkai po plytelėmis baigia paslėpti dar vis iš po žemės išlendančius spyglius ir kankorėžius, mūrininkai skuba nudailinti prabangiems pastatams aptakius jų šonus.  Lyg ir susitaikė žmonės su praradimu (nieko nebepakeisi), tačiau ,manau,dažnas praeidamas pro šalį nusuka akis į šoną ,- skauda, neišsaugojo pagrindinio dalyko- gamtos.

Pabaigai

Karalienės Viktorijos laikus britai mini su didžiausia pagarba. Garbindami karalienės Viktorijos valdymo metus (aukso amžių Didžiojoje Britanijoje) ,žmonės su pasididžiavimu pasakoja apie  princo Alberto ir karalienės Viktorijos meilę.  Po princo mirties, karalienė rašė dienoraštį .Jis buvo skirtas princui Albertui. Jiedu iki mirties buvo kartu. Gamta,į savo glėbį priėmusį pavasarį,panaši į amžiną meilę. Jos,kaip ir gamtos šėlsmo, neįmanoma sustabdyti.  Jis vis vien ateis…

popietė Green Park’e

Irena Valužė

“Žmonės, sniegas!”

Po Šv. Kalėdų iškritęs baltas sniegas  ir šaltukas visą mėnesį sėkmingai laikė sukaustęs Lietuvą. Kada Airijos kompanijos laineris  visu savo svoriu užgulęs Karmėlavos oro uosto nusileidimo taką stengėsi pasiekti žemę , lėktuvo salone tvyrojusią įtampą nutraukė mažo berniuko džiugus klegesys. Jis, įsmeigęs akis į lėktuvo iliuminatorių ,garsiai šaukė:“Žmonės,sniegas !“.  Šiuo,   ne itin  maloniu keleiviams lėktuvo nusileidimo momentu , žmonės, žvalgydamiesi vieni į kitus dalinosi šypsena .

Viena pačiūža

Jau nepamenu kada regėjau tokį grožį savo gimtajame mieste –Palangoje.  Tad nieko nelaukusi čiupau  į rankas fotoaparatą ir išskubėjau į botanikos  parką. Akinančio sniego ir skaisčios saulės fone užgniaužusi kvapą fotografavau viską, kas džiugino akį ir sielą. Mintyse kirbėgo mintis, jog reikia skubėti įamžinti šią  nuostabią akimirką (gamta ne visada būna tokia dosni), o širdyje tūnojęs velniūkštis šnibždėjo : mėgaukis tuo iki soties. Užšąlusiame parko prūde- čiuožykla mažiems ir dideliems. Pamenu, vaikystėje turėjau tik vieną pačiūžą ( turėti pačiūžas buvo didelė prabanga). Ją man buvo dovanojusi mūsų kaimynė-profesorė Aldona Dvarionienė. Likau poniai Aldonai dėkinga ,nes kitaip  juk niekada nebūčiau išgirdusi kaip po kojomis dainuoja ledas.  Šiandieną jis man primena vaikystę.  Ach,kad taip dar kartą atsidūrus ant blizgančio ledo, su viena pačiūža rankose ,ir iš laimės švytinčiu veidu…

Kiekvienam laikmečiui-savi herojai

Parko takeliais vaiksčiojo  vienas kitas žmogus. Palangiškiai giriasi (iš TV ekrano), jog kurortas tampa populiarius ne tik vasaros laikotarpiu, bet ir žiemą. Įrodymui pateikia fotonuotrauką, iš kurios matosi  žmonių minios, užtvindžiusios pajūrio tiltą. Nieko nuostabaus, juk greitai garsioji žiemos šventė-„Palangos Stinta“.  Atsibus verslininkai, Palangoje įvyks didysis „kermošius“,  vėliau- vėl viskas nurims,-iki kito „kermošiaus“-kurorto atidarymo šventės.  Ir taip metai iš metų…Tiesa, šalia Palangos (Žibininkų km. Kretingos raj.), neseniai duris atvėrė modernūs “Atostogų Parko” namai. Čia galima ne tik išsivanoti pirtyse , paplaukioti baseine, bet ir išsinuomuoti apartamentus  viešbutyje. Sveikatingumo  centras atvykusiems  siūlo įvairias kultūrines pramogas. Apsilankę naujajame pastate aukštomis paslaugų kainomis stebėjosi ir visko matę užsieniečiai. Pasukusi  ties Lietuvos prezidento  Smetonos pasodintu ir dar labai liaunas šakas turinčiu ąžuolu, bridau į pajūrį. Jūra, mušdama savo vandenį į  krantą  didelių šalčių nepranašavo. Kada jūroje pradeda plaukioti ledo lytys, tada sakoma , jog žiema ima “traškėti”. Mano jaunystės metais drąsesni vaikėzai, atsistoję ant ledo lyties prie tilto, nusiirdavo  iki pat Birutės kalno. Žinoma, kai kam tokia ekstremali  kelionė  užsibaigdavo šaltomis maudynėmis. Šiandieną, apie savo jaunystės dienų išdaigas jie  su malonumu pasakoja savo vaikams bei anūkams.

Baltos spalvos magija

Baltos spalvos būta daug. Ji liko kiekvieno žmogaus sąmonėje. Ji liks ir berniukui (vos ne vos kalbančiam lietuviškai) pirmą kartą pamačiusiam sniegą pro lėktuvo iliuminatorių. Balto sniego ir nepakartojamo švaros pojūčio kūne bei sieloje akimirka  man visai nesinorėjo prisiminti  tuos ( keturiasdešimt aštuonis tūkstančius), kurie praėjusiais metais paliko Lietuvą. Pasak Rūtos (TV pr.“Valanda su Rūta“), “išvyko tiek, kiek žmonių gyvena Mažeikiuose“. Liūdna, Lietuva  neteko dar vieno miesto… Man skaudu girdėti , jog mus, lietuvius, vadina  nykstančia tauta, užimame trečią vietą (aplenkę Rumuniją ir Bulgariją) pagal alkoholio vartojimą . O ką jau sakyti apie  smurtą šeimose, kur vaikus galima ne tik mušti (kriminalas,sukrėtęs Lietuvą), bet  ramia sąžine skandinti šulinyje; kaip kačiukus, mat jie suaugusiems atneša daug rūpesčių…

Palangiškė, poetė Elena Karnauskaitė savo eilėraštyje „Rugpjūtis Palangoje“labai aiškiai atskleidžia tą sąstingio laikotarpį, kurį mums  visiems tenka išgyventi :“ vienkartinės liūtys priverčia išsitraukti ką nors šilčiau

Slėptis po skėčiais slėptis kiautuose ilgiems vakarams

Su mėtų arbata ir televizorium dar nežinau

Kaip išgyvensiu kaip kvepiančius sniegu

Sapnus ištveria botanikos parko sraigės?“

(kn.“Nuplikytom širdim“,2012m.psl.128).

Ką po sniegu sapnuoja sraigės? Ar jos tikisi pabusti? Ar mes, žmonės, pasislėpę savo kiautuose,  įsileisime į savo širdis nors mažą krislą baltos spalvos ?.. Ar sugebėsime ,kaip tas mažas vaikas didžiuliame laineryje , su didžiausia meile visiems pranešti: žmonės, sniegas! Nežinau…Tačiau džiaugiuosi turėjusi puikią galimybę įamžinti žiemos grožį savo  fotonuotraukų albume. Viliuosi,jog ir jums patiks. Parašykit. Lauksiu komentarų.

Irena Valužė

baltos spalvos rabsodija…

Niekada neprievartauk savęs

Esu savo gyvenime įsisavinusi vieną  auksinę taisyklę- niekada neprievartauk savęs. Prieš gerą dešimtmetį ,Individualistų menininkų grupei vadovaujantis dailėtyrininkas, tapytojas Aloyzas Stasiulevičius , pasakojęs  man apie menininkų kūrybinį kelią kartojo: “Laisva valia išreikšti save per tik kiekvienam suprantamas menines formas yra moto, kuriuo menininkai gyvena ir kuria”,-sakė jis.Tada, tik išsivadavus iš sovietinio lagerio ,buvo sunku suvokti apie žmogaus esybėje glūdintį auksinį grūdą, kurio dėka jis tapo, kuria muziką, augina balandžius, keliauja, tobulėja profesinėje srityje, gimdo  vaikus, sodina sodus, stato namus ir t.t. Žmonės, tarsi bitės, nepaliaujamai nešdamos į avilius nektarą sukuria tai, kas gydo  jų kūną ir sielą Toks mūsų, besisukančių Žemės planetoje , judėjimo dėsnis. Nevalia jo nepaisyti.

Užtrenkus duris

Kai namuose sienos pasidaro per ankštos-imu į rankas lagaminą ir uždarau namų duris. Mano kelionės tikslas-Braitonas. Braitonas-vienas gražiausių Jungtinės Anglijos Karalystės miestų, įsikūrusių prie Lamanšo sąsiaurio.  Miesto pavadinimas kilęs iš „Bartolomėjaus ferma“ pavadinimo (Beorhthelmes tūn). Maždaug 1700 metais žvejų miestas ėmė garsėti gydomosiomis vandens procedūromis, o karalius Jurgis IV ,apsilankęs Braitone ir įsimylėjęs  šį miestą ,pastatė čia rūmus. Tris dešimtmečius statytas karališkasis paviljonas ,kuriame dominuoja  itališkas, indiškas ir kiniškas stiliai, šiandieną tapo miesto simboliu ir  daugiausiai turistų lankoma vieta (per metus paviljoną aplanko iki 40.000 žmonių). Kadangi miestas prie jūros randasi puikioje geografinėje padėtyje (pusantros valandos kelio iki Londono),tai jau aštuonioliktame amžiuje turtingi žmonės čia pirko žemes ir statė sau vilas. Mieste  gyvena  daug įžymių žmonių.

Kitas, ne mažiau įdomus Braitono simbolis – sudegęs šimtas keturių metų senumo Bratono tiltas. Tilto griaučiai,  išlindę iš vandens paviršaus primena braitoniečiams apie  2003 metų gaisrą, sunaikinusį šį unikalų statinį. Šiandieną ,šalia jo, burzgia traktoriai. Statybininkai  ruošia aikštelę būsimai “Braitono akiai”, kuri iškils visai netrukus ir bus pati aukščiausia visoje  Jungtinėje Anglijos Karalystėje. Palyginimui :Londono apžvalgos ratas-433 pėdos  (132 m.), Blackpool’e-381 pėdos (116 m.), Porsmouth’e-361 pėda (110 m.), Weymouth’e-174 pėdos ( 53 m.) Brighton’e-453 pėdos (138 m.).

Braitonas žymus gėjų paradais. Prieš  dešimt metų, man, atvykusiai iš nedidelio Lietuvos miesto ,buvo truputį keistoka žiūrėti į  netradicinę  lytinę orentaciją išpažystančias žmonių minias, kurios “plaukė” Braitono gatvėmis skanduodamos pagrindinį šūkį:”Esame tokie ir Dievas mums atleis”. Miestas, su akmenuota pajūrio juosta, labai gražus naktį. Naktinis miestas viliote vilioja atvykusius ir vietinius žmones pasilinksminti naktiniuiose klubuose,  restoranuose. Braitonas- menininkų miestas.Visas pajūris “nusagstytas” mažomis meno galerijomis. Mano kelionės metu Braitone vyko  miesto festivalis. Jis, tarsi kurorto atidarymo šventė mano gimtajame mieste, Palangoje.Tentais dengtose palapinėse žmonės gali įsigyti menininkų darbų ,suvenyrų, ar išgerti bokalą alaus. Pajūrio  pakrančių  kavinėse skamba gyva muzika.Juose savo kūrybos dainas atlieka jauni dainininkai.  Žmonės ,susėdę kavinėse, ar čia pat ant akmenų prie jūros ,poilsiauja, o vaikai krykštauja jiems skirtose puikiai įrengtose vaikų žaidimų aikštelėse. Mieste nėra  šurmulio, nėra didžiulio turgaus ir pompastikos. Festivalis pasižymi puikiu estetiniu skoniu.

Buda

Grįžtant į namus, aplankiau pagal Temzės upę įsikūrusį Battersea parką Londone.  Šimtmečius skaičiuojančiame ir užimamčiame 200 arų žemės plote  prie ežero įsikūrusi meno galerija , vaikų zoologijos sodas, teniso kortai, mašinų stovėjimo aikštelės ir didžiulės erdvės intensyviam sportui bei ramiam žmogaus poilsiui.  Ne taip lengva parką visą apeiti, todėl kiekvieną šeštadienį, esant geram orui, vyksta nemokami važinėjimosi riedučiais mokymai. Parkas su  savo fantastiniais fontanais, žaliomis erdvėmis, specifiniais žemaūgiais augalais teikia atgaivą dideliems ir mažiems. Japoniška Pagoda (daugiaaukštis, bokšto formos pastatas, kurio aukštus vienas nuo kito skiria stogeliai) turinti Peace  (Taikos) Pagodos pavadinimą  ,pastatyta  parko prieigose. Keturios Budos statulos vaizduoja princo, laisva valia išsižadėjusio karališkųjų rūmų prabangos, nušvitimo istoriją. Peace Pagoda pastatyta  saugant ir laiminanant visus azijiečius, gyvenančius  Didžiojoje Britanijoje. Teko skaityti, jog saulei tekant, vienas budistų vienuolis nuo savo namų Battersea parke eina iki Peace Pagoda paupio daužydamas būgnus ir kartodamas :„Daimoku“. Šitaip jis kviečia prisijungti visus žmones rytinei maldai. Džiugu, jog milijoniniame mieste yra parkų, kurie “sušildyti” tikinčiųjų malda.

Pabaiga

Trumpa mano kelionė baigėsi. Grįžau tam, kad neužilgo vėl išvykčiau. Nieko nuostabaus, juk gyvenimas-tai ilgas kelias namo.

2015-05-26 14.43.18

poilsis prie jūros

2015-05-25 19.30.50

statybos šalia sudegusio tilto

2015-05-25 19.29.04

“Braitono akies” maketas

2015-05-25 19.32.45

vaikų žaidimų aikštelės pajūry

2015-05-28 12.06.10

paukščio skulptūra prie įėjimo į Battersea parką

2015-05-28 12.55.45

Budos skulptūra Peace Pagodoje

Irena Valužė

Barselona-nuotaka,pasirengusi vestuvėms

(iš turisto užrašų knygutės)

Katalonijos sostinė Barselona-tai vienas didelis muziejus po mėlynu Viduržemio jūros dangumi.  Turint marias laiko, galima „muziejų“ apeiti. O visa tai pamatęs ,- išsiveži prisiminimus, kurie per laiką susidėlioję širdyje pavirsta  gražios nuotakos įvaizdžiu tavo gyvenimo albume.

Ekspromtu

Geriausios kelionės-ekspromtu. „Vežu savo nuotaką“,-išgirdau iš savo vyro, su kuriuo jau keturi dešimtmečiai kaip esame drauge. Per pusdienį  nusipirkusi bilietus, jaučiausi dvejopai. Visada norėjau pamatyti šį unikalų pasaulio miestą ( ypač mane viliojo didinga Barselonos Katedra, kurią regėdavau tik televizoriaus ekrane) ir neplanuotos kelionės išdykėliškas džiaugsmas atrasti  neatrasta.

Paskaičiusi atsiliepimus interneto puslapiuose, į kelionę nepasiėmiau brangių daiktų ir geros foto kameros. Turistai, pabuvoję šiame mieste perspėjo, jog čia knibžda begalės vagių. Net viešbučio kambariuose esančiuose seifuose nesaugu palikti brangius daiktus. Gali sugrįžęs atrasti tuščią vietą. Anot jų, viešbučio tarnautojai  skėsčiodami rankomis neigs, jog seifas buvo uždarytas.  Prisiminę   ne kartą girdėtą patarlę „nebūk išvipęs-nebūsi išstipęs“, sėdome į Norvegų oro linijų lėktuvą ir prisisegėme saugos diržus.

WP_002260

kataloniečių pašto simbolis

Įspūdis

Pirmą kartą skrisdama Norvegijos oro linijų lėktuvu džiaugiausi visai kita atmosfera, negu skrendant RNR kompanijos lėktuvais. Čia nėra to „turgaus“, kuriame verda prekyba, stiuardesės nedemonstruoja  kvailų gelbėjimosi liemenių.  Lėktuve visa tai atliko  multiplikacinio filmo herojai su „happy end“ šypsena televizorių ekranuose. Kelionė neprailgsta. Skrendame tik valandą ir keturiasdešimt penkias minutes (skrydis iš Gatwick oro uosto). Nežiūrint į tai , jog Barselona-Olimpinis miestas, oro uosto atvykimo salė atrodė gana skurdžiai.  Gidė, pasitikusi turistus palydėjo į mikroautobusiuką ir mes, po pusvalandžio, atsidūrėme prie savo viešbučio durų. Pirmas įspūdis važiuojant iš oro uosto gana nykus. Pro langą regėjau blokinių namų eilę, kuri primenė man sovietinių laikų statybą, vėliau, arčiau centro – panoramą pakeitė didelių, pilkų namų statiniai su plačiomis gatvėmis ir didžiuliais skverais ( miesto pilkuma priminė Paryžių). Mūsų viešbutis beveik “atsistojęs’ ant šaligatvio, irgi nieko gero nežadėjo. Nuojauta neapgavo. Mažutis kambarėlis su dvigule lova ,spinta ir dušo kabina turistui yra tai (jei moki už viešbutį ne tiek jau ir daug),ką privalai turėti. Visa bėda ta, jog oro kondicionierius kambaryje veikė kaip šaldytuvas, o atidarius langus į gatvę-jauteisi realiu eismo dalyviu. Taigi, be didelio žavesio ir  nusivylimo išsiruošėme išeiti “į žmones” ir atšvęsti savo kelionės pradžią.

.WP_002511

vakaras Barselonoje

Situacijos

Šalia viešbučio susiradę nedidelį restoranėlį užsisakėme ispaniškos paellos su rudmėsėmis ir stiklą raudono vyno (paella-tradicinis ispanų patiekalas, kurio receptai yra kiekvieno restorano, ar namų šeimininkės  paslaptis). Mus aptarnavusi jauna ispanė angliškai su mumis bendravusi nudžiugo sužinojusi, jog mes  iš Lietuvos.  Ispanės vaikinas, su kuriuo ji žada greitu laiku susituokti, taip pat lietuvis. Taigi, nuotaikai pagerėjus supratome , jog esame apsistoję Barselonos “širdyje” (viską gali ranka pasiekti). Grįžtant į viešbutį, regėjome žiburių nušviestoje krantinėje vaikštinėjančius žmones. Dauguma jų,  susėdę lauko kavinukėse, degant žvakėms , linksmai klegėdami leido laiką. Jūros gėrybėmis , įvairių kepinių, dešrų ir kvepiančio muilo persisotinusiame ore  išsijuosę darbavosi naktinio turgaus pardavėjai. Krantinėje, pilnoje jachtų, katerių ir laivų, nuotaikingomis melodijomis praeivius linksmino  gatvės muzikantai.

WP_002390

kelias į pajūrį

Naktį pažadino smarkus griaustinis. Jis, kartu su pakilusiu vėju daužėsi į kambario langus, o lietus lauke  pylė kaip iš kibiro. Dėka jo (prilijo mūsų vonios kambarys) , mes persikraustėme į paskutinį viešbučio aukštą. Dabar, iš savo erdvaus balkono galėjome mėgautis namų stogus puošiančiomis freskomis, skulptūromis , bažnyčių bokštais, horizonte matomais  kalnų masyvais, o naktimis miegoti ramiai.  Viešbučio pavadinimas ‘Oazė’ realiai atitiko savo pavadinimą.

Susitikimas

Jei rankoje turi telefoną su palydovine įranga-Barselonoje nepaklysi. Kiek teko stebėti turistus, dauguma jų vaikštinėja į priekį atkišę telefono aparatus (keista,ir vagių nebijo). O jei atvirai, viešnagės metu ne kartą pasigailėjau nepasiėmusi savo foto kameros. Ypač ji reikalinga fotografuojant  tamsius bažnyčių skliautus ir naktinį miestą. Pirmą dieną apsilankiusi Barselonos Katedroje džiaugiausi dviem atradimais. 1298 m. pradėtoje statyti ir XIX a.užbaigtoje gotikinio stiliaus bažnyčios  didybėje neužgožtas pagrindinis dalykas-šventumas. Antra, nepaprastai jaukioje, 1450 m. pastatytoje kluatroje (Bazilikos Katedros sode),  atradau Šv.Teresės kriptą. Prieš keletą metų viešėdama Lietuvoje, tarp savo amžinybėn išėjusios anytos daiktų suradau knygų apie Ispanijoje gyvenusią vienuolę Teresę, kurios gyvenimo istorija verta  išsamių studijų. Jaunystės metais anyta buvo taip pat vienuolė.  Šv.Teresė buvo jai pasiaukojimo ir meilės Dievui pavyzdys. Barselonos Bazilikos Katedros puošniose koplyčiose palaidota daug šventųjų. Stebėjau, kaip žmonės, sustoję prie „Savojo”  meldžiasi, aukoja,  dega žvakutes.  Prie Šv.Teresės koplyčios žvakutę uždegiau ir aš,- kaip atminimą ir pagarbą išėjusiam brangiam žmogui.

WP_002294

Šv.Teresės koplyčia

Pastatytos kluatros kieme vienuoliai augina žąsis. Jos, išdidžiai vaikštinėdamos, turistams primena gana graudžią  istoriją. Tradiciškai yra priimta laikyti trylika žąsų. Kiekviena žąsis simbolizuoja Šv. Mergelės Eulanijos metus (IV a. mergaitė dėl tikėjimo buvo romėnų nukankinta). Didelį įspūdį padarė Bazilikos skliautuose įsikūrusi paveikslų galerija. Joje galėjai išvysti nežinomų menininkų paveikslus, nutapytus dar prieš Kristaus gimimą, o taip pat pasigrožėti auksu ir deimantais nusagstytu karaliaus sostu, karūna ir Bazilikos simboliu.

WP_002300

Bazilikos sodas

Naujai atrastas Picasso

Į Picasso muziejų reikia ateiti anksti ryte. Vėliau žmonių eilė nusidriekia per visą La Ribera (senasis Barselonos miesto kvartalas) muziejaus gatvę. Niekada nebuvau šio XX a. genealaus menininko darbų fanatė. Muziejus įkurtas 1963 m. Jame eksponuojama 3000 menininko darbų (piešiniai, tapyba, keramika). Didelį įspūdį paliko Picasso keramikos dirbiniai ir mėlynojo periodo  tapyba ( reikia turėti pilietinės drąsos piešiant mirštantį, aklą, ar ligos surakintą žmogų). Labai šiltos ant įvairių medžio ir popieriaus skiaučių menininko sukurtos  miniatiūros. Parodų salėse eksponuojamos   nuotraukos, surinkta didelė žymių menininkų  prisiminimų kolekcija, pasakojanti apie Picasso gyvenimą ir kūrybą. Augau sovietinėje santvarkoje, todėl Picasso daugiausiai buvo asocijuojamas kaip menininkas, kuris piešė taikos paukštį-balandį ir priklausė naujai meno srovei-kubizmui. Žinoma, balandžiai menininko kūryboje užima deramą vietą. Jie (paveikslai) eksponuojami paskutinėje muziejaus ekspozicijos salėje, o daugybę suvenyrų su menininko piešinių fragmentais galima įsigyti muziejaus parduotuvėje. Verta atvažiavus į Barseloną apsilankyti Picasso muziejuje .Gal ir jūs atrasite kažką naujo sau?

WP_002349

senamiesčio “jaunųjų menininkų” darbai

Įdomybės

Katalonijos turgūs ne mažiau žymūs ,nei jo muziejai. Čia visada knibždėte knibžda žmonių. Vieni siūlo savo užaugintas daržoves bei vaisius,kiti- ką tik iš jūros ištrauktus aštuonkojus, žuvis ir įvairias jūros gėrybes. Buvau girdėjusi apie vytintus kumpius ( kilogramas jų kainuoja net 55 eurus), todėl negalėjau atsispirti pagundai tai neparagavus. Nusipirkusi mažą pakelį plonai,tarsi į   porieriaus skiautes sukarpytos mėsos, alyvuogių ir bokalą švelnaus ispaniško alaus turgaus bare pasijutau tarp šalia manęs sėdėjusių miestelėnų gana sava. Jie savo greitakalbe kažką gana garsiai aptarinėjo ir iš visos dūšios kavatojosi. Buvo linksma ir man.

20141107_163754

turgaus magija

Po pusvalandžio jau keliavome smėlėtu pajūriu. Prieš mūsų akis – žymusis Olimpinis dangoraižis-Burės .Debesuotą dieną stiklinės pastato sienos ,atspindėdamos jūrą ir dangų , nusidažo tokia pat spalva.  Jūros mėlynė mirguliavo mažais juodais taškeliais. Ramiai plaukiodami ant savo banglenčių, nežinia iš kur ir kada iškilsiančios bangos keteros laukė adrenalino mėgėjai. Linksma buvo stebėti juodais plaukimo kostiumais apsitempusių vaikinų ir merginų kūnus, kurie pasišokinėdami, vieni per kitus „ritosi“ į krantą kartu su didžiule banga. Bėgimo takeliais  įvairaus amžiaus žmonės miklino  kojas. Olimpinė ugnis akivaizdžiai dar  gyvena Barselonos dvasioje.

20141104_153638

dangus burėse

Malonu važinėtis po Barseloną atviru autobusu, kai ant galvos nelyja lietus. Per šešias viešnagės dienas, pusė jų buvo lietingos .Ką darysi, žiema ir Barselonoje žiema (dieną 16-18 šilumos ). Nusipirkęs bilietą turistiniame autobuse, gali važinėtis juo ištisą dieną išlipdamas ir keisdamas maršrutus. Atvirai prisipažinsiu, kelionės metu gauni tiek daug informacijos, jog vakare, sugrįžęs į viešbutį krenti į lovą kaip šalnos pakąstas lapas

20141104_133903.

ispanė

Apie Ispanijos architektą, žymų menininką Antonio Gaudi neturėjau jokių žinių. Jis-kataloniečių dievaitis. O mylėti ir didžiuotis juo, žinoma, yra už ką. Ne  veltui architekto žodžiai, jog jis Barseloną padarys pačiu gražiausiu pasaulio miestu- realiai išsipildė. Į šią gražuolę pažiūrėti kasdien atvyksta tūkstančiai turistų iš viso pasaulio. Barseloną pamėgo ir lietuviai. Aš nesiruošiu atkartoti kitų žmonių išsamiai atskleistos menininko autobiografijos, nevardinsiu ir eilės jo suprojaktuotų namų, parkų, skverų pavadinimų. Man norėtųsi sustoti prie pačio didžiausio ir svarbiausio menininko gyvenimo ir kūrybos projekto – Šv. Šeimynos bažnyčios (Sagrada Famillia). Pirmą kartą, kai mūsų autobusiukas apsuko aplink šį nežinia  kokiu būdu sukurtą pasakišką statinį, kitą rytą nutariau aš jį aplankyti.

WP_002521

Sangrada Famillia sienos fragmentas

Himnas žmogui

Bažnyčia pradėta statyti prieš šimtą metų. Ją stato ir šiandien. Tai aukščiausias statinys Barselonoje. Bažnyčios aukštis siekia 170 m. Joje bus pastatyta 18 bokštų (12 iš jų bus skirta apaštalams, 4- evangelistams, 1-Motinai Marijai ir pats aukščiausias-Jėzui). Antonio Gaudi bažnyčią  statė 43 metus. 2026 m., minint šio projekto autoriaus mirties metines (A.Gaudi žuvo pakliuvęs po tramvajaus bėgiais) , žadama Šv .Šeimynos bažnyčios statybą užbaigti. Yra skeptikų, kurie teigia, jog senoji ir naujoji bažnyčios statyba akivaizdžiai skiriasi ( neva, tai įvairių “mišrainių” kratinys) . A.Gaudi-modernistinės krypties menininkas, asketas, šventai tikėjęs  savo pagrindiniu „klientu“-Dievu („Mano klientas niekur neskuba“). A.Gaudi- ne tik menininkas. Jis- žmogus, kuris dieviškumą stengėsi  atskleisti per  architektūrines formas, kuriose pagrinde dominuoja  gamtos motyvai. Ne veltui  marmure iškalti žodžiai iš Biblijos ,o Jėzaus skulptūra, kuri tarsi pakibusi virš žmonių – apvainikuota gėlių formas primenančiomis kolonomis.

WP_002543

Jėzaus skulptūra

Pro nuostabaus grožio vitražinius langus saulės spinduliais apšviestoje šventovėje pakėlusi akis į stulbinantį bažnyčios aukštį, norėjau  nulenkti galvą didžiam menininkui ir žmogui, sumaniusiam visa tai palikti  ateities kartoms.

WP_002538

bažnyčios kolonos

Viešnagė pasibaigė

Paskutiniąją, saulėtą viešnagės dieną Barselonoje, su laivu išplaukėme į jūrą. Norėjosi pasimėgauti vandens mėlyne ,šalia praplaukiančiais burlaiviais, ant vandens tingiai sėdinčiomis žuvėdromis, dangumi į pietus išskrendančiomis paukščių vilkstinėmis ir dar kartą akimis aprėpti šį nuostabų Katalonijos krantą. Ekskursija laivu į Barselonos uosto teritoriją, taip pat paliko gerą įspūdį. Pasak gido, šiandieną uostas dirba visu pajėgumu. Iš jo kasdien išplaukia didžiuliai kruiziniai laivai į įvairias pasaulio šalis. Tokiu būdu, miestas gauna geras pajamas. Ne veltui į jūros pusę atsukęs savo pusės metro ilgio  pirštą (paminklas Kolumbui)  šiam miestui puikią   ateitį išpranašavo didysis jūrų vilkas.

20141105_122936

didysis Kolumbo pirštas

Viešint Barselonoje į akis krito tvarkingos ir plačios gatvės,šimtus kilometrų skaičiuojantys dviračiais važinėtis skirti takai.  Didesniuose skveruose, gatvių sankryžose galėjai stebėti tvarkingai sustatytus oranžinius dviračius. Nusipirkęs metinį abonimentą, miestelėnas naudojasi jų paslaugomis. Žmogus bet kokiame Barselonos taške pasiėmęs dviratį,  gali jį palikti tam skirtoje aikštelėje kitame miesto gale. Dviračių aptarnavimui skirtos mašinos nuolat seka dviračių stovėjimo aikštelių tvarką (kur daugiau-sumažina, kur mažiau-papildo). Mieste labai daug motorolerių. Jais mielai “skrajoja” jaunos merginos.  Nejučia prisiminiau savo miesto (Palangos) gatves ir šaligatvius. Sezono metu kurorto šalikelėse nebegali ramiai vaiksčioti.  Ant tavo galvos „važiuoja“ visi, kas netingi. Kodėl? Todėl, jog nėra tvarkos miesto merijoje. Dviračių , triračių bei keturračių verslas – privatininkų  rankose.

20141106_113700

oranžiniai dviračiai

Kelionę nuostabioje Katalonijos sostinėje Baselonoje, su jos draugiškais gyventojais, užbaigėme paskanavę jūros aštuonkojų A.Gaudi kažkada suprojektuotoje kavinėje, o nuėję vakare prie jūros padėkojome jai už gerą poilsį. Išvažiuojant buvo sunku skirtis su miestu ,kuris priminė nuotaką. Miesto vaizdai liko įamžinti šeimos albume.

WP_002604

A.Gaudi kavinė Barselonoje

Pabaigai

Išvažiuojant išsivežiau visa glėbį gerų emocijų. Ir visai nesvarbu, ar tu jaunas , ar sulaukęs brandžių metų. Keliauti visada verta. Juk kada nors visos kelionės pasibaigs. O kol duota gyvent-pratęskime savo buvimą.

WP_002350

kaktusas

Irena Valužė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: