Žvilgsniu į tolį

Saulė , įkritusi į akvarelinius dažus , šaiposi iš tų , kurie sėdi ten, žemai, laukdami kada ji pagaliau pasirodys.

Jūra šiandien itin rami. Apie jos jėgą gali spręsti nebent iš bangos, kuri, lyg skustuvu nupjaudama pajūrio tylą, balta jūros puta atsimuša į akmenuotą jos krantą

Vidudienis.  Pakrante vaikšto vienas kitas žmogus vedinas  keturkojį savo draugą. Sėdžiu žymioje britams vietoje-Sidmouth (pietvakarių Anglija), ant aukštos uolos prisišliejusi prie pilies sienos ir kvėpuoju jūra bei palaiminga jos ramybe . Sidmouth pilies liekanos panašios į laivą. Jo priekyje – pilies bokštas.  Salcombe kalvos lankytojams pilies istoriniame bokšte įrengta kavinė. Kai jūroje audra, joje galima pasislėpti nuo smarkaus vėjo ir, pro mažučius pilies langelius, grožėtis šėlstančia gamtos stichija.

Nuo Salcombe kalvos atsiverianti gamtos panorama unikali ne tik savo grožiu. Ji mena šimtmečius skaičiuojančią istoriją, augmenijos įvairovę (botanikos sodas ir parkas įkurtas 1934 m. 1953 m.- įregistruotas  kaip istorinis Anglijos sodų ir parkų paveldas ), senas vietinių žmonių tradicijas.Tik karalienės Viktorijos laikais, Sidmauth tapo  populiariu Anglijos kurortu. Seniau tai buvo žvejų kaimelis , garsus savo dainomis ir šokiais. Miestas išaugo kartu su šimtmečiais išsaugotu folkloru. Garsiems Sidmouth mieste vykusiems ir  jau penkiasdešimt metų tebevykstantiems folkloro festivaliams (muzikos šventės nė vienais metais, kad ir pačiais nepalankiausiais, niekada nebuvo nutrūkusios) byloja informaciniai stendai , mažutė lauko estrada, skulptūros.

Keliaujant po Angliją tokių vietų kaip Sidmouth , labai daug. Žmonės, ypač savaitgaliais, jas mielai lanko. Iš tiesų, kas gali žmogui būti geriau už natūralios gamtos terapiją? Ji atstoja visas , į vieną kalną supiltas  tabletes, kurios dažniausiai ne gydo, o tik gadina žmogaus organizmą.

Iki debesų dvasią pakylėjančios savijautos reikia kiekvienam žmogui. Kasdien lėkdami savais keliais ir keleliais mes sunkiai beatkeliame savo  pavargusias galvas į fantastiškus dangaus piešinius . Renkamės paprastesnį variantą. Prieš televizorių ekranus  ant sofų numetę  savo kūnus, užkrauname galvas tuo, ko mums visai nereikia- relaksinės muzikos su gražiais gamtos paveikslėliais, o jei nepadeda – bėgame ieškoti išsigelbėjimo -“chemikalų”. Pavargusį  kūną , ar nesėkmių sudrumstas mintis , įkišame į kuo tamsesnę vietą visai  pamiršę, jog žmogui nuo gimimo duoti sparnai . Duoti tam , kad išsivalę savo kūną pajustume  save,  unikalų  savo  gyvenimą mylėti, kurti, jaustis sveikiems ir laimingiems.

Skrydžiams reikalinga  energija . Gamtos pagalba pajutę ją savo kūne, mes lengviau kvėpuojame ir judame į priekį. Aukštis vilioja žmogų. Mintimis sugrįžusi į Lietuvą, savo miestą – Palangą pasidžiaugiau vaizdu stebėtu šią vasarą.Tiltas į jūra  visais laikais buvo ir yra  populiari vieta pasivaikščiojimams ir saulės palydoms. Pajūrio vėjai, sunešę smėlį prie pat tilto pradžios, padovanojo žmonėms puikią galimybę atsisėdus (tilto prieigoje įrengti suolai) stebėti Baltiją visais metų laikais. Ant Birutės kalno savo garsiąją poemą apie jūrą rašė poezijos dainius Maironis, o kiek drobių ar muzikos kūrinių sukurta  žvelgiant iš aukščio …  Jei bandytume šifruoti laimės formuluotę (nė vienas nežinome jos formulės), tai panoraminės gamtos vietos , neabejoju , būtų pirmoje vietoje.

Džiugu, jog atsidūrus gamtos prieglobstyje  supranti, kad esi ne vienas. Ant  suolo , kurio sėdėjau , perskaičiau lentutę su užrašu: “Joy ir Ken Yenkins iš Bristolio atminimui”. Šiai porai  atminimą įamžino draugai ir kaimynai . Jie  paskyrė JIEMS vieną  gražiausių panoraminių vietų Sidmoush apylinkėse.

Šiame Dievo sukurtame “užausyje” buvau ne viena , ir tai maloniai nuteikė.

Sidmaush-miestas prie jūros

Irena Valužė

Laiko rate-laimė bendrauti

Jau keletas metų iš eilės pastebiu, jog artėjant gimtadieniui  aš pasineriu į savianalizę. Dėl ko taip nutinka,  galvos nekvaršinu. Bandau atsakyti į prieš mano akis iškilusį klausimą  paprastai ir nuoširdžiai: “Kodėl MUDU susitikome?”

Anglijoje ruduo neįtikėtinai saulėtas , šiltas ir mažai “šlapias”. Lietuvoje, manau, toks pat gražus oras. Išvažiuojant iš savo gimto miesto -Palangos , turėjau puikią galimybę pasidžiaugti menininkais, kurie , į pagalbą pasitelkę Motiną Gamtą , sukūrė akiai ir širdžiai mielus darbelius Palangos botanikos parke. Savo kūryba  jie įprasmino  jau ne vienus metus Palangos botanikos sode minimą   “Parko dieną”. O  pasivaikščiojusi  rudenėjančio parko pievomis ir prisirinkusi  baravykų , atvežiau juos į Angliją (ačiū muitininkams, neatėmė)  džiaugdamasi kaip vaikas, nes , ar gali būti geresnė lauktuvė emigracijoje gyvenantiems draugams už šią : lietuviškas  kvapas ir skonis vienoje pakuotėje.

Klausimas, kuris mano sąmonėje  iškilo šį rytą buvo gana  paprastas. Jis manęs klausė:”Kas tavo gyvenime pasikeistų, jei šiandien būtumei aštuoniolikos metų ?”

Iš pat pradžių toptelėjo į galvą mintis, jog galėčiau pasitelkti pasaulio protus ir cituoti išmintintingus žodžius. Juk tai lobis, kuris tūkstančius  metų   yra   saugomas po slapčiausiais užraktais.  Ne duok, Dieve, pasimetę savo, ar būdami liudininkais kitų žmonių gyvenimo kryžkelėse , galime pasitikslinti savo  žiniomis apie laimę, meilę,  sveikatą, dorybes  ir nuodėmes.  Tiesa neginčytina-išminčiai mums paliko perlus. Imk, rink juos, pasimatuok, gal tiks ir pritiks…Tačiau ar pagalvojame, jog žodžiai, kuriuos kažkada kažkas pasakė yra ne kas kita, kaip tų žmonių  išgyvenimai, kurie metų tėkmėje , tarsi per rėtį išsijoti akmenys, pavirto pačia tvirčiausia mase – cementu.  Akivaizdu, namo nepastatytume be jo  ir  žmonių, statančių jį  pagalbos. Visą šią veiklą vainikuoja  laikas, ištvermė ir kruopštus darbas.

Šią vasarą  turėjau puikią galimybę (ačiū “Palangos tiltui”) pabendrauti su palangiškiais.

Palangiškius dažnai kaltina mažu bendravimu. Esame šiauriečiai. Gamta yra uždėjusi mums šiek tiek rūstesnį atspalvį , nei šiltuose kraštuose gyvenantiems žmonėms. Tačiau mes tuo  ir unikalūs: kas  žmogaus viduje-ne visiems rodoma. Geras vynas taip pat turi savo brandinimo laikotarpį.O noras bendrauti  individualiai priklauso nuo kiekvieno iš mūsų ,-kiek  duosi, tiek ir tau bus atseikėta.

Baigėsi vasara, baigėsi mano atostogos Lietuvoje.Sugrįžusi vėl į kraštą, kuris yra tapęs man  miela vieta galvoju, jog kiekvienas žmogus žemėje yra keliautojas. Ir visai nesvarbu , ar jis palieka savo gyvenamą vietą, ar ne.  Jis praeina savo gyvenimo maršrutu  net nenutuokdamas, kiek jame jis daug pamatė, išgyveno, patyrė.Todėl niekada nebandžiau gvildenti imigracijos temos, taip kaip mėgsta ją narplioti spauda, kaimynai, ar bobutės tarpuvarčiuose. Žmogus gimė laisvas. Jei paukštį uždarome į narvelį, jis tampa mūsų nuosavybe. O kam miela gyventi (ne) laisvėje?

Mano kalbinti žmonės, nepriklausomai nuo jų išsilavinimo, socialinės padėties  visi be  išimties tvirtino, jog emigracija-  Lietuvos žaizda. Savaime suprantama, tik mažai kas įvardino jos atsiradimo priežastį. Daugumai lietuvių  emigracija tapo išsigelbėjimu . Kiekvieno žmogaus išvykimo  priežastys yra individualios, tik pasekmė vienoda: jis puikiai supranta, kad valstybė atsuko jam nugarą.

Šiandien atsakydama į klausimą , ką daryčiau jei būčiau aštuoniolikos, galiu sąžiningai prisipažinti: ilgiau užsibūčiau ant tėvo “kirzavų”  (aulinių) batų. Mano tėvas buvo žvejys. Kai grįždavo iš jūros į namus ,prieš nusiaudamas batus visada mane ,pačią mažiausią šeimoje, pasisodindavo ant kojų  ir supdamas jas, aukštai iškeldavo  mane į viršų. Toje tėvo stiprybėje pasijusdavau esanti žymiai didesnė nei buvau. Šis, tvirtumo žemėje jausmas mergaitei, ar vėliau moteriai , nulemia  tolimesnį jos gyvenimą.  Bet apie tai suvoki žymiai vėliau.

Jei būčiau aštuoniolikos, gyvenčiau lygiai taip pat kaip  gyvenau ligi šiol, nes mano klaidos buvo išgyventos.  Mano klaidos, kaip sakė žymus prancūzų rašytojas ir folosofas Marselis Prustas ,”laimė palanki kūnui, bet tik skausmas ugdo sielos gabumus”, mokė mane daugelio dalykų.

Šiandieną aš džiaugiuosi laime bendrauti . Ji atveria lobius, kuriuos tu pasiimi į savo gyvenimo kelionę. Jei šiandieną manęs M.Prustas paklaustų, ką norėtum Aukščiausiajam  pasakyti savo  gyvenimo paskutinę  akimirką (šito jis klausdavo savo knygų herojų) ,atsakyčiau labai paprastai: norėčiau visus apkabinti dar kartą.

Paryčiais susapnavau savo mamą. Laiko ratas ,apsisukęs apie savo ašį dar kartą, tęsia kelionę toliau…

 

 

Gamta ir žmogus…”Parko dienos” Palangos botanikos sode

Irena Valuže

 

Sveikatos sau ir kitiems žmonėms

Penktą kartą pirties  ir SPA procedūrų meistrai Lietuvos pajūryje ,atvykę iš įvairių Lietuvos ir pasaulio vietų dalinosi žiniomis, patirtimi ,bendravo .Tris dienas iš eilės miestas šventė sveikatingumo fiestą.  Anot  festivalio  „Gintarinė Baltija 2017“ dalyvės ,masažuotojos Genės Brenciutės, didžiausia svajonė – turėti jėgų, sveikatos ir padėti kitiems.

Jaunystės pokštas

Genė Brenciutė-šiaulietė. Moteris turi mediko išsilavinimą. Anksčiau dirbo ekstriniame chirurgijos skyriuje,ten užbaigė ir masažuotojos kursus.  Svajojusi tapti chirurge,tačiau, „kai mane iš ketvirto kurso išmetė, dar įsigijau ir kinezaterapeutės specialybę“,-juokėsi ji. Šiandieną moteris dirba masažuotoja ir kinezeterepeute N.Akmenėje,Joniškyje. Paskaitas skaito Trečiojo amžiaus universitete.

Sugrįžusi į savo jaunystės prisiminimus G. Brenciutė pasakojo ,jog nutikimas ,kuris daugiau nei prieš dvidešimt metų įvyko Palangoje, šiandieną jai sukelia šypseną. Ką gali žinoti,- mąstė ji, gal tai buvo ženklas kokiu gyvenimo keliu jai reikėjo pasukti.

-Buvau pas mamą palikusi piniginę, todėl neturėjau pinigų sugrįžti į namus. Nusipirkau flomasterių ir ant popieriaus lapelių užrašiau savo telefoną. Eidama su sūnumi pajūriu klijavau juos ant stulpų. Žmonės pradėjo skambinti. Padariau vienam kitam masažą . Tada galėjau  vaikui ir limonado nupirkti.

Šiandieną G.Brenciutė džiaugiasi savo suaugusiu sūnumi ir anūku. O prisiminusi praeitį galvoja,jog gyvenime buvo visko:“Kabinausi į gyvenimą,todėl dabar gerai“.

Palanga-savas miestas

G.Brenciutės tėviškė ­–Kintų km.(Platelių raj.). Šiame kaime gyvena septinta jos giminės karta. Kiekvieną savaitgalį ji skuba į namus aplankyti savo 83-ejų metų mamą, kuri dar melžia karvę ir turi 30 ha žemės sklypą.

Palangoje gyveno  brolis ir jos giminės , todėl šiame mieste prabėgo visa jos vaikystė.

-Turguje uogas pardavinėdavau. Slėpdavausi už žmonių, nedrįsdavau, bet nenorėjau skolintis, norėjau turėti savų pinigų. Norėjau būti savarankiška.Tokia išlikau .Noriu padėti sau, šeimai, mamai.

„Be nuotaikos nedirbu“

Festivalio vedantysis, pristatęs ponią Genutę parodomajam masažui  konstatavo,jog ši nestokoja populiarumo. Norint pas masažistę patekti, tenka  užsirašyti iš anksto.

-Į priekį daug neužrašau,nes nežinau ar galėsiu tai atlikti. Be nuotaikos nedirbu. Daugiausiai žmonės kreipiasi dėl išvaržų, nutirpusių galūnių, kraujo spaudimo. Galiu daryti ir atpalaiduojantį masažą, bet nenoriu, tingiu. Pirtininkai-mano draugai. Geriausiai masažą daryti pirtyje  kai kūnas atsipalaidavęs.Tada man lengva  ir žmogui ne taip skauda.

Atvirai pasakius,ir aš išbandžiau ponios Genutės rankų stiprumą. Pagyrusi jos  rankas gavau greitą atsakymą:“Aš –  kaimo vaikas. Nebijau pasakyti, jog esu kaimietė. Rankų stiprumas nuo juodo darbo, nes norint ką nors pasiekti,tam reikia įdėti daug  darbo“. G.Brenciutė už savo lėšas važiuoja pasisemti žinių pas autoritetingus specialistus. Tai vienas didžiausių  jos malonumų, kuriuos ji gyvenime patiria ( neseniai ponia Genė sugrįžo iš Maskvos).

Žmogus,turintis intuiciją

Masažuotoja mano, jog ji  žmogus, turintis intuiciją. Ji pajaučia tuos ‚blokus‘,kurie žmogui trukdo gyventi. „Atpalaidavus užspaustą raumenį  ligos nepanaikinsi,tačiau susitvarkius kraujotakai , kaulinei organizmo daliai žymiai lengviau“,-sakė medikė. Ji mano,jog gyvenime reikia daryti gerus darbus,o  atpildas pats ateis. Moteris parodė man ką tik gautą  žinutę jos mobiliame telefone. Vėlai naktį sugrįžusi iš  šiauliečio A.Diržio pirties ,ji  masažavusi motokroso sportininką.  Šis vyras rašė: “Labas, vakar kur atleidai rankos sausgysles, skausmas nebegrįžta, gerai jaučiuosi,ačiū“. Tokių žinučių ji gaunanti daug, žmonės paskambina, padėkoja. Neužmiršta jos ir emigrantai. Per Kalėdas simboliškai atveža dovanėlių, sako pasiilgę . „Tai didžiausias atpildas“,-įsitikinusi medikė.

“Viską išbandau ant savęs“

Genė Brenciutė jaunystėje nebuvo stiprios sveikatos.Moteris rodo man tamsias dėmeles ant rankų,kurios pasiliko  nuo persirgto reumatoidinio artrito. Pati išsigydžiusi, todėl ir darbe ji naudoja viską, kas pačios išbandyta. Draugai bei pažįstami jai iš Amerikos parveža kremus, kuriuos ji naudoja darbe. Anot medikės, naudojant tinkamus kremus, žmogus gauna  dvigubą naudą. O prisiminusi savo tėtį, kurio jau nebėra, pasakojo : “Kai tėčiui sukako 70 metų,jis susirgo IV stadijos vėžiu.Plungėje daktaras pasakė,jog jei tuojau pat neoperuos,tėvas šią naktį mirs. Po operacijos jis išgyvens dar kokį mėnesį,kitą “. Nepatikėjusi šiuo daktaru ji skubiai tėvą pervežė į Klaipėdos Raudonojo kryžiaus ligoninę. Ten sutikusi savo kursioką, kuris ją nuraminęs ir pažadėjęs,jog rytoj jos tėvas bus operuotas. Po šios operacijos ponios Genės tėtis  pragyveno dar šešerius metus.

„Tikiu ženklais‘

“Gyvenime yra ženklai ir aš jais labai tikiu”,-sakė moteris. Genė Brenciutė pasiruošusi ir kitais metais ,kartu su savo draugais -pirties -SPA festivalio dalyviais ,apsilankyti Palangoje ir padėti žmonėms.

Kaip teigė Lietuvos pirties – SPA fedaracijos prezidentas V.Jakubauskas,  festivalio nugalėtojas atstovaus Lietuvą pasaulio čempionate,kuris rudenį įvyks Sočyje. Ten rungsis patys geriausi pirties -SPA procedūrų  meistrai, atvykę iš Amerikos ir kitų pasaulio vietų.

Taigi Palanga tapo sveikos gyvensenos propagavimo tiltu ,jungiančiu miestus, valstybes,senus ir jaunus žmones. Ką žinosi,gal tai  taip pat ženklas ,kad šioje žemėje gyventume sveikesni ir linksmesni.

 

 

 

 

Pirties – SPA festivalio  “Gintarinė Baltija 2017” dalyvė – Genė Brenciutė

Irena Valužė

 

 

 

 

Angelas Sargas nebeturi ką veikti

{mintys balsu)

Sporto klube bendraudama su čia dirbančia senjore ponia Danute  šgirdau žodžius,kurie ilgam įstrigo mano atmintyje. Kalbėdama apie dabartinį žmonių susvetimėjimą, negandas, kurios,tarsi lavina nesustodamos ritasi per pasaulį , išmintingoji senolė įvardino jų atsiradimo priežastį :“Žmonės užmiršo savo Angelą Sargą .Angelai nebeturi darbo“.

Savas laikas

Gyvenant emigracijoje, pagrinde mano laiką pasiglemždavo darbas. Šiandien sugrįžusi į Lietuvą galiu sau leisti išsvajotąją prabangą ,-mano laikas priklauso man pačiai.  Kai kas galvoja,jog gyvenant ir dirbant užsienyje emigrantams labai paprasta  naudotis SPA procedūromis, grožio salonais, lankytis sporto klubuose. Tiek Lietuvoje,tiek užsienyje tam reikia laisvo laiko ir pinigų.  O kai žmonės (kalbu apie nekvalifikuotą darbą turinčius asmenis)  atėjus savaitgaliui nori pailsėti, jų galvose sukasi  viena vienintelė mintis-lova. Kalbų apie grožio ir sveikatos kūnui tobulinti sukurtas industrijas laiko nebelieka.

Štai ir poniai Danutei, palaidojusiai savo vyrą, teko gyvenimą pradėti iš naujo. Kad  dienos neprailgtų, Danutės dukra po laidotuvių įdarbino mamą savo sukurtame versle.Prabėgus penkeriems darbo sporto klube metams ponia Danutė įsitikinusi,jog ji net neįsivaizduojanti  savęs be šio užsiėmimo. Išsigelbėjimą ji suradusi bendravime su į klubą ateinančiomis moterimis. Su kai kuriomis iš jų  ji  tapo labai artima. Su jomis ponia Danutė dalinasi savo mezginių paslaptimis, kulinariniais receptais,nuo kitų klienčių išgirstais sveikatos bei grožio gudrybėmis.Iškepusi savo firminį pyragą ji skuba pavaišinti savo drauges. Jos atsidėkodamos nepamiršta atnešti  šlakelį kaimiško pieno ponios Danutės katinui, ar padovanoti gražios gėlės daigelį. Ponia Danutė myli gėles. Ištisus metus gėlės žydi jos namuose. Ji sudaigina jas iš sėklų, kad šios vėl ir vėl gimtų iš naujo.

Pati vairuoja mašiną ,daug skaito,mėgsta ir į televizorių „pažiopsoti“. Jai įdomu viskas, kas vyksta Lieuvoje ir pasaulyje,o kalbėdama apie senatvę ji teigia,jog ne metai slegia žmogų. Žmogus sensta tada, kai jis praranda domėjimąsi gyvenimu. Taigi,visi šie paprasti, bet labai svarbūs tarpusavio bendravimo santykiai vyksta mažame (žiemos metu tarsi išmirusiame) pajūrio miestelyje, nedidelio sporto klubo patalpose.

Gėlės-kaip žmonės

Pasak senjorės,pasportuoti ir palaikyti savo kūno formas ateina įvairaus amžiaus ir išsilavinimo žmonės (daugiausiai moterys). Kai kurios ateina dėl sveikatos sutrikimų,o kai kurios tiesiog norėdamos pailsėti .

Man pačiai teko pabendrauti su keliomis iš jų. Pavargusi nuo mokyklos šurmulio, nepatenkinta švietimo ir mokslo sistemoje esančiomis spragomis ,jauna pedagogė piktinosi, jog  vaikai mokykloje rūko žolę (net mergaitės) tvirtindami,jog žolė  legalizuota daugelyje pasaulio šalių,visai „nesiskaito“ su mokytojais (ypač vyresniojo amžiaus) ,pradingęs mokytojo-pedagogo autoritetas. Ji piktinosi, jog negabius vaikus materialiai pajėgūs į mokslus išleisti tėvai žūtbūt stengiasi įkišti į aukštąsias mokyklas,užuot suteikę jiems galimybę įsigyti profesiją. Vėliau,kaip mano mokytoja,diplomas kišenėje,o darbo nėra.Tokie ir į juos panašūs išvažiuoja laimės ieškoti į kitas šalis.

Kita moteris (Danutės sena pažįstama) papasakojo pamokančiąją istoriją apie kaktusą. Draugei gyventi  išvykus į užsienį,ji prižiūrėdavo jos namus.   Draugės namuose augusį kaktusą ji parsinešdavo  į savo namus, o kai jos draugė atostogoms sugrįždavo, jos džiaugsmui augalą sugražindavo į vietą. Kaip žinia, kaktusui didelės priežiūros nereikia,tačiau kai draugė susiruošė parduoti  butą, minėtas kaktusas pradėjo visai nykti. Pagailėjusi augalo moteris parsinešė jį į namus. Po kurio laiko  nugeibęs spygliuotis atsigavo ir sparčiai paaugo , džiugina moters širdį.Tuo tarpu  draugė nusipirko kitą butą, kaktusą reikės grąžinti,nors ir labai gaila,-sakė ji. Tuokart,pamenu, visos trys nusprendėme: gėlės-kaip žmonės,jaučia kas juos myli,o kas palieka.

Pradėti nuo savęs

Pokalbyje su jauna mokytoja bandžiau paprieštarauti sakydama,jog ne viskas švietimo ir mokslo sistemoje taip blogai ,kaip atrodo. Gyvenant užsienyje teko ir man susipažinti su šios senos valstybės (Anglijos) mokymo sistema. Esu ne teoretikė ir ne pedagogė,tačiau nesu girdėjusi, jog vaikai „spjautu  į akis mokytojui“, o jis būtų bejėgis tam pasipriešinti. Bet kokiu atveju žinau,jog užsienyje tiek mokytojas,tiek vaikas yra pagarboje. Tuo pasirūpina valstybė. Nesutikįu su mokytoja  dėl senyvo amžiaus pedagogų darbo švietimo įstaigose. Anot jos,seni pedagogai negali dirbti mokykloje vien  dėl to,jog iš jų yra šaipomasi. Prisiminiau savo mokyklos pedagogus, kurie tada man ,jaunam žmogui, taip pat atrodė seni ar pagyvenę. Jei prabėgusių metų priekyje puikuodavosi ne kas kitas, o profesionalumas ir darbo su vaikais patirtis-mokytojas iki gyvenimo pabaigos išlikdavo pagarboje. Ponia Danutė man pritarė sakydama, kad maži vaikai (kol jų mamos sportuoja) dažnai atėję atsisėda jai ant kelių. Jiems patinka prisiglausti prie vyresnio žmogaus. Jiems ji gal primena močiutę,ar kažką labai artimo ir mielo.

Nejučia ir aš nugrimzdau į prisiminimus. Man tada buvo gal dešimt metų. Pamenu, tą dieną buvau iš mamos gavusi pinigų ledams (dešimt kapeikų).Tai buvo neeilinis įvykis. Niekas taip paprastai pinigų vaikams nedalindavo. Nusipirkusi „maroženą“ laiminga ėjau šalia parko esančia  Meilės alėja. Mano džiaugsmą sutrikdė išgirstas vaiko verksmas. Ant suoliuko pamačiau sėdinčią seną močiutę  ir raudančią  mažą mergytę. Nė nesudvejojusi ištiesiau į vaiko pusę savo tik kartelį lyžtelėtą ,vanile ir visu pasauliu ,rodos, kvepiantį  balto pieno ir ledo kauburėlį. Mergytė,nustebusiomis akimis paėmė ledą,o aš nuėjau  saulės nutvieksta alėja.

Prabėgo penkiasdešimt metų, tačiau šio nutikimo negalu pamiršti ir šiandien. Papasakojusi moterims šią, iš pirmo žvilgsnio naivią istoriją, lyg pasiteisindama ,priminiau Motinos Teresės žodžius: “ Žmogui duotos dvi rankos: viena,kad imtum,kita,kad duotum“. Nežinau, ką tada pagalvojo  jauna pedagogė (gal jos laukia dar ilgas pažinimo kelias),tačiau šiandieną esu įsitikinusi , jog ,norint ,kad kažkas apie tave keistųsi, reikia pradėti nuo savęs,ir tik nuo savęs.  Todėl ponios Danutės žodžiai apie Angelus Sargus,kurie nebeturi darbo, yra ne kas kitas,o šių dienų SOS signalas mums visiems.

2017-04-12 09.44.42

Irena Valužė

Verbų sekmadienis-laikas suklusti

Verbų sekmadienį Palangos  Švč.Mergelės Marijos Ėmimo  į dangų bažnyčios klebonas Marius Venskus ,prisiminęs vaikystę ,pasakojo,jog ir jam mažam yra tekę iš tėvų paragauti kadagio šakelės skonio. Šiandien valstybė nebetoleruoja tokių liaudies tradicijų, tačiau ,anot kunigo,posakis “ne aš plaku-verba plaka“ išlieka.

Mano  tėvai , parsinešę iš bažnyčios verbas, vieną kadagio šakelę užkišdavo už veidrodžio rėmo,  kitą-už balkio tvarte. Abi jos saugodavo namus,šeimą ir gyvulius. Gyvenant emigracijoje ne visada tekdavo Verbų sekmadienį apsilankyti bažnyčioje.Kartais tenkindavaisi tuo ,ką turi.   Nusilaužusi iš savo sodo keletą žalių šakelių  parsinešdavau  jas į namus.  Tai buvo MANO verba. Kartu su savo šeimos nariais puokštę papuošdavome dekoratyviniais kiaušiniais.Tokiu būdu namai prisipildydavo Šv.Velykų laukimo nuotaika.

Verbų Sekmadienis dar vadinamas Palmių sekmadieniu. Įžengus Aukščiausiajam į Jeruzalę, vaikučiai Jam po kojomis klojo palmių šakas .Šlovindami valdovą, jie visi šaukė:“Osana aukštybėse“. Ir šiandieną žodžiai “Osana aukštybėse”skambėjo bažnyčioje Jam, pasiryžusiam savo gyvenimą paaukoti žmogui už tai, kad jo širdyje nenustotų liepsnojusi meilės liepsna.

Kartais save sugauni galvojant,jog kažkas tau parodo kelią ,kuriuo tu turetumei eiti. Susiruošusi  parašyti keletą žodžių , atvėriau bene  trijų amžių senumo skrynios dangtį. Ši senovinė skrynia-mano anytos Adelės Česnavičienės šeimos relikvija.Joje sudėta tai,kas mena praeitį.  Adelė buvo religinga moteris. Sovietiniais metais daugiau nei tris dešimtmečius vadovavusi pirmajam vaikų darželiui Palangoje negalėjo (tik išėjus į užtarnautą poilsį) kas rytą  apsilankyti savo miesto maldos namuose. Todėl moteriai tekdavo  važiuoti į Kretingą (12km. nuo Palangos).Jos tikėjimas buvo nuo pradžios iki gyvenimo pabaigos -vientisas (tylus ,užtikrintas,be veidmainystės).Išeidama iš šio pasaulio senolė laimino visus, atėjusius ją aplankyti ligoninėje ir šypsojosi palaiminga šypsena. Mačiusieji visi iki  vieno tvirtino,jog Adelė Česnavičienė iš šio pasaulio išėjo tarsi šventoji. Moteris  visą savo gyvenimą perrašynėdavo tekstus (pati gerai mokėjo vokiečių kalbą), kuriuos į jos namus atnešdavo vienuolės( jaunystės metais ji taip pat buvo vienuolė). Taigi, iš skrynios ištraukusi Adelės ranka užrašytus žodžius (seną užrašų knygutę),noriu su visais pasidalinti tuo,kas ,manau,yra ypač aktualu šiandi

„Švč.Mergelė sako:“Kiek daug malonių pasaulyje.Padėkite man išgelbėti sielas.Aš duosiu jums į rankas šviesos spindulį.Jis yra mano širdies Meilės Liepsna. Ši pilna malonių liepsna,kurią aš jums iš savo Nekalčiausios širdies duodu,turi eiti iš širdies į širdį.Tai bus didelis stebuklas,kurio šviesa apakins šetoną.Ji yra meilės ir santarvės ugnis.Ugnį mes gesiname ugnimi,neapykantos ugnį-meilės ugnimi. Šitą malonę aš gavau iš Amžinojo Tėvo per savo sūnaus penkias Švč.Žaizdas. Savo Širdies Liepsna aš apakinsiu šetoną,su jumis susivienijusi.Mano Širdies meilės Liepsna išdegins nuodėmes…Ženkite pirmą žingsnį,kad aš galėčiau matyti jūsų geros valios pradžią.Tik pirmas žingsnis yra sunkus.Tikėkit manimi…Nenustokite drąsos.Man reikia jūsų visų ir kiekvieno. Nepakęskite atidėliojimo. Šetonas bus tiek aklas, kiek jūs prie jo apakimo prisidėsite. Atsakomybė yra didelė,bet jūsų darbas nebus veltui, kai visas pasaulis su manimi laikysis, tada degs švelni Mano Meilės liepsna , kuri uždegs visą žemės rutulį. Šetonas bus pažemintas ir bejėgis savo galybe naudotis. Tik šio pasiruošimo laiko nevalia jums tęsti. Ne.Neilginkite jo.Būkite aktyvūs Šventame mano reikale. Mano vaikai,mano Dieviškojo Sūnaus baudžianti ranka ketina nusikreipti ant pasaulio.Aš vos begaliu ją sulaikyti.Padėkite Man…Jeigu jūs mano Meilės Liepsnos šaukiatės,mes drauge išgelbėsime pasaulį“(ištraukos iš brošiūros „Marijos Nekalčiausios Širdies Meilės Liepsna“,išleista Immaculata-Verlag Ch-9050 Appenzell.)

Kai kam gal šie žodžiai didelio įspūdžio nepadarė,tačiau regint dabartinį pasaulį,kuris lyg kraujo upė,vis labiau ir labiau plinta po pasaulį,laikas susimąstyti kiekvienam iš mūsų.Verba ,kurią šiandieną pašventinome laukdami Velykų, turėtų ne tik apsaugoti mūsų šeimas,namus ir gyvulius.Jos šviesoje turi degti meilės liepsna kiekviename iš mūsų,pamiršus barnius, neapykantas, garbės bei turto troškimus…

Verbų sekmadienį bažnyčioje regėdama tiek daug jaunų ir gražių žmonių džiaugiausi,jog Lietuva turi ateitį,kad ir kaip sunku jai būtų.

Šviesos,pavasario nuotaikos,puikių margučių ir begalinio džiaugsmo sulaukus Šv.Velykų ryto.

2016-11-18-16-34-02

angelas ant stogo

Irena Valužė

Lietuva emigranto akimis

Niekada negalvojau,jog ateis toks laikas,kada apie savo  gimtą kraštą  kalbėsiu žmogaus,kuris ilgus metus gyveno svetur, lūpomis. Gyvenimo vingiai nenuspėjami. Voratinkliniais tinklais surišę žmogų jie stengiasi  nepaleisti  jo iš savo glėbio.

Grįžau į namus ne peikti,o ieškoti kas džiugintų širdį ir protą.Prisipažinsiu,pirmomis viešnagės Lietuvoje dienomis jaučiausi tarsi iškritusi iš medžio (lyg esanti,lyg nesanti). Ramindama mane,mano klasės draugė pasakojo,jog ir jai yra tekę kažką panašaus išgyventi. Kai po dešimties gyvenimo metų Vokietijoje ji sugrįžo į Palangą,liūdni ir pikti žmonių veidai mažame pajūrio mieste jai kėlę siaubą. Supratusi,jog nieko negalėsianti pakeisti („rūpintojėlių“šalyje gimę), nutarė nepasiduoti . „Eidavau gatve ir šypsojausi“,-pasakojo ji. Ir visai nesvarbu,jog po kažkurio laiko išgirdo jai priskirtą epitetą-„ei,ta durnelė“. Prabėgo dar vienas dešimtmetis,o mano draugė tokia ,kokia buvus.Šypsena jos veide neišnyko.

Klausimas:ar norint gerai jaustis reikia užsidėti šarvus? Ar norint apsaugoti savo „dūšią“ nuo negatyvo reikia pulti pirmam( šiuo atveju-šypsena)?

Pavasaris dar sunkiai braunasi iš žiemos sąstingio, nors po mano namo langais darželyje mėlynuoja žibutės ,žydi sniegenos, o pajūryje į saulę iškėlę savo baltapūkes galveles skleidžiasi didžios pavasario atgimimo šventės-Šv.Velykų pranašai- “kačiukai”.

Televizorius namuose skelbia naujienas :kriminalus ,kuriuos padarė seniai kalėjimuos supūti turėję galvažudžiai,iki koktumo juokingas kai kurių Seimo narių praturtėjimo istorijas, savižudybėms ir emigracijai Lietuvoje stabdyti kuriamus projektus,švietimo ir mokslo reformų peripetijas.

Tai kur gi tas gėris,kurį po daugelio metų sugrįžusi į namus aš noriu regėti?  Ar tai gražios ir išpuoselėtos lietuvaičių sodybos,  pasipuošusios moterys miesto gatvėse ,iš miegų bundanti gamta, barchatinis ir dainuojantis pajūrio smėlis po kojomis ,saulė, atsimušanti į žalias jūros bangas,ilgaliemenės pušys, sakais kvepiantys pušynai, lietuviškos liaudies dainos TV  programoje „Duokim Garo” ,istorikų pasakojimai  apie mūsų karalius bei kunigaikščius?…

Į gimtinę sugrįžau tada,kada emigracijoje gyvenantys žmonės dar nei vienas neskuba į namus  sugrįžti. Ir vėl į mano galvą braunasi mano klasiokės ištarti žodžiai: „nieko,priprasi …‘

Žinau,priprasiu, nes nebenoriu gyventi ir dirbti svetimoje šalyje. Noriu keltis ir gultis su mintimi,jog esu Lietuvoje. Noriu mylėti ir gerbti tai,ką man gimstant paliko mano protėviai. Jie į mano gyvenimo istoriją įrašė pagrindinį  žodį-Lietuva.

foto 2012 07 20 266

Irena Valužė

(bus daugiau)

Traukinys juda į priekį

(mintys balsu)

Štai ir prabėgo penkiasdešimt dienų nuo to momento, kada pasaulis paskelbė Naujųjų metų pradžią. Daugiau nei penkios pragyventos savaitės:žmogaus,valstybių,planetos . Laikas -tarsi garvežys;tempdamas viską kas prie jo prikabinta , nepaliaujamai juda į priekį.

Planetos  pulsas

Kas dieną daugiatūkstantiniais tiražais išleidžiamuose dienraščiuose bei  TV programų puslapiuose dažnai tenka aptikti pavadinimą-„Planetos pulsas“.  Juose fiksuojami patys svarbiausi mūsų planetos įvykiai. Skaitant ar žiūrint TV programas dažnai pagalvoji, jog gamtos kataklizmai, karai, ligos, politinės batalijos manęs, ar mano šeimos  narių tikrai nepalies. Tačiau, kuo ilgiau gyveni,tuo daugiau supranti,jog,  kas sekundę besikeičiančiame pasaulyje esi tik šio virsmo menka dalimi. Žaviuosi tais, kurie laužydami nusistovėjusius stereotipus bando sau ir kitiems įrodyti priešingus dalykus: apsigyvena atokiau nuo civilizacijos sunaikintų miestų, rizikuodami gyvybe kopia į kalnus ,braunasi per džiunglių tankmes, vienut vienutėliai skuodžia  vandenynais,   skrieja oro balionais, kelių kilometrų aukštyje stačia galva neria nuo  uolos krašto žemyn. Dažnas pasakytų,jog mumyse teka „robinzoniškas“ kraujas, mėgstame ekstrimą,  norime būti populiarūs,todėl esame ne kas kitas, o tas pats Planetos pulsas, kurio noru atėjome  į Žemę tam,kad  visa savo esybe pajustume, išgyventume ir  paliktume savo  pėdsaką.

Ir taip,ir ne.

Kartą teko išgirsti linksmą pasakojimą apie mažą,penkerių metų berniuką,  kuris savo kompiuteriui “uždavė”klausimą:“ Kaip neiti į darželį?“. Šis juokigas pasakojimas man tada sukėlė dvejopą jausmą: puiku,kad  auga vis protingesni ir protingesni vaikai, liūdna,jog žmogus jau nuo mažumės  pasineria į juodų klavišų magiją. Jis panašėja į robotą:parašei,ir gavai atsakymą. Tačiau,kad ir kokie dideli akmenys kristų į sumaterialėjusio pasaulio pusę,statistiniais duomenimis  žmonės dabar  žymiai daugiau lankosi teatruose, koncertuose, parodų salėse .Jie ieško atsvaros savo sielai. Gaila,jog pasaulio „vyrai“, besikaudami už vietą po „saule“, dažnai pamiršta seną,kaip pati Žemė, tiesą- grožis išgelbės pasaulį.

Penkios savaitės

Turbūt nereikia priminti apie jau šiais metais įvykusias  katastrofas (karai, lėktuvų avarijos,terorizmo aukos,potvyniai,sniego lavinos). Gyvename kaip ant parako statinės.  Keturiasdešimt dienų katalikų tikėjime simbolizuoja išėjusiojo iš šio pasaulio visišką atsiskyrimą nuo materijos. Išsilaisvinusi siela sugrįžta atgal. Amžinajame laiko rate ji suras savo vietą,o Žemė nebetenka pačio brangiausio savo turto-Žmogaus.

Man,kaip ir kiekvienam žmogui, kasdieniniai įvykiai geriausiai matosi iš savo “varpinės”. Prieš porą dienų miesto centre (UK) stebėjau mitingą, kuriame  žmonės  išreiškė nepasitenkinimą dabartinio Amerikos prezidento D.Trump’o priimtais sprendimais. Emigrantams pirmosios šių metų savaitės atnešė taip pat nemalonią žinią: Anglija pasitraukia iš ES,tokį sprendimą radifikavo šalies Parlamentas. Kita žinia,kuri sukrėtė nedidelio Devono Karalystės miestelio vištų fabrike dirbančius žmones: nusižudė du fabriko darbuotojai (lietuvis ir latvis) . Akivaizdu,jog ši, ar kitos savižudybės ( savižudybių būta ir anksčiau) ,nesusyjusios su Brexsit’u. Šiomis dienomis Jungtinės Karalystės ministrė pirmininkė Th.May paskelbė,jog ji palaiko ES žmonių norą po Brexsit’o pasilikti Britanijoje. Tris su puse milijono imigravusiųjų į Angliją žmonių galės ramiai dirbti , gyventi ir jaustis pilnateisiais šios šalies piliečiais.

Prieš savaitę siautėję  smarkūs vėjai pietvakarių Anglijos pakrantėms šį sykį didelių nuostolių nepadarė.Rytoj išaus nauja diena.Žmonės kelsis,eis į darbą,kažkas myluos kūdikį,grąžins savo namus,senukai ,susikibę už rankų meiliais žvilgsniais lydės vienas kitą. Žmonės tikės,jog ateinati savaitė ,ir visos kitos, bus pilnos įspūdžių,džiaugsmo , vilties.

Taigi, durys užsidarė.Traukinys toliau juda į priekį.

2017-01-30-19-32-39

mitingas Exseter’io gatvėje

Irena Valužė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: