Irena Kvedarienė :”Viską darau savo malonumui”

Tautodailininkės Irenos Kvedarienės pomėgis medžio raižiniams, kaip ir daugelis kitų dalykų , kuriuos ji gyvenime surado, yra neatsitiktinis.  Šiandien moteris  taip pat savęs neįsivaizduoja   be dainos, šokio , bendravimo su žmonėmis, savo sodo , naujai  atrasto pomėgio – audimo , poezijos . Už  tai, kuo ji šiandien gyvena  –  dėkinga Aukščiausiajam , nes „ Dievas veda ir globoja mane “,- įsitikinusi ketvirtą dešimtį Palangoje gyvenanti  ir gyvenimu besidžiaugianti brandaus amžiaus sulaukusi moteris. Svetingai atvėrusi savo namų duris ponia Irena sako : “ Viską ką darau gyvenime, darau savo malonumui „ .

„ Nesu parejūnė “

Iš Plungės rajono į Palangą atvykusi gyventi I. Kvedarienė „ parejūne “ (atvykėle) save nelaiko. Daug metų moteris dirbo apželdintoja Palangos botanikos parke ,  Dailininkų kūrybos namuose, „Baltijos“ poilsio namuose . Užaugino ir į gyvenimą išleido dvi dukras ir sūnų, šiame mieste ji sutiko puikių žmonių ,  turi draugų, kurie bėdoje jai ištiesė pagalbos ranką.  Anot jos , viskas gyvenime vyksta cikliškai ( ar taip turėjo būti – ji nežino, bet jei įvyko – faktas, jo nenuginčysi ) . Kaip kiekvienam žmogui , taip ir jai duoti išbandymai skirti tam , kad įvertintum gyvenimą ir nebekartotum savo, ar kito žmogaus padarytų klaidų. Ponia Irena nuo vaikystės visada norėdavo pateisinti žmogų. Jaunystės metais buvo sugalvojusi studijuoti teisę , nes norėjo  kovoti už teisybę . Anot jos, ir nusikaltėlis yra Dievo kūrinys , „  jeigu tą gėrį matai, tai jį ir iškeli “ .  Moteris prisiminė atvejį , kai trumpam buvo įsidarbinusi   vaikų darželyje . Prabėgo daug metų  , bet ji iki šiol  mena  žydraakį berniuką , kuris grupėje ištisai krėtė įvairias „ zbitkes “ ( šunybes ) . Jos manymu , jis tai darė todėl , nes gerai  žinojo, kad jį vis tiek nubaus. Irena žiūrėdavo į tą neklaužadą ir galvodavo, jog reikia tą vaiką imti ir pagloboti . Prieš užmingant jam ką nors papasakodavo , ar kokią knygą paskaitydavo, už  gerus darbus – visada pagirdavo. Ilgai netrukus jos Linelis tiesiog prie ponios Irenos sijono prisirišo.

„ Kas yra brangiausio žemėje ? “- klausė ji manęs, ir tuoj pat pati įvardijo  :  vaikai, šeima, augalai. „ Kuožnas medis yra kap vaks, kiekviena gėlelė tavo ronkomis nučiupinėta“,-  jau apie savo sode užaugintus medžius ir augalus gražia žemaitiška tarme pasakoja I.Kvedarienė.  Sodas poniai Irenai teikia  atgaivą , o gamtoje  ji pailsi.

Atgijęs medis

Anot tautodailininkės , drožimas – tai medžio gyvenimo pratęsimas. Rodydama darbui paruoštą liepos medžio ( liepa – minkščiausias  medis) keturkampę lentą  pasakojo, jog prieš dešimt metų sūnaus mokytojo padovanota tokia lenta ir buvo jos pirmasis darbas , kurį jį atliko pasirinkusi religinę temą . Prieš tai ponia Irena  buvo prakalbinusi ąžuolinį  medį – ąžuolinės skulptūros – „ Rūpintojėlis,“ skulptūra  tėvelių atminimu .  2013 metais Kretingoje įvykęs seminaras norintiems išmokti medžio raižinių meno  paskatino ponią Ireną imtis medžio raižybos . Atliktas medžio raižinys grafikos būdu yra perkeliamas ant popieriaus lakšto. Tokiu būdu ant popieriaus perkelti medžio raižiniai šiandieną atgyja šventųjų paveikslais, kurie sukabinti  ant ponios Irenos namų sienų,  Darbėnų bažnyčioje , kartas nuo karto eksponuojami parodų salėse.  Tautodailininkė yra surengusi daugiau kaip dešimt personalinių parodų, kas met dalyvauja respublikinėje parodoje – konkurse “Aukso vainikas “. Klaipėdos zonos meistrų parodose yra laimėjusi  trečią ir  pirmą vietas. Irenos Kvedarienės darbai eksponuoti respublikinėje parodoje “Pasaulis namuose” ir tautodailės 50 – mečio jubiliejinėje parodoje Vilniuje.

Tautodailininkė –  kuklus žmogus , nemėgstanti girtis.  2015 metais Klaipėdos zonoje Irenai Kvedarienei buvo suteiktas geriausios  metų  liaudies meistrės vardas .„ Seniai tas buvo ,  nerašykit , galvos, kad pasigirti noriu “,- sako ji ir skuba papasakoti apie kitus savo darbus.  Štai (rodo)  – „ Sopulingoji “ yra dalyvavusi respublikinėje parodoje , štai kitas , Palangos bažnyčios Šv. Marijos altoriuje esantis atvaizdas , šiandien   eksponuotas Vilniuje.

-Ponia Irena, ko norėtumėte palinkėti jauniems žmonėms , kurie norėtų pradėti kalbinti medį ?

– Kuo beužsiimtų ,  viską darytų su didžiule meile.

-O ką dar Irena  mėgsta daryti ?

-Geriau jūs paklauskite , o ko aš nemėgstu daryti? (juokiasi) ir skuba  mane pavaišinti rugine douna (duona), kurią ką tik pati  iškepė.

Kaip išlaikyti meilę?

Besišnekučiuodamos prie puodelio kavos ir tepdamos medų ant gardžios duonos riekių kalbamės , jog lietuviai iš tiesų yra menininkų tauta. Juk malonu gatvėje pasižiūrėti kaip skoningai apsirengusios mūsų moterys , kaip jos gražiai tvarko savo buitį , turi įgimtą grožio supratimą . Bėda ta , kad  galbūt mes ne visada sugebame savyje  tai  atskleisti. Dažnai šeimoje esame piktos ir nelaimingos.

–Šeima yra valstybės pagrindas. Kaip, ponia Irena , iki pat gyvenimo pabaigos išsaugoti gražius tarpusavio santykius šeimoje , gal žinote kokį savą „receptą“ ?

– Žinau. Tai – tikėjimas į Dievą. Gyvenat pagal dešimt Dievo įsakymų  išlaikysite tą meilę. Lankau bažnyčią ir dažnai pastebiu kaip kunigo ištarti žodžiai  atėjo man  tiesiai širdį. Šių žodžių man labai reikėjo. Esu atradusi „Marijos radiją“. Kiekvieną vakarą pasiklausau jos, yra ko pasimokyti iš kitų žmonių išgyventų istorijų atrandant kelią į Dievą.

Ne viską ir aš žinau. Jei paklaustumėte apie prekybininkus – nieko nepasakyčiau. Savo gyvenime esu susidūrusi su miškininkais,  gėlininkais , tautodailininkais , poetais. Jaunystėje rašiau eiles apie meilę, ir dabar kai kada žemaitiškai užrašau.

„Mėguva- mano namai“

Folkloro ansamblį  „Mėguva“ Irena Kvedarienė lanko  jau dešimtį metų. Ji nė neabejojanti,  jog šis ansamblis yra tapęs jos antraisiais namais. Ką tik ansambliečiai sugrįžo iš tarptautinio folkloro festivalio „Ant vandens“ , kuris vyko Jurbarke. Pasak Irenos Kvedarienės , kiekvienas festivalyje dalyvavęs ansamblis reprezentuoja savo kraštą  dainomis , muzika , tarmėmis. Šiais metais folkloro ansamblis „Mėguva“ važiuos į Graikiją. Kretoje ansambliečiai pristatys savo kraštą. „ Jei medžiui , ar „ skudurėliui “ gali pratęsti ( neišmetant) jo egzistavimą , tai folkloras –  žmonių bendravimas,  žinios, naujos dainos “,- sako ji.  Daina yra jungianti , todėl , anot Irenos , festivalio dalyviai „ turavodami“ ( pritardami ) kalbos barjero nė vienas nejaučia. Tarp liaudies dainą mylinčių žmonių to niekada nebūna.

„Tikiu Lietuvos ateitimi “

Irena septintas vaikas gausioje tėvų šeimoje. Ji gimė ir augo „ kolhozų metais “. Kiek save prisimena , duonos jai užteko, tačiau vyresniems broliams yra tekę sunkesni laikai: eidami į mokyklą kartais ir viena pora batų dalindavosi.   Irenos tėvai daug iškentėję . Gyveno  kaime , vienkiemyje , prie miško. Naktimis ateidavo tai stribai , tai apsimetėliai , ar partizanai.

Sovietiniais metais daugelis žmonių taikėsi prie valdžios.   „ Esame mes visi apvogti.“,- liūdnai taria  Irena.  „Tėvukas eidavo pirmas į balsavimą,  kad parsineštų bulkelę, o teisybę bijojo pasakyti net savo vaikams “

Irena Kvedarienė – sausio 13-osios prie Parlamento dalyvė ir  liudytoja ( niekas nežinojo, kad taip įvyks ) . Ji skubėjo į Baltijos kelią kartu su milijonais kitų bendraminčių norėdama apginti savo artimuosius, kurie  savo laku negalėjo savo vaikams pasakyti  tai , ką akyse  matė , o širdyje jautė.

-Ponia Irena , ar tikite dabartinės Lietuvos šviesia ateitimi?

-Tikiu. Reikia tikėti, nes jei netikėsi, tai žiūrėdamas į pelkę –  pelkę  ir matysi, o jei į dangų – žvaigždes pamatysi . Džiaugiuosi nauju Lietuvos  gyvenimu.

-Ar neerzina jūsų nesutarimai dabartinėje valdžioje?

-Ne, visais laikais buvo nesutarimų.

 

“ Kaip reikės viską sutalpinti? ”

Apžvelgusi savo kambarėlyje bareljefines medžio lentas, šūsnis paveikslų , sukištų į popierines dėžes, liaudies meistrė suka galvą kur reikės viską padėti , nes darbų jos namuose vis daugėja ir daugėja. Ranka parodžiusi ant žemės jos rankomis išaustą kilimėlį , prisipažįsta : “ Patinka labai austi, norėčiau namuose savo stakles turėti,  norėčiau pabandyti įkonas daryti, bet ten labai dideli reikalavimai (jos vaikai – dukra su žentu tuo užsiima ), juk Irena buvo Bizantijos imperatorienė, ikonų saugotoja ”,- šypsosi šio vardo turėtoja.  Kampe , už  “ pasoginės ” (kraitinės) spintos ir verpimo ratelio ji man rodo skulptūrą, kurią padarė  savo dukrai , kai ši laukėsi vaikelio. Ilgisi močiutė savo anūkės. Šiandien ji gyvena ne Lietuvoje, bet tiki , jog ilgai netrukus  šeima  sugrįš į namus.

Atsisveikinusi ir uždariusi šios mielos , talentingos ir dvasiškai stiprios moters namų duris , pagalvojau: pasisekė Saulėtekio tako gyventojams,- ir lietui lyjant šioje gatvėje visada bus  jauku ir šilta.

 

Svečiuose pas tautodailininkę Ireną Kvedarienę

Irena Valužė

Ledo muzika, arba vienos moters dienoraštis

Kartais žmogaus gyvenimas per vieną minutę praplaukia lyg kino filmas: su savo scenarijumi, režisūra ir aktoryste jame. O po to ateina noras visa tai įamžinti.

Ledas ištirpsta, pasilieka muzika

Ankstus rytas. Saulė įsiskverbusi į kambarį visų pirma apšviečia koklinę krosnį. Lovoje, iš po didžiulio patalų kalno kyšo mažos mergaitės nosis  ir dvi jos akys. Kambaryje šalta. Krosnis jau atvėsusi, todėl , jei iškištų iš po patalų galvą, galėtų ir garus išpūsti . Rytmetinės saulės spinduliai  atsitrenkę į koklinės krosnies plytelių glazuruotą paviršių , blyksi jos ornamentuose . Kartu su  saulės zuikučiais  mergaitė žaidžia savo įprastą žaidimą. Jai atrodo , kad ten , ant  krosnies ,  yra nupiešta daug mažų vaikiškų vežimėlių, tad prisigalvodama įvairiausių istorijų , ji dalyvauja didelių tetų ir dėdžių gyvenime.

Šitaip gulėti galėtų ji ištisą dieną. Po patalais šilta , niekur skubėti nereikia. Mergaitė šeimoje mažiausia , galimai  daugiau palepinta , nei jos dvi seserys, todėl naudodamasi pagranduko šeimoje privilegijomis, ji niekur  ir neskuba.  Mergaitė turi ir vyresnį brolį, juodu vienas kitą labai myli, tačiau jo beveik niekada namie nebūna. Ir dabar jo nėra . Jis išvykęs į mokslus.

Už koridoriaus , virtuvėje ,  seniai šilta. Paryčiais į namus sugrįžo tėvas . Jis  iš jūros parnešė suledėjusius tinklus ir juos  sukabino virtuvės palubėje ant specialiai tam skirto kablio. Mergaitei visada patikdavo žiūrėti į šį keistą  reginį. Ką tik iš  jūros ištraukti tinklai  blizga , sukasi , o ledo gabalėliai , atsitrenkę vieni į kitus , skamba lyg muzika. Tas skambesys  kažkoks ypatingas. Jis ramina jos mažą širdį pajauta, jog šis garsas išliks amžinai. Tačiau ledai šilumoje labai greitai ištirpdavo, palikę tik prisiminimą apie jų kerintį grožį.

Aš esu. Tai- mano gyvenimas

Vaikystė yra nuostabi tuo , kad esant mažam tu pamėgdžioji suaugusių žmonių gyvenimus manydamas, kad jie, kaip pasakose, visada turės laimingą pabaigą. O kai tu užaugi , ir tavo gyvenimas prisipildo sklidina  taure,  tu ją  nori  išgerti kartu su kitais. Taip pasielgti nėra lengva. Reikia tam  sutelkti visas dvasines jėgas , ir tik tada,  kai  krūtinėje pajauti sprogstantį garsą – kalbėti… Žmonių apkalbos ar nuomonės  tau visai neberūpi . Tu nori garsiai visiems pasakyti : Aš  esu. Tai- mano gyvenimas.  Aš turiu priimti šią dovaną , kurią gavau gimstant  kaip duoklę Visatai, kad savo gyvenimu įrodyčiau dėl ko ir kam  atėjau į šį pasaulį .

Vaikystės prisiminimai daro stebuklus. Dėka jų, gimė ir šios moters dienoraštis.

 

Tėvų meilė vaikams besąlygiškai dosni, tačiau ne visada protinga

Iš mamos pasakojimų mergaitė buvo nugirdusi , jog ji į šį pasaulį atėjo laukiama. Tėvai pasimylėję nuėjo į kiną, o kai mama pasijautė esanti nebe viena,  tėvas  nusprendė, kad jo vaikelis bus artistas.

Šiaip ar taip, beveik prieš penkiasdešimt metų, šiltą bobų vasaros  vakarą , žvejo ir namų šeimininkės šeimoje gimė ketvirtasis vaikas – graži , maža mergaitė.

Gamta nepašykštėjo šiam mažam kūdikiui duoti šiek tiek daugiau dailumo , nei  vyresnėms jos seserims. Jos buvo daugiau panašios į tėvą , o ji su broliu – į mamą. Už tokią išdavikišką genų paskirstymą  vaikystėje jai nekartą teko ir nukentėti. Kartą  jos vyriausioji sesuo  vos nepaskandino ją išmatų duobėje supykusi, kad mama jaunėlei nupirko baltus triušio kailinukus ir  dar liepė seserį “daboti”. Nežinia ką ši mažoji auklė  galvojo laikydama kūdikį virš lauko tualeto duobės. Aišku tik viena: ji  pyko už tai , kad  mažoji sesuo pagrobė iš jos vaikystę. O nauji  kailiniai? Beabejo, ji taip pat tokių norėjo…  Vaikai skaudžiai išgyvena neprotingai tėvų skirstomą meilę,- vienam daugiau , kitam – kiek liks. Tokia tėvų meilė gyvenime pagimdo  aibes nesutarimų , pykčio , širdgėlų , kurios vėliau išsigimsta į nesąmoningus poelgius vienas kito atžvilgiu.

Žmogus į savo vaikystės kiemą sugrįžta sendamas. Senti, tai ne reiškia matyti save vien tik iš fiziologinės pusės. Greičiausiai ši samprata susyjusi su save atradusiu ir pilnavertiškai  suvokusiu žmogaus gyvenimu žemėje. Deja , iki šio supratimo praeina keli tūkstančiai metų : pažinti, kentėti , suprasti , atleisti , pamilti , mylėti.

 

Vaikystės kiemas – atverti vartai  į ateitį

 

Kiek ji save atsimena , jos vaikystės kiemą supo labai gera aura. Jei aiškeriagiai gali pamatyti žmogaus aurą , tai paprasti žmonės  savo vidumi jaučia tą šviesą ir šilumą, kuri šildo juos nuo vaikystės iki pat gilios senatvės. Šiai mergaitei likimas buvo padovanojęs augti pasakiškoje vietoje. Jos namų langus kutendavo nuo vėjo besiplaikstančios pušų šakos, naktimis ji klausydavosi monotoniško jūros ošimo . Jūra buvo čia pat, už miško. O kaip kvepėjo kiemas, nulytas pušų sakais …

Deja , jūra ne visada būdavo draugiška , kartais ji priversdavo krūptelti ne tik mažo vaiko širdį.  Namiškiai visada žinodavo, jei klykdamos žuvėdros be paliovos suka kieme ratus  – lauk audros. Šiaip  mažame pajūrio miestelyje audrų nelabai kas bijodavo , jos būdavo dažnas svečias . Jos ateidavo  neprašytas ir nelaukiamas. Ypač didelių audrų ir štormų baimindavosi žvejų šeimos. Logiška,  yra buvęs ne vienas atvejas , kai  negailestinga jūros banga pasiglemždavo žvejų valtį, todėl žvejienės,  atėjusios ryte prie molo ir nesulaukusios iš jūros grįžtančių savo vyrų , klykdavo baisiau  nei tos žuvėdros mergaitės kieme . Tik jų riksmas buvo nebilus , jos  klykdavo  tiesiai sau į  širdį, ir ,tik moterų gilūs atodūsiai ir iki kraujo suspausti kumščiai išduodavo  jų skausmą.  Tokie matyti ir išgyventi vaizdiniai jūrą žmogaus sąmonėje padaro ne tik romantišką , tačiau ir baugią.

Mergaitės tėvai ir seneliai buvo žvejai. Daugiau nei prieš šimtą metų statyta senelių troba buvo bene viena pirmųjų namų mažoje pajūrio gyvenvietėje. Iš šios gryčios į pirmąjį pasaulinį karą buvo išėjęs mergaitės senelis. Senelio neaukštas stotas ir begalo efektingi ūsai žavėjo mergaitę. Jis visada sėdėdavęs erdvioje gryčioje,  tik jam skirtoje vietoje-  ant savo paaukštintos taburetės, ir, papsėdamas   pypkutę atrodė stiprus ir galingas, nors daugelį metų reumato išsuktomis kojomis sunkiai vaikščiojo, o susuktais rankų pirštais  vos nulaikė šaukštą sriubos lėkštėje. Nesusitaikydamas su negalia bočius ( taip mergaitė vadino) buvo piktas. Mergaitė visada jo bijodavo, todėl atėjusi aplankyti savo mylimos močiutės, visada stovėdavo nuo jo atokiau. Juk bočiaus rudoji lazda galėjo pasiekti ir ją. Kai dar bočius vaikščiojo, yra mačiusi , kaip jis, pasidėjęs ant kaladės  vištas, nukirsdavo joms galvas. Vištos, paplūdusios krauju, dar keletą sekundžių bandydavo pakelti sparnus manydamos, jog čia tik pokštas, dar galima pakilti…Deja ,  migla aptrauktomis akimis jų galvos liūdnai gulėdavo ant kaladės saulės nutviekstame kieme.

Keistas žmogaus gyvenimas, galvodavo mergaitė . Iš pradžių žmonės laukia gyvybės. Štai, iš kiaušinio išsirita gražus viščiukas. Rodo jį savo vaikams, anūkams . Sunerimę  per naktis budi kol apsiveršiuos jų karvė. Ryte atėję į tvartą džiaugiasi ką tik gimusiu padarėliu. Apsiseilėjusį ,  ant laibų ir  drebančių kojų   vos bepastovintį  gyvulį didžiuodamiesi rodo jį kaimynams . Žmonės skuba gyvūlėliams duoti vardus,  bet , žiūrėk , praeina keli mėnesiai ar metai, kaip veršiena   ar vištienos sultinys garuoja ant  žmonių stalo.  Prie nuomonės- užmušk silpnesnį, vaikai pratinami jau nuo pat vaikystės.

Mergaitė sunkiai išgyvendavo gyvulių netektis. Kai gyvuliui ateidavo egzekucijos diena , ji išbėgdavo iš namų ir slėpdavosi pajūrio miškeliuose.  Jai  taip pat buvo koktu  žiūrėti ir į tėvo iš jūros  namo parvežtus pilnus ūdų  krepšius . Tuose krepšiuose aštriais kabliukais paspringę unguriai raitydavosi tarsi gyvatės. Ji buvo girdėjusi , jog jūroje ši  žuvis minta skenduoliais , tad mamos pagamintas ungurys  ant pietų stalo jai kėlė vaizdinius, kuriuos ji ne kartą regėjo pajūryje . Skenduolių vasaromis ji buvo mačiusi tiek ir tiek … Kiek paaugusi  ji suprato, kad pardavę žuvį tėvai vaikams  nupirkdavo duonos ir saldainių.

Laukimas turi savo spalvas

Mergaitės mama kas vakarą sėdėdavo virtuvėje prie lango ir klausydavosi ar nepakils lauke vėjas. Toje vakaro šviesoje mamos kontūrai nusidažydavo pilka spalva. Tas vaizdas mažam vaikui primindavo akmenį, nes  jis dvelkė kažkuo itin kietu ir šaltu. Kai mama paskęsdavo  laukime,  prie jos mergaitė bijodavo  prisiartinti. Ir tik tada, kai jos lieknas kūnelis susiliedavo su vakaro šešėliais , ji išdrįsdavo užsiropšti mamai ant kelių ir taip jai padėti klausytis , ką lauke sako vėjas…  Ne duok , Dieve, jei  pasigirsdavo švilpiantis , į pušų kamienus besidaužąs  vėjo gausmas… Tada namus užvaldydavo širdį draskantis nerimas, kuris pavirsdavo mamos ašaromis ir poterių nuotrupomis jos lūpose.  Šis , iš proto varantis laukimo momentas vėliau mergaitės sąmonėje iškils  postamentu, ant kurio pastatyti kertiniai akmenys meilei, draugystei, pagarbai, atjautai ir ištikimybei. Ant jo dega amžinas šeimos židinys .

Rytą , kai  žuvimi kvepiantis  tėvo vežimas linksmai įriedėdavo  į kiemą, mergaitė matė be galo laimingą savo motiną ir iš pasitenkinimo blizgančias  tėvo akis.

Jūron išplaukę žvejai jaučia savo mylimąsias.  Meilės galia – tarsi  lynai , prie kurių pririšamas laivas. Jam nuskendus – žūva laivas , ne meilė .

Mergaitė dažnai prisimindavo savo  močiutę , kuri praradusi vieną iš savo keturių  sūnų,  pykdavo ne ant jūros , pasiglemžusios jos gražuolį vaiką , ji pykdavo,  kodėl jūra nesugrąžino  sūnaus  kūno į žemę.

Žvejų žmonos- moterys be savo gyvenimo

Mergaitės močiutei, mamai ir jai pačiai likimas lėmė būti žvejo žmonomis. Mokėti laukti yra didžiulis menas. Jo reikia mokytis visą gyvenimą. Kai vyras uždarydavo lauko  duris prieš tai pabučiavęs jos miegančius vaikus ir apsiverkusią ją pačią,  jau nuo tos minutės ji žinodavo, kad visos mintys, visi jausmai ir visa širdis paskendo laukimo gelmėje. Ilgesys yra  nenusakomas žodžiais. Jo gelmėje sustoja laikas. Gyventi, rūpintis buitiniais dalykais, spręsti gyvenimiškas problemas nėra taip sudėtinga. Tai – lyg kasdieninis darbas stovint prie konvejerio. Jei nori ,kad darbas eitųsi sklandžiai ir be broko – turi kantriai atlikti tau pavestą darbą.  Niekur nuo jo nepabėgsi, o tavo mintys visą laiką surištos su tuo žmogumi, kurio tu lauki.  Prabėgus daugeliui metų ir išgyvenusi šį jausmą, ji tuo labai didžiuosis.

Jaunystės šėlsmas- lyg vėjas, jo nesulaikysi

Kaip į lagaminą mes viską susikrauname išeidami iš  savo tėvų namų.  Mergaitė iš savo tėvų namų  išsinešė tėvo ir mamos santuokoje nugyventų metų modelį. Jis buvo labai paprastas : vyro ir moters gyvenimas šeimoje turi eiti vientisa linija : kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus – Ciesoriui. Kad santuoka būtų sėkminga, abu sutuoktiniai turi nepamiršti dešimt Dievo įsakymų, daugiau nieko.

Kadangi mergaitė  buvo romantiškos prigimties , tai romantiškų pažiūrų vyrukai dažnai sukiodavosi apie jos namus. Jai patiko bohemiškas gyvenimo stilius. Pati anksti pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame tilpo visos jos svajos, jaunatviškas maksimalizmas , ir ,aišku savaime, pirmieji jausmai gimę priešingos lyties atstovams. Ji pirmą kartą savo dienoraštyje prabilo apie skausmą , liūdesį , vienatvę, kurių dar nebuvo . Ji nežinojo kas slypi po šių žodžių skraiste. Paragauti tikrojo jos skonio neišvengia nei vienas žmogus. Tik vienam ši skraistė atsidengia ankščiau, kitam- žymiai vėliau. Kodėl taip yra? Matomai, žmogus kartais pats sau prisišaukia bėdų visai to nenorėdamas. Taip nutiko ir šiai jaunai merginai . Kai ji pavargo klausytis apie jos bendraamžių kuriamas  ” fiks” idėjas,  ji sutiko jauną vaikiną, kuriam visa tai kuo ji gyveno anksčiau buvo svetima. Jis buvo žvejys.

 

Ah, tas muselyčių vynas

 

Jūreiviai greiti žmonės. Jie žino, kad laikas krante yra suskaičiuotas, todėl jau antrą jų pažinties dieną jaunuolis atėjo į merginos namus, o ši iš molinio gaidžio pildama į taures mamos pagamintą vyną, raudo. Nežinia dėl ko, gal dėlto, kad  iš gaidžio gurklio į taures krito mažos muselės, ar dėl to, jog šis jaunuolis, visai nepanašus į tuos su kuriais ji draugavo, dirbo vyrišką darbą ir realiai mąstė apie gyvenimą. Tą vakarą raudo ir jaunuolis: gal nuo muselių, įkritusių į jo taurę, o gal ir nuo jaunos merginos kerinčio žavesio. Likimo kortomis nereikia lošti; bus taip, kas  turi įvykti. Jaunuolis , grįžęs iš jūros merginai  pasipiršo, o po mėnesio buvo atšoktos judviejų vestuvės.

Per jų jungtuves lijo liūtimi, nors šiaip tą vasarą saulė svilinte svilino žemę. Žmonės šnekėjo, kad bus derlingas gyvenimas, kiti – ašarų neišvengs. Buvo visokių kalbų, bet jie jomis netikėjo, nes buvo jauni .  Vestuvių dieną jaunuolis vilkėjo gražiu mėlynu kostiumu, o ji buvo nepakartojama savo žydra vestuvine suknele ir nuometu.  Mažame pajūrio miestelyje  toks apdaras buvo neįprastas .  Mergaitės draugių akys žibėjo paprasčiausiu moterišku pavydu. Nuotaka buvo laiminga, nes manė tinkamai pasirinkusi savo gyvenimo draugą. Dabar, prisiminusi savo vestuves galėtų drąsiai pasakyti: nereikia niekada skubėti tuoktis gerai nepažinus žmogaus ir nepamilus jo visa širdimi, nes norint išlikti savimi, teks visą likusį gyvenimą  kovoti dėl vietos po saule.  O patirtos gyvenimo pamokos – rūsčiai atsilieps ne tik tau pačiai , bet ir tavo vaikams. Tačiau iki to supratimo turi praeiti  labai daug metų…

Tąkart ,  vestuvių naktį , dvidešimtmečiams visa tai nerūpėjo. Per langą pabėgę nuo didelio būrio į vestuves susirinkusių draugų, giminių ,pažįstamų, jie laimingi lakstė pajūriais. Lijo lietus. Kažkokie atsitiktiniai praeiviai virš jų galvų laikė antklodę, kad jaunieji sesušlaptų, o jie kvatojosi vėjui , lietui , nes jų sielose šėlo jaunystė , vasara,  vestuvių puota ir naujai užsimezgęs gyvenimo žiedas. Jis žadėjo abiems didžiules permainas  jų likimuose.

Povestuvinėje kelionėje, kurią jiems dovanos artimieji, jaunavedžiai pasijuto iš tiesų laimingi. Nebebuvo čia žmonių šurmulio, nebebuvo skubos. Jie galėjo mėgautis laisve, duotais pinigais ir vienas antru. Įsimylėjęs jaunuolis kasdien dovanojo žmonai gėles, naktimis jie mylėjosi ir džiaugėsi galimybe būti kartu. Jau tada, tame senoviniame mieste prie jūros , jaunos moters krūtinėje įsižiebė  jausmas, kurio ji iki tol nebuvo pažinusi. Kas sekundę ji troško savo vyro artumos:  norėjo jį vieną matyti, liesti, myluoti.  Į jaunos moters  širdį beldėsi meilė. Ji atėjo nedrąsi, su baime ir tikėjimu patirti tai, ką išgyvena  visos ištekėjusios  moterys.

Kai moteris suprato, kad jos mylimasis greitai išplauks į jūrą, jos meilė įgavo pagreitį. Artėjantis išsiskyrimo laikas  skaičiavo valandas, minutes, sekundes, suduždamas į smulkiausias stiklo šukes, kurios  žeidė ne tik širdį . Su kiekvienu laikrodžio strėlės virptelėjimu, trumpinančiu judviejų buvimo  laiką kartu , įsitempęs moters kūnas rėkė iš nevilties ką nors pakeisti. Žinoma, laikas buvo jos priešas ir draugas. Jis sutuoktinius išskirdavo , o praėjus šešeriems laukimo mėnesiams, vėl sujungdavo drauge.

Išsiskirti buvo sunku visiems trims, nors juodu dar nežinojo, kad greitai taps tėvais.

Gyvenimas be jo pamokų – bedugnė, ten nieko nerasi

Šiai jaunai moteriai gyvenimas pateikė pirmąją pamoką: suprasti ir pajausti ilgesį. Laukimu  reikėjo gyventi: laukti laiškų, skambučių, telegramų ir skausmingai braukyti dienas mažyčiame kišeniniame kalendoriuje. Vakarais,  kai vaikai sumigdavo,ji atsisėsdavo virtuvėje prie lango ir žiūrėdavo  kaip tolumoje blyksi neoninė švieselė ant netoliese stūksančio šiluminės katilinės bokšto. Žiūrėdama į jį , ji mintimis nukeliaudama pas savo vyrą, pasakojo jam tai, kas tuo metu gulė jai ant  širdies.  Taip buvo lengviau laukti…

Pusmečiais laukti iš jūros grįžtančio vyro jaunai moteriai nepaprastai sunku. Bet ji ištverdavo. Jos ilgesys buvo jos viduje. Jo niekas negalėjo paliesti .  Jūreivių žmonos neša labai sunkią  gyvenimo naštą.  Jos atiduoda savo gyvenimą besąlygiškai tam, kurio laukia,  sau pasilikdamos tik mažyčius trupinius nuo pilnaverčio gyvenimo santuokoje stalo. Deja, šią auką  jos pasirenka pačios.

Liūtis per jų vestuves  prisodino vaikų kaip grybų. Pirmas pasaulį išvydo sūnus. Jis buvo angeliškai gražus ir mielas vaikas. Taip kaip buvo graži ir švari jaunų žmonių  meilė. Antroji gimė duktė. Ji buvo tėvo paveikslas. Vyras nepaprastai ją mylėjo.  Iki trečiojo vaiko gimimo prabėgs dar dešimt metų. Moteris, laukdama iš jūros grįžtančio  vyro  dirbo, mokėsi , augino vaikus ir manė, kad jos namai yra jos tvirtovė, kurios nevalia niekam sugriauti. Kad laikas neprailgtų, ji pati viena grąžino  buitį: dažė langus, duris, sienų apmušalais dailino buto interjerą, pirko ir  keitė baldus.   Vakarais ji mezgė drabužėlius visai šeimai.  Vyras, sugrįžęs iš jūros  sakė, kad jam nieko nereikia, arba pasijuokdavo iš jos įdėto triūso. Visa tai  labai skaudino. Nurydama susikaupusias ašaras ji dažnai  išeidavo paklajoti pajūriais galvodama, jog nesantaikos šeimoje praeina,  reikia tik ištverti, juk ir vėjai kažkada nurimsta…

Išplaukus vyrui į jūrą,  jiedu,  užmiršę barnius,  vienas kitam vėl rašė meile dvelkiančius laiškus, buvo dėmesingi sau  ir savo  vaikams.

 

Skausmą reikia pažinti. Jis turi tapti tavo draugu

 

Mes nė vienas nežinome, kas mūsų laukia rytoj. Sakoma, kad žmogų valdo likimas.  Likimas lėmė tą nepakartojamą vasarą susitikti su žmogumi, kuriam jaunystės metais buvo neabejinga. Tos kelios dienos praleistos kartu , moters širdyje sužadino aistrą . Ji vėl pajuto esanti mylima ir, žinoma, nusikaltusi savo vyrui.

Savo mylimus išduodame tada, kai širdimi pajaučiame apie jų išdavystes.

Dažnai vyrai, matydami savo moteris  stiprias, sąmoningai nori jas sugniuždyti, kad šios pasijaustų esančios silpnos, o tai reikštų- jie nori matyti jas savo vergėmis. Tai liečia silpnus vyrus. Tokie vyrai niekada nemato ką moteris veikia, kaip ji šiandien gražiai atrodo, kaip protingai pasielgė vienoje ar kitoje situacijoje. Silpni vyrai – taip kaip amžiams pasilikę mamos vaikai. Jei jais rūpiniesi, sprendi šeimos problemas, gamini valgį, tvarkai namus ir dar pasiruoši erotiniam vakarui – jie bus labai patenkinti. Bet jei pradėsi reikalauti sau dėmesio ir , ne duok , Dieve, pasakysi teisybę tiesiai išrėžusi jam į akis – lauk namuose audros. Geriausiu atveju jis pirmas trinktels duris ir bėgs pasiguosti kitai moteriai. Moterys yra kvailos priimdamos tokius bėglius  į savo glėbį. Jos tiki , jog jie pasikeis. Deja, dažniausiai  rytui išaušus ir aistrai nurimus,  tokie vyrai bidzena atgal į namus ir atsigula prie  šeimininko kojų,- iki  kito karto.

Taip atsitikdavę dažnai šios moters gyvenime. Bet jis, jos vyras, matyt dar nebuvo tvirtas savo pasirinkime. Jis vis laiku grįždavo į namus, rūpinosi vaikais ir dažnai žmonai kartodavo kaip ją mylys. Ji prie tų jo žodžių ir aikštingo jo  būdo priprato, nes dar jį labai mylėjo. Meilė  padaro žmogų aklą.   Rausdamasi giliai po žeme, tokia meilė daug ko nemato . Išties, neįdomus kurmio gyvenimas.

Išduotos moterys yra tartum bitės. Jos nenuilstamai kovoja už savo šeimos laimę. Jeigu  avilyje apsigyvena tranai, jos linkusios juos išmesti . Deja , ji taip negalėjo padaryti, nes jautėsi taip pat nusikaltusi savo vyrui. Norėdama visiškai užmiršti šį trumpą  savo meilės romaną ir sutvirtinti savo šeimą – ji  pagimdys dar vieną vaikelį.

 

Išdavystė – ilgalaikio veikimo nuodas

Šaltas žiemos vakaras. Greitai Kalėdos. Žmonės gyvena laukimu sušilti prie žvakių šviesos. Jie tiki, kad ta stebuklinga gamtos ir Dievo šventė atneš į jų namus šviesos, kažko nepaprastai gražaus ir neapčiuopiamo. Tai bus šventė ne tik kūnui, bet ir sielai. Todėl kalėdinių dovanų pirkimas turi magišką galią. Pirkdami jas galvojame, kad tuo  suteiksime džiaugsmą  brangiam žmogui  ir taip išreikšime jam savo atsidavimą. Spintos gilumoje gulėjo paslėptos  dovanėlės visiems šeimos nariams. Vyras, išvažiavęs į darbą  žmonai pasakė, kad  einąs tvarkyti reikalų. Prieš išeidamas jis nuprausė kūdikį ir į lovą atnešė žmonai puodelį kavos. Auginti vaiką, kai moteriai yra ne dvidešimt metų, nėra taip paprasta. Moterys per dieną išeikvoja tiek daug energijos, kad vakare užmiega taip pat saldžiai, kaip ir jos kūdikis. Moters namuose buvo dar du vaikai , kuriems taip pat reikėjo skirti nemažai dėmesio. Tačiau motina ir miegodama budi prie savo vaikų. Išgirdusi menkiausią subruzdimą, ji atsibunda labai greitai. Šį kartą ją pažadino ne kūdikio verksmas, bet negera nuojauta pajutus šalia savęs tuščią vietą. Kaip įgelta  ji pašoko iš šilto patalo ir puolė žiūrėti kelinta dabar valanda. Buvo labai vėlus metas. Ją apėmė paniška baimė dėl savo vyro.  Juk nėra buvę atvejo, kad vyras negrįžtų naktį ,arba kur nors užtrukęs jai nepaskambintų.  Miego neliko nei krislo. Ji  virpėdama stovėjo prie virtuvės lango ir žiūrėjo į brėkštantį rytą.

Rytas išaušo , tačiau jokios žinios iš niekur ji negavo. Į mokyklą išėjo sunerimę moters vaikai.  Netekusi vilties ką nors sužinoti, paskambino į greitąją pagalbą ir į policiją. Pareigūnai  jai pasakė, kad tą naktį jų mažame miestelyje nieko nebuvo atsitikę.  Moteris, lyg sužeistas žvėris, blaškėsi iš kampo į kampą nuo skruostų braukdama srūvančias iš akių ašaras . Nežinomybės skraistė užgulė moters pečius, ledo lytimi  pavirtęs laukimas  varė ją iš proto. Jei nebūtų kambaryje pravirkęs jos vaikas , manytų, kad namai virto šermenimis. Sugrįžusi į miegamąjį motina švelniai paėmė  kūdikį ant rankų.  Kūdikio saldus kvapas leido jai kiek nusiraminti. Vaikai nepaprastai sunkiais išgyvenimo momentais  neleidžia žmogui padaryti nepataisomų klaidų.  O ypač šis, dėl kurio buvo tiek daug abejota. Tai lemtingai  akimirkai, kai kažkas, rodos,  laikė ją  paėmęs už rankos ir neleido jo prarasti, ji bus dėkinga visą savo gyvenimą. Vėliau ji suvoks, jog tai buvo Dievo ranka.

Gyvenimas-teatras, žmonės- aktoriai

(V.Šekspyras)

Antra naktis taip pat praėjo bestovint  prie lango. Moteris jau buvo bepraradusi viltį, kad tuoj sučirkš telefonas ir jos mylimasis švelniu balsu praneš, kad jis kažkur užtruko ir tuoj sugrįš į namus. Vėjas, kartu su pūga stūgaudamas prie jos namo ir cypindamas gatvėje statybininkų paliktą geležinę tvorelę, varė ją į neviltį.

Ryte moters nerimas įgavo kitą formą. Jis tapo apčiuopiamu.

Ant naktinės lempos ji pamatė vyro paliktą vestuvinį žiedą. Vėliau jo bendradarbiai paskambino ir pranešė, kad jis gyvas ir sveikas. Moteris apkabinusi vyresniuosius savo  vaikus iš džiaugsmo pravirko. Kaip bus taip tegu būna, mirties ji niekada niekam nelinkėjo. Pyktis dėl  suteikto skausmo nieko gero nežada. Jis žmogaus kepenis paverčia korėtomis, o širdį užlieja tulžimi. Todėl tą dieną ji savo likimą pasirengė sutikti tokį, kokį jai davė gyvenimas.

Gyvenimas jai pirmą kartą padovanojo pamestos žmonos vaidmenį. Taip, vyras grįžęs namo pasakė, kad buvęs pas kitą moterį ir pareiškė, kad ją paliekąs. Dar paprašė išvirti  puodelį kavos. Šią žinią ji priėmė gana ramiai. Tačiau nuo to momento, kai kraujas sustingo jos gyslose, ji tapo aktore. Moteris su šypsena veide užkaitė virdulį, prieš tai pasakiusi savo vyrui nubėgti į parduotuvę ir nupirkti butelį šampano. Juk tai paskutinis kartas, kai jiedu dar gali pasėdėti dviese. Kol vyras užtruko parduotuvėje, paliktoji žmona apsivilko kažkada jo dovanotus baltus marškinius , pasidažė, stalą serviravo proginėmis taurėmis. Iš jų jiedu gerdavo tik per vestuvių sukaktis. Keturioliktą kartą jie gers nesulaukę vasaros vidurio. Šeimose laikomos tradicijos kai kuriais gyvenimo atvejais turi labai stiprią jėgą. Vyras sugrįžęs iš parduotuvės buvo  šokiruotas vaizdu virtuvėje. Pasipuošusi žmona  į puodukus pilstė kvapnią kavą ir šypsodamasi pasakojo, kad niekas taip nemylės ir nelauks jo , kaip mylėjo ir laukė ji su vaikais.  Ji jam padėkojo už pragyventus metus ir už tai, kad jis jai paliekąs didžiausią turtą – vaikus. Ji pasiliks su vaikais ir neleis jam jų lankyti, kadangi ji norinti, kad vaikai gyventų  kartu su ja ir kasdienybėje ir šventėse. Tuo momentu jai atrodė, kad toks sprendimas yra  teisingiausias. Vėliau ji suvoks, kad taip sakyti jai liepė  širdis. Ji nebūtų galėjusi jo matyti ateinančio pas vaikus ir išeinančio iš jos namų pas kitą moterį.

Pirma spektaklio dalis artėjo į pabaigą. Pakilusi ir, grakščiai pro langą išmetusi taures, savo vyrui pasakė, kad nebegalinti jam daugiau skirti laiko, kadangi reikia eiti maitinti mažylę. Vyras ,ištraukęs pluoštą pinigų siūlė juos paimti. Ji griežtai atsisakė juos paimti, pareiškusi, kad , jei jis juos paliks, ji tuos pinigus sudegins. Moters širdyje užvirs didybės manija savo skausmą priimti nuogą. Taip kaip pati jautėsi : visų akivaizdoje išrengta ir paniekinta.

Moteris sugrįžo į miegamąjį, kur jos lauks trys  vaikai. Sūnus ir duktė prigludo prie jos peties,  ieškodami atramos savo mažyčiame, tačiau jau skaudžiai juos nutvilkiusiame  pasaulėlyje. Vaikai išgyvena šeimynines dramas stipriau nei suaugusieji. Tačiau jie savo kančią uždaro ir neša kaip sraigės  savo nameliuose.

Vyras stovėjo tarpduryje sutrikęs. Išeiti jam  buvo sunku. Vakaro šviesoje ant lovos sėdinčių žmonių paveikslas, nusidažęs šiltomis ir jaukiomis spalvomis, kėlė jo širdyje sumaištį. Jis atsispindėjo  jo veide. Sūnus sutrikusiam tėvui priminė, jog jam laikas išeiti, o duktė, verkdama tėvo klausė: kur jis išeina? Mažiems vaikams yra  sunku išgyventi tėvų sukeltas šeimynines dramas.  Žmogus gimsta, auga ir jam jo tėvas ar mama yra patys svarbiausi žmonės. Apie tėvų neretai padarytas klaidas suprantame tik užaugę, ir smerkti, ar pateisinti jų poelgius negalime, tam reikia pačiam praeiti nelengvą gyvenimo kelią. Tačiau mažam vaikui praradimo jausmas yra tarsi gilus šulinys į kurį netyčia įkrito jo pats mylimiausias žaisliukas.  O kaip jį ištraukti, niekas negali patarti.

Kartais žmogaus keliai ir klystkeliai taip susipina,  kad ,rodos, eini nakties tamsoje lyg girtuoklis. Mėnulis apšviečia kažkokias rodykles, kelio ženklus, o kuriuo keliu pasukti –  neaišku.  Ne kitaip jautėsi ir paliktoji žmona. Ji vėl stovėjo prie virtuvės lango, vėl klausėsi širdį draskančio geležinės tvorelės cypimo, tik dabar ji mėnulio apšviestoje gatvėje matė savo vyrą, kuris vis kažkur pradingdavo… Gal tai buvo jos  įsiaudrinusios vaizduotės pasekmės , o gal – realybė… Ji ir šiandien to nežino.

Ryte, kai išgirdo vyro rakinamų durų garsų trakštelėjimą , moteris gulėjo lovoje. Akimirka jos galvoje šmėkštelėjo mintis, jog vyras sugrįžo pasiimti savo daiktų. Ji klausėsi  koridoriuje varstomų spintos durų girgždesio ir  jautė, kaip jos gyslose nustojo tekėti kraujas. Jai pasidarė silpna.

Nežinia kas tą naktį įvyko palikusiojo savo šeimą vyro galvoje. Gal jis išsigando pradėti gyvenimą iš naujo, o gal sugalvotas melas leido jam taip apsispręsti, bet jis sugrįžo į savo namus ne gyventi laimingam pačiam , o gyvenimą pragaru padaryti savo artimam žmogui. Šią tiesą, kaip ir daugelį kitų, ji supras žymiai vėliau.

 

Laiko dulkės nusėda auksu ant moters pečių

 

Nuo to lemtingo ryto praėjo dešimt metų. Užaugo ir į gyvenimą išėjo vyresnieji moters vaikai. Namuose širdį ramina mažoji dukrelė. Moteris vėl paskendusi  laukime. Tik jis dabar kitoks. Jis dabar nuspalvintas abejonėmis, išgyventais vaizdiniais ir kančia. Taip, ji visą tą laiką gyveno kančioje, nes jautė, kad vyras gyvena dvilypį gyvenimą: jam taip patinka, jo toks gyvenimo stilius.

Nieko nėra gyvenime skaudžiau už išduotą meilę. Atleidimo randai taip giliai įsiręžia į odą, sielą, kad rodos tavo kaklą apvijo šetonas. Jis traukia virvę: stipriau, lėčiau,  kartais visai pamažu… Tu nebejauti skausmo, tik jauti didžiulę baimę kada tai pasikartos iš naujo.

Dabar ji mąstė, ar reikėjo vaikams išsaugoti šeimą, laimės pagailėjus sau pačiai? Žinoma, vaikams  gerai turėti mamą ir tėvą. Tada jų taip skaudžiai nepaliečia aštrios gyvenimo briaunos. Jie auga tvirtesni. Tačiau  moteris save kaip auką guldo ant durklo ašmenų tikėdama, kad tuo išgelbės visą pasaulį. Ji daug kartų rinko save iš mažų gabalėlių ir lipdė save vis kitokią: gerą mamą, švelnią žmoną, seksualiai patrauklią moterį. Išgyveno ir finansiškai stiprios bei nepriklausomos moters įvaizdį. Tačiau jai nei viena rolė nepatiko, nes ji visada troško  būti  vieno vyro moterimi.   Kaskart žemindamas ją , pasityčiodamas, vyras  stūmė ją nuo savęs tolyn. Todėl dabar, prabėgus dešimtmečiui, ji save  įsivaizduoja jau visai kitokią: iškentėjusią, subrendusią, save pamilusią.

Šeštas pojūtis moteriai yra duotas jai gimstant. Ji visą laiką žinojo, jog vienodų žmonių nėra ir negali būti. Moteris gali pakeisti savo išorę, išsilavinimą, bet savęs ji niekada  nepakeis. Gyvenimas moteriai suteikia galimybę pabūti aktore.  Ji vaidina tol, kol vieną dieną supranta: pavargo, nebenori , ji nori būti  savimi. O tapus savimi, ji nori išsiaiškinti daugelį dalykų, kurie neleidžia jai ramiai gyventi.

 

Išbandymų jūra gilesnė už visas kitas pasaulio jūras

 

Likimas kartais dovanoja neįtikėtinas staigmenas. Kai atrodė, kad ji nebenori su tuo žmogumi toliau gyventi, likimas dovanojo jiems laiką pabūti kartu . Jiedu išplaukė kartu  į jūrą.

Tas, kas dar nepatirto, visada truputį baugina. Todėl jau pirmąją minutę, kai ji atsirado laive, nerimo akys buvo plačios. Noras išbandyti save neįprastoje situacijoje buvo stipresnis už baimę. Todėl šią kelionę ji priėmė kaip dovanotą likimo.

Tą šaltą žiemos vakarą, kai jų laivas pajudėjo iš uosto, ji stovėjo kartu su juo ant denio ir galvojo, kad abu plaukia į rytdieną, kurioje nėra praeities. Deja, praeitis, kaip tas nuvalkiotas šunytis, vis sliūkina ir sliūkina iš paskos. Kad ir kaip neišvaizdžiai jis atrodo,  tačiau negali jo paspirti, nes supykęs jis gali tau grybštelt  už kojos dar kartą .

Šioje kelionėje moteris suprato, kad noras laikytis už šiaudo – beprasmiškas.  Reikia keisti savo gyvenimą iš esmės. Ir toks momentas atėjo.  Jeigu ji šios progos  neišnaudos – praras save amžiams.  Ji nebijos tos lemtingos akimirkos. Ji drąsiai žiūrės jai į akis, nes būnant jūroje ir žiūrint į neaprėpiamus vandenyno tolius ji pajautė savo stiprybę. Mes bejėgiai prieš gamtą, tačiau mes pajėgūs atsispirti prieš mums siūstus išgyvenimus ir, apsivalius save iš vidaus, sutvirtėjus, sau pripažinti:esame tik dulkės beribiame žmonių okeane, tačiau jei stovi atsisukęs veidu į vandenis, jauti jėgą ir gyvenimo džiaugsmą.

Dabar moteris galvoja, kad išvažiuoti į kitą miestą, yra jos išsigelbėjimas. Nežinia kankina, bet ji ir į jūrą baiminosi plaukti. Ji tapo drąsesnė savo apsisprendime. Atsakomybės jausmo prieš savo šeimą ji nebejautė. Vaikai, perdaug ilgai užsibuvę prie mamų sijonų, gyvenime būna ištižę. Kuo greičiau jie pradės savarankišką gyvenimą, tuo jiems bus geriau. Aišku savaime, ryšio su vaikais ji neketina nutraukti. Tačiau  ji nebenori save  aukoti jiems. Prisiminusi artimųjų gyvenimus ji žino, kad noras vaikus pririšti prie savęs, užtikrinant saugią senatvę sau – rezultatų neduoda. Vaikai turi tapti tik gerais draugais, kuriuos malonu matyti, pasikalbėti, pasidžiaugti ir kartu paliūdėti. Gimstame vieni ir gyventi reikia pačiam. O kaip susiklostys tavo likimas, priklauso  nuo tavęs, nuo aplinkos ir nuo aukštesnių galių, kurios mums nežinomos.

Kiekvienas mes galime papasakoti apie savo gyvenimą, jei esame nemažai jame pagyvenę .  Kančia žmogų, ypač moterį, padaro labai tvirtą. Su metais ji tampa lyg ąžuolas, nė žiemą nenumetęs savo lapų. O kai pasijauti esąs žymiai tvirtesnis nei buvai , prisimeni vaikystę ir savo kiemą. Sugrįžti ten, kur bėgo nerūpestingos dienos, kur šildė tavo basas kojas vasaros lietūs, kur gulėdama šaltoje troboje supratai, kad ten, už sienos, yra suaugusiųjų pasaulis, karšta ugnies liepsna ir tinkluose skambantys ledukai. Jie ir dabar skamba tavo ausyse kaip nuostabiausia vaikystės muzika.

Irena Valužė

 

TakasDSC02425

Vaškinių figūrų parodą mėgsta žiūrėti ir vaikai,ir suaugę

 

Armen’as Arutjunjan’as -skulptorius, vaškinių figūrų parodos administratorius , įsitikinęs, jog skulptūros,kurias jis jau ne vieną vasarą pristato Palangoje, yra kruoštaus ir sunkaus darbo rezultatas.

Nelengvas darbo procesas

Šiuo metu Palangoje yra eksponuojamos 37 –ios vaškinės figūros , mainų principu atsivežtos iš Olandijos, Belgijos meistrų, bei  Sankt-Peterburgo muziejaus.

Norint sukurti identišką, pasirinktam personažui vaškinę figūrą,visų pirma ją reikia visapusiškai išstudijuoti,-pasakojo parodos šeimininkas.  Panaudojant kino, foto( jei tai istorinė asmenybė- visi rašytiniai bei vizualiniai šaltiniai),surenkama informacinė bazė. Vėliau sukuriamas  bendras jos siluetas. Kiekvienas pasirinktas asmuo yra skirtingas: harakteriu, mimika, laikysena, odos bei plaukų struktūra. Kaip žinia,žmogus metų tėkmėje pasikeičia,tačiau yra tam tikri veido bruožai,kurie niekada nesikeičia,-sakė jis. Tai žmogaus akys, antakiai, nosis, žandikaulis, lūpų prorėžiai, galvos palenkimas. Darbo eigoje iš molio nulipdytas modelis pernešamas į gipsą,iš kurio padaroma jo forma ir tada yra užpilamas vaškas. Ir tai dar ne viskas,-sakė skulptūrų meistras. Kiekvienas žmogus skiriasi savo kūno bei plaukų struktūra,todėl labai svarbu surasti visus atspalvius,kurie būtų identiški pasirinktai asmenybei atskleisti. Kad sukurtum vaškinę figūrą,prie jos pluša nuo 15 iki 18 įvairiausio profilio specialistų. Vienos figūros padarymui  užtrunka mažiausiai pusę metų.

Sunku skulptūras transportuoti

Pasaulio garsiausiuose vaškinių figūrų muziejuose visi eksponatai rodomi prieblandoje (veide nesimato defektai),Palangoje vaškinių figūrų veidai yra apšviesti. Žmonėms specialiai  norima parodyti kiekvieną veido ir odos štrichą. Vaškinių figūrų akys-tai kvalifikuoti medicininiai protezai,kur kiekvienu atveju jie tarsi stebi tave,-pasakojo parodos autorius. Atsivežti ir prižiūrėti skulptūras nėra taip paprasta. Patalpa nėra idealiai pritaikyta eksponatams (vaškinių figūrų muziejuose yra specialus mikroklimatas),todėl norėdami figūras išsaugoti,tenka kartą per mėnesį jas nuvalyti. Tomis dienomis paroda yra uždaroma. Eksponatų negalima liesti ,jos nėra stabiliai prie žemės pritvirtintos, be to išsitrins  „odos“ štrichai,-sakė vaškinių figūrų meistras. Skulptorius parodė alkoholiko skulptūrą,kur lankytojai neiškenčia  ir paliečia išmaldos prašantį delną. Delnas nublizgintas, ant jo sunku beįžiūrėti odos raukšlelių. Anot menininko,parodos lankytojai yra patenkinti pateikta išsamia informacija apie kiekvieną eksponatą.

Apie menininką

Palangoje skulptorius jau ne vieni metai džiugina meno mylėtojus įvairiais savo darbais. Anksčiau yra publikai pristatęs tapybos darbus,o prieš porą metų mikrominiatūrų ekspoziciją,kur išilgai perpjovus plauką ,jo viduryje įmontuojama miniatiūra (fudbolo aikštė ,žmonės ir  judantis kamuolys).

Armen’as Arutjunjan’as daugiaplanis meninkas. Į Palangą atvažiavo iš Estijos,   savo draugo Nerijaus Stasiulio (buvęs kultūros centro direktorius) kvietimu,  dabartinę vaškinių figūrų parodą surengė kito draugo pagalba ( buvo nenaudojamos patalpos). Anot skulptoriaus, jis galvoja kitais metais vaškinių skulptūrų parodą Palangoje praplėsti (tikėtina,kad ekspozicija užims antrą pastato aukštą) ir pristatyti publikai.Ypač,anat jo, vaškinių figūrų skulptūromis džiaugiasi vaikai.

Vaškinių figūrų paroda Palangoje,Vytauto gt.67 ,atidaryta kiekvieną dieną ir veikia iki 10 val.vakaro .

 

 

 

 

 

 

Palangos vaškinių figūrų parodos fragmentai

Irena Valuze

Iš naujo pražįsta Kalėdų gėlė

Karai,kraujas,bėgimas į niekur, vaiko ašara pasiklydusi vaikystės sode

Naktys žvaigždėtos,apniukusios,šaltos

Šiltas guolis,- kaip gera turėti namus.

Tramvajai,mersai, raketos išprotėjusiais greičiais

zuja kartu su žiopliais,pripažintais, benamiais , kunigais ir žudikais…

Toks keistas pasaulis

su Brodskiais,Kantais , Tilvyčiais , Nerimi, Manimi, Tavimi

ir tais, kurie ugnį paleidę į žmogų tiki sulaukti aušros?..

 

Už lango virkauja senas grotuvas:“Pakabinkim ,pakabinkim ant eglutės baltą,baltą nosinaitę nusišluostyti akims…“

Laimingas kūdikis užmiega ant motinos rankų

Tykiai pateka saulė

Iš naujo pražįsta Kalėdų gėlė

2016-09-16-10-27-24

Džiaugsmingų Šv.Kalėdų ir Naujųjų Metų

Irena Valužė

Giminiški

(mintys balsu)

Kiekvieno augalo šaknys ir šakos teikia pavėsį ir Žemę maitina. Atslinkus sausrai, užklupus pūgai ar uraganui, vienas prie kito, vienas prie kito ,kartu (  nei džiaugsmo, nei vargo visai nematyti). Senstant , išmėtęs riešutus – savo vaikus( brolius ir seseris)  augalas ramus pilnatvėje savo.  Negandoms atslinkus, visi suremia galvas,- nepalieka bėdoj.Sulai nustojus tekėti -augalas miršta.  Toks dėsnis:sunykti, supūti, ar išrūkti per kamino angą. Vaikai (broliai ir sesės) , sopulingais veidais susiglaudę, greitai vienas kitą pamiršta. Tolių toliais nutolę augina savo vaikus (brolius ir seseris) .Vieną saulėtą dieną , šalnos pakąstais lapais  išeina ( vienas paskui kitą, vienas paskui kitą) ,-visai netoli – nuo aušros lig aušros mylėti save ,kaip artimą savo.

WP_000077

žiedas prie žiedo

Irena Valužė

Odė Pavasariui

image

Pavasaris man, tau, žemei, kūnui, sielai ir AMŽINAM GYVENIMUI

Kas būtų,jei jis NEATEITŲ?

Milijonus metų prašytume LEIDIMO

ATGIMTI ….

Irena Valužė

Image

Ledo muzika ,arba viena gyvenimo istorija

Ankstus rytas. Saulė, įsiskverbusi į kambarį visų pirma apšviečia koklinę krosnį. Lovoje, iš po didžiulio patalų kalno kyšo gulinčios mergaitės nosis ir dvi akys. Kambaryje šalta. Krosnis jau atvėsusi, todėl jei iškištų iš po patalų galvą, galėtų pūsti garus. Saulės spinduliai blyksi koklių ornamentuose ir mergaitė kartu su saulės zuikučiais žaidžia savo įprastą žaidimą. Jai atrodo, kad ten, ant krosnies yra nupiešta daug mažų vaikiškų vežimėlių, ir ji , kurdama įvairias istorijas, dalyvauja didelių tetų ir dėdžių gyvenime.

Šitaip gulėti galėtų ištisą dieną. Po patalais šilta, niekur skubėti nereikia. Ji šeimoje mažiausia, todėl yra daugiau palepinta, nei vyresnės  dvi seserys. Mergaitė turi ir brolį. Jis  ją labai myli, bet jo beveik niekada namie nebūna. Ir dabar jo nėra namuose. Jis išvykęs “į mokslus”. Virtuvėje yra seniai šilta. Paryčiais sugrįžęs tėvas, parnešė iš jūros suledėjusius tinklus. Juos jis sukabino palubėje ant specialiai tam skirto kablio. Mergaitei visados patikdavo žiūrėti į šį pasakišką reginį. Ką tik iš  jūros ištraukti tinklai blizgėdavo, sukdavosi, o ledo gabalėliai, atsitrenkę vieni į kitus, skambėdavo kaip muzika.  Tačiau ledai šilumoje labai greitai ištirpdavo, palikę tik prisiminimą apie jų kerintį grožį.

Vaikystė yra nuostabi tuo, jog esant mažam tu pamėgdžioji suaugusių žmonių gyvenimus manydamas, kad jie, kaip amerikietiškuose kino filmuose, visada turės laimingą pabaigą. O kai tu užaugi, kai tavo gyvenimas prisipildo  sklidina taure,  tu  jį , kaip ilgai brandintą vyną, nori  išgerti kartu su kitais.  Šitaip pasielgti nėra lengva. Tam reikia užaugti ir subręsti, ir tik tada,  kai krūtinėje pajauti sprogstantį garsą- gali drąsiai ištarti:  “Aš esu“.

Iš mamos pasakojimų mergaitė buvo nugirdusi, jog ji į šį pasaulį atėjo laukiama. Tėvai pasimylėję nuėjo į kiną, o kai mama pasijautė esanti nėščia,  jiedu nusprendė, kad jų vaikelis bus artistas. Šiaip ar taip,  prieš penkiasdešimt metų, šiltą bobų vasaros  vakarą, gimė graži mergaitė. Gamta šiam vaikui nepašykštėjo dailumo. Vyresnės mergaitės seserys  buvo daugiau panašios į tėvą, o ji su broliu – į mamą. Po daugelio metų ji suvoks labai  skaudžią tiesą; pavydas šeimoje užaugina  labai ilgas šaknis. Laiku neišraunant, šaknys įsiskverbia ne tik į žemę. Jos sugriauna pačių artimiausių žmonių santykius , neretai iki pat gyvenimo pabaigos. Kartą, vyriausioji mergaitės sesuo buvo sumaniusi jaunėlę nuskandinti išmatų duobėje. Nuo pražūties mažą vaiką išgelbėjo viena vienintelė  sesers mintis: o ką pasakys mama? Nežinia kodėl vyresnė sesuo taip norėjo pasielgti; gal pavydėjo jaunėlei jos naujų triušinių kailinių, kuriuos  buvo nupirkę  jai tėvai, o gal pykdama, kad ši pavogė  iš jos vaikystę?Vaikai skaudžiai išgyvena neprotingai tėvų skirstomą meilę. Juk sveriami saldainiai vienodai visiems skanūs; svarbu, kiek saujoje tu jų laikai.

Žmogus į savo vaikystės kiemą sugrįžta sendamas. Senti, tai nereiškia  save regėti  iš fiziologinės pusės. Greičiausiai ši samprata susijusi su branda į daugelį gyvenimo momentų  pažvelgti suaugusio žmogaus akimis.

Kiek ji save atsimena, jos vaikystės prisiminimų kiemą supo  gera aura. Jei aiškeriagiai gali pamatyti žmogaus aurą, tai mirtingieji savo vidumi pajaučia tą šviesą ir šilumą, kuri  žmogų šildo nuo vaikystės iki pat jo senatvės. Šiam vaikui likimas buvo dovanojęs augti pasakiškoje vietoje. Nuo vėjo besiplaikstančios pušų šakos kutendavo  namų langus, naktimis ji klausydavosi monotoniško jūros ošimo. Vasarą  ji galėdavo išbėgti į kiemą ir pasitaškyti šiltoje, pušų spygliais kvepiančioje lietaus baloje, o panorėjusi, už keletos minučių atsidurti prie jūros ir  pasinerti į baltas jos putas.  Jūra ne visada būdavo draugiška. Kartais ji priversdavo krūptelti ne tik mažo vaiko širdį.  Namiškiai visada žinojo; jei žuvėdros klykdamos suka  kieme ratus  – lauk audros. Šiaip audrų nelabai kas bijodavo , jos būdavo dažnas svečias mažame pajūrio miestelyje. Daugiausiai audrų baimindavosi  žvejų šeimos.  Yra buvęs ne vienas atvejis, kai praūžus naktiniam viesului, į krantą nebegrįždavo kažkurio žvejo valtis.  Arba, atsidūrusi didelėje žioplių minioje ,su siaubu stebėdavo kaip  kažką daktarai daro ant smėlio gulinčiam ir gyvybės ženklų nerodančiam žmogaus kūnui. Tokie matyti ir išgyventi vaizdiniai jūrą žmogaus sąmonėje padaro ne tik romantišką , bet ir baugią.

Mergaitės tėvai ir seneliai buvo žvejai. Daugiau nei pries du šimtus metų statyta senelių troba buvo bene viena pirmųjų namų mažoje pajūrio gyvenvietėje. Iš šios gryčios į pirmąjį pasaulinį karą buvo išėjęs mergaitės senelis. Jis visada sėdėdavęs erdvioje gryčioje,tik jam skirtoje vietoje, ant savo paaukštintos taburetės. Tarp savo vešlių ūsų pypsėdamas pypkute, bočius atrodė stiprus ir galingas, nors daugelį metų reumato išsukinėtomis kojomis vos bepaeidavęs,o susuktais rankų pirštais- vos benulaikydavęs aliuminį šaukštą sriubos lėkštėje. Nesusitaikydamas su savo negalia, bočius buvo piktas. Mergaitė visada jo bijodavusi. Atėjusi aplankyti savo mylimos močiutės,  ji visada stovėdavusi atokiau nuo bočiaus, nes  rudoji jo lazda galėjo pasiekti ir ją. Kai dar jos senelis vaikščiodavo, yra mačiusi,  kai šis, pasidėjęs ant kaladės vištas, nusukdavęs joms galvas.  Po egzekucijos, vištos keletą sekundžių dar bandydavo pakelti savo sparnus,  tačiau labai greitai, tėkštelėjusios ant kaladės migla apsitraukusias akis, nurimdavo. Mergaitė niekaip negalėjo suprasti, kodėl iš pradžių žmonės laukia išsiritanančio iš kiaušinio geltonsnapio viščiuko, per naktis budi prie apsiveršiuosiančios karvės, ryte, atėję į tvartą rodo apsiseilėjusį ir vos ant  laibų kojų bepastovintį padarėlį kaimynams, vaikams, skuba jam duoti vardą, o, žiūrėk, nepraeina nei kelios savaitės, kaip veršiena , ar vištos sultinys garuoja ant žmonių stalo. Mergaitė sunkiai išgyvendavo gyvulių netektys. Kai ateidavo egzekucijos diena, negalėdama pakęsti skerdžiamo gyvulio šauksmo, išbėgdavo iš namų ir slėpdavosi pajūrio miškelyje. Mergaitei nepatikdavo ir tėvo iš jūros ištraukti ir į namus parvežti didžiuliai ūdų krepšiai. Unguriai, lyg gyvatės ,paspringę aštriais kabliukais , mergaitei  kėlė šleikštulį. Ūgtelėjusi ji supras, kad pardavę žuvį tėvai vaikams nuperka duonos ir saldainių.

Mama kas vakarą sėdėdavo virtuvėje prie lango ir laukdavo iš jūros grįžtančio tėvo. Toje vakaro šviesoje mamos kontūrai nusidažydavo pilka spalva. Toks vaizdas mergaitei primindavo akmenį, nes  jis dvelkė kažkuo itin kietu ir šaltu. Kai mama paskęsdavo laukime- prie jos mergaitė bijodavusi  prisiartinti. Ir tik tada, kai jos lieknas kūnelis vakaro sutemose susiliedavo su jos  brolio ir seserų išsigandusiais siluetais, ji pajusdavo kaip garsiai plaka mamos širdis. Švilpiantis ,ir į pušų kamienus atsitrenkiantis  vėjo staugimas namus  paversdavo mamos dūsavimais, ašaromis ir malda. Poterių  nuotrupas galėdavai girdėti ir vaikų lūpose. Šis, iš proto varantis ir širdį draskantis laukimas ryto metą įgaudavo kitą formą. Kai tėvo žuvimi kvepiantis ir arklio traukiamas vežimas linksmai įriedėdavo į kiemą, mergaitė matė begalo laimingą savo motiną ir iš pasitenkinimo blizgančias  tėvo akis. Jūron išplaukę žvejai jaučia savo mylimąsias. Jei mintys ir jausmai yra stipriai vienas su kitu surišti, tai lemtis, kaip tie   lynai, kuriais tampriai surišami laivai -neleis jiems pasiklysti. Mokėti laukti yra didžiulis menas.  Jo reikia mokytis visą savo gyvenimą. Mergaitės močiutei, mamai ir jai pačiai likimas lėmė būti žvejo žmonomis. O prisiminusi  savo močiutę,  praradusią vieną iš savo keturių sūnų, lenkė  galvą prieš  žilagalvę moterį.  Močiutė  niekada nepyko ant jūros, pasiglemžusios jos vaiką, tačiau ji  visą gyvenimą  sielojosi , kodėl jūra nesugrąžino sūnaus kūno.

Kai vyras uždarydavo lauko duris, prieš tai pabučiavęs jos miegančius vaikus ir apsiverkusią ją pačią,   ji  nuskęsdavo laukimo jūrose.  Ilgesys yra  nenusakomas žodžiais. Jo gelmėje sustoja laikas. Nuo tos  išsiskyrimo minutės ji savo laiką patikėdavo  konvejeriui.  Konvejerio juostoje sukosi jos kasdienybė: rūpintis buitimi, spręsti iškilusias problemas, jausti didžiulią atsakomybę prieš vaikus ir save pačią. Ir taip – diena iš dienos , metai – iš metų…Įveikusi tai, ji tuo didžiuosis.

Palikdamas tėvų namus, žmogus tarsi į lagaminą susideda viską, ką jam davė gimdytojai. Ir ši mergaitė iš tėvų namų  išsinešė tėvų meilę, sutuoktinių ištikimybę , kaip tvirtos šeimos pamatą. Taip ją mokė tėvai, seneliai ir bažnyčia: viskas turi vykti pagal nusistovėjusias tradicijas: kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus – Ciesoriui.

Romantiškos prigimties mergaitei netrūko ir šalia jos besisukinėjančių romantikų. Jai patiko  bohemiškas gyvenimo stilius. Menininkų tarpe ji  jausdavosi esanti  sava ir laisva. Tačiau vieną dieną  ji sutiko paprastą ir dėmesingą jaunuolį, kuris dirbo savo darbą, gaudamas už tai atlyginimą ir, rodės, blaiviai mąstė apie gyvenimą žemėje. Jūreiviai greiti žmonės. Jie žino, kad laikas krante yra suskaičiuotas, todėl jau antrą jų pažinties dieną, jaunuolis atėjo į merginos namus, o ši, iš molinio gaidžio pildama į taures mamos pagamintą vyną, raudo iš gėdos. Mat iš gaidžio gurklio į taures krito mažosios muselės.  Abu jautėsi tarsi sugauti. Kai vaikinas išėjo į jūrą, jauna mergina jau gerai žinojo, kad jų draugystė užsibaigs vestuvėmis. Tai jautė ir vaikinas, nes grįžęs iš jūros  jai pasipiršo, o po mėnesio buvo atšoktos judviejų vestuvės.

Vestuvių dieną  lietus pylė kaip iš kibiro, nors šiaip tą vasarą saulė svilinte svilino žemę. Žmonės šnekėjo, kad bus derlingas gyvenimas, kiti- ašarų neišvengs. Buvo visokių kalbų, bet jie jomis netikėjo, nes buvo jauni ir laimingi.Vestuvių dieną jis vilkėjo  gražiu mėlynu kostiumu,o ji buvo nepakartojama žydra suknele ir tokios pat spalvos nuometu. Mažame pajūrio miestelyje toks apdaras buvo neįprastas, todėl per vestuves, jos draugių akys žibėjo paprasčiausiu moterišku pavydu. Mergina buvo laiminga, nes manė tinkamai pasirinkusi savo gyvenimo draugą.Vestuvių naktį jie lakstė pajūriais, kažkokie atsitiktiniai praeiviai virš jų galvų laikė ištiesę anklodę, kad nuo lietaus nesušlaptų jaunosios suknelė.  Povestuvinėje kelionėje, kurią jiems padovanojo artimieji, jaunavedžiai pasijuto kur kas laimingesni. Čia nebebuvo žmonių šurmulio, nebebuvo skubos. Jie galėjo mėgautis laisve, duotais pinigais ir vienas antru. Įsimylėjęs jaunuolis kasdien dovanojo žmonai gėles, naktimis jie mylėjosi ir džiaugėsi galimybe pabūti kartu. Jau tada, tame pasakiškame mieste, jaunos moters krūtinėje įsižiebė šiltas jausmas savo išrinktajam. Ji norėjo jį tik vieną matyti, liesti, myluoti. Tai buvo ne nuosavybės jausmas. Į jaunos moters širdį beldėsi meilė;nedrąsiai pravėrusi duris ir kukliai nuleidusi galvą ji stovėjo ir nedrįso įeiti…Kai jauna moteris suprato, jog netrukus juodviem reikės išsiskirti- meilė įsiplieskė,tarsi ilgai kurentas laužas.  Išsiskirti buvo sunku visiems trims, nors juodu dar nežinojo, jog netrukus taps tėvais. Pirmą kartą gyvenimas pateikė šiai moteriai pamoką-pažinti ilgesį.

Ilgesys jai buvo tarsi perdurti taškeliai kišeniniame kalendoriaus lape . Atžymėdama  jame prabėgusią dieną ,ji užbraukdavo laiką , kurio ji nevaldė. Ne, laikas buvo,  jis niekur nedingo. Laikas stovėjo čia pat, už durų, tik reikėjo išlaukti ; ne taip ir daug : šešis mėnesius. Pusmečiais laukti iš jūros grįžtančio vyro jaunam žmogui yra labai sunku. Bet ji ištverdavo. Jos ilgesys buvo uždaras. Jo niekas negalėjo paliesti .

Liūtis per judviejų vestuves  prisodino vaikų kaip grybų. Pirmas pasaulį išvydo sūnus.   Antroji gimė duktė.   Iki trečiojo vaiko gimimo prabėgs dar dešimt metų. Laukdama iš jūros grįžtančio  vyro ji  dirbs, mokysis, augins vaikus ir manys, kad jos namai yra jos tvirtovė. Ji pati viena grąžins  buitį: dažys langus, duris, keis sienų apmušalus, pirks naujus baldus. Kad neprailgtų laikas,  vakarais ji megs drabužėlius visai šeimai.  Vyras, sugrįžęs iš jūros  sakys, kad jam nieko nereikia, arba pasijuoks iš jos įdėto triūso. Visa tai ją labai skaudins. Nurydama susikaupusias ašaras, ji dažnai išeis viena paklajoti pajūriais. Jai  atrodys, kad nesantaikos šeimoje praeinančios, tik reikia viską ištverti.  Išėjus vyrui į jūrą,  jiedu,  užmiršę barnius,  vienas kitam vėl rašys meile dvelkiančius laiškus, bus dėmesingi sau ir vaikams. Taip begs metų metai…

Dažnai vyrai, matydami savo moterys esančias stiprias, sąmoningai nori jas sugniuždyti. Ypač tai liečia tuos vyrus, kurie patys silpni ir priklausomi nuo stiprių moterų. Jie niekada nemato ką moteris veikia, kaip ji šiandien gražiai atrodo, kaip protingai pasielgė vienoje ar kitoje situacijoje. Silpni vyrai, taip kaip amžiams pasilikę mamos vaikai. Jei jais rūpiniesi,  sprendi iškilusias problemas, gamini valgį ir pasiruoši erotiniam vakarui- jie bus labai patenkinti. Bet jei pradėsi reikalauti sau dėmesio ir, neduok Dieve, pasakysi teisybę tiesiai išrėžusi jam į akis – lauk namuose audros. Greičiausiu atveju- jis pirmas trinktels duris ir bėgs pasiguosti kitai moteriai. Taip atsitikdavę dažnai šios moters šeimoje. Bet  ji prie jo  aikštingo būdo priprato,  o norėdama sutvirtinti šeimą- pagimdys dar vieną vaikelį. Taip gims  jos mažiausia dukra.

Šaltas žiemos vakaras. Greitai Kalėdos. Žmonės gyvena laukimu sušilti prie žvakių šviesos. Jie tiki, kad ta stebuklinga gamtos ir Dievo šventė atneš į jų namus šviesos ir laimės.  Spintos gilumoje gulėjo paslėptos  dovanėlės visiems šeimos nariams. Nuprausęs kūdikį ir į lovą atnešęs žmonai puodelį kavos, vyras, išeidamas pro duris žmonai pasakė, jog einąs tvarkyti reikalų. Auginti vaiką, kai moteriai yra ne dvidešimt metų- nėra  paprasta. Moterys per dieną išeikvoja tiek daug energijos, kad vakare užmiega taip pat saldžiai, kaip ir jų kūdikiai. Moters namuose buvo dar du vaikai .Jiems reikėjo skirti tokį pat dėmesį. Motina ir miegodama budi prie savo vaiko. Išgirdusi menkiausią subruzdimą, ji atsibunda labai greitai. Šį kartą ją pažadino ne kūdikio verksmas, bet negera nuojauta pajutus šalia savęs tuščią vietą. Kaip įgelta  ji pašoko iš šilto patalo ir puolė žiūrėti kelinta dabar valanda. Buvo labai vėlus metas. Ją apėmė paniška baimė dėl savo mylimojo.  Juk nėra buvę atvejo, kad vyras negrįžtų naktį ,arba  užtrukęs , jai nepaskambintų.  Miego neliko nė krislo. Ji  virpėdama stovėjo prie virtuvės lango ir žiūrėjo į brėkštantį rytą. Rytas išaušo , tačiau jokios žinios iš niekur ji negavo. Į mokyklą išėjo sunerimę moters vaikai.   Vėliau, netekusi vilties ką nors sužinoti, paskambino į greitąją pagalbą ir į policiją. Pareigūnai  jai pasakė, kad tą naktį jų mažame miestelyje nieko nebuvo atsitikę.  Moteris, lyg sužeistas žvėris, vaikščiojo iš kampo į kampą negalėdama pakęsti nežinios. Jei kambaryje nepravirktų  jos vaikas, manytų, kad namai pavirto laidotuvėmis. Antra naktis taip pat praėjo bestovint  prie lango.  Vėjas kartu su pūga stūgavo prie jos namo cypindamas gatvėje statybininkų paliktą geležinę tvorelę. Tas cypimas buvo beviltiškas, kaip ir morers širdyje susikaupęs nerimas. Ryte, moters nerimas įgavo  formą. Jis buvo apčiuopiamas. Ant naktinės lempos ji pamatė vyro paliktą vestuvinį žiedą. Vėliau jo bendradarbiai paskambino ir pranešė, kad jis gyvas ir sveikas. Moteris, apkabinusi vyresniuosius savo  vaikus iš džiaugsmo pravirko. Kaip bus taip tegu būna, mirties ji niekada niekam nelinkėjo. Pyktis dėl  suteikto skausmo nieko gero nežada. Jis žmogaus kepenis paverčia korėtomis, o širdį užlieja tulžimi. Todėl tą dieną moteris savo likimą pasirengė sutikti tokį, kokį jai davė gyvenimas.

Gyvenimas jai pateikė antrą pamoką- pažinti išdavystę. Vyras, grįžęs į namus prisipažino, jog  buvęs pas kitą moterį. Pateisindamas savo poelgį paaiškino, jog savo vaikų nepaliekąs. Paliekantis tik ją – vieną. Dar paprašė žmonos puodelio kavos. Šią, iš “koto” išverčiamą žinią , ji priėmė gana ramiai. Tačiau nuo to momento, kai kraujas sustingo jos gyslose, gyvenimas jai pateikė dar vieną  pamoką- tapti aktore.  Su šypsena  veide ji užkaitė virdulį, prieš tai pasakiusi savo vyrui nubėgti į parduotuvę ir nupirkti butelį šampano, nes tai  juk paskutinis kartas, kai jiedu dar gali pasėdėti dviese. Kol vyras užtruko parduotuvėje, paliktoji žmona apsivilko kažkada jo dovanotus baltus marškinius , pasidažė, stalą serviravo proginėmis taurėmis. Iš šių taurių jiedu gerdavo tik per vestuvių sukaktis. Keturioliktą kartą jie gers nesulaukę vasaros vidurio. Šeimose laikomos tradicijos kai kuriais gyvenimo atvejais turi labai stiprią jėgą. Vyras, grįžęs iš parduotuvės ,buvo lengvai šokiruotas vaizdu virtuvėje. Graži žmona   į puodukus pilstė kvapnią kavą ir šypsodamasi savo vyrui kalbėjo, kad niekas taip nemylės ir nelauks jo, kaip mylėjo ir laukė ji su vaikais. Jai yra suprantamas susižavėjimas kitu žmogumi, todėl ji leidžianti jam dar kartą pagalvoti,ar jis elgiasi teisingai. Moteris vyrui  padėkojo už pragyventus metus ir už patį  didžiausią turtą –tris savo vaikus. Ji tvirtai vyrui pareškė,jog vaikų lankyti jam neleisianti, nes norinti, kad jie būtų su ja ir per šventes, ir kasdien.  Tuo momentu jai atrodė, kad toks sprendimas yra  teisingiausias. Vėliau ji suvoks, kad taip sakyti jai liepė  širdis. Ji nebūtų galėjusi  matyti savo vyro , ateinančio pas vaikus ir išeinančio  pas kitą moterį. Pirma spektaklio dalis artėjo į pabaigą. Pakilusi, ir, grakščiai pro langą išmetusi taures, vyrui pareiškė, jog  jam skirtas laiko limitas pasibaigė. Vyras, ištraukęs pluoštą pinigų, siūlė juos paimti. Ji griežtai  atsisakė tai daryti. Moters širdyje užvirė didybės manija savo skausmą priimti nuogą : visų akivaizdoje išrengtą ir išniekintą. Moteris sugrįžo į miegamąjį, kur jos laukė tris  vaikai. Sūnus ir duktė prigludo prie jos peties, lyg ieškodami atramos savo mažame, tačiau skaudžiai juos nutvilkiusiame  pasaulėlyje. Vaikai išgyvena šeimynines dramas sunkiau, nei suaugusieji. Jie savo skausmą, kaip sraigės, stipriai laiko uždarę  mažyčiuose savo nameliuose. Vyras stovėjo tarpduryje sutrikęs. Išeiti jam  buvo sunku. Šiltame ir jaukiame kambaryje  ant lovos sėdinčių žmonių siluetai atsispindėjo ir jo veide.  Mažiems vaikams yra  sunku suvokti ypatingai skaudžias šeimynines dramas. Žmogus gimsta, auga ir jam jo tėvas ar mama yra patys svarbiausi asmenys. Apie tėvų neretai padarytas klaidas žmogus supranta tik užaugęs. Mažam vaikui praradimo jausmas yra tarsi gilus ir šaltas šulinys; į jį,  netyčia , įkrito jo pats mylimiausias žaisliukas.

Kartais žmogaus keliai ir klystkeliai lyg vaiduokliai ,klaidžioja nakties labirintuose  nežinodami į kurią pusę pasukti. Ne kitaip jautėsi ir paliktoji žmona. Ji vėl stovėjo prie virtuvės lango, vėl klausėsi širdį draskančio geležinės tvorelės cypimo.Tik  dabar ,mėnulio apšviestoje gatvėje, ji matė savo vyrą, kuris vis kažkur pradingdavo… Gal tai buvo jos vaizduotė, o gal realybė, kas dabar pasakys?.. Ryte, kai ji išgirdo vyro rakinamų durų garsų trakštelėjimą  , moteris gulėjo lovoje. Akimirka jos galvoje šmėkštelėjo mintis, jog vyras sugrįžo pasiimti savo daiktų. Ji klausėsi  koridoriuje varstomų spintos durų girgždesio ir  jautė, kaip jos gyslose nustojo tekėti kraujas. Jai pasidarė silpna. Gyvenimas jai pateikė  dar vieną pamoką-iškęsti kančią.

Nežinia kas tą naktį įvyko palikusiojo savo šeimą vyro galvoje. Gal jis išsigando pradėti gyvenimą iš naujo, o gal sugalvotas melas leido jam taip apsispręsti. Jis sugrįžo į savo namus dar tą patį vakarą. Sugrįžo ne gyventi laimingai pačiam , o gyvenimą pragaru paversti artimam  žmogui. Šią tiesą, kaip ir daugelį kitų, ji supras žymiai vėliau…

Nuo to lemtingo ryto praėjo dešimt metų. Užaugo ir į gyvenimą išėjo vyresnieji moters vaikai. Namuose širdį ramino mažoji dukrelė. Moteris vėl paskendusi  laukime. Tik  dabar jis  buvo kitoks. Jis dabar nuspalvintas abejonėmis, išgyventais vaizdiniais ir kančia. Vyras gyveno dvilypį gyvenimą: jam taip patinka, jo toks gyvenimo stilius. Nieko nėra gyvenime skaudžiau už išduotą meilę. Atleidimo randai taip giliai įsiręžia į odą, sielą, kad, atrodo,  kartais trūksta oro. Lyg koks šetonas apvijęs  kaklą  traukia virvę: stipriau, lėčiau, o kartais pasimėgaudamas-visai pamažu. Ne kartą moteris savęs klausė: ar reikėjo vaikams išsaugoti šeimą, laimės pagailėjus sau pačiai? Žinoma, vaikams  gerai turėti mamą ir tėvą. Tada jų taip skaudžiai nepaliečia aštrios gyvenimo briaunos. Jie auga tvirtesni. Tačiau  moteris save lyg auką guldo ant durklo ašmenų tikėdama, kad tuo išgelbės visą pasaulį. Ji daug kartų rinko save iš mažų gabalėlių ir lipdė vis kitokią: gerą mamą, švelnią žmoną, seksualiai patrauklią moterį. Išgyveno ir finansiškai stiprios bei nepriklausomos moters įvaizdį. Tačiau jai nei viena rolė nepatiko. Ji visada troško  būti tik vieno vyro moterimi.   Kaskart žemindamas, tyčiodamasis, vyras  stūmė žmoną nuo savęs tolyn… Dabar ji galvojo, kad išvažiuoti į kitą miestą- yra jos išsigelbėjimas. Nežinia kankino, bet ji ir į jūrą bijojo plaukti.

Kada jauna moteris nusprendė pagaliau nutraukti visus saitus, rišusius ją su sutuoktiniu, likimas jai padovanojo dar vieną galimybę: išbandyti save ekstremalioje situacijoje. Ji išėjo kartu su savo vyru į jūrą. Jau pačią pirmąją minutę atsidūrusi svetimoje, visai nepažįstamoje erdvėje suprato, jog   kirminas, graužęs ją daugelį, daugelį metų niekur dingo.  Jis tebegyveno moters abejonėmis iškankintoje širdyje.  Laivas, praplaukęs Klaipėdos jūros vartus , tolo nuo kranto. Jiedu stovėjo vienas šalia kito ant denio. Ant molo stovėjo moteris ir mojo jiems pavymui.

Kelionė jūrų keliais moteriai suteikė drąsos. Pagyvenusi tarp tarp jūreivių keletą mėnesių  suprato, jog jauni vyrai negali susitvarkyti su savo fiziologija ,todėl jie ieško nuotykių ant savo galvos. Pagrinde laivo įgulą sudaro vyrai.Moterų joje tik keletas. Kapitono draugė pasakojo jai, jog ją ,vaikystėje (mergina iš gausios šeimos) , niekas nebuvo pasisodinęs ant kelių ir pamilavęs. Kita moteris, gaminusi vyrams valgį, draugavo su įgulos daktaru. Šioji draugystė matėsi esančia tik iki kranto. Laive viskas kaip ant delno. Nieko neįmanoma paslėpti. Grįžusi iš kelionės  ji nusprendė, jog nori pagaliau būti savimi. Moteris,kaip ir jos močiutė, nekaltino jūros, atėmusios šeimos tėvą ir mylimąjį. Ji pyko ant ant savęs: negalima gyvenimą regėti per rožinius akinius. Atsakomybės jausmo prieš savo šeimą ji nebejautė. Vaikai, per daug ilgai užsibuvę prie mamų sijonų, gyvenime būna ištižę. Kuo greičiau jie pradės savarankišką gyvenimą, tuo jie bus laimingesni.  Noras vaikus pririšti prie savęs, užtikrinant saugią senatvę- rezultatų neduoda. Vaikai turi tapti  gerais draugais, kuriuos malonu matyti, pasikalbėti, pasidžiaugti ir kartu paliūdėti. Gimstame vieni ir gyventi reikia pačiam. O kaip susiklostys  likimas- priklausys nuo tavęs, nuo aplinkos ir  aukštesniųjų galių,-mąstė ji.

Kančia žmogų, ypač moterį, padaro labai tvirtą. Su metais ji tampa tarsi ąžuolas ( ir žiemą  nenumetantis lapų).  O kai pasijauti esąs žymiai tvirtesnis nei buvai, prisimeni vaikystę ir savo kiemą. Sugrįžti ten, kur bėgo nerūpestingos dienos, kur šildė tavo basas kojas vasaros lietūs, kur gulėdama šaltoje troboje supratai, kad ten, už sienos, yra suaugusiųjų pasaulis, karšta ugnies liepsna ir tinkluose skambantys ledukai. Jie ir dabar skamba  ausyse kaip nuostabi vaikystės muzika.

Prabėgs dar dešimt metų. Ji išvažiuos į kitą šalį. Vieną vakarą, atsiskleidusi  dienoraštį,  ji perskaitys savo išpažintį . Kūnu perbėgęs drebulys bus įrodymas, jog anos moters seniai nebėra, ji mirusi, yra kita, išmokiusi  ją įsisavinti pagrindinę  gyvenimo pamoką:atleisti.

WP_000293

pušis-girtuoklė

Irena Valužė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: