Pasaka, kuri visada su mumis

Penktadienio vakarą Exseter’yje,mieste,kuriame gyvenu (UK),   žmonės, po darbų skubėjo į aikštes, skverus, kad pasidžiaugtų kalėdinėmis iliuminacijomis, nušvietusiomis visą miesto centrą, o taip pat pasiklausytų gyvo garso koncerto, katedros aikštėje- kasmetinėkė kalėdinėje mugėje-paskanautų tailandietiškais, indiškais, prancūziškais, persiškais ir Didžiojoje Britanijoje gaminamais patiekalais. Mugėje ,apart gaminamo maisto, žmonės noriai pirko namų dekoracijoms skirtus papuošimus. Tą šventinį vakarą parduotuvės veikė iki dešimtos valandos vakaro, todėl lankytojų,kurie pradėjo ieškoti kalėdinių dovanų savo artimiesiems, tikrai netrūko. Akivaizdu, prasidėjo didysis kalėdinis “šopingas”.

Miestas iki pat vėlumos dūzgė kaip bičių avilys. Barai, restoranai, lauko terasos prisipildžiusios žmonių, norinčių pasilinksminti ir pasidalinti gera nuotaika vieni su kitais skelbė, jog prasidėjo kalėdinis laikas laukti didžiosios metų šventės- Šv. Kalėdų ir Naujųjų metų.

Nei vienas šioje šventėje nebuvo pamirštas. Mane ypač sužavėjo kalėdinių eglių alėja, skirta neįgaliems žmonėms. Kalėdinėmis eglutėmis pasipuošusioje alėjoje galėjai perskaityti užrašus, kas tas eglutes puošė. Tokiu būdu susipažįsti  su mieste veikiančiomis labdaros organizacijomis: moterų pagalbos centrai, paraplegikų ,invalidų, diabetikų, senų žmonių, gamtos išsaugojimo, gyvulių globos, namų benamiams ir kt.  Šios kalėdinės eglutės, kurias miestui padovanojo fermeris, ne tik  puošmena. Ant eglės šakučių kabantys žaislai teikia išsamią informaciją jos beieškantiems .

Žmonių minioje ypatingai smagu buvo žiūrėti į vaikus, kurie  skubėjo nusifotografuoti su pasakų herojais šventinėse miesto gatvėse. Juk Kalėdos – tai pasaka, kuri žmogų lydi visą gyvenimą. Svarbu tuo šventai tikėti.

 

Exseter’is  pasiruošęs Kalėdoms

Irena Valuže

http://www.irenavaluze.eu

 

Žvilgsniu į tolį

Saulė , įkritusi į akvarelinius dažus , šaiposi iš tų , kurie sėdi ten, žemai, laukdami kada ji pagaliau pasirodys.

Jūra šiandien itin rami. Apie jos jėgą gali spręsti nebent iš bangos, kuri, lyg skustuvu nupjaudama pajūrio tylą, balta jūros puta atsimuša į akmenuotą jos krantą

Vidudienis.  Pakrante vaikšto vienas kitas žmogus vedinas  keturkojį savo draugą. Sėdžiu žymioje britams vietoje-Sidmouth (pietvakarių Anglija), ant aukštos uolos prisišliejusi prie pilies sienos ir kvėpuoju jūra bei palaiminga jos ramybe . Sidmouth pilies liekanos panašios į laivą. Jo priekyje – pilies bokštas.  Salcombe kalvos lankytojams pilies istoriniame bokšte įrengta kavinė. Kai jūroje audra, joje galima pasislėpti nuo smarkaus vėjo ir, pro mažučius pilies langelius, grožėtis šėlstančia gamtos stichija.

Nuo Salcombe kalvos atsiverianti gamtos panorama unikali ne tik savo grožiu. Ji mena šimtmečius skaičiuojančią istoriją, augmenijos įvairovę (botanikos sodas ir parkas įkurtas 1934 m. 1953 m.- įregistruotas  kaip istorinis Anglijos sodų ir parkų paveldas ), senas vietinių žmonių tradicijas.Tik karalienės Viktorijos laikais, Sidmauth tapo  populiariu Anglijos kurortu. Seniau tai buvo žvejų kaimelis , garsus savo dainomis ir šokiais. Miestas išaugo kartu su šimtmečiais išsaugotu folkloru. Garsiems Sidmouth mieste vykusiems ir  jau penkiasdešimt metų tebevykstantiems folkloro festivaliams (muzikos šventės nė vienais metais, kad ir pačiais nepalankiausiais, niekada nebuvo nutrūkusios) byloja informaciniai stendai , mažutė lauko estrada, skulptūros.

Keliaujant po Angliją tokių vietų kaip Sidmouth , labai daug. Žmonės, ypač savaitgaliais, jas mielai lanko. Iš tiesų, kas gali žmogui būti geriau už natūralios gamtos terapiją? Ji atstoja visas , į vieną kalną supiltas  tabletes, kurios dažniausiai ne gydo, o tik gadina žmogaus organizmą.

Iki debesų dvasią pakylėjančios savijautos reikia kiekvienam žmogui. Kasdien lėkdami savais keliais ir keleliais mes sunkiai beatkeliame savo  pavargusias galvas į fantastiškus dangaus piešinius . Renkamės paprastesnį variantą. Prieš televizorių ekranus  ant sofų numetę  savo kūnus, užkrauname galvas tuo, ko mums visai nereikia- relaksinės muzikos su gražiais gamtos paveikslėliais, o jei nepadeda – bėgame ieškoti išsigelbėjimo -“chemikalų”. Pavargusį  kūną , ar nesėkmių sudrumstas mintis , įkišame į kuo tamsesnę vietą visai  pamiršę, jog žmogui nuo gimimo duoti sparnai . Duoti tam , kad išsivalę savo kūną pajustume  save,  unikalų  savo  gyvenimą mylėti, kurti, jaustis sveikiems ir laimingiems.

Skrydžiams reikalinga  energija . Gamtos pagalba pajutę ją savo kūne, mes lengviau kvėpuojame ir judame į priekį. Aukštis vilioja žmogų. Mintimis sugrįžusi į Lietuvą, savo miestą – Palangą pasidžiaugiau vaizdu stebėtu šią vasarą.Tiltas į jūra  visais laikais buvo ir yra  populiari vieta pasivaikščiojimams ir saulės palydoms. Pajūrio vėjai, sunešę smėlį prie pat tilto pradžios, padovanojo žmonėms puikią galimybę atsisėdus (tilto prieigoje įrengti suolai) stebėti Baltiją visais metų laikais. Ant Birutės kalno savo garsiąją poemą apie jūrą rašė poezijos dainius Maironis, o kiek drobių ar muzikos kūrinių sukurta  žvelgiant iš aukščio …  Jei bandytume šifruoti laimės formuluotę (nė vienas nežinome jos formulės), tai panoraminės gamtos vietos , neabejoju , būtų pirmoje vietoje.

Džiugu, jog atsidūrus gamtos prieglobstyje  supranti, kad esi ne vienas. Ant  suolo , kurio sėdėjau , perskaičiau lentutę su užrašu: “Joy ir Ken Yenkins iš Bristolio atminimui”. Šiai porai  atminimą įamžino draugai ir kaimynai . Jie  paskyrė JIEMS vieną  gražiausių panoraminių vietų Sidmoush apylinkėse.

Šiame Dievo sukurtame “užausyje” buvau ne viena , ir tai maloniai nuteikė.

Sidmaush-miestas prie jūros

Irena Valužė

Laikas papuošalų dėžutėje

Sveikas gyvenimo būdas priklauso ne tik nuo to, ką mes valgome, kaip jaučiamės savo kūne  ,tačiau ir nuo to, kada sulaukę laisvo, nuo mūsų tiesioginio darbo nebepriklausančio laiko , jį dovanojame sau.

Užrakintas laikas

Gerbiu žmones, kurie   moka planuoti savo gyvenimo laiką.  Ignoruoju tuos, kurie apgaudinėja save kurdami savo laikui grandiozinius planus patys jame nedalyvaudami.  Dažnai atsitinka taip, kaip visada – aukštyn kojomis.  Kai kurių asmenų viltis pažaboti savo laiką man primena  plūdę, gailiai vizginančia uodegą  drumzliname  ežero vandenyje , – neva ims kažkas  ir užkibs…

Senatvinis laikas- ypač brangus. Jis panašus į papuošalams skirtą dėžutę: vėrinius užsisegame tik  tam tikromis progomis.  Ir tai – didžiausia klaida.

Gyvendama ne vienerius metus užsienyje supratau, jog žmonės, sulaukę pensijinio amžiaus su didžiule pagarba sau pasako:”I am retired”(esu pensininkas). Tai reiškia, jog sulaukus tam tikro amžiaus (65 m.) valstybė žmogui suteikia finansinę paramą tam, kad jis gyvendamas jaustųsi saugiai. Minimaliai (mažiausiai) pensijai Anglijoje gauti  reikia turėti : vyrams-vienuolikos metų darbo stažą, moterims-dešimt.  Jos dydis- 70 sv. ster. per savaitę . Kiekvienu individualiu atveju pensijos dydis priklauso nuo išdirbtų metų skaičiaus ir kaupiamosios pensijos sumos per einamus darbo metus . Ji gali siekti ir kelis šimtus sv.str.per savaitę. Žinant, kokia minimali pensija Lietuvoje, tampa aišku, kodėl nemažėja išvažiuojančių iš Lietuvos žmonių srautas.

Planuoti reikia

Mes, lietuvaičiai, ilgus dešimtmečius gyvendami “komunistinėje” dvasioje savo laiko, o tai reiškia-savo ateities, neplanavome. Prisipažinsiu, ir man ,emigracijoje gyvenant pirmuosius metus buvo keista suvokti, jog pas artimą žmogų nemandagu į svečius ateiti iš anksto jam nepranešus. Nemandagu tapti ir netikėtu svečiu .Jei kartais į svečius ateisi ne vienas valgyti sekmadieninių pietų-sunday roast dinner- šeimininkė paprasčiausiai gali neturėti maisto. Ko nepasakysi apie lietuvaičius,-jei balius,tai jau balius. Nesvarbu jei pusę maisto teks išmesti. Gyvename turtingai? Ne, norime tokiais atrodyti.

Svečiuodamasi pas dukrą  pirmą kartą buvau pakviesta kviestinių pietų pas jos anytą, gyvenančią savo namuose Londone. Šis vizitas man pačiai buvo labai mielas, nes ponią Sheilą Austrin jau porą kartų svečiavosi Lietuvoje, lankėsi mano namuose-Palangoje. Ji labai džiaugėsi viešnage Letuvoje ir seniai planavo  susitikimą Anglijoje. Privatumo sumetimais negaliu papasakoti apie jos gražius ir jaukius namus , bei aprašyti Sheilos parodytą vaišingumą mano šeimai. Galiu tik pasakyti, jog kiekviena mano vizito jos namuose  minutė buvo kruopščiai suplanuota .Tai maloniai  stebino ir kėlė džiaugsmą. Taigi, planuoti visada verta.

Laikas savo malonumui

Ponia Sheila-pensininkė. Prieš keletą metų išėjusi į užtarnautą poilsį džiaugiasi laiku, kuris ,tik dabar ,anot jos, jai atvėrė didesnes galimybes bendrauti su draugėmis , keliauti . S.Austrin 36 metus dirbo mokytoja. Jos pensija, atitinkamai darbo stažo- pilnutinė ir gerai apmokama.  Nežiūrint į tai, kad moters senatvė socialiai aprūpinta, ji,  nusivedusi mane į Karališką KEW parką Londone pasakojo, jog ji su draugėmis dažnai čia ateinančios. Kad būtų pigiau, jos  metams išsiperkančios bilietą (50 sv.str.), kuris leidžia joms lankytis visuose  apmokamuose nacionaliniuole parkuose Didžiojoje Britanijoje (įskaitant ir pilis), o  kartą per mėnesį  jos turi teisę pasikviesti  ir svečią.  Šį kartą svečiu buvau aš .

Karališkasis KEW parkas

Karališkajame KEW botanikos sode   gali praleisti visą dieną. Bilieto kaina suaugusiam-15 sv.str., atrodytų , ne taip jau ir pigiai, tačiau  žmonių srauras, nusidriekęs prie nacionalinio parko įėjimo bylojo visai ką kitą.  Didžiuliame parko masyve  regi ne tik unikalius kelis šimtus metų skaičiuojančius medžius , ar  parko oranžerijoje tropikų zonoje  augančius augalus. Parkas garsus muziejais. Asmeniškai mane sužavėjo karalienės Viktorijos laikų tapytoja Marianne North.  Jos garbei įkurtame muziejuje  pristatyta didžiulė jos nutapytų augalų kolekcija. Keliaudama po pasaulį ji tapė (daugiausiai gėlės)  Kalifornijoje, Indijoje, Javos saloje, Japonije. Unikalią gėlių kolekciją šiandieną studijuoja botanikai. Kitas, ne mažiau įdomus moderniosios architektūrinis kūrinys – 40 tonų sveriantis  kupolas. Geležinės kupolo konstrukcijos primena  bičių korį. Atsigulus  ant stiklinių  kupolo gridų gali  pasiklausyti bičių dūzgimo . Gamta ir žmogus sukūrė vientisą kūrinį: per visą statinį išsidėsčiusios lempos skleidžia garsus, kurios pritraukia  medaus nešėjas. Bene dešimt rūšių bičių suskrenda į bičių avilius, pastatytus parko teritorijoje. Parke žydi labai daug lauko gėlių. Karališkame parke apstu informacijos . Ji ypač svarbi jaunajai kartai , atskleidžiant   žmogaus ir gamtos ryšio svarbą žemėje.  Keliaujant parko takais pastebi metalo konstrukcijomis paremtas šimtamečių  medžių šakas.  Akivaizdu,  visa kas gyva – turi gyventi.

Ant  parko pievelių susėdusios šeimos su mažais vaikais mėgaujasi gamtos priglobsčiu. Parke daug  kavinių, kur žmonės gali pavalgyti ar išgerti taurę vyno.  Prisiminusi Palangos botanikos parką pagalvojau, jog jame nėra viešojo maitinimo įstaigų, vaikų pramogoms skirtų atrakcijų.  Žinoma, parko takai bei takeliai skirti , kad jais vaikščiotų žmonės,  o ne važiuotų  mašinos.  Mano apsilankymo Karališkam KEW parke metu nemačiau nei vienos transporto priemonės. Akivaizdu, sudėtingas aptarnavimo  mechaizmas sukasi ne darbo metu.

Metas poilsiui

Svečiuotis visada smagu. Prabėgę metai byloja visai ką kitą. Emigrantui, atsidūrusiam kitame žemės gale ,nemokančiam kalbos, niekada nedirbusiam fizinio darbo, emigracija – išbandymas, kuris pareikalvo daug ištvermės . Šiandieną aš galiu mėgautis tuo, kuo ankščiau neturėjau galimybės tai padaryti. Malonu buvo pakilti Londone Bridge viršų ir per stiklines grindis stebėti Temzės upe  plaukiančius laivus, baržas , žavėtis  inžineriniais senųjų tilto statytojų sumanymais. Pakeliamo tilto  (žirklių) konstrukcijos  (kiekviena sveria 1,100 t.) hidraulika  puikiai dirba ir šiandien. Chicherster’yje smagu buvo keliauti po trylikto amžiaus Arundel pilį, grožėtis jos sodais ir senąja Anglijos architektūra.

Anglija tapo man ir mano šeimai namais, į kuriuos visada malonu sugrįžti ,ypač dabar ,kai mano laikas priklauso tik man pačiai. Jis paslėptas prabangioje dėžutėje, kurią stengiuosi dažnai atverti ir išsiimti  savo  gyvenimo vėrinį.

 

Iš kelionių sugrįžus…

Irena Valužė

Darbas, tapęs gyvenimo būdu

Miesto įmonės “Palangos komunalinis ūkis” veteranui Vygantui Petrauskui Palanga yra miestas, kuriame jis visais metų laikais su savo “žaliųjų ” komanda rūpinasi kurorto “veidu”. O kad darbas įmonėje yra tapęs gyvenimo būdu, įrodo jo paties žodžiai:”Kai gatve eidamas pamatau nuorūką, taip ir noriu ją pakelti”.

V.Petrauską sutikau besidarbuojantį su savo kolegomis centrinėje Vytauto gatvėje. Čia, prie naujai renovuoto namo, komunalinio ūkio darbuotojai genėjo medžius. “Be ekologės sutikimo su medžiais nieko nedarome. Dabar pjaustome medžių šakas, nes gyventojai nori, kad kieme būtų daugiau šviesos”,-sakė darbštuolis.

“Žaliųjų”  komanda

V.Petrauskas- mažeikietis. Palangos komunalinio ūkio įmonėje dirba 35 metus. Šiandieną Vygantas vairuoja sunkiasvorę mašiną – autokeltuvą ir kartu su šešiolikos žmonių komanda  – brigada turi savo vardą- “žalieji”, jie prižiūri miesto gėlynus, genėja ir pjauna medžius, tvarko kapinių teritoriją, pavasariais – pliažus.

“Darbų daug, tik spėk suktis”,-sako jis.

Ypatingai didelis subruzdimas būna prieš Naujuosius metus. Jau nuo spalio pabaigos komunalinio ūkio darbuotojai prareda rūpintis artėjančia švente: iliuminacijomis puošiami medžiai, kalėdinė eglė.

“Žaliųjų” komandoje ponas Vygantas dirba jau penkioliką metų. Anksčiau įmonėje dirbo tiekimo ir atliekų išvežimo srityje. Daugiamečio darbo patirtis leidžia kalbėti apie tai, kas jam labai gerai žinoma. Anot veterano, anksčiau ar dabar, Palanga visada buvo graži. “Miestas sparčiai auga, todėl ir darbų apimtys didėja” ,-sako jis.

Prakalbus apie palangiškius, jis mano, jog vietiniai gyventojai neretai rodo blogą pavyzdį atvykėliams. Jis turi omenyje privatų sektorių, kada žmonėsi išsišluoja savo kiemus, o šiukšles netvarkingai palieka gatvėje.

“Atvykėliai iš pradžių būna labai tvarkingi, bet po poros metų jie daro tą ,ką daro vietiniai,-pasakojo V.Petrauskas.

Bendrauti- būtina

Darbo veteranas pasakojo, jog su kolektyvu labai gerai sutaria. Niekada žmonės nepamiršta pasveikinti vienas kito su gimtadieniu ar kitomis progomis.

“Buvome visi susirinkę pas bendradarbį kurorto sezono uždarymo proga. Smagiai praleidome laiką”,- apie būtinumą bendrauti pasakojo ponas Vygantas.

“Ar niekada nebuvo pagundos darbą pakeisti, juk dabar taip populiaru išvykti į kitas šalis?-paklausiau.

Pasak pono Vyganto, jo sūnus su žmona dabar gyvena Norvegijoje. Išvažiavo todėl, kad Lietuvoje sunku buvo jiems išgyventi.”Diplomai kišenėje, o darbo pagal specialybę nėra. Norvegijoje jie taip pat nedirba pagal specialybe, bet nesiskundžia gyvenimu svetimoje šalyje”,- pasakojo apie savo sūnaus gyvenimą tėvas.

V.Petrauskas yra turėjęs pasiūlymą dirbti tolimųjų reisų vairuotoju. Šiandien jis džiaugiasi, jog tada nesusigundė didesniu uždarbiu. Kompanija subyrėjo, o be to, jis įsitikinęs, geriau dirbti ten, kur yra tavo namai.

Gerbiamo Vyganto paklausiau, ar viskas jų įmonėje yra gerai, ar viskuo jis darbe yra patenkintas?

“Galėtų atlyginimai kilti. Prieš penketą, šešetą metų uždarbiu buvau labai patenkintas, bet dabar, kai tokios kainos, jaučiasi skirtumas”-, neslėpė jis.

Laisvalaikio pomėgiai

O ką veteranas veikia laisvalaikiu?

“Laisvalaikiu mėgstu eiti į koncertus. Ypač patinka geros rusiškos dainos”,- sakė pašnekovas. Anksčiau rusų kalbą gerai žinojęs (dabar baigia primiršti), nes Mažeikiai buvo miestas, kur daug rusakalbių dirbo miesto gamyklose.  Pasak Vyganto, žinoti kalbas yra labai gerai. Žmogus tampa žymiai turtingesnis, nes jam atsiveria didesnės galimybės bendrauti.

V.Petrauskas džiaugėsi naujai pastatyta Palangos koncerų sale, kur  vasarą jis klausėsi G.Lepso, V.Miladzės atliekamų dainų.

Daug palangiškių vyrų žvejoja, tačiau -ne jis. “Nemėgstu, galiu draugui tik “keselį” ant tilto pasukioti, bet ne daugiau. O žuvį valgau”,-juokėsi.

Šešiasdešimt dviejų metų vyras džiaugėsi savo rankomis (dar sūnus padėjo) pastatęs namą. Patinka Vygantui savas kiemas, ramybė. Namuose kas vakarą jo laukia šuo , katė. Skuba juos  pamaitinti. Gerai sutaria su savo kaimynu. Kol kas savo gyvenimo draugės neturi.”Esu paieškose ,- rimtai ištaria jis. – Esu kažkada jaunystėje lankęs pramoginių šokių kolektyvą.  O su moterimis yra šitaip: jeigu kuri man patinka, tai ji būna užimta, arba aš jai nepatinku, o jei aš patinku – man nepatinka”,-juokėsi jaunatviškai atrodantis vyras.

Ir čia pat prisipažįsta, jog retkarčiais su draugais nueinąs į “Rugelio” poilsio namus . Patinka pašokti.

Žiemą Vygantui neliūdna.Turi darbą, retkarčiais aplanko savo seserį, kuri  dirba medike  Varėnos rajone ir savo devyniasdešimt dviejų metų amžiaus sulaukusį tėvą.Vygantas džiaugiasi, jog senolis dar stiprus, gali savimi pasirūpinti.

Ateities Palanga

O kokią Palangą ateityje regi Vygantas?

Anot jo, Palangai reikia daugiau atrakcijų. Druskininkai Palangą pralenkė savo vandens pramogų parkais, slidinėjimui skirtomis vietomis.

“Reikia pritraukti žmones, kad jie atvažiuotų žiemą, nes vasara kurorte labai greitai baigiasi, porą mėnesių  – ir viskas”,-sakė jis.

Komunalinio ūkio darbuotojui  Vygantui Petrauskui, vairuojančiam sunkiasvorę mašiną kurorto gatvėmis yra  džiugu, jog pagaliau miestas  ištuštėjo  nuo netvarkingai autotransporto priemonėmis važinėjančių  poilsiautojų.”Penktadieniais po pietų mes jau nebelysdavome į centrą, nes neįmanoma būdavo pravažiuoti’,-apie didelį nepatogumą važinėjant kurorto gatvėmis kalbėjo vairuotojas.

Su gerbiamu Vygantu Petrausku atsisveikinome prie namo, kur iš po nugenėtų klevų  ryškiau į kiemą skverbėsi saulės šviesa. Abu pasidžiaugėme geru rezultatu.

 

wp-1506084403456.jpg

Darbo veteranas-Vygantas Petrauskas

Irena Valuže

 

 

Gyvenimas gražus, ir gyventi verta,- sako daug kančios jame patyrusi palangiškė Liudmila

.Kartais atrodo, jog žmogaus gyvenimas panašus į kino filmą.  Kino juostą galime atsukti atgal, nubraukti ašarą prisiminus skaudžius gyvenimo momentus, arba pasidžiaugti sėkmėmis, tačiau jo nebegalima atkartoti. Tai – mūsų gyvenimo istorija.

Palangiškė Liudmila Kirilenko –Černecke, sutikdama  papasakoti apie savo tamsiąją gyvenimo pusę tiki, jog laimingas gyvenimas moteriai gali prasidėti ir po 50 –ties metų. Svarbu tuo šventai tikėti.

Pažintis autobusų stotelėje

Mudviejų su Liudmila netikėtas susitikimas viename Lietuvos provincijos miesto autobusų stovėjimo aikštelėje buvo abiems truputį keistokas. Dvi nepažįstamos moterys, belaukdamos autobuso, kuris turėjo išvykti tik  už pusantros valandos, pradėjusios bendrauti atvėrė galimybę išpasakoti tai, kas seniai buvo paslėpta širdies kertelėje: „Mus suvedė Dievas, todėl aš noriu papasakoti tai, kas man nedavė ramiai gyventi trisdešimt metų “,- nuoširdžiai tada prisipažino  Liudmila.

Isorija, kurią išgirdau iš Liudmilos, buvo man gerai žinoma. Ją buvau girdėjusi dar savo jaunystės metais. Gyvenome visai netoli viena kitos, todėl gerai pamenu kaimynų  šnabždesius, kai mirė Liudmilos mama. Žinojojau, jog velionės  šeimoje liko du našlaičiai . Todėl , visų pirma Liudos ir klausiu: „Kaip susiklostė judviejų (Liudmilos ir jos brolio) gyvenimai?“.

Šviesiaplaukė, žydrom akim ir puikiai atrodanti 54-erių metų moteris, nubraukusi nuo skruosto iš kažkur atsiradusią ašarą, atsako vienu žodžiu: „Gerai“.

Gerai- tai reiškia, jog Liudmila Kirilenko –Černecke dešimt metų, kaip laimingai ištekėjusi už puikaus žmogaus – Edmundo laimingai gyvena Nubridže, Airijoje, kad jos dviem mergaitėm – Alinai ir Ainai –  taip pat puikiai sekasi. Mergaitės sukūrė savo šeimas, „gavo“ gerus vyrus. Liudmila didžiuojasi savo  mylima anūke – Adrija. „ Gyvenime įžvelgiu daug sutapimų,- sako ji. – Aš, dukros, anūkė , žentas ir mano vyras – visi gimėme vasario mėnesiais, vaikų vardai prasiseda raide -„A“, visi mylime ir globojame gyvūnus, o kad gyvenime pradėjo sektis – atradau tikėjimą. Dievas man padeda“.

Į Palangą Liudmila atvyko trumpam: pasimatyti su svotu (senolis prieš porą metų palaidojo žmoną) , dar jai norisi susitikti su savo draugėmis, pasidžiaugti gamta, jūra. Retai ji čia atvykstanti. „Brangu“ ,-sako moteris. Liudmilai geriau atostogas praleisti Antalijoje (Turkija), kur jau aštuoneri metai, kaip sėkmingai ištekėjusi už turkų tautybės vyro gyvena jos dukra Aina.

Juodas debesis

Anot Liudmilos, ji daug kartų bandžiusi užrašyti tai, ką ji savo gyvenime yra iškentėjusi , bet daug kartų vis atidėdavusi į šalį. Šiandien ji mano, jog atėjo laikas išsikalbėti. „Ar esi stipri moteris? – klausiu savo bendrakeleivės. “Jei tai galėjau ištverti – esu stipri “,- neabejoja Liudmila.

Sekančią dieną mudvi susitikome dar kartą. Kiek susijaudinusi, Liudmila pradėjo pasakoti savo šeimos istoriją:

-Mamos nemylėjau, mačiau jos blogą pavyzdį. Mama turėjo daug draugų. Namuose amžinai būdavo triukšmas, baliai.  Mudu su broliu verkdavome, nes negalėdavome naktimis išsimiegoti.  Man buvo devyniolika metų , kai mama žuvo.  Paskutinis sugyventinis prie mano akių mamą užmušė. Mamai tada buvo  tik keturiasdešimt septyneri.

Liudmila Kirilenko- Černecka puikiai supranta, kad nuo tos dienos, kai šeimoje įvyko tragedija, prabėgo virtinė metų.  Ji širdyje nebelaiko pykčio (gyvenimas pats už viską atlygina), tačiau ji galvoja, jog tas „juodas debesis“, temdęs Liudmilos gyvenimą vaikystėje ir jaunystėje, dar daug metų temdė ir jos šeimos gyvenimą.

-Liudmila, kaip manai, kas kaltas, kad mama slydo žemyn?

– Kalta pati. Mama buvo labai graži  moteris. Puikiai jai sekėsi matematika. Mintinai skaičiuodavo greičiau nei skaičiavimo mašinėlė. Mano dukros dabar tai daro. Užbaigusi studijas Vilniaus universitete, mama gavo paskyrimą į  Palangą.  Dirbo vedėja daugelyje parduotuvių. Pirmąją taurelę  pakėlė dvidešimt penkerių per savo vestuves. Tada ji suprato, kad alkoholis atpailaiduoja. Su tėvu susipažino Klaipėdoje. Jis buvo jūreivis. Kai tėvas po pusmečio sugrįždavo iš jūros, namuose buvo girtuokliaujama, tėvai dažnai pykdavosi. Tėvas manęs ir brolio nemylėjo , nebuvo prie mūsų pripratęs.

Kai man sukako penkioliką metų, mama išsiuntė mane mokytis į Vilnių. Ten vos nepražuvau. Neturėjau nei pinigų, nei maisto, buvau liesa kaip sliekas.  Kad būtų pigiau mokėti už kambarį, apsigyvenau kartu su viena mergaite. Už kambarį mokėjau nedaug,  tačiau draugė rodė man labai blogą pavyzdį. Jau tada buvau  sau prisiekusi:  mano vaikai niekada nepatirs to, ką mačiau aš. Gyvenimas Vilniuje sužalojo mano kūną ir sielą ilgiems metams.

Namas šalia kapinių

Šiandien Liudmila galvoja, jog  vedybos su pirmuoju vyru buvo jos nesėkmingo gyvenimo tęsinys. Po mamos mirties ji liko visiškai viena. Brolis tarnavo armijoje. Mergina sukosi kaip išmanydama. Dirbo keliuose darbuose, bet skolos už butą kas mėnesį augo. Vieni žmonės pasišovė jai padėti. Už jos skolas, jie iškeitė jos kooperatinį butą į dalį namo Kretingoje. Liudmila ištekėjo,  gimė  vaikai. Vyras gerdavo, keldavo prieš ją ranką. Šeimoje trūko ne tik meilės , bet  ir duonos. „Kartais bejėgiškai krisdavau ant lovos ir verkdama vaikams prisipažindavau, jog neturiu jiems ką duoti valgyti“. Puolusi į neviltį, kartais moteris galvodavo, gal šis namas yra kaltas, kad jai taip nesiseka.  Namas, kuriame gyveno Liudmilos šeima, buvo arti kapinių, beto, žmonės buvo pasakoję, kad jis paženklintas „pakaruokliais“.

Truputį geriau moteriai  pradėjo sektis tada, kai į Airiją pas savo vaikiną išvyko gyventi jos vyresnė dukra Alina. Po kiek laiko į Airiją išvyko ir Liudmila:  „Palikau penkiolikametę dukrą vieną pačią galvodama, jog užsidirbsiu pinigų ir greitai sugrįšiu. Dukrą retkarčiais prižiūrėdavo močiutė, bet, kadangi mano vaikai buvo matę daug vargo, mergaitė pati puikiai tvarkydavosi. Skambindavau jai kiekvieną dieną. Dukra klausdavo manęs įvairiausių dalykų: kaip išsivirti  barščius, kaip  užkurti krosnį kai šlapios malkos ir t.t. Kol viską paaiškindavau, ir telefono kortelė pasibaigdavo“,-apie mamos rūpesčius kalbėjo ponia Liudmila.

Aina buvo kartą atvažiavusi į Airiją, bet merginai  ten nepatiko. Kiek padirbėjusi užsienyje Liudmila galėjo padėti dukrai finansiškai. Jaunėlė baigė mokslus koledže,  vėliau per internetą susipažino su savo būsimu vyru. „Ar nebijojai dukrą išleisti už musulmono? – klausiau Liudmilos.

„Pirmą kartą ji į Turkiją nuskrido su savo drauge. Pamačiusi vaikino puikią šeimą- tėvai mokytojai- ir rimtus vaikino ketinimus draugauti, ji sutiko ten pasilikti. Žentas ir jo tėvai nėra praktikuojantys musulmonai; jie meldžiasi sau. Tai-šviesūs ir protingi žmonės. Turkijoje esu buvusi bent dvidešimt kartų. Žentas mane myli, dabar jiedu stato labai modernų ir gražų namą, gražiai sugyvena.  Iš pelenės mano dukra pavirto princese. Ir kitai dukrai pasisekė: ištekėjo už lietuvio, turi dukrytę, kitais metais žada man „duoti“ darbo – planuoja turėti dar vieną vaikelį“,-džiaugėsi  dviejų dukrų mama ir močiutė.

„Nelaikau pykčio“

Kiek susimąsčiusi , Ludmila prisiminė savo brolį, kuriam ,anot jos, iš tiesų gyvenime nepasisekė. Brolis buvo labai švelnus.  Kai mama  išlydėjo brolį į armiją, ji jam sakiusi: “Sūnelį, daugiau mudu nebepasimatysime“. „Nujautė savo mirtį“,- sako Liudmila. Kad mamos nebėra, brolis sužinojo tik po pusmečio sugrįžęs namo iš kariuomenės. „Traukia iš krepšio dovanas man, mamai ir klausia: „Kur mamytė? Kai pamatė laidotuvių nuotraukas-apalpo“,-prisimena sesuo.

Nesisekė Liudmilos broliui ir toliau gyvenime. Nelaimingo atsitikimo metu Anglijoje žuvo jo dvidešimt keturių metų  dukra, mirė keturiolikmetis sūnus. Šiandien brolis gyvena Sošyje, turi savo verslą, vedė antrą kartą.

-Liuda, kaip manai, kas sąlygojo tavo gyvenime, kad tau pradėjo sektis?

-Aš atradau tikėjimą. Mane Devas išgirdo. Po pekiasdešimties metų aš pasijaučiau  laiminga. Mane myli vyras, žentai. Šiandien mano vaikai pasiryžę man padovanoti „Smaragdo salą“ (taip vadinasi Airijos žemė), kad tik aš jausčiausi laiminga, nes jie prisimena, kaip mes sunkiai gyvenome ir kaip stengėmis nepasiduoti.

Moterims, kurios nusivylusios gyvenimu, aš galiu patarti : susiraskite tikėjimą, melskitės savais žodžiais, prašykite pagalbos, atsiprašykite ir dėkokite Dievui, jog pas mane šiandien viskas gerai.

Niekada širdyje nelaikykite pykčio. Jis jus pačius sunaikins.

 

Meilė gyvūnams

Liudmila pasakojo, jog ji ir jos dukros myli ir prižiūri be priežiūros paliktus naminius gyvūnus. Anot moters, gyvūnų gelbėjimas padeda gyventi. Liudmilos namuose gyvena Barsis-Labradoro retriverio veislės šuo  ir dvi katės. O dar, anot jos, ji pamaitinanti kas dieną penkis už lango į kiemą atbėgančius šunis. Meilė gyvūnams ji jautė dar vaikystės metais. „Jei neturėdavau ko duoti gyvūnams – kepdavau blynus. Žinojau, kad tai nėra geras  maistas , bet geriau toks, negu nieko“,-pasakojo gyvūnų globėja.

Dukra Aina, gyvenanti Turkijoje, taip pat globoja gatvėse gyvenančius gyvūnus. Ji juos maitina, perka brangius vaistus, gydo. Pati namuose augina kokerspanielio veislės šunį ir vilkšunį.

Liudmila mano, jog globos prašantys gyvūnai patys ją susiranda. Ji prisiminė atvejį, kai miške atrado gal kokių trijų mėnesių kačiuką. Atsinešusi prie mašinos parodė jį savo vyrui. Šis jai liepęs palikti, nes Labradoras jį suėsiąs. Kai jos vyras užvedė mašiną, kačiukas visomis jėgomis stengėsi įsiropšti į vidų. “Na, kaip galėjau jį palikti, juk gyvūnas prašėsi pagalbos“,- sakė ji. Šiandien jos Barsis ir jau paaugusi katė- neišskiriami draugai,-džiaugiasi savo augintiniais Liudmila. Nubridže, kur moteris gyvena, žmonės, žinodami, kad ji globoja gyvūnus, benamius gyvūnus atneša jai  į namus.“Girtuokliai išmetė šuniuką-terjerą. Galvojau, palaikysiu tris dienas, o paskui kam nors atiduosiu. Kol galvojau, šuo ir paaugo. Niekam nebeatiduosiu“,-juokėsi moteris.

Palanga-gimtinė

Liudmila nežada sugrįžti gyventi į Lietuvą. Emigracija jai, ir jos vaikams buvo vienintelė išeitis išlikti. Palanga, yra ir bus jos gimtinė. Iš vaikystės Ludmila atsimena, kaip jiedu su broliu parke  čiuožynėjo ant ledo.  Tai -bene patys šilčiausi vaikystės prisiminimai.

Žinodama, kad Liudmila už poros dienos išskrenda į namus Airijoje, jos paklausiau:“Kokias dovanas veži savo artimiesiems?“

„Vežu vaistus, kurių Airijoje be recepto negausi. Recepto išrašymas nuėjus pas daktarą kainuoja 60 Eur. Taip pat vežu medų, saldainius, šokoladą ir svajonę sugrįžti dar kartą“.

2017-09-09 11.50.51

Atvirumo valandėlė su Liudmila Kirilenko-Černecke

Irena Valužė

 

Darbštaus lietuvio neišgąsdins joks “Brexsit”

Kai viešėdama Anglijoje susiruošiau pakalbinti lietuvaičius,kokiomis nuotaikomis jie gyvena po „Brexsit“,apie tai išgirdęs puikų išsilavinimą ir darbą turintis britas man pareiškė,jog emigrantų nuotaikos atsispindės pagal tai,kokio išsilavinimo ir socialinės padėties žmones aš kalbinsiu.Man buvo įdomios daugelio žmonių nuomonės.

Su manimi pabendrauti sutikę emigrantai-mokytoja,prekybininkė,traukinio vairuotoja,fabriko darbininkė-yra paprasti,“kaip visi“ žmonės:kas rytą eina į darbą,augina vaikus,svajojantys,mylintys,abejojantys,atradę save,ar dar žadantys tai padaryti.Visi jie-lietuviai,turintys išsilavinimus ir ne vienerius metus gyvenantys Didžiojoje Britanijoje-jų vardai ir pavardės,mano pašnekovų pageidavimu, neatskeidžiamos.

Lietuvė mokytoja

Lietuvė mokytoja,ištekėjusi už brito,sutinka su savo vyro nuomone,jog mieste,kuriame jie gyvena,septyniasdešimt procentų žmonės balsavo prieš “Brexsit“.Tai-kosmopolitinis miestas.Jame gyvena įvairių tautų,religijų ir išsilavinimo žmonės.Tokį didelį nenorą išeiti iš Europos Sąjungos pareiškė žmonės,pasirinkę gyvenimą Didžiojoje Britanijoje (vaikus leidžia į angliškas mokyklas,dirba,perka nekilnojamą turtą ir t.t).

Balsavusiųjų už „Brexsit“ jų mieste buvo mažuma.Tai- vyresnio amžiaus žmonės,gyvenantys didmiesčio pakraščiuose (kaimuose). Mokytoja nesutinka su savo vyro nuomone,jog Anglijai reikia daugiau kvalifikuotų darbininkų, kaip gydytojų, specialistų, galinčių dirbti svarbiuose objektuose. Kai šalys tampa turtingesnės, iškyla problema,o kas atliks juodą darbą,-sakė ji. Tai būdinga visoms ekonomiškai stipriau stovinčioms valstybėms.

Mokytoja prisiminė neseniai matytą filmą, kuriame aiškiai buvo parodoma,kas penktą valandą ryto dirba fermerių ūkiuose.“Braškes skynė tik lenkai“,-sakė ji.

Buvę nelengva

“Nedaugelis emigrantų gauna tokius darbus. Mokytojai norėjo pasilikti Europos Sąjungoje. Atvažiavęs į šią šalį, mokytojos darbo taip paprastai nesusirasi.Tam reikia turėti diplomą,kurį pripažintų Didžiosios Britanijos Švietimo sistema”,-sakė pašnekovė.

Lietuvė šiame mieste užbaigė universitetą,dabar dirba pradinių klasių mokytoja.Mokslas buvo mokamas,tačiau valstybė neskuba užbaigus universitetą iš jauno žmogaus „lupti“ pinigus. Kol mokytojas neuždirba daugiau nei 16.tūkst.per metus, bankas neatskaičiuoja grąžintinos sumos (grąžintina suma nuo 19 tūkst.sv ster.)  Jei per dvidešimt metų tokios sumos mokytojas nesugebėjo uždirbti, skola yra anuliuojama. Anot mokytojas (alga šiuo metu siekia 24 tūkst. sv.ster.) atskaičiuojami 9 procentai nėra didelė suma,nes jei praeini “mokytojos standartus”(mokytojo darbo lygio įvertinimas),kasmet mokytojams alga yra pakeliama.

“Brexsit” nežymiai,tačiau palietė ir mokyklas,-pasakojo lietuvė. Mokytojo darbas yra sudėtingas,pavyzdžiui,mokytojai padeda neįgaliems vaikams (neįgalūs vaikai mokosi kartu). Kad darbas vyktų sklandžiai,mokytojui reikia pagalbininko (darbas vienas su vienu), o tam vyriausybė lėšų neskiria.Tokiu būdu jų mieste užsidarė viena mokykla (“nedirbsime be asistentų”).Mokytojų atlyginimai mažėja,nes yra įdarbinami studentai. Lietuvės mokykla, kurioje ji dirba,kovoja,kad mokytojų asistentai toliau eitų savo pareigas.

“Mūsų draugai visi buvo prieš “Brexsit”,-sakė ji. Man buvo įdomu sužinoti lietuvės vyro nuomonę,todėl jam uždaviau klausimą:”Jeigu šiandien balsavimas vyktų iš naujo,kieno pusėje būtų pergalė?”Manau,jog būtų lygiosios”(50 ant 50),-atsakė jis.

Traukinio vairuotoja

Lietuvė,sėkmingai ištekėjusi Anglijoje,šiandieną su penkiais vyrais laikiusi egzaminus traukinių vairuotojo teisėms gauti,didžiavosi juos išlaikiusi visu šimtu procentų.Dabar ji ištisus metus važinės traukiniu be žmonių,vėliau su instruktoriumi. Praktinis važiavimas reikalauja didelio susikaupimo:važiavimas tamsoje, greita orentacija bėgių gausybėje, kas 30 min. spaudžiamas pedalas, kad vairuotojas neužmigtų,važiavimas 150 mylių per valandą greičiu ir t.t. Kol lietuvė mokėsi,ji dirbo traukinių menedžere,jos atlyginimas buvo 40 tūkst sv.ster. per metus.Kai jai bus suteikta traukinių vairuotojos kvalifikacija-alga ženkliai kils(gali siekti 80 tūkst.sv. ster.per metus).

Apie sugrįžimą Lietuvon ji nenorinti nė užsiminti.Vaikystėje kentusi skurdą,girto tėvo barnius,todėl Anglija jai tapo namais,kuriuose jai saugu ir gera būti. Klausiu, gal todėl, kad vaikystėje išliko slogūs prisminimai,ji norinti sau susikurti stabilią materialinę gerovę? Į tai moteris atsakė:“Kuo didesniame skurde užaugęs,tuo sieki apsidrausti nuo materialinių dalykų. Anglija duoda šansą-imk,bandyk,gali ir mokslus baigti“.

„Brexsit“ būsimai traukinių vairuotojai gali pakenkti tik vienu atveju-jei elektrinius traukinius pradės vairuoti robotai-netolimoje ateityje tai gali atsitikti…

Lietuvė prekybininkė

Sostinėje daug metų gyvenančiai ir už brito ištekėjusiai lietuvei „Brexsit“ buvo tai,kas jai ir jos draugams atsitiko vienu iš nemaloniausių dalykų Didžiojoje Britanijoje,įvykusių pastaruoju metu. Daugelį metų dirbant parduotuvės menedžere,ji galvoja,jog visų pirma kentės šalies importas ir eksportas. Anot jos,šalis taps nepageidaujama Europoje.Žmonės įvairiuose Europos šalyse įsigiję nekilnojamąjį turtą jau šiandieną tai jaučia.Kol kas jie keliaudami po Europą dar tik atsistoja į atskirą eilutę pasų registracijos poste.Šiandien yra aišku,jog susidarius didelėms eilėms,žmonės vėluojasi į lėktuvus,o kas bus toliau,ar bus reikalingos vizos ir t.t.,visiškai neaišku,-sakė ji.

Maisto parduotuvėse ji pastebėjusi produktus,kuriuos ankščiau pirkdavo:“Kainos tos pačios,tačiau pakuotė ar tara gerokai sumažėjusi“.

Fabriko darbininkė

„Kas pas mus dirba,puikiai žino,jog neprapuls,-sakė moteris,jau beveik dešimt metų dirbanti viename iš Anglijos fabrikų. Anot jos, darbuotojai vienas kitą pagąsdino pletkais(kas angliškai nekalba ir spaudos neskaito), vėliau vienas kitą ramino:“Europa didelė,darbų rasime-jei reikės,važiuosime kitur”.Darštaus lietuvio neišgąsdins joks „Brexsit“.

Jauni žmonės,paragavę gyvenimo ir sunkaus darbo užsienyje,kad ir nemokėdami kalbos,tapo tvirtesni savo įsitikinimu,jog jie niekur neprapuls.Vyresnio amžiaus žmonės taip pat nieko nebijo.Jie grįš į Lietuvą,nes ten yra jų namai,nekilnojamasis turtas. Žmonės,kurie čia įsigijo nekilnojąmą turtą,iš vis jaučiasi saugūs, o vienišos mamos,Lietuvoje negalėjusios nieko materialaus vaikams duoti,džiaugiasi,jog sugrįžusios į savo šalį atostogų,gali savo vaikams ir anūkams atvežti dovanų.Jaunos mamos,padirbėjusios Anglijoje,gauna valstybinius butus,nusiperka mašiną,turi galimybę pakeliauti.Vaikai sotūs ir aprengti,visi lanko mokymo įstaigas.

Žinoma,kiekvienas turi savo likimą.Dirbant daug metų tame pačiame darbe,išgirstos žmonių istorijos tampa savomis,-sakė ji.Moteris papasakojo vienos jaunos fabriko darbuotojos istoriją,kur ji,būdama penkiolikos metų (mirus keturių vaikų tėčiui,),kad parneštų šeimai malkų,kirto Lietuvoje miškus.Jeigu vienišai mamai tektų palikti Angliją, ji važiuotų kitur.Į Lietuvos kaimą niekada nebegrįžtų.

Kalboms apie „Brexsit“ aprimus,anot fabriko darbininkės,galima išgirsti tokį palyginimą:“Lietuvoje toks pat „Brexsit“,tik mes čia esame sotūs”.

Pati ką tik išlydėjusi svečius,atvažiavusius iš Lietuvos aplankyti savo vaikų,gyvenančių Didžiojoje Britanijoje,kalbėjo,jog ją sukrėtė pas ją atvykusių draugų nuotaikos. Sutuoktiniu pora skundėsi,jog juos Lietuvoje gąsdina karu ir rusais (masinėmis informavimo priemonėmis).Anot aukštąjį išsilavinimą turinčios ir fabrike sunkų fizinį darbą dirbančios lietuvės, kuo didesnis gąsdinimas,tuo valstybė nori daugiau ką nuslėpti.“Anglijoje mus „Brexsit“ niekas niekada negąsdino,o Lietuvos nereikia suniveliuoti (žmones ir politiką).“Lietuva- rojaus kampelis“,-įsitikinusi moteris.

Parodys laikas

Jau kelinta diena,kai mano mieste,kuriame viešiu,nepaliaujamai dulkia lietus.Šiltoje ir drėgnoje žemėje žiedai keičia žiedus.

Mieste,kuriame prieš metus laiko sudegė pats seniausias Anglijos viešbutis, be paliovos vyksta darbai.Miesto bendruomenė iš gaisravietėje buvusių liekanų (nuodėgulių) sukūrė paminklą.Jie tiki,jog gražuolis pastatas netrukus kaip feniksas prisikels iš pelenų. Šiame mieste dar yra ir pati siauriausia gatvė,kuri pavadinta „Parlamento“ vardu. Pro ją gali praeiti tik vienas žmogus. Kažin,ar pro ją pralįstų ir „ponas Brexsitas“?“Time vill tell“(laikas parodys),- sako anglai. Kad laikas parodys, neabejoja ir lietuvaičiai.

2017-05-19 12.14.02

Irena Valužė


 

 

 

Šešiamečio vaiko žūties priežastys šokiravo net kriminalistus

 

Šešiamečio Pamaskvės (Rusija) gyventojo Aliošos žūtis po automobilio ratais,  kur berniuko kraujyje buvo surastas alkoholis ( 2,7  promilės) ,šokiravo ir visko mačiusius teisėsaugos organus. Visuomenė ir pakartotinam tyrimui (ekshumacijai) pasirengę tėvai  laukia nepriklausomos ekspertizės išvadų. Šis precedento neturintis įvykis įvyko svetimoje šalyje,o kokia padėtis pas mus, mūsų mažoje Lietuvėlėje.

Truputį statistikos

Paskutiniais duomenimis per avarijas Lietuvos keliuose žūsta tris kartus daugiau žmonių nei Europoje. 5-7 proc. Lietuvos vairuotojų važinėja išgėrę.Per 13 metų (1990-2003) Lietuvos keliuose žuvo 11 tūks.127 žmonės. Pagal keliuose žūvančių vaikų skaičių Lietuva Europoje atsilieka tik nuo Rusijos. Ar galėtume šiandieną ranką pridėję prie širdies ‚pasidžiaugti“,jog  iš 212 įvykių, įvykusių praėjusiais metais,kuriuose nukentėjo vaikai, žuvo tik dešimt. Kiti liko invalidais, arba,duok Dieve, išgyveno tik  baisų išgąstį. Prisiminus kiek Letuvoje gyventojų,kraupus nutikimas Rusijoje yra tik lašas dideliame vandenyne. Ar mažametis Alioša tapo įkaitu  sufabrikuotoje byloje-parodys laikas.Tačiau jau šiandieną yra aišku: jauno žmogaus gyvenimas sudužo į šukes.

Vaikus reikia saugoti

Ilgus metus gyvendama Anglijoje žinojau,jog čia vaikams gyventi gera. Jais rūpinasi valstybė ir tėvai. Šalia mano namų buvo pradinukų mokyklėlė. Taip paprastai į jos teritoriją niekas negali patekti,o po užsiėmimų griežtai vaikas yra atiduodamas tėvams į rankas.  Pasibaigus pamokoms, kiekvieną dieną specialia apranga apsivilkusi  mergina su STOP ženklu rankose stovėdavo perėjoje ir rūpindavosi vaikų saugumu. Ne kartą ir aš pasinaudojau šios jaunos ir visada besišypsančios merginos paslaugomis. Anglijoje galioja taisyklės:jei ėjai ne per perėją ir tave partrenkė mašina- pats kaltas. Gatvėse ar automagistralėse nepamatysi iš po krūmų lindinčių policijos patrulio mašinų .Tam nėra reikalo. Video kameros užfiksuos visus  kelių eismo dalyvių  padarytus nusižengimus. Taigi jeigu viršijai leistiną greitį-pašto dėžutėje surasi  pranešimą dėl baudos mokėjimo.Tas pats galioja vairuotojams, kurie transporto priemonę palieka netinkamoje vietoje. Mieste apstu mokamų stovėjimo aikštelių.

Girtam prie vairo- kalėjimas

Baudas moka ir lietuvaičiai.  Tačiau autoavarijų,kurios įvyko dėl girto vairuotojo kaltės nemažėja.Teko bendrauti su lietuve,kuri pagauta išgėrusi prie vairo UK,buvo atsidūrusi kalėjime.Negaliu pasakyti kiek truko jos įkalinimas,tačiau gerai žinau,jog kelis mėnesius iš eilės ji privalėjo praeiti savotišką „vairavimo‘ mokyklą iš naujo. Su ja kasdien bendravo psichologai. Šiandieną moteris tapo abstinente ir toliau sėkmingai vairuoja mašiną. Anglijoje transporto priemonėmis naudojasi tiek jaunas,tiek senas.Amžiaus cenzo nėra. Vairavimo mokyklų instruktoriai savo darbą atlieka ypatingai gerai.

Sugriežtintos baudos

Palangiškis, Anglijoje dirbantis „Stagecoach UK Bus“ autobusų kompanijoje pasakojo apie sugriežtintas baudas visiems eismo dalyviams.Taigi jeigu greičio ruožas yra 20 mylių per valandą, o važiavai 30 m/val . greičiu, teks pakloti  pusę uždirbtų pinigų (jei per savaitę gauni 400 sv.ster.,teks sumoketi 200 ) ir  dar gausi 3 baudos taškus .Didesnis nusižengimas -didesnės baudos : piniginės baudos,vairavimo teisių ir laisvės atėmimas. “Štai tokios baudos turėtų būti.Tada Lietuvoje žmonės nebebandytų policininkus papirkti . Juk saugus greitis-mažesnė avarijų ir žūčių tikimybė,”-įsitikinęs jau dešimtmetį svetimoje šalyje dirbantis vairuotojas.

2017-05-19 14.36.00

Irena Valužė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: