Ledo muzika, arba vienos moters dienoraštis

Kartais žmogaus gyvenimas per vieną minutę praplaukia lyg kino filmas: su savo scenarijumi, režisūra ir aktoryste jame. O po to ateina noras visa tai įamžinti.

Ledas ištirpsta, pasilieka muzika

Ankstus rytas. Saulė įsiskverbusi į kambarį visų pirma apšviečia koklinę krosnį. Lovoje, iš po didžiulio patalų kalno kyšo mažos mergaitės nosis  ir dvi jos akys. Kambaryje šalta. Krosnis jau atvėsusi, todėl , jei iškištų iš po patalų galvą, galėtų ir garus išpūsti . Rytmetinės saulės spinduliai  atsitrenkę į koklinės krosnies plytelių glazuruotą paviršių , blyksi jos ornamentuose . Kartu su  saulės zuikučiais  mergaitė žaidžia savo įprastą žaidimą. Jai atrodo , kad ten , ant  krosnies ,  yra nupiešta daug mažų vaikiškų vežimėlių, tad prisigalvodama įvairiausių istorijų , ji dalyvauja didelių tetų ir dėdžių gyvenime.

Šitaip gulėti galėtų ji ištisą dieną. Po patalais šilta , niekur skubėti nereikia. Mergaitė šeimoje mažiausia , galimai  daugiau palepinta , nei jos dvi seserys, todėl naudodamasi pagranduko šeimoje privilegijomis, ji niekur  ir neskuba.  Mergaitė turi ir vyresnį brolį, juodu vienas kitą labai myli, tačiau jo beveik niekada namie nebūna. Ir dabar jo nėra . Jis išvykęs į mokslus.

Už koridoriaus , virtuvėje ,  seniai šilta. Paryčiais į namus sugrįžo tėvas . Jis  iš jūros parnešė suledėjusius tinklus ir juos  sukabino virtuvės palubėje ant specialiai tam skirto kablio. Mergaitei visada patikdavo žiūrėti į šį keistą  reginį. Ką tik iš  jūros ištraukti tinklai  blizga , sukasi , o ledo gabalėliai , atsitrenkę vieni į kitus , skamba lyg muzika. Tas skambesys  kažkoks ypatingas. Jis ramina jos mažą širdį pajauta, jog šis garsas išliks amžinai. Tačiau ledai šilumoje labai greitai ištirpdavo, palikę tik prisiminimą apie jų kerintį grožį.

Aš esu. Tai- mano gyvenimas

Vaikystė yra nuostabi tuo , kad esant mažam tu pamėgdžioji suaugusių žmonių gyvenimus manydamas, kad jie, kaip pasakose, visada turės laimingą pabaigą. O kai tu užaugi , ir tavo gyvenimas prisipildo sklidina  taure,  tu ją  nori  išgerti kartu su kitais. Taip pasielgti nėra lengva. Reikia tam  sutelkti visas dvasines jėgas , ir tik tada,  kai  krūtinėje pajauti sprogstantį garsą – kalbėti… Žmonių apkalbos ar nuomonės  tau visai neberūpi . Tu nori garsiai visiems pasakyti : Aš  esu. Tai- mano gyvenimas.  Aš turiu priimti šią dovaną , kurią gavau gimstant  kaip duoklę Visatai, kad savo gyvenimu įrodyčiau dėl ko ir kam  atėjau į šį pasaulį .

Vaikystės prisiminimai daro stebuklus. Dėka jų, gimė ir šios moters dienoraštis.

 

Tėvų meilė vaikams besąlygiškai dosni, tačiau ne visada protinga

Iš mamos pasakojimų mergaitė buvo nugirdusi , jog ji į šį pasaulį atėjo laukiama. Tėvai pasimylėję nuėjo į kiną, o kai mama pasijautė esanti nebe viena,  tėvas  nusprendė, kad jo vaikelis bus artistas.

Šiaip ar taip, beveik prieš penkiasdešimt metų, šiltą bobų vasaros  vakarą , žvejo ir namų šeimininkės šeimoje gimė ketvirtasis vaikas – graži , maža mergaitė.

Gamta nepašykštėjo šiam mažam kūdikiui duoti šiek tiek daugiau dailumo , nei  vyresnėms jos seserims. Jos buvo daugiau panašios į tėvą , o ji su broliu – į mamą. Už tokią išdavikišką genų paskirstymą  vaikystėje jai nekartą teko ir nukentėti. Kartą  jos vyriausioji sesuo  vos nepaskandino ją išmatų duobėje supykusi, kad mama jaunėlei nupirko baltus triušio kailinukus ir  dar liepė seserį “daboti”. Nežinia ką ši mažoji auklė  galvojo laikydama kūdikį virš lauko tualeto duobės. Aišku tik viena: ji  pyko už tai , kad  mažoji sesuo pagrobė iš jos vaikystę. O nauji  kailiniai? Beabejo, ji taip pat tokių norėjo…  Vaikai skaudžiai išgyvena neprotingai tėvų skirstomą meilę,- vienam daugiau , kitam – kiek liks. Tokia tėvų meilė gyvenime pagimdo  aibes nesutarimų , pykčio , širdgėlų , kurios vėliau išsigimsta į nesąmoningus poelgius vienas kito atžvilgiu.

Žmogus į savo vaikystės kiemą sugrįžta sendamas. Senti, tai ne reiškia matyti save vien tik iš fiziologinės pusės. Greičiausiai ši samprata susyjusi su save atradusiu ir pilnavertiškai  suvokusiu žmogaus gyvenimu žemėje. Deja , iki šio supratimo praeina keli tūkstančiai metų : pažinti, kentėti , suprasti , atleisti , pamilti , mylėti.

 

Vaikystės kiemas – atverti vartai  į ateitį

 

Kiek ji save atsimena , jos vaikystės kiemą supo labai gera aura. Jei aiškeriagiai gali pamatyti žmogaus aurą , tai paprasti žmonės  savo vidumi jaučia tą šviesą ir šilumą, kuri šildo juos nuo vaikystės iki pat gilios senatvės. Šiai mergaitei likimas buvo padovanojęs augti pasakiškoje vietoje. Jos namų langus kutendavo nuo vėjo besiplaikstančios pušų šakos, naktimis ji klausydavosi monotoniško jūros ošimo . Jūra buvo čia pat, už miško. O kaip kvepėjo kiemas, nulytas pušų sakais …

Deja , jūra ne visada būdavo draugiška , kartais ji priversdavo krūptelti ne tik mažo vaiko širdį.  Namiškiai visada žinodavo, jei klykdamos žuvėdros be paliovos suka kieme ratus  – lauk audros. Šiaip  mažame pajūrio miestelyje audrų nelabai kas bijodavo , jos būdavo dažnas svečias . Jos ateidavo  neprašytas ir nelaukiamas. Ypač didelių audrų ir štormų baimindavosi žvejų šeimos. Logiška,  yra buvęs ne vienas atvejas , kai  negailestinga jūros banga pasiglemždavo žvejų valtį, todėl žvejienės,  atėjusios ryte prie molo ir nesulaukusios iš jūros grįžtančių savo vyrų , klykdavo baisiau  nei tos žuvėdros mergaitės kieme . Tik jų riksmas buvo nebilus , jos  klykdavo  tiesiai sau į  širdį, ir ,tik moterų gilūs atodūsiai ir iki kraujo suspausti kumščiai išduodavo  jų skausmą.  Tokie matyti ir išgyventi vaizdiniai jūrą žmogaus sąmonėje padaro ne tik romantišką , tačiau ir baugią.

Mergaitės tėvai ir seneliai buvo žvejai. Daugiau nei prieš šimtą metų statyta senelių troba buvo bene viena pirmųjų namų mažoje pajūrio gyvenvietėje. Iš šios gryčios į pirmąjį pasaulinį karą buvo išėjęs mergaitės senelis. Senelio neaukštas stotas ir begalo efektingi ūsai žavėjo mergaitę. Jis visada sėdėdavęs erdvioje gryčioje,  tik jam skirtoje vietoje-  ant savo paaukštintos taburetės, ir, papsėdamas   pypkutę atrodė stiprus ir galingas, nors daugelį metų reumato išsuktomis kojomis sunkiai vaikščiojo, o susuktais rankų pirštais  vos nulaikė šaukštą sriubos lėkštėje. Nesusitaikydamas su negalia bočius ( taip mergaitė vadino) buvo piktas. Mergaitė visada jo bijodavo, todėl atėjusi aplankyti savo mylimos močiutės, visada stovėdavo nuo jo atokiau. Juk bočiaus rudoji lazda galėjo pasiekti ir ją. Kai dar bočius vaikščiojo, yra mačiusi , kaip jis, pasidėjęs ant kaladės  vištas, nukirsdavo joms galvas. Vištos, paplūdusios krauju, dar keletą sekundžių bandydavo pakelti sparnus manydamos, jog čia tik pokštas, dar galima pakilti…Deja ,  migla aptrauktomis akimis jų galvos liūdnai gulėdavo ant kaladės saulės nutviekstame kieme.

Keistas žmogaus gyvenimas, galvodavo mergaitė . Iš pradžių žmonės laukia gyvybės. Štai, iš kiaušinio išsirita gražus viščiukas. Rodo jį savo vaikams, anūkams . Sunerimę  per naktis budi kol apsiveršiuos jų karvė. Ryte atėję į tvartą džiaugiasi ką tik gimusiu padarėliu. Apsiseilėjusį ,  ant laibų ir  drebančių kojų   vos bepastovintį  gyvulį didžiuodamiesi rodo jį kaimynams . Žmonės skuba gyvūlėliams duoti vardus,  bet , žiūrėk , praeina keli mėnesiai ar metai, kaip veršiena   ar vištienos sultinys garuoja ant  žmonių stalo.  Prie nuomonės- užmušk silpnesnį, vaikai pratinami jau nuo pat vaikystės.

Mergaitė sunkiai išgyvendavo gyvulių netektis. Kai gyvuliui ateidavo egzekucijos diena , ji išbėgdavo iš namų ir slėpdavosi pajūrio miškeliuose.  Jai  taip pat buvo koktu  žiūrėti ir į tėvo iš jūros  namo parvežtus pilnus ūdų  krepšius . Tuose krepšiuose aštriais kabliukais paspringę unguriai raitydavosi tarsi gyvatės. Ji buvo girdėjusi , jog jūroje ši  žuvis minta skenduoliais , tad mamos pagamintas ungurys  ant pietų stalo jai kėlė vaizdinius, kuriuos ji ne kartą regėjo pajūryje . Skenduolių vasaromis ji buvo mačiusi tiek ir tiek … Kiek paaugusi  ji suprato, kad pardavę žuvį tėvai vaikams  nupirkdavo duonos ir saldainių.

Laukimas turi savo spalvas

Mergaitės mama kas vakarą sėdėdavo virtuvėje prie lango ir klausydavosi ar nepakils lauke vėjas. Toje vakaro šviesoje mamos kontūrai nusidažydavo pilka spalva. Tas vaizdas mažam vaikui primindavo akmenį, nes  jis dvelkė kažkuo itin kietu ir šaltu. Kai mama paskęsdavo  laukime,  prie jos mergaitė bijodavo  prisiartinti. Ir tik tada, kai jos lieknas kūnelis susiliedavo su vakaro šešėliais , ji išdrįsdavo užsiropšti mamai ant kelių ir taip jai padėti klausytis , ką lauke sako vėjas…  Ne duok , Dieve, jei  pasigirsdavo švilpiantis , į pušų kamienus besidaužąs  vėjo gausmas… Tada namus užvaldydavo širdį draskantis nerimas, kuris pavirsdavo mamos ašaromis ir poterių nuotrupomis jos lūpose.  Šis , iš proto varantis laukimo momentas vėliau mergaitės sąmonėje iškils  postamentu, ant kurio pastatyti kertiniai akmenys meilei, draugystei, pagarbai, atjautai ir ištikimybei. Ant jo dega amžinas šeimos židinys .

Rytą , kai  žuvimi kvepiantis  tėvo vežimas linksmai įriedėdavo  į kiemą, mergaitė matė be galo laimingą savo motiną ir iš pasitenkinimo blizgančias  tėvo akis.

Jūron išplaukę žvejai jaučia savo mylimąsias.  Meilės galia – tarsi  lynai , prie kurių pririšamas laivas. Jam nuskendus – žūva laivas , ne meilė .

Mergaitė dažnai prisimindavo savo  močiutę , kuri praradusi vieną iš savo keturių  sūnų,  pykdavo ne ant jūros , pasiglemžusios jos gražuolį vaiką , ji pykdavo,  kodėl jūra nesugrąžino  sūnaus  kūno į žemę.

Žvejų žmonos- moterys be savo gyvenimo

Mergaitės močiutei, mamai ir jai pačiai likimas lėmė būti žvejo žmonomis. Mokėti laukti yra didžiulis menas. Jo reikia mokytis visą gyvenimą. Kai vyras uždarydavo lauko  duris prieš tai pabučiavęs jos miegančius vaikus ir apsiverkusią ją pačią,  jau nuo tos minutės ji žinodavo, kad visos mintys, visi jausmai ir visa širdis paskendo laukimo gelmėje. Ilgesys yra  nenusakomas žodžiais. Jo gelmėje sustoja laikas. Gyventi, rūpintis buitiniais dalykais, spręsti gyvenimiškas problemas nėra taip sudėtinga. Tai – lyg kasdieninis darbas stovint prie konvejerio. Jei nori ,kad darbas eitųsi sklandžiai ir be broko – turi kantriai atlikti tau pavestą darbą.  Niekur nuo jo nepabėgsi, o tavo mintys visą laiką surištos su tuo žmogumi, kurio tu lauki.  Prabėgus daugeliui metų ir išgyvenusi šį jausmą, ji tuo labai didžiuosis.

Jaunystės šėlsmas- lyg vėjas, jo nesulaikysi

Kaip į lagaminą mes viską susikrauname išeidami iš  savo tėvų namų.  Mergaitė iš savo tėvų namų  išsinešė tėvo ir mamos santuokoje nugyventų metų modelį. Jis buvo labai paprastas : vyro ir moters gyvenimas šeimoje turi eiti vientisa linija : kas Dievo – Dievui, kas Ciesoriaus – Ciesoriui. Kad santuoka būtų sėkminga, abu sutuoktiniai turi nepamiršti dešimt Dievo įsakymų, daugiau nieko.

Kadangi mergaitė  buvo romantiškos prigimties , tai romantiškų pažiūrų vyrukai dažnai sukiodavosi apie jos namus. Jai patiko bohemiškas gyvenimo stilius. Pati anksti pradėjo rašyti dienoraštį, kuriame tilpo visos jos svajos, jaunatviškas maksimalizmas , ir ,aišku savaime, pirmieji jausmai gimę priešingos lyties atstovams. Ji pirmą kartą savo dienoraštyje prabilo apie skausmą , liūdesį , vienatvę, kurių dar nebuvo . Ji nežinojo kas slypi po šių žodžių skraiste. Paragauti tikrojo jos skonio neišvengia nei vienas žmogus. Tik vienam ši skraistė atsidengia ankščiau, kitam- žymiai vėliau. Kodėl taip yra? Matomai, žmogus kartais pats sau prisišaukia bėdų visai to nenorėdamas. Taip nutiko ir šiai jaunai merginai . Kai ji pavargo klausytis apie jos bendraamžių kuriamas  ” fiks” idėjas,  ji sutiko jauną vaikiną, kuriam visa tai kuo ji gyveno anksčiau buvo svetima. Jis buvo žvejys.

 

Ah, tas muselyčių vynas

 

Jūreiviai greiti žmonės. Jie žino, kad laikas krante yra suskaičiuotas, todėl jau antrą jų pažinties dieną jaunuolis atėjo į merginos namus, o ši iš molinio gaidžio pildama į taures mamos pagamintą vyną, raudo. Nežinia dėl ko, gal dėlto, kad  iš gaidžio gurklio į taures krito mažos muselės, ar dėl to, jog šis jaunuolis, visai nepanašus į tuos su kuriais ji draugavo, dirbo vyrišką darbą ir realiai mąstė apie gyvenimą. Tą vakarą raudo ir jaunuolis: gal nuo muselių, įkritusių į jo taurę, o gal ir nuo jaunos merginos kerinčio žavesio. Likimo kortomis nereikia lošti; bus taip, kas  turi įvykti. Jaunuolis , grįžęs iš jūros merginai  pasipiršo, o po mėnesio buvo atšoktos judviejų vestuvės.

Per jų jungtuves lijo liūtimi, nors šiaip tą vasarą saulė svilinte svilino žemę. Žmonės šnekėjo, kad bus derlingas gyvenimas, kiti – ašarų neišvengs. Buvo visokių kalbų, bet jie jomis netikėjo, nes buvo jauni .  Vestuvių dieną jaunuolis vilkėjo gražiu mėlynu kostiumu, o ji buvo nepakartojama savo žydra vestuvine suknele ir nuometu.  Mažame pajūrio miestelyje  toks apdaras buvo neįprastas .  Mergaitės draugių akys žibėjo paprasčiausiu moterišku pavydu. Nuotaka buvo laiminga, nes manė tinkamai pasirinkusi savo gyvenimo draugą. Dabar, prisiminusi savo vestuves galėtų drąsiai pasakyti: nereikia niekada skubėti tuoktis gerai nepažinus žmogaus ir nepamilus jo visa širdimi, nes norint išlikti savimi, teks visą likusį gyvenimą  kovoti dėl vietos po saule.  O patirtos gyvenimo pamokos – rūsčiai atsilieps ne tik tau pačiai , bet ir tavo vaikams. Tačiau iki to supratimo turi praeiti  labai daug metų…

Tąkart ,  vestuvių naktį , dvidešimtmečiams visa tai nerūpėjo. Per langą pabėgę nuo didelio būrio į vestuves susirinkusių draugų, giminių ,pažįstamų, jie laimingi lakstė pajūriais. Lijo lietus. Kažkokie atsitiktiniai praeiviai virš jų galvų laikė antklodę, kad jaunieji sesušlaptų, o jie kvatojosi vėjui , lietui , nes jų sielose šėlo jaunystė , vasara,  vestuvių puota ir naujai užsimezgęs gyvenimo žiedas. Jis žadėjo abiems didžiules permainas  jų likimuose.

Povestuvinėje kelionėje, kurią jiems dovanos artimieji, jaunavedžiai pasijuto iš tiesų laimingi. Nebebuvo čia žmonių šurmulio, nebebuvo skubos. Jie galėjo mėgautis laisve, duotais pinigais ir vienas antru. Įsimylėjęs jaunuolis kasdien dovanojo žmonai gėles, naktimis jie mylėjosi ir džiaugėsi galimybe būti kartu. Jau tada, tame senoviniame mieste prie jūros , jaunos moters krūtinėje įsižiebė  jausmas, kurio ji iki tol nebuvo pažinusi. Kas sekundę ji troško savo vyro artumos:  norėjo jį vieną matyti, liesti, myluoti.  Į jaunos moters  širdį beldėsi meilė. Ji atėjo nedrąsi, su baime ir tikėjimu patirti tai, ką išgyvena  visos ištekėjusios  moterys.

Kai moteris suprato, kad jos mylimasis greitai išplauks į jūrą, jos meilė įgavo pagreitį. Artėjantis išsiskyrimo laikas  skaičiavo valandas, minutes, sekundes, suduždamas į smulkiausias stiklo šukes, kurios  žeidė ne tik širdį . Su kiekvienu laikrodžio strėlės virptelėjimu, trumpinančiu judviejų buvimo  laiką kartu , įsitempęs moters kūnas rėkė iš nevilties ką nors pakeisti. Žinoma, laikas buvo jos priešas ir draugas. Jis sutuoktinius išskirdavo , o praėjus šešeriems laukimo mėnesiams, vėl sujungdavo drauge.

Išsiskirti buvo sunku visiems trims, nors juodu dar nežinojo, kad greitai taps tėvais.

Gyvenimas be jo pamokų – bedugnė, ten nieko nerasi

Šiai jaunai moteriai gyvenimas pateikė pirmąją pamoką: suprasti ir pajausti ilgesį. Laukimu  reikėjo gyventi: laukti laiškų, skambučių, telegramų ir skausmingai braukyti dienas mažyčiame kišeniniame kalendoriuje. Vakarais,  kai vaikai sumigdavo,ji atsisėsdavo virtuvėje prie lango ir žiūrėdavo  kaip tolumoje blyksi neoninė švieselė ant netoliese stūksančio šiluminės katilinės bokšto. Žiūrėdama į jį , ji mintimis nukeliaudama pas savo vyrą, pasakojo jam tai, kas tuo metu gulė jai ant  širdies.  Taip buvo lengviau laukti…

Pusmečiais laukti iš jūros grįžtančio vyro jaunai moteriai nepaprastai sunku. Bet ji ištverdavo. Jos ilgesys buvo jos viduje. Jo niekas negalėjo paliesti .  Jūreivių žmonos neša labai sunkią  gyvenimo naštą.  Jos atiduoda savo gyvenimą besąlygiškai tam, kurio laukia,  sau pasilikdamos tik mažyčius trupinius nuo pilnaverčio gyvenimo santuokoje stalo. Deja, šią auką  jos pasirenka pačios.

Liūtis per jų vestuves  prisodino vaikų kaip grybų. Pirmas pasaulį išvydo sūnus. Jis buvo angeliškai gražus ir mielas vaikas. Taip kaip buvo graži ir švari jaunų žmonių  meilė. Antroji gimė duktė. Ji buvo tėvo paveikslas. Vyras nepaprastai ją mylėjo.  Iki trečiojo vaiko gimimo prabėgs dar dešimt metų. Moteris, laukdama iš jūros grįžtančio  vyro  dirbo, mokėsi , augino vaikus ir manė, kad jos namai yra jos tvirtovė, kurios nevalia niekam sugriauti. Kad laikas neprailgtų, ji pati viena grąžino  buitį: dažė langus, duris, sienų apmušalais dailino buto interjerą, pirko ir  keitė baldus.   Vakarais ji mezgė drabužėlius visai šeimai.  Vyras, sugrįžęs iš jūros  sakė, kad jam nieko nereikia, arba pasijuokdavo iš jos įdėto triūso. Visa tai  labai skaudino. Nurydama susikaupusias ašaras ji dažnai  išeidavo paklajoti pajūriais galvodama, jog nesantaikos šeimoje praeina,  reikia tik ištverti, juk ir vėjai kažkada nurimsta…

Išplaukus vyrui į jūrą,  jiedu,  užmiršę barnius,  vienas kitam vėl rašė meile dvelkiančius laiškus, buvo dėmesingi sau  ir savo  vaikams.

 

Skausmą reikia pažinti. Jis turi tapti tavo draugu

 

Mes nė vienas nežinome, kas mūsų laukia rytoj. Sakoma, kad žmogų valdo likimas.  Likimas lėmė tą nepakartojamą vasarą susitikti su žmogumi, kuriam jaunystės metais buvo neabejinga. Tos kelios dienos praleistos kartu , moters širdyje sužadino aistrą . Ji vėl pajuto esanti mylima ir, žinoma, nusikaltusi savo vyrui.

Savo mylimus išduodame tada, kai širdimi pajaučiame apie jų išdavystes.

Dažnai vyrai, matydami savo moteris  stiprias, sąmoningai nori jas sugniuždyti, kad šios pasijaustų esančios silpnos, o tai reikštų- jie nori matyti jas savo vergėmis. Tai liečia silpnus vyrus. Tokie vyrai niekada nemato ką moteris veikia, kaip ji šiandien gražiai atrodo, kaip protingai pasielgė vienoje ar kitoje situacijoje. Silpni vyrai – taip kaip amžiams pasilikę mamos vaikai. Jei jais rūpiniesi, sprendi šeimos problemas, gamini valgį, tvarkai namus ir dar pasiruoši erotiniam vakarui – jie bus labai patenkinti. Bet jei pradėsi reikalauti sau dėmesio ir , ne duok , Dieve, pasakysi teisybę tiesiai išrėžusi jam į akis – lauk namuose audros. Geriausiu atveju jis pirmas trinktels duris ir bėgs pasiguosti kitai moteriai. Moterys yra kvailos priimdamos tokius bėglius  į savo glėbį. Jos tiki , jog jie pasikeis. Deja, dažniausiai  rytui išaušus ir aistrai nurimus,  tokie vyrai bidzena atgal į namus ir atsigula prie  šeimininko kojų,- iki  kito karto.

Taip atsitikdavę dažnai šios moters gyvenime. Bet jis, jos vyras, matyt dar nebuvo tvirtas savo pasirinkime. Jis vis laiku grįždavo į namus, rūpinosi vaikais ir dažnai žmonai kartodavo kaip ją mylys. Ji prie tų jo žodžių ir aikštingo jo  būdo priprato, nes dar jį labai mylėjo. Meilė  padaro žmogų aklą.   Rausdamasi giliai po žeme, tokia meilė daug ko nemato . Išties, neįdomus kurmio gyvenimas.

Išduotos moterys yra tartum bitės. Jos nenuilstamai kovoja už savo šeimos laimę. Jeigu  avilyje apsigyvena tranai, jos linkusios juos išmesti . Deja , ji taip negalėjo padaryti, nes jautėsi taip pat nusikaltusi savo vyrui. Norėdama visiškai užmiršti šį trumpą  savo meilės romaną ir sutvirtinti savo šeimą – ji  pagimdys dar vieną vaikelį.

 

Išdavystė – ilgalaikio veikimo nuodas

Šaltas žiemos vakaras. Greitai Kalėdos. Žmonės gyvena laukimu sušilti prie žvakių šviesos. Jie tiki, kad ta stebuklinga gamtos ir Dievo šventė atneš į jų namus šviesos, kažko nepaprastai gražaus ir neapčiuopiamo. Tai bus šventė ne tik kūnui, bet ir sielai. Todėl kalėdinių dovanų pirkimas turi magišką galią. Pirkdami jas galvojame, kad tuo  suteiksime džiaugsmą  brangiam žmogui  ir taip išreikšime jam savo atsidavimą. Spintos gilumoje gulėjo paslėptos  dovanėlės visiems šeimos nariams. Vyras, išvažiavęs į darbą  žmonai pasakė, kad  einąs tvarkyti reikalų. Prieš išeidamas jis nuprausė kūdikį ir į lovą atnešė žmonai puodelį kavos. Auginti vaiką, kai moteriai yra ne dvidešimt metų, nėra taip paprasta. Moterys per dieną išeikvoja tiek daug energijos, kad vakare užmiega taip pat saldžiai, kaip ir jos kūdikis. Moters namuose buvo dar du vaikai , kuriems taip pat reikėjo skirti nemažai dėmesio. Tačiau motina ir miegodama budi prie savo vaikų. Išgirdusi menkiausią subruzdimą, ji atsibunda labai greitai. Šį kartą ją pažadino ne kūdikio verksmas, bet negera nuojauta pajutus šalia savęs tuščią vietą. Kaip įgelta  ji pašoko iš šilto patalo ir puolė žiūrėti kelinta dabar valanda. Buvo labai vėlus metas. Ją apėmė paniška baimė dėl savo vyro.  Juk nėra buvę atvejo, kad vyras negrįžtų naktį ,arba kur nors užtrukęs jai nepaskambintų.  Miego neliko nei krislo. Ji  virpėdama stovėjo prie virtuvės lango ir žiūrėjo į brėkštantį rytą.

Rytas išaušo , tačiau jokios žinios iš niekur ji negavo. Į mokyklą išėjo sunerimę moters vaikai.  Netekusi vilties ką nors sužinoti, paskambino į greitąją pagalbą ir į policiją. Pareigūnai  jai pasakė, kad tą naktį jų mažame miestelyje nieko nebuvo atsitikę.  Moteris, lyg sužeistas žvėris, blaškėsi iš kampo į kampą nuo skruostų braukdama srūvančias iš akių ašaras . Nežinomybės skraistė užgulė moters pečius, ledo lytimi  pavirtęs laukimas  varė ją iš proto. Jei nebūtų kambaryje pravirkęs jos vaikas , manytų, kad namai virto šermenimis. Sugrįžusi į miegamąjį motina švelniai paėmė  kūdikį ant rankų.  Kūdikio saldus kvapas leido jai kiek nusiraminti. Vaikai nepaprastai sunkiais išgyvenimo momentais  neleidžia žmogui padaryti nepataisomų klaidų.  O ypač šis, dėl kurio buvo tiek daug abejota. Tai lemtingai  akimirkai, kai kažkas, rodos,  laikė ją  paėmęs už rankos ir neleido jo prarasti, ji bus dėkinga visą savo gyvenimą. Vėliau ji suvoks, jog tai buvo Dievo ranka.

Gyvenimas-teatras, žmonės- aktoriai

(V.Šekspyras)

Antra naktis taip pat praėjo bestovint  prie lango. Moteris jau buvo bepraradusi viltį, kad tuoj sučirkš telefonas ir jos mylimasis švelniu balsu praneš, kad jis kažkur užtruko ir tuoj sugrįš į namus. Vėjas, kartu su pūga stūgaudamas prie jos namo ir cypindamas gatvėje statybininkų paliktą geležinę tvorelę, varė ją į neviltį.

Ryte moters nerimas įgavo kitą formą. Jis tapo apčiuopiamu.

Ant naktinės lempos ji pamatė vyro paliktą vestuvinį žiedą. Vėliau jo bendradarbiai paskambino ir pranešė, kad jis gyvas ir sveikas. Moteris apkabinusi vyresniuosius savo  vaikus iš džiaugsmo pravirko. Kaip bus taip tegu būna, mirties ji niekada niekam nelinkėjo. Pyktis dėl  suteikto skausmo nieko gero nežada. Jis žmogaus kepenis paverčia korėtomis, o širdį užlieja tulžimi. Todėl tą dieną ji savo likimą pasirengė sutikti tokį, kokį jai davė gyvenimas.

Gyvenimas jai pirmą kartą padovanojo pamestos žmonos vaidmenį. Taip, vyras grįžęs namo pasakė, kad buvęs pas kitą moterį ir pareiškė, kad ją paliekąs. Dar paprašė išvirti  puodelį kavos. Šią žinią ji priėmė gana ramiai. Tačiau nuo to momento, kai kraujas sustingo jos gyslose, ji tapo aktore. Moteris su šypsena veide užkaitė virdulį, prieš tai pasakiusi savo vyrui nubėgti į parduotuvę ir nupirkti butelį šampano. Juk tai paskutinis kartas, kai jiedu dar gali pasėdėti dviese. Kol vyras užtruko parduotuvėje, paliktoji žmona apsivilko kažkada jo dovanotus baltus marškinius , pasidažė, stalą serviravo proginėmis taurėmis. Iš jų jiedu gerdavo tik per vestuvių sukaktis. Keturioliktą kartą jie gers nesulaukę vasaros vidurio. Šeimose laikomos tradicijos kai kuriais gyvenimo atvejais turi labai stiprią jėgą. Vyras sugrįžęs iš parduotuvės buvo  šokiruotas vaizdu virtuvėje. Pasipuošusi žmona  į puodukus pilstė kvapnią kavą ir šypsodamasi pasakojo, kad niekas taip nemylės ir nelauks jo , kaip mylėjo ir laukė ji su vaikais.  Ji jam padėkojo už pragyventus metus ir už tai, kad jis jai paliekąs didžiausią turtą – vaikus. Ji pasiliks su vaikais ir neleis jam jų lankyti, kadangi ji norinti, kad vaikai gyventų  kartu su ja ir kasdienybėje ir šventėse. Tuo momentu jai atrodė, kad toks sprendimas yra  teisingiausias. Vėliau ji suvoks, kad taip sakyti jai liepė  širdis. Ji nebūtų galėjusi jo matyti ateinančio pas vaikus ir išeinančio iš jos namų pas kitą moterį.

Pirma spektaklio dalis artėjo į pabaigą. Pakilusi ir, grakščiai pro langą išmetusi taures, savo vyrui pasakė, kad nebegalinti jam daugiau skirti laiko, kadangi reikia eiti maitinti mažylę. Vyras ,ištraukęs pluoštą pinigų siūlė juos paimti. Ji griežtai atsisakė juos paimti, pareiškusi, kad , jei jis juos paliks, ji tuos pinigus sudegins. Moters širdyje užvirs didybės manija savo skausmą priimti nuogą. Taip kaip pati jautėsi : visų akivaizdoje išrengta ir paniekinta.

Moteris sugrįžo į miegamąjį, kur jos lauks trys  vaikai. Sūnus ir duktė prigludo prie jos peties,  ieškodami atramos savo mažyčiame, tačiau jau skaudžiai juos nutvilkiusiame  pasaulėlyje. Vaikai išgyvena šeimynines dramas stipriau nei suaugusieji. Tačiau jie savo kančią uždaro ir neša kaip sraigės  savo nameliuose.

Vyras stovėjo tarpduryje sutrikęs. Išeiti jam  buvo sunku. Vakaro šviesoje ant lovos sėdinčių žmonių paveikslas, nusidažęs šiltomis ir jaukiomis spalvomis, kėlė jo širdyje sumaištį. Jis atsispindėjo  jo veide. Sūnus sutrikusiam tėvui priminė, jog jam laikas išeiti, o duktė, verkdama tėvo klausė: kur jis išeina? Mažiems vaikams yra  sunku išgyventi tėvų sukeltas šeimynines dramas.  Žmogus gimsta, auga ir jam jo tėvas ar mama yra patys svarbiausi žmonės. Apie tėvų neretai padarytas klaidas suprantame tik užaugę, ir smerkti, ar pateisinti jų poelgius negalime, tam reikia pačiam praeiti nelengvą gyvenimo kelią. Tačiau mažam vaikui praradimo jausmas yra tarsi gilus šulinys į kurį netyčia įkrito jo pats mylimiausias žaisliukas.  O kaip jį ištraukti, niekas negali patarti.

Kartais žmogaus keliai ir klystkeliai taip susipina,  kad ,rodos, eini nakties tamsoje lyg girtuoklis. Mėnulis apšviečia kažkokias rodykles, kelio ženklus, o kuriuo keliu pasukti –  neaišku.  Ne kitaip jautėsi ir paliktoji žmona. Ji vėl stovėjo prie virtuvės lango, vėl klausėsi širdį draskančio geležinės tvorelės cypimo, tik dabar ji mėnulio apšviestoje gatvėje matė savo vyrą, kuris vis kažkur pradingdavo… Gal tai buvo jos  įsiaudrinusios vaizduotės pasekmės , o gal – realybė… Ji ir šiandien to nežino.

Ryte, kai išgirdo vyro rakinamų durų garsų trakštelėjimą , moteris gulėjo lovoje. Akimirka jos galvoje šmėkštelėjo mintis, jog vyras sugrįžo pasiimti savo daiktų. Ji klausėsi  koridoriuje varstomų spintos durų girgždesio ir  jautė, kaip jos gyslose nustojo tekėti kraujas. Jai pasidarė silpna.

Nežinia kas tą naktį įvyko palikusiojo savo šeimą vyro galvoje. Gal jis išsigando pradėti gyvenimą iš naujo, o gal sugalvotas melas leido jam taip apsispręsti, bet jis sugrįžo į savo namus ne gyventi laimingam pačiam , o gyvenimą pragaru padaryti savo artimam žmogui. Šią tiesą, kaip ir daugelį kitų, ji supras žymiai vėliau.

 

Laiko dulkės nusėda auksu ant moters pečių

 

Nuo to lemtingo ryto praėjo dešimt metų. Užaugo ir į gyvenimą išėjo vyresnieji moters vaikai. Namuose širdį ramina mažoji dukrelė. Moteris vėl paskendusi  laukime. Tik jis dabar kitoks. Jis dabar nuspalvintas abejonėmis, išgyventais vaizdiniais ir kančia. Taip, ji visą tą laiką gyveno kančioje, nes jautė, kad vyras gyvena dvilypį gyvenimą: jam taip patinka, jo toks gyvenimo stilius.

Nieko nėra gyvenime skaudžiau už išduotą meilę. Atleidimo randai taip giliai įsiręžia į odą, sielą, kad rodos tavo kaklą apvijo šetonas. Jis traukia virvę: stipriau, lėčiau,  kartais visai pamažu… Tu nebejauti skausmo, tik jauti didžiulę baimę kada tai pasikartos iš naujo.

Dabar ji mąstė, ar reikėjo vaikams išsaugoti šeimą, laimės pagailėjus sau pačiai? Žinoma, vaikams  gerai turėti mamą ir tėvą. Tada jų taip skaudžiai nepaliečia aštrios gyvenimo briaunos. Jie auga tvirtesni. Tačiau  moteris save kaip auką guldo ant durklo ašmenų tikėdama, kad tuo išgelbės visą pasaulį. Ji daug kartų rinko save iš mažų gabalėlių ir lipdė save vis kitokią: gerą mamą, švelnią žmoną, seksualiai patrauklią moterį. Išgyveno ir finansiškai stiprios bei nepriklausomos moters įvaizdį. Tačiau jai nei viena rolė nepatiko, nes ji visada troško  būti  vieno vyro moterimi.   Kaskart žemindamas ją , pasityčiodamas, vyras  stūmė ją nuo savęs tolyn. Todėl dabar, prabėgus dešimtmečiui, ji save  įsivaizduoja jau visai kitokią: iškentėjusią, subrendusią, save pamilusią.

Šeštas pojūtis moteriai yra duotas jai gimstant. Ji visą laiką žinojo, jog vienodų žmonių nėra ir negali būti. Moteris gali pakeisti savo išorę, išsilavinimą, bet savęs ji niekada  nepakeis. Gyvenimas moteriai suteikia galimybę pabūti aktore.  Ji vaidina tol, kol vieną dieną supranta: pavargo, nebenori , ji nori būti  savimi. O tapus savimi, ji nori išsiaiškinti daugelį dalykų, kurie neleidžia jai ramiai gyventi.

 

Išbandymų jūra gilesnė už visas kitas pasaulio jūras

 

Likimas kartais dovanoja neįtikėtinas staigmenas. Kai atrodė, kad ji nebenori su tuo žmogumi toliau gyventi, likimas dovanojo jiems laiką pabūti kartu . Jiedu išplaukė kartu  į jūrą.

Tas, kas dar nepatirto, visada truputį baugina. Todėl jau pirmąją minutę, kai ji atsirado laive, nerimo akys buvo plačios. Noras išbandyti save neįprastoje situacijoje buvo stipresnis už baimę. Todėl šią kelionę ji priėmė kaip dovanotą likimo.

Tą šaltą žiemos vakarą, kai jų laivas pajudėjo iš uosto, ji stovėjo kartu su juo ant denio ir galvojo, kad abu plaukia į rytdieną, kurioje nėra praeities. Deja, praeitis, kaip tas nuvalkiotas šunytis, vis sliūkina ir sliūkina iš paskos. Kad ir kaip neišvaizdžiai jis atrodo,  tačiau negali jo paspirti, nes supykęs jis gali tau grybštelt  už kojos dar kartą .

Šioje kelionėje moteris suprato, kad noras laikytis už šiaudo – beprasmiškas.  Reikia keisti savo gyvenimą iš esmės. Ir toks momentas atėjo.  Jeigu ji šios progos  neišnaudos – praras save amžiams.  Ji nebijos tos lemtingos akimirkos. Ji drąsiai žiūrės jai į akis, nes būnant jūroje ir žiūrint į neaprėpiamus vandenyno tolius ji pajautė savo stiprybę. Mes bejėgiai prieš gamtą, tačiau mes pajėgūs atsispirti prieš mums siūstus išgyvenimus ir, apsivalius save iš vidaus, sutvirtėjus, sau pripažinti:esame tik dulkės beribiame žmonių okeane, tačiau jei stovi atsisukęs veidu į vandenis, jauti jėgą ir gyvenimo džiaugsmą.

Dabar moteris galvoja, kad išvažiuoti į kitą miestą, yra jos išsigelbėjimas. Nežinia kankina, bet ji ir į jūrą baiminosi plaukti. Ji tapo drąsesnė savo apsisprendime. Atsakomybės jausmo prieš savo šeimą ji nebejautė. Vaikai, perdaug ilgai užsibuvę prie mamų sijonų, gyvenime būna ištižę. Kuo greičiau jie pradės savarankišką gyvenimą, tuo jiems bus geriau. Aišku savaime, ryšio su vaikais ji neketina nutraukti. Tačiau  ji nebenori save  aukoti jiems. Prisiminusi artimųjų gyvenimus ji žino, kad noras vaikus pririšti prie savęs, užtikrinant saugią senatvę sau – rezultatų neduoda. Vaikai turi tapti tik gerais draugais, kuriuos malonu matyti, pasikalbėti, pasidžiaugti ir kartu paliūdėti. Gimstame vieni ir gyventi reikia pačiam. O kaip susiklostys tavo likimas, priklauso  nuo tavęs, nuo aplinkos ir nuo aukštesnių galių, kurios mums nežinomos.

Kiekvienas mes galime papasakoti apie savo gyvenimą, jei esame nemažai jame pagyvenę .  Kančia žmogų, ypač moterį, padaro labai tvirtą. Su metais ji tampa lyg ąžuolas, nė žiemą nenumetęs savo lapų. O kai pasijauti esąs žymiai tvirtesnis nei buvai , prisimeni vaikystę ir savo kiemą. Sugrįžti ten, kur bėgo nerūpestingos dienos, kur šildė tavo basas kojas vasaros lietūs, kur gulėdama šaltoje troboje supratai, kad ten, už sienos, yra suaugusiųjų pasaulis, karšta ugnies liepsna ir tinkluose skambantys ledukai. Jie ir dabar skamba tavo ausyse kaip nuostabiausia vaikystės muzika.

Irena Valužė

 

TakasDSC02425

Žvilgsniu į tolį

Saulė , įkritusi į akvarelinius dažus , šaiposi iš tų , kurie sėdi ten, žemai, laukdami kada ji pagaliau pasirodys.

Jūra šiandien itin rami. Apie jos jėgą gali spręsti nebent iš bangos, kuri, lyg skustuvu nupjaudama pajūrio tylą, balta jūros puta atsimuša į akmenuotą jos krantą

Vidudienis.  Pakrante vaikšto vienas kitas žmogus vedinas  keturkojį savo draugą. Sėdžiu žymioje britams vietoje-Sidmouth (pietvakarių Anglija), ant aukštos uolos prisišliejusi prie pilies sienos ir kvėpuoju jūra bei palaiminga jos ramybe . Sidmouth pilies liekanos panašios į laivą. Jo priekyje – pilies bokštas.  Salcombe kalvos lankytojams pilies istoriniame bokšte įrengta kavinė. Kai jūroje audra, joje galima pasislėpti nuo smarkaus vėjo ir, pro mažučius pilies langelius, grožėtis šėlstančia gamtos stichija.

Nuo Salcombe kalvos atsiverianti gamtos panorama unikali ne tik savo grožiu. Ji mena šimtmečius skaičiuojančią istoriją, augmenijos įvairovę (botanikos sodas ir parkas įkurtas 1934 m. 1953 m.- įregistruotas  kaip istorinis Anglijos sodų ir parkų paveldas ), senas vietinių žmonių tradicijas.Tik karalienės Viktorijos laikais, Sidmauth tapo  populiariu Anglijos kurortu. Seniau tai buvo žvejų kaimelis , garsus savo dainomis ir šokiais. Miestas išaugo kartu su šimtmečiais išsaugotu folkloru. Garsiems Sidmouth mieste vykusiems ir  jau penkiasdešimt metų tebevykstantiems folkloro festivaliams (muzikos šventės nė vienais metais, kad ir pačiais nepalankiausiais, niekada nebuvo nutrūkusios) byloja informaciniai stendai , mažutė lauko estrada, skulptūros.

Keliaujant po Angliją tokių vietų kaip Sidmouth , labai daug. Žmonės, ypač savaitgaliais, jas mielai lanko. Iš tiesų, kas gali žmogui būti geriau už natūralios gamtos terapiją? Ji atstoja visas , į vieną kalną supiltas  tabletes, kurios dažniausiai ne gydo, o tik gadina žmogaus organizmą.

Iki debesų dvasią pakylėjančios savijautos reikia kiekvienam žmogui. Kasdien lėkdami savais keliais ir keleliais mes sunkiai beatkeliame savo  pavargusias galvas į fantastiškus dangaus piešinius . Renkamės paprastesnį variantą. Prieš televizorių ekranus  ant sofų numetę  savo kūnus, užkrauname galvas tuo, ko mums visai nereikia- relaksinės muzikos su gražiais gamtos paveikslėliais, o jei nepadeda – bėgame ieškoti išsigelbėjimo -“chemikalų”. Pavargusį  kūną , ar nesėkmių sudrumstas mintis , įkišame į kuo tamsesnę vietą visai  pamiršę, jog žmogui nuo gimimo duoti sparnai . Duoti tam , kad išsivalę savo kūną pajustume  save,  unikalų  savo  gyvenimą mylėti, kurti, jaustis sveikiems ir laimingiems.

Skrydžiams reikalinga  energija . Gamtos pagalba pajutę ją savo kūne, mes lengviau kvėpuojame ir judame į priekį. Aukštis vilioja žmogų. Mintimis sugrįžusi į Lietuvą, savo miestą – Palangą pasidžiaugiau vaizdu stebėtu šią vasarą.Tiltas į jūra  visais laikais buvo ir yra  populiari vieta pasivaikščiojimams ir saulės palydoms. Pajūrio vėjai, sunešę smėlį prie pat tilto pradžios, padovanojo žmonėms puikią galimybę atsisėdus (tilto prieigoje įrengti suolai) stebėti Baltiją visais metų laikais. Ant Birutės kalno savo garsiąją poemą apie jūrą rašė poezijos dainius Maironis, o kiek drobių ar muzikos kūrinių sukurta  žvelgiant iš aukščio …  Jei bandytume šifruoti laimės formuluotę (nė vienas nežinome jos formulės), tai panoraminės gamtos vietos , neabejoju , būtų pirmoje vietoje.

Džiugu, jog atsidūrus gamtos prieglobstyje  supranti, kad esi ne vienas. Ant  suolo , kurio sėdėjau , perskaičiau lentutę su užrašu: “Joy ir Ken Yenkins iš Bristolio atminimui”. Šiai porai  atminimą įamžino draugai ir kaimynai . Jie  paskyrė JIEMS vieną  gražiausių panoraminių vietų Sidmoush apylinkėse.

Šiame Dievo sukurtame “užausyje” buvau ne viena , ir tai maloniai nuteikė.

Sidmaush-miestas prie jūros

Irena Valužė

Laiko rate-laimė bendrauti

Jau keletas metų iš eilės pastebiu, jog artėjant gimtadieniui  aš pasineriu į savianalizę. Dėl ko taip nutinka,  galvos nekvaršinu. Bandau atsakyti į prieš mano akis iškilusį klausimą  paprastai ir nuoširdžiai: “Kodėl MUDU susitikome?”

Anglijoje ruduo neįtikėtinai saulėtas , šiltas ir mažai “šlapias”. Lietuvoje, manau, toks pat gražus oras. Išvažiuojant iš savo gimto miesto -Palangos , turėjau puikią galimybę pasidžiaugti menininkais, kurie , į pagalbą pasitelkę Motiną Gamtą , sukūrė akiai ir širdžiai mielus darbelius Palangos botanikos parke. Savo kūryba  jie įprasmino  jau ne vienus metus Palangos botanikos sode minimą   “Parko dieną”. O  pasivaikščiojusi  rudenėjančio parko pievomis ir prisirinkusi  baravykų , atvežiau juos į Angliją (ačiū muitininkams, neatėmė)  džiaugdamasi kaip vaikas, nes , ar gali būti geresnė lauktuvė emigracijoje gyvenantiems draugams už šią : lietuviškas  kvapas ir skonis vienoje pakuotėje.

Klausimas, kuris mano sąmonėje  iškilo šį rytą buvo gana  paprastas. Jis manęs klausė:”Kas tavo gyvenime pasikeistų, jei šiandien būtumei aštuoniolikos metų ?”

Iš pat pradžių toptelėjo į galvą mintis, jog galėčiau pasitelkti pasaulio protus ir cituoti išmintintingus žodžius. Juk tai lobis, kuris tūkstančius  metų   yra   saugomas po slapčiausiais užraktais.  Ne duok, Dieve, pasimetę savo, ar būdami liudininkais kitų žmonių gyvenimo kryžkelėse , galime pasitikslinti savo  žiniomis apie laimę, meilę,  sveikatą, dorybes  ir nuodėmes.  Tiesa neginčytina-išminčiai mums paliko perlus. Imk, rink juos, pasimatuok, gal tiks ir pritiks…Tačiau ar pagalvojame, jog žodžiai, kuriuos kažkada kažkas pasakė yra ne kas kita, kaip tų žmonių  išgyvenimai, kurie metų tėkmėje , tarsi per rėtį išsijoti akmenys, pavirto pačia tvirčiausia mase – cementu.  Akivaizdu, namo nepastatytume be jo  ir  žmonių, statančių jį  pagalbos. Visą šią veiklą vainikuoja  laikas, ištvermė ir kruopštus darbas.

Šią vasarą  turėjau puikią galimybę (ačiū “Palangos tiltui”) pabendrauti su palangiškiais.

Palangiškius dažnai kaltina mažu bendravimu. Esame šiauriečiai. Gamta yra uždėjusi mums šiek tiek rūstesnį atspalvį , nei šiltuose kraštuose gyvenantiems žmonėms. Tačiau mes tuo  ir unikalūs: kas  žmogaus viduje-ne visiems rodoma. Geras vynas taip pat turi savo brandinimo laikotarpį.O noras bendrauti  individualiai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų ,-kiek  duosi, tiek ir tau bus atseikėta.

Baigėsi vasara, baigėsi mano atostogos Lietuvoje.Sugrįžusi vėl į kraštą, kuris yra tapęs man  miela vieta galvoju, jog kiekvienas žmogus žemėje yra keliautojas. Ir visai nesvarbu , ar jis palieka savo gyvenamą vietą, ar ne.  Jis praeina savo gyvenimo maršrutu  net nenutuokdamas, kiek jame jis daug pamatė, išgyveno, patyrė.Todėl niekada nebandžiau gvildenti imigracijos temos, taip kaip mėgsta ją narplioti spauda, kaimynai, ar bobutės tarpuvarčiuose. Žmogus gimė laisvas. Jei paukštį uždarome į narvelį, jis tampa mūsų nuosavybe. O kam miela gyventi (ne) laisvėje?

Mano kalbinti žmonės, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo, socialinės padėties  visi be  išimties tvirtino, jog emigracija-  Lietuvos žaizda. Savaime suprantama, tik mažai kas įvardino jos atsiradimo priežastį. Daugumai lietuvių  emigracija tapo išsigelbėjimu . Kiekvieno žmogaus išvykimo  priežastys yra individualios, tik pasekmė vienoda: jis puikiai supranta, kad valstybė atsuko jam nugarą.

Šiandien atsakydama į klausimą , ką daryčiau jei būčiau aštuoniolikos, galiu sąžiningai prisipažinti: ilgiau užsibūčiau ant tėvo “kirzavų”  (aulinių) batų. Mano tėvas buvo žvejys. Kai grįždavo iš jūros į namus ,prieš nusiaudamas batus visada mane ,pačią mažiausią šeimoje, pasisodindavo ant kojų  ir supdamas jas, aukštai iškeldavo  mane į viršų. Toje tėvo stiprybėje pasijusdavau esanti žymiai didesnė nei buvau. Šis, tvirtumo žemėje jausmas mergaitei, ar vėliau moteriai , nulemia  tolimesnį jos gyvenimą.  Bet apie tai suvoki žymiai vėliau.

Jei būčiau aštuoniolikos, gyvenčiau lygiai taip pat kaip  gyvenau ligi šiol, nes mano klaidos buvo išgyventos.  Mano klaidos, kaip sakė žymus prancūzų rašytojas ir folosofas Marselis Prustas ,”laimė palanki kūnui, bet tik skausmas ugdo sielos gabumus”, mokė mane daugelio dalykų.

Šiandieną aš džiaugiuosi laime bendrauti . Ji atveria lobius, kuriuos tu pasiimi į savo gyvenimo kelionę. Jei šiandieną manęs M.Prustas paklaustų, ką norėtum Aukščiausiajam  pasakyti savo  gyvenimo paskutinę  akimirką (šito jis klausdavo savo knygų herojų) ,atsakyčiau labai paprastai: norėčiau visus apkabinti dar kartą.

Paryčiais susapnavau savo mamą. Laiko ratas ,apsisukęs apie savo ašį dar kartą, tęsia kelionę toliau…

 

 

Gamta ir žmogus…”Parko dienos” Palangos botanikos sode

Irena Valuže

 

Sveikatos sau ir kitiems žmonėms

Penktą kartą pirties  ir SPA procedūrų meistrai Lietuvos pajūryje ,atvykę iš įvairių Lietuvos ir pasaulio vietų dalinosi žiniomis, patirtimi ,bendravo .Tris dienas iš eilės miestas šventė sveikatingumo fiestą.  Anot  festivalio  „Gintarinė Baltija 2017“ dalyvės ,masažuotojos Genės Brenciutės, didžiausia svajonė – turėti jėgų, sveikatos ir padėti kitiems.

Jaunystės pokštas

Genė Brenciutė-šiaulietė. Moteris turi mediko išsilavinimą. Anksčiau dirbo ekstriniame chirurgijos skyriuje,ten užbaigė ir masažuotojos kursus.  Svajojusi tapti chirurge,tačiau, „kai mane iš ketvirto kurso išmetė, dar įsigijau ir kinezaterapeutės specialybę“,-juokėsi ji. Šiandieną moteris dirba masažuotoja ir kinezeterepeute N.Akmenėje,Joniškyje. Paskaitas skaito Trečiojo amžiaus universitete.

Sugrįžusi į savo jaunystės prisiminimus G. Brenciutė pasakojo ,jog nutikimas ,kuris daugiau nei prieš dvidešimt metų įvyko Palangoje, šiandieną jai sukelia šypseną. Ką gali žinoti,- mąstė ji, gal tai buvo ženklas kokiu gyvenimo keliu jai reikėjo pasukti.

-Buvau pas mamą palikusi piniginę, todėl neturėjau pinigų sugrįžti į namus. Nusipirkau flomasterių ir ant popieriaus lapelių užrašiau savo telefoną. Eidama su sūnumi pajūriu klijavau juos ant stulpų. Žmonės pradėjo skambinti. Padariau vienam kitam masažą . Tada galėjau  vaikui ir limonado nupirkti.

Šiandieną G.Brenciutė džiaugiasi savo suaugusiu sūnumi ir anūku. O prisiminusi praeitį galvoja,jog gyvenime buvo visko:“Kabinausi į gyvenimą,todėl dabar gerai“.

Palanga-savas miestas

G.Brenciutės tėviškė ­–Kintų km.(Platelių raj.). Šiame kaime gyvena septinta jos giminės karta. Kiekvieną savaitgalį ji skuba į namus aplankyti savo 83-ejų metų mamą, kuri dar melžia karvę ir turi 30 ha žemės sklypą.

Palangoje gyveno  brolis ir jos giminės , todėl šiame mieste prabėgo visa jos vaikystė.

-Turguje uogas pardavinėdavau. Slėpdavausi už žmonių, nedrįsdavau, bet nenorėjau skolintis, norėjau turėti savų pinigų. Norėjau būti savarankiška.Tokia išlikau .Noriu padėti sau, šeimai, mamai.

„Be nuotaikos nedirbu“

Festivalio vedantysis, pristatęs ponią Genutę parodomajam masažui  konstatavo,jog ši nestokoja populiarumo. Norint pas masažistę patekti, tenka  užsirašyti iš anksto.

-Į priekį daug neužrašau,nes nežinau ar galėsiu tai atlikti. Be nuotaikos nedirbu. Daugiausiai žmonės kreipiasi dėl išvaržų, nutirpusių galūnių, kraujo spaudimo. Galiu daryti ir atpalaiduojantį masažą, bet nenoriu, tingiu. Pirtininkai-mano draugai. Geriausiai masažą daryti pirtyje  kai kūnas atsipalaidavęs.Tada man lengva  ir žmogui ne taip skauda.

Atvirai pasakius,ir aš išbandžiau ponios Genutės rankų stiprumą. Pagyrusi jos  rankas gavau greitą atsakymą:“Aš –  kaimo vaikas. Nebijau pasakyti, jog esu kaimietė. Rankų stiprumas nuo juodo darbo, nes norint ką nors pasiekti,tam reikia įdėti daug  darbo“. G.Brenciutė už savo lėšas važiuoja pasisemti žinių pas autoritetingus specialistus. Tai vienas didžiausių  jos malonumų, kuriuos ji gyvenime patiria ( neseniai ponia Genė sugrįžo iš Maskvos).

Žmogus,turintis intuiciją

Masažuotoja mano, jog ji  žmogus, turintis intuiciją. Ji pajaučia tuos ‚blokus‘,kurie žmogui trukdo gyventi. „Atpalaidavus užspaustą raumenį  ligos nepanaikinsi,tačiau susitvarkius kraujotakai , kaulinei organizmo daliai žymiai lengviau“,-sakė medikė. Ji mano,jog gyvenime reikia daryti gerus darbus,o  atpildas pats ateis. Moteris parodė man ką tik gautą  žinutę jos mobiliame telefone. Vėlai naktį sugrįžusi iš  šiauliečio A.Diržio pirties ,ji  masažavusi motokroso sportininką.  Šis vyras rašė: “Labas, vakar kur atleidai rankos sausgysles, skausmas nebegrįžta, gerai jaučiuosi,ačiū“. Tokių žinučių ji gaunanti daug, žmonės paskambina, padėkoja. Neužmiršta jos ir emigrantai. Per Kalėdas simboliškai atveža dovanėlių, sako pasiilgę . „Tai didžiausias atpildas“,-įsitikinusi medikė.

“Viską išbandau ant savęs“

Genė Brenciutė jaunystėje nebuvo stiprios sveikatos.Moteris rodo man tamsias dėmeles ant rankų,kurios pasiliko  nuo persirgto reumatoidinio artrito. Pati išsigydžiusi, todėl ir darbe ji naudoja viską, kas pačios išbandyta. Draugai bei pažįstami jai iš Amerikos parveža kremus, kuriuos ji naudoja darbe. Anot medikės, naudojant tinkamus kremus, žmogus gauna  dvigubą naudą. O prisiminusi savo tėtį, kurio jau nebėra, pasakojo : “Kai tėčiui sukako 70 metų,jis susirgo IV stadijos vėžiu.Plungėje daktaras pasakė,jog jei tuojau pat neoperuos,tėvas šią naktį mirs. Po operacijos jis išgyvens dar kokį mėnesį,kitą “. Nepatikėjusi šiuo daktaru ji skubiai tėvą pervežė į Klaipėdos Raudonojo kryžiaus ligoninę. Ten sutikusi savo kursioką, kuris ją nuraminęs ir pažadėjęs,jog rytoj jos tėvas bus operuotas. Po šios operacijos ponios Genės tėtis  pragyveno dar šešerius metus.

„Tikiu ženklais‘

“Gyvenime yra ženklai ir aš jais labai tikiu”,-sakė moteris. Genė Brenciutė pasiruošusi ir kitais metais ,kartu su savo draugais -pirties -SPA festivalio dalyviais ,apsilankyti Palangoje ir padėti žmonėms.

Kaip teigė Lietuvos pirties – SPA fedaracijos prezidentas V.Jakubauskas,  festivalio nugalėtojas atstovaus Lietuvą pasaulio čempionate,kuris rudenį įvyks Sočyje. Ten rungsis patys geriausi pirties -SPA procedūrų  meistrai, atvykę iš Amerikos ir kitų pasaulio vietų.

Taigi Palanga tapo sveikos gyvensenos propagavimo tiltu ,jungiančiu miestus, valstybes,senus ir jaunus žmones. Ką žinosi,gal tai  taip pat ženklas ,kad šioje žemėje gyventume sveikesni ir linksmesni.

 

 

 

 

Pirties – SPA festivalio  “Gintarinė Baltija 2017” dalyvė – Genė Brenciutė

Irena Valužė

 

 

 

 

Angelas Sargas nebeturi ką veikti

{mintys balsu)

Sporto klube bendraudama su čia dirbančia senjore ponia Danute  šgirdau žodžius,kurie ilgam įstrigo mano atmintyje. Kalbėdama apie dabartinį žmonių susvetimėjimą, negandas, kurios,tarsi lavina nesustodamos ritasi per pasaulį , išmintingoji senolė įvardino jų atsiradimo priežastį :“Žmonės užmiršo savo Angelą Sargą .Angelai nebeturi darbo“.

Savas laikas

Gyvenant emigracijoje, pagrinde mano laiką pasiglemždavo darbas. Šiandien sugrįžusi į Lietuvą galiu sau leisti išsvajotąją prabangą ,-mano laikas priklauso man pačiai.  Kai kas galvoja,jog gyvenant ir dirbant užsienyje emigrantams labai paprasta  naudotis SPA procedūromis, grožio salonais, lankytis sporto klubuose. Tiek Lietuvoje,tiek užsienyje tam reikia laisvo laiko ir pinigų.  O kai žmonės (kalbu apie nekvalifikuotą darbą turinčius asmenis)  atėjus savaitgaliui nori pailsėti, jų galvose sukasi  viena vienintelė mintis-lova. Kalbų apie grožio ir sveikatos kūnui tobulinti sukurtas industrijas laiko nebelieka.

Štai ir poniai Danutei, palaidojusiai savo vyrą, teko gyvenimą pradėti iš naujo. Kad  dienos neprailgtų, Danutės dukra po laidotuvių įdarbino mamą savo sukurtame versle.Prabėgus penkeriems darbo sporto klube metams ponia Danutė įsitikinusi,jog ji net neįsivaizduojanti  savęs be šio užsiėmimo. Išsigelbėjimą ji suradusi bendravime su į klubą ateinančiomis moterimis. Su kai kuriomis iš jų  ji  tapo labai artima. Su jomis ponia Danutė dalinasi savo mezginių paslaptimis, kulinariniais receptais,nuo kitų klienčių išgirstais sveikatos bei grožio gudrybėmis.Iškepusi savo firminį pyragą ji skuba pavaišinti savo drauges. Jos atsidėkodamos nepamiršta atnešti  šlakelį kaimiško pieno ponios Danutės katinui, ar padovanoti gražios gėlės daigelį. Ponia Danutė myli gėles. Ištisus metus gėlės žydi jos namuose. Ji sudaigina jas iš sėklų, kad šios vėl ir vėl gimtų iš naujo.

Pati vairuoja mašiną ,daug skaito,mėgsta ir į televizorių „pažiopsoti“. Jai įdomu viskas, kas vyksta Lieuvoje ir pasaulyje,o kalbėdama apie senatvę ji teigia,jog ne metai slegia žmogų. Žmogus sensta tada, kai jis praranda domėjimąsi gyvenimu. Taigi,visi šie paprasti, bet labai svarbūs tarpusavio bendravimo santykiai vyksta mažame (žiemos metu tarsi išmirusiame) pajūrio miestelyje, nedidelio sporto klubo patalpose.

Gėlės-kaip žmonės

Pasak senjorės,pasportuoti ir palaikyti savo kūno formas ateina įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonės (daugiausiai moterys). Kai kurios ateina dėl sveikatos sutrikimų,o kai kurios tiesiog norėdamos pailsėti .

Man pačiai teko pabendrauti su keliomis iš jų. Pavargusi nuo mokyklos šurmulio, nepatenkinta švietimo ir mokslo sistemoje esančiomis spragomis ,jauna pedagogė piktinosi, jog  vaikai mokykloje rūko žolę (net mergaitės) tvirtindami,jog žolė  legalizuota daugelyje pasaulio šalių,visai „nesiskaito“ su mokytojais (ypač vyresniojo amžiaus) ,pradingęs mokytojo-pedagogo autoritetas. Ji piktinosi, jog negabius vaikus materialiai pajėgūs į mokslus išleisti tėvai žūtbūt stengiasi įkišti į aukštąsias mokyklas,užuot suteikę jiems galimybę įsigyti profesiją. Vėliau,kaip mano mokytoja,diplomas kišenėje,o darbo nėra.Tokie ir į juos panašūs išvažiuoja laimės ieškoti į kitas šalis.

Kita moteris (Danutės sena pažįstama) papasakojo pamokančiąją istoriją apie kaktusą. Draugei gyventi  išvykus į užsienį,ji prižiūrėdavo jos namus.   Draugės namuose augusį kaktusą ji parsinešdavo  į savo namus, o kai jos draugė atostogoms sugrįždavo, jos džiaugsmui augalą sugražindavo į vietą. Kaip žinia, kaktusui didelės priežiūros nereikia,tačiau kai draugė susiruošė parduoti  butą, minėtas kaktusas pradėjo visai nykti. Pagailėjusi augalo moteris parsinešė jį į namus. Po kurio laiko  nugeibęs spygliuotis atsigavo ir sparčiai paaugo , džiugina moters širdį.Tuo tarpu  draugė nusipirko kitą butą, kaktusą reikės grąžinti,nors ir labai gaila,-sakė ji. Tuokart,pamenu, visos trys nusprendėme: gėlės-kaip žmonės,jaučia kas juos myli,o kas palieka.

Pradėti nuo savęs

Pokalbyje su jauna mokytoja bandžiau paprieštarauti sakydama,jog ne viskas švietimo ir mokslo sistemoje taip blogai ,kaip atrodo. Gyvenant užsienyje teko ir man susipažinti su šios senos valstybės (Anglijos) mokymo sistema. Esu ne teoretikė ir ne pedagogė,tačiau nesu girdėjusi, jog vaikai „spjautu  į akis mokytojui“, o jis būtų bejėgis tam pasipriešinti. Bet kokiu atveju žinau,jog užsienyje tiek mokytojas,tiek vaikas yra pagarboje. Tuo pasirūpina valstybė. Nesutikįu su mokytoja  dėl senyvo amžiaus pedagogų darbo švietimo įstaigose. Anot jos,seni pedagogai negali dirbti mokykloje vien  dėl to,jog iš jų yra šaipomasi. Prisiminiau savo mokyklos pedagogus, kurie tada man ,jaunam žmogui, taip pat atrodė seni ar pagyvenę. Jei prabėgusių metų priekyje puikuodavosi ne kas kitas, o profesionalumas ir darbo su vaikais patirtis-mokytojas iki gyvenimo pabaigos išlikdavo pagarboje. Ponia Danutė man pritarė sakydama, kad maži vaikai (kol jų mamos sportuoja) dažnai atėję atsisėda jai ant kelių. Jiems patinka prisiglausti prie vyresnio žmogaus. Jiems ji gal primena močiutę,ar kažką labai artimo ir mielo.

Nejučia ir aš nugrimzdau į prisiminimus. Man tada buvo gal dešimt metų. Pamenu, tą dieną buvau iš mamos gavusi pinigų ledams (dešimt kapeikų).Tai buvo neeilinis įvykis. Niekas taip paprastai pinigų vaikams nedalindavo. Nusipirkusi „maroženą“ laiminga ėjau šalia parko esančia  Meilės alėja. Mano džiaugsmą sutrikdė išgirstas vaiko verksmas. Ant suoliuko pamačiau sėdinčią seną močiutę  ir raudančią  mažą mergytę. Nė nesudvejojusi ištiesiau į vaiko pusę savo tik kartelį lyžtelėtą ,vanile ir visu pasauliu ,rodos, kvepiantį  balto pieno ir ledo kauburėlį. Mergytė,nustebusiomis akimis paėmė ledą,o aš nuėjau  saulės nutvieksta alėja.

Prabėgo penkiasdešimt metų, tačiau šio nutikimo negalu pamiršti ir šiandien. Papasakojusi moterims šią, iš pirmo žvilgsnio naivią istoriją, lyg pasiteisindama ,priminiau Motinos Teresės žodžius: “ Žmogui duotos dvi rankos: viena,kad imtum,kita,kad duotum“. Nežinau, ką tada pagalvojo  jauna pedagogė (gal jos laukia dar ilgas pažinimo kelias),tačiau šiandieną esu įsitikinusi , jog ,norint ,kad kažkas apie tave keistųsi, reikia pradėti nuo savęs,ir tik nuo savęs.  Todėl ponios Danutės žodžiai apie Angelus Sargus,kurie nebeturi darbo, yra ne kas kitas,o šių dienų SOS signalas mums visiems.

2017-04-12 09.44.42

Irena Valužė

Verbų sekmadienis-laikas suklusti

Verbų sekmadienį Palangos  Švč.Mergelės Marijos Ėmimo  į dangų bažnyčios klebonas Marius Venskus ,prisiminęs vaikystę ,pasakojo,jog ir jam mažam yra tekę iš tėvų paragauti kadagio šakelės skonio. Šiandien valstybė nebetoleruoja tokių liaudies tradicijų, tačiau ,anot kunigo,posakis “ne aš plaku-verba plaka“ išlieka.

Mano  tėvai , parsinešę iš bažnyčios verbas, vieną kadagio šakelę užkišdavo už veidrodžio rėmo,  kitą-už balkio tvarte. Abi jos saugodavo namus,šeimą ir gyvulius. Gyvenant emigracijoje ne visada tekdavo Verbų sekmadienį apsilankyti bažnyčioje.Kartais tenkindavaisi tuo ,ką turi.   Nusilaužusi iš savo sodo keletą žalių šakelių  parsinešdavau  jas į namus.  Tai buvo MANO verba. Kartu su savo šeimos nariais puokštę papuošdavome dekoratyviniais kiaušiniais.Tokiu būdu namai prisipildydavo Šv.Velykų laukimo nuotaika.

Verbų Sekmadienis dar vadinamas Palmių sekmadieniu. Įžengus Aukščiausiajam į Jeruzalę, vaikučiai Jam po kojomis klojo palmių šakas .Šlovindami valdovą, jie visi šaukė:“Osana aukštybėse“. Ir šiandieną žodžiai “Osana aukštybėse”skambėjo bažnyčioje Jam, pasiryžusiam savo gyvenimą paaukoti žmogui už tai, kad jo širdyje nenustotų liepsnojusi meilės liepsna.

Kartais save sugauni galvojant,jog kažkas tau parodo kelią ,kuriuo tu turetumei eiti. Susiruošusi  parašyti keletą žodžių , atvėriau bene  trijų amžių senumo skrynios dangtį. Ši senovinė skrynia-mano anytos Adelės Česnavičienės šeimos relikvija.Joje sudėta tai,kas mena praeitį.  Adelė buvo religinga moteris. Sovietiniais metais daugiau nei tris dešimtmečius vadovavusi pirmajam vaikų darželiui Palangoje negalėjo (tik išėjus į užtarnautą poilsį) kas rytą  apsilankyti savo miesto maldos namuose. Todėl moteriai tekdavo  važiuoti į Kretingą (12km. nuo Palangos).Jos tikėjimas buvo nuo pradžios iki gyvenimo pabaigos -vientisas (tylus ,užtikrintas,be veidmainystės).Išeidama iš šio pasaulio senolė laimino visus, atėjusius ją aplankyti ligoninėje ir šypsojosi palaiminga šypsena. Mačiusieji visi iki  vieno tvirtino,jog Adelė Česnavičienė iš šio pasaulio išėjo tarsi šventoji. Moteris  visą savo gyvenimą perrašynėdavo tekstus (pati gerai mokėjo vokiečių kalbą), kuriuos į jos namus atnešdavo vienuolės( jaunystės metais ji taip pat buvo vienuolė). Taigi, iš skrynios ištraukusi Adelės ranka užrašytus žodžius (seną užrašų knygutę),noriu su visais pasidalinti tuo,kas ,manau,yra ypač aktualu šiandi

„Švč.Mergelė sako:“Kiek daug malonių pasaulyje.Padėkite man išgelbėti sielas.Aš duosiu jums į rankas šviesos spindulį.Jis yra mano širdies Meilės Liepsna. Ši pilna malonių liepsna,kurią aš jums iš savo Nekalčiausios širdies duodu,turi eiti iš širdies į širdį.Tai bus didelis stebuklas,kurio šviesa apakins šetoną.Ji yra meilės ir santarvės ugnis.Ugnį mes gesiname ugnimi,neapykantos ugnį-meilės ugnimi. Šitą malonę aš gavau iš Amžinojo Tėvo per savo sūnaus penkias Švč.Žaizdas. Savo Širdies Liepsna aš apakinsiu šetoną,su jumis susivienijusi.Mano Širdies meilės Liepsna išdegins nuodėmes…Ženkite pirmą žingsnį,kad aš galėčiau matyti jūsų geros valios pradžią.Tik pirmas žingsnis yra sunkus.Tikėkit manimi…Nenustokite drąsos.Man reikia jūsų visų ir kiekvieno. Nepakęskite atidėliojimo. Šetonas bus tiek aklas, kiek jūs prie jo apakimo prisidėsite. Atsakomybė yra didelė,bet jūsų darbas nebus veltui, kai visas pasaulis su manimi laikysis, tada degs švelni Mano Meilės liepsna , kuri uždegs visą žemės rutulį. Šetonas bus pažemintas ir bejėgis savo galybe naudotis. Tik šio pasiruošimo laiko nevalia jums tęsti. Ne.Neilginkite jo.Būkite aktyvūs Šventame mano reikale. Mano vaikai,mano Dieviškojo Sūnaus baudžianti ranka ketina nusikreipti ant pasaulio.Aš vos begaliu ją sulaikyti.Padėkite Man…Jeigu jūs mano Meilės Liepsnos šaukiatės,mes drauge išgelbėsime pasaulį“(ištraukos iš brošiūros „Marijos Nekalčiausios Širdies Meilės Liepsna“,išleista Immaculata-Verlag Ch-9050 Appenzell.)

Kai kam gal šie žodžiai didelio įspūdžio nepadarė,tačiau regint dabartinį pasaulį,kuris lyg kraujo upė,vis labiau ir labiau plinta po pasaulį,laikas susimąstyti kiekvienam iš mūsų.Verba ,kurią šiandieną pašventinome laukdami Velykų, turėtų ne tik apsaugoti mūsų šeimas,namus ir gyvulius.Jos šviesoje turi degti meilės liepsna kiekviename iš mūsų,pamiršus barnius, neapykantas, garbės bei turto troškimus…

Verbų sekmadienį bažnyčioje regėdama tiek daug jaunų ir gražių žmonių džiaugiausi,jog Lietuva turi ateitį,kad ir kaip sunku jai būtų.

Šviesos,pavasario nuotaikos,puikių margučių ir begalinio džiaugsmo sulaukus Šv.Velykų ryto.

2016-11-18-16-34-02

angelas ant stogo

Irena Valužė

Lietuva emigranto akimis

Niekada negalvojau,jog ateis toks laikas,kada apie savo  gimtą kraštą  kalbėsiu žmogaus,kuris ilgus metus gyveno svetur, lūpomis. Gyvenimo vingiai nenuspėjami. Voratinkliniais tinklais surišę žmogų jie stengiasi  nepaleisti  jo iš savo glėbio.

Grįžau į namus ne peikti,o ieškoti kas džiugintų širdį ir protą.Prisipažinsiu,pirmomis viešnagės Lietuvoje dienomis jaučiausi tarsi iškritusi iš medžio (lyg esanti,lyg nesanti). Ramindama mane,mano klasės draugė pasakojo,jog ir jai yra tekę kažką panašaus išgyventi. Kai po dešimties gyvenimo metų Vokietijoje ji sugrįžo į Palangą,liūdni ir pikti žmonių veidai mažame pajūrio mieste jai kėlę siaubą. Supratusi,jog nieko negalėsianti pakeisti („rūpintojėlių“šalyje gimę), nutarė nepasiduoti . „Eidavau gatve ir šypsojausi“,-pasakojo ji. Ir visai nesvarbu,jog po kažkurio laiko išgirdo jai priskirtą epitetą-„ei,ta durnelė“. Prabėgo dar vienas dešimtmetis,o mano draugė tokia ,kokia buvus.Šypsena jos veide neišnyko.

Klausimas:ar norint gerai jaustis reikia užsidėti šarvus? Ar norint apsaugoti savo „dūšią“ nuo negatyvo reikia pulti pirmam( šiuo atveju-šypsena)?

Pavasaris dar sunkiai braunasi iš žiemos sąstingio, nors po mano namo langais darželyje mėlynuoja žibutės ,žydi sniegenos, o pajūryje į saulę iškėlę savo baltapūkes galveles skleidžiasi didžios pavasario atgimimo šventės-Šv.Velykų pranašai- “kačiukai”.

Televizorius namuose skelbia naujienas :kriminalus ,kuriuos padarė seniai kalėjimuos supūti turėję galvažudžiai,iki koktumo juokingas kai kurių Seimo narių praturtėjimo istorijas, savižudybėms ir emigracijai Lietuvoje stabdyti kuriamus projektus,švietimo ir mokslo reformų peripetijas.

Tai kur gi tas gėris,kurį po daugelio metų sugrįžusi į namus aš noriu regėti?  Ar tai gražios ir išpuoselėtos lietuvaičių sodybos,  pasipuošusios moterys miesto gatvėse ,iš miegų bundanti gamta, barchatinis ir dainuojantis pajūrio smėlis po kojomis ,saulė, atsimušanti į žalias jūros bangas,ilgaliemenės pušys, sakais kvepiantys pušynai, lietuviškos liaudies dainos TV  programoje „Duokim Garo” ,istorikų pasakojimai  apie mūsų karalius bei kunigaikščius?…

Į gimtinę sugrįžau tada,kada emigracijoje gyvenantys žmonės dar nei vienas neskuba į namus  sugrįžti. Ir vėl į mano galvą braunasi mano klasiokės ištarti žodžiai: „nieko,priprasi …‘

Žinau,priprasiu, nes nebenoriu gyventi ir dirbti svetimoje šalyje. Noriu keltis ir gultis su mintimi,jog esu Lietuvoje. Noriu mylėti ir gerbti tai,ką man gimstant paliko mano protėviai. Jie į mano gyvenimo istoriją įrašė pagrindinį  žodį-Lietuva.

foto 2012 07 20 266

Irena Valužė

(bus daugiau)

Previous Older Entries

%d bloggers like this: