Žieminis Palangos tiltas

 

Vyresnės kartos palangiškiai pamena žiemas, kai nuo šalčio pokšėdavo tvoros , o sniego būdavo pridrėbta iki  pat pažastų. Speigo įrėmintos žiemos  buvo skirtos patiems drąsiausiems vaikinams. Karstydamiesi per užšalusias Baltijos bangas ir bangeles ,jie ieškodavo atskilusių ledo lyčių jūroje, kad galėtų jomis pasiirstyti. Pradėję savo rizikingą kelionę  ledo lytimi nuo užšalusio Palangos jūros tilto, ją užbaigdavo ties Birutės kalnu Botanikos parko prieigose. Dabar šie jaunuoliai , pasakodami apie tai savo vaikams ir anūkams, nesidrovi prisipažinti, jog paslydę, ar neišlaikę  lygsvaros , ne vienas ant savo kūno buvo pajutęs ledinę žiemos “ranką”. Dažniausiai ši “ranka” paguldydavo juos į lovą  paskelbusi negailestingą verdiktą – pramogos užsibaigė plaučių uždegimu.

Šiandien reta proga pasigrožėti užšalusio tilto vaizdais.  Žieminis Palangos titas man asocijuojasi su žieminiu apdaru. Gamta linkusi tuo pasirūpinti.

Irena Valuzė

 

 

 

 

 

ledo muzika

 

 

Eliusė, arba viena perplėšto gyvenimo istorija

 

Užmaršties dulkėms lemta nusėsti ant daiktų, kuriuos kažkada lietė žmogaus rankos,  ant drabužių , kuriais jis vilkėjo, tik nuotraukoms, paslėptoms senuose nuotraukų albumuose, senaties terminas netaikomas. Žmonių atminimais jos atgyja iš naujo.

Istoriją apie rusų tautybės mažą mergaitę , karo audrų nublokštą į pajūrio miestelį- Palangą , ir jos įtėvius – Albiną ir Kazimierą Paulauskus ,priglaudusius našlaitę savo namuose , papasakojo jų  anūkė – palangiškė Laima Mikuckienė.

DSC02206

Laima Mikuckienė

 

„Stalo viršaus nesiekė“

“1941 metais našlaičiams (netekusiems tėvų) Palangoje  Birutės al. buvo įkurta  prieglauda ( vėliau ten buvo  vaikų darželis). Daugelis palangiškių globojo  tuos vaikelius.Viena iš tokių buvo mano močiutė-Albina Paulauskienė. Baba (taip mes ją vadinome) buvo švelnumo, gerumo ir moteriškumo įsikūnijimas. Nežiūrint į tai, jog  šeima varganai gyveno , ji nutarė priglausti  nuo karo nukentėjusį vaiką- mergaitę. Baba  manė, jog mergaitė  bus didelis džiaugsmas jos jau suaugusiems vaikams, o taip pat bus draugė mano mamai ( šeimoje augo keturi sūnūs ir  viena duktė)”,-pasakojo ponia Laima.  “Kai mano mama prisimindavo kaip jos  kartu su  teta Stase (A.Paulauskienės marčia) atėjo į prieglaudą parsivesti vaiko, visada verkdavo: “Vaikų buvo daug. Kampe sėdėjo liūdna, juodom akelėm , susigūžusi mažytė mergytė. Pašaukėme ją, ir ji tučtuojau atbėgo. Mergaitė nesiekė net stalo viršaus. Buvo kokių penkių ,šešių metelių, labai nemėgo valgyti košės (gal per daug riebi jai buvo, gal dar kas…)“,-senelių ir mamos prisiminimais dalinosi ponia Laima.

Albina ir Kazimieras Paulauskai pakrikštijo vaiką Palangos bažnyčioje ir davė Elenos vardą. Taip Elena Paulauskaitė tapo dar vienu vaiku senųjų žvejų – Paulauskų šeimoje. Artimieji  Eleną vadino Eliuse.

Karo išblaškyti

Kaip vėliau sužinojo mergaitę savo šeimoje įdukrinę ponios Laimos seneliai, Elena (tikroji pavardė-Galina Novikova) į  prieglaudą buvo atvežta kartu su savo broliu Jurijumi. Jurijus buvo mažesnis už Galiną.  Dabar Jurijui  galėtų būti  virš 70 metų, o Galinai (Elenai)-83 metai.

Po karo atsirado vaikų tėvas. Per valsčių sužinojęs ,kurioje vietoje buvo įkurti vaikų namai, jis atvažiavo jų pasiimti. Vaikų tėvas  buvo kariškis . Neaišku , kur vaikai Lietuvoje kartu su mama anksčiau gyveno, bet buvo pasakojama, jog per bombardavimą vaikų motina bėgusi per rugių lauką ir žuvo. Taip abu vaikai tapo našlaičiais,- pasakojo L.Mikuckienė.

Jurijų Novikovą iš vaikų namų  buvo pasiėmę auginti kita palangiškių šeima- Stanislovas ir Justina Meškiai. Sutuoktiniai savo vaikų neturėjo. Berniuką taip pat pakrikštijo ir davė jam  Justino vardą (vadino Jusčiu). Abi palangiškių šeimos visada labai artimai bendravo, brolis ir sesuo galėjo bet kada matytis.

Šeimoje –sava

Elena, augdama tarp vyresnių už ją brolių ir sesers, šeimoje jautėsi mylimu vaiku. Palangoje ji užbaigė septynias klases , Klaipėdoje – Mokytojų seminariją. Eliusė mokykloje buvo rami ir gera mergaitė. Tokią ją prisimena ir jos klasės draugas- palangiškis  Gytis Venckus. Jis, gatvėje  sutikęs Laimą,  visada jos paklausia, ar nėra žinių apie Eliusę.

Elena labai gražiai kalbėjo lietuviškai,  o raštas, anot L .Mikuckienės, buvo išskirtinis. Eliusė rašė dailyraščiu. Apie tai byloja jos laiškai, rašyti savo pačiai mylimiausiai sesutei-Skolei (Skolastikai).

Kitas gyvenimas

Eliusei ėjo kokie šešiolikti metai, kaip atsirado jos tėvas.”Į kojas puolęs, sakė padės vaikams, o išėjo – atvirkščiai”,-prisimena Laima močiutės  ne kartą girdėtas aimanas. Į Ukrainą kartu su broliu ir tėvu išvažiavusi Elena apsigyveno Harkove. Ilgai netrukus tėvas vedė, sukūrė savo šeimą. Merginai teko pačiai kabintis į gyvenimą.  Harkove ji užbaigė medicinos mokyklą, dirbo medicinos seserimi ligoninėje. Nei iš tėvo, nei iš pamotės pagalbos nebuvo. Kad išgyventų,  neretai tekdavo “parduoti” kraują (buvo kraujo donorė). Vėliau ištekėjo, gimė jos taip laukta dukrelė – Iročka. Kaip prisimena L.Mikuckienė, Eliusės artimieji nuolat siųsdavo į Ukrainą siuntinius. Siuntiniuose pagrinde buvo maistas: lašiniai, miltai, svogūnai. Žiemai močiutė Eliusei primegzdavo vilnonių kojinių.

Vedybos  Eliusei  nebuvo laimingos. Vyras girtuokliavo, vėliau jis susirgo. Nors pora buvo išsiskyrusi, tačiau ji savo vyro nepaliko; prižiūrėjo ir slaugė jį . Kai mirė Eliusės sesers vyras,  sesuo kvietė ją atvažiuoti į Palangą ir gyventi drauge, bet ši atsisakė.

Didžiausias džiaugsmas-atostogos Palangoje

Albina Paulauskienė ilgėdavosi savo Eliusės. Todėl Elena stengdavosi vasaromis aplankyti savo mylimą mamą ir pasimatyti su visais artimaisiais. Močiutė buvo mažakalbė, bet ,anot Laimos, “jos meilus žvilgsnis ir rankos , laikančios  mūsų mažus delnus, buvo daugiau nei pasakyti žodžiai.  Nuo sunkaus darbo išsiplėtusiose rankų venose  tekėjo gerumo upės, ir tos meilės užteko visiems ”.Tai jautė ir Elena, todėl ji savo dukrą stengdavo atvežti į Palangą. Mergaitė augo labai graži : ilgais šviesiais plaukais, žydrom akim ,perlamutro baltumo oda . Elena didžiavosi ir, kaip visos mamos, mylėjo savo dukrą.  Mergaitė lietuviškai  nekalbėjo, tačiau viską puikiai suprasdavo. O į močiutės nuolatinį raginimą valgyti – dažnai  atsakydavo patempta lūpa. Senolė pergyveno, kad anūkėlė mažai valgo ir  išblyškusi.

Sunkus gyvenimas

Kai Iročkai sukako 16 metų, Elenos duktė Irina susirgo kasos vėžiu ir netrukus mirė. Apie šią šeimoje įvykusią tragediją artimieji sužinojo iš paskutinio Eliusės laiško.  Nuo to laiko prabėgo keturi dešimtmečiai. Kaip susiklostė palangiškių Albinos ir Kazimiero Paulauskų įdukros likimas, nežinomas. Taip pat nežinoma, kaip  sekėsi Elenos broliui Justinui. Buvo kalbama, kad jo gyvenimas –  tai nesibaigiančios “klajonės” po Rusiją.

Ponia Laima prisimena, jog mama bandė per Palangos turizmo informacinį centrą sužinoti , ar Elena gyvena tame name, kurio adresą buvo nurodžiusi. Nuvažiavę į vietą centro darbuotojai iš kaimynų išgirdo vienbalsį atsakymą:  “Tokia čia negyvena”.

Perplėšta nuotrauka

Laima Mikuckienė iki šiolei negali suprasti, kodėl tokiam geram žmogui (puikaus harakterio, švelni, visus mylinti), kaip buvo Elena, reikėjo patirti   tiek daug  skausmo, vargo, kęsti badą. Moteris prisimena, kaip močiutė ašarodama negalėdavo atleisti Eliusės tėvui už tai, jog šis  vaikus išvežė, kaip ji sakė, į pražūtį. Dažnai ji žiūrėdavo į  nuotrauką, kurioje įamžintas pats skaudžiausias išsiskyrimo  su jos mažaja dukrele momentas. O kas nuotrauką perplėšė  į dvi dalis –  istorija nutyli.

Seniai jau nebėra senųjų žvejų – Paulauskų, nebėra ir Eliusės mylimos sesers, brolių ir senosios trobelės  pamiškėje, netoli jūros, kur jie visi laimingai gyveno. Daiktai laiko tėkmėje suyra, juos keičia naujais, tik atmintis, – ta nenuorama, neleidžia žmogui nurimti.

Laima Mikuckienė, rodydama nuo laiko pageltusias nuotrauka susijaudinusi kalbėjo:” Aš norėčiau, kad palangiškiai ( vaikai, ar anūkai), kurie karo metais buvo priglaudę savo namuose našlaičius, atsilieptų ir papasakotų daugiau apie juos. Gana apie lietuvius kalbėti iš blogosios pusės. Gerų žmonių buvo ,yra  ir bus”,- įsitikinusi senųjų palangiškių dinastijos palikuonė – Laima Mikuckienė.

 

EPSON MFP image

EPSON MFP image

 

EPSON MFP image

EPSON MFP image

 

 

 

 

1.Elena Paulauskaitė su savo dukra Irina

2.Išsiskyrimo momentas:iš kairės į dešinę stovi K.Paulauskas,A.Paulauskienė, vaikų tėvas,J.Meškienė, S.Meškys.Viduryje-Elena Paulauskaitė ir Justinas Meškys

Nuotraukos iš asmeninio L.Mikuckienės šeimos albumo

 

Irena Valužė

Smilga- ne vienadienis augalas

Vienų žmonių norai dideli. Jie  trokšta „sužvaigždėti“ bet kuria kaina, kitų – paprasti: tegu  jų darbai kalba už juos pačius.

Birutė Aleknienė-skuodiškė, prieš penkiolika metų atvykusi su šeima gyventi į Palangą prisipažįsta ,jog iš tiesų esanti kukli. „ Jei tokia jaučiuosi – negaliu girtis“,- sako ji. Žinodama, jog Birutė turi ką kitiems papasakoti, bandau sušvelninti padėtį teigdama visiems gerai žinomas tiesas:gyvenimo patirtis, sukauptos žinios yra tarsi kelrodė pasiklydusiems, abejojantiems, ar ieškantiems savasties sąsajų  su mus supančiu pasauliu.

“Vadinkit mane Smilga”

Puikiai atrodanti šešiasdešimtmetė moteris prisipažino, jog jai kažkada klasiokų duota pravardė smilga –  patinka. Smulkaus kūno sudėjimo ji ir dabar man panaši į gimnazistę, kuri vaikystėje žaisdama patį mėgiamiausią žaidimą-mokytojomis,  visada  norėjusi ja ir būti. „Buvau kaimo vaikas, mokiausi patenkinamai, todėl apie aukštąjį mokslą nesvajojau,“- prisimena Birutė.

Baigusi vidurinę mokyklą ji įstojo į Klaipėdos pedagoginę mokyklą ir įsigijo vaikų darželio auklėtojos specialybę. Trylika darbo ikimokyklinėje įstaigose metų ir darbas pradinėje mokykloje (užbaigus Klaipėdos Universitetą) davė supratimą, jog pirmiausia mokytojas turi būti reiklus sau, o paskui vaikams. O dirbdama su vaikais visada jausdavusi jų artumą, draugiškumą, prisirišimą ir meilę.

„Likimas palankus man“

Anot pedagogės, gyvenime ją lydi  sėkmė. Kai neteko darbo mokykloje (iš atostogų sugrįžus mokytojai), ji gavo darbą šeimos centre uostamiestyje. Paraginta puikių jos kelyje sutiktų žmonių, ji įstojo į Klaipėdos Universitetą studijuoti magistratūrą . Įsigijusi edukologijos magistro diplomą pradėjo dirbti etikos mokytoja vidurinėje mokykloje. Kelerių metų darbo mokykloje sukaupta pedagoginė patirtis mokytojai davė dar tvirtesnį įsitikinimą ir supratimą, jog darbas mokykloje reikalauja iš mokytojo kasdien tobulėti pačiam, kaupti žinias, neprarasti energijos , kantrybės ir meilės vaikams.  „Kartais į pagalbą pasikviečiu reiklesnį žodį ( bet ne piktesnį), o kartais pagalbininke tampa ne kas kita, o šypsena“,-sako B.Aleknienė. „Jaunesniajame mokykliniame amžiuje (penktos, šeštos klasės) labai veikli „tramdymo“ priemonė-pagyrimų rašymas į pažymių knygeles ,arba pasiūlau nurašyti gražių tekstų iš knygos, pažaidžiam žaidimų, pakeičiu suolų išdėstymą, rašau pažymį už visos klasės drausmę, pažvelgiu ramiu žvilgsniu į mokinį, paliečiu jo petį ir kt.“,-pedagogine patirtimi dalijosi mokytoja.

Pradėjusi dirbti etikos mokytoja Birutė savarankiškai studijuoja K.Pukelio knygą „Mokytojo rengimas“, kur autorius teigia, „kad kiekvienas mokytojas turi turėti asmeninį pajėgumą kurti pedagogiką“, nes, anot B.Aleknienės, „ kiekvienas pedagogas turi kurti filosofiją mokyklos gyvenime ir rodyti asmeninį pavyzdį“.  Pradėjusi domėtis folosofija (filosofija– pedagogikos siela) , ji skaitė A.Maceinos, V.E.Franklio, Vydūno, K.Gibrano, K.Marko Aurelijaus, E.Fromo, K. Trimako, J. Pikūno knygas, o Senekos mintys ją „kūrė” iš naujo, bei padėjo ieškoti pedagoginės išminties.

Po pamokų – kaip ant sparnų

Šiandieną ponia Birutė dirba  Palangos sanatorinėje mokykloje. Ji vaikams praveda dorinio auklėjimo pamokas.  Dirbame pagal programą, tačiau dažnai mėgstame su vaikais padiskutuoti vienokiais ar kitokiais gyvenimo klausimais.  Pavyzdžiui, vienuoliktokėms pasiūliau temą- kaip išsirinkti gerą vyrą, ir jos buvo labai patenkintos“,-juokėsi ji.

Anot pedagogės, šioje mokykloje vaikai labai pažeisti. Daug vaikų serga depresinėmis ligomis,  ne visada jie turi galimybę išsikalbėti, pasipasakoti. „Mano didžiulis noras padėti jaunimui suvokti savo gyvenimo priedermes, atsakomybę už savo poelgius ir surasti gyvenimo prasmę. Juk V.Kopernikas rašė: „Svarbu ne tai , ko mes dar laukiame iš gyvenimo, daug svarbiau yra tai, ko gyvenimas laukia iš mūsų“,-įsitikinusi pedagogė.

Kaip prisipažino mokytoja, kiekvieną rytą eidama į mokyklą ji jaučianti nedidelį nerimą, tačiau , kai grįžta į namus – skraido kaip ant sparnų. Diena praėjo gerai.

Noras dirbti

Ponia Birutė mano, jog kiekvienas žmogus yra tarsi apraizgytas nematomais auksiniais sūlais, kurie jungia artimas sielas. Padrąsinančio žodžio, draugo peties ir jai pačiai kartais labai  trūksta. Todėl ji džiaugiasi savo gyvenimo kelyje sutikusi puikius žmones, kolegas , kurie yra tapę jos gerais draugais bei bičiuliais. Ji didžiuojasi savo lietuvių kalbos mokytoju, kuris ir šiandien ją aplanko savo nuoširdžiais laiškais. Šiuos laiškus ji  ypač  brangina ir saugo.

Birutė ne tik dirba mokykloje. Ji – šeimos centro vadovė, kur su puikiu darbo kolektyvu ruošia jaunus žmones priimant santuokos sakramentą. Palangiškiai iki šiol mini, kokie būdavo puikūs dvasiniai pusryčiai su broliais vienuoliais, ar adventiniai pasisėdėjimai parapijos namuose. O kur dar noras aplankyti dailės parodas (pati tapo ant šilko, piešia, rašo eiles), lanko ligonius ligoninėje(  priklauso Šv.Mergelės Marijos ordino legionierėms), o vakarais, kalbėdama rožinį, ji  įžvelgia Dievo valios prisilietimą prie savo likimo.

Išeidama iš ponios Birutės namų pagalvojau: smilga – dirvožemio augalas,- nematomas, mažutis, tačiau savo stiprybe pralenkiantis tūkstančių tūkstančius kitų, šiltoje ir išpurentoje dirvoje užaugusių.

Straipsnio foto

Birutė Aleknienė

 

Irena Valužė

 

 

 

Palangos stinta pasiekė savo krantą

Jeigu vasario 16 dienos  rytas Palangoje gero oro nežadėjo, tai sekančią dieną (vasario 17 d.) žmonės, atvykę į “Palangos stinta 2018” šventę  iš tiesų buvo puikios nuotaikos. Diena pajūrio kurorte išaušo rami ir  saulėta. Minios žmonių plūdo Vytauto ir J.Basanavičiaus gatvėmis ,dalyvaudami renginio organizatorių siūlomose atrakcijose ir mėgaudamiesi smagia nuotaika.

Aplinkui nebegirdėjai į šventę atvykusiųjų nepasitenkinimo  aukštomis mugės prekių kainomis, pirko tai, kas kam patiko , ar galėjo išnešti “kišenė”. Dažnas, laikydamas rankoje karšto alaus  ar vyno puodelį bendravo su savo draugais, ar atsisėdę prie stalų skanavo ką tik iškepta žuvyte džiaugdamiesi, jog pagaliau  Palangos stinta pasiekė pajūrio  krantą.

Boružės

Labai apsidžiaugiau šventėje sutikusi sutuoktinių porą- Daivą ir Vilhelmą Jonauskus, kurie atstovauja Vaikų Širdies Asociaciją ir vieninteliai Lietuvoje, vykdydami Lietuvos ir Šveicarijos bendradarbiavimo programą ,rūpinasi, KAD PLAKTŲ VAIKO ŠIRDIS. Patys sutuoktiniai,  turėdami vaiką su negalia, negaili savo brangaus laiko, o atvykę iš Kartenos į Palangą pasakojo, jog turėdami kad ir menkiausią galimybę, visada stengiasi dalyvauti masinėse šventėse, nes”mūsų tokia misija-padėti nelaimės ištiktiems vaikams ir jų tėveliams.” “O kai norime pradžiuginti likimo nuskriaustus vaikus, sugalvojame pramogų”,-sakė šeimos vyras. Anot jo, praėjusiais metais už surinktas lėšas vaikai pabuvojo Disneilende, o šiais metais planuojama kelionė į Heide parką Vokietijoje.

Atsisveikinant sutuoktinių paklausiau, ar noriai žmonės perka vaikų rankomis pagamintus suvenyrus, tokiu būdu paremdami šią organizaciją? Į tai sutuoktiniai atsakė pečių patraukimais…Įmetusi kelias monetas į gana tuščią organizacijai paremti skirtą dėžutę ir nuo prekystalio atminčiai pasiėmiau dvi boružes – du akmenėlius, nuspalvintus vaikų rankomis, Daivai ir Vilhelmui palinkėjau sėkmės kilniame jų darbe.

 

 

 

 

 

Daiva ir Vilhelmas Jonauskai

Gyvenant daug metų užsienyje,  kas dieną susidurdavau su labdaros organizacijomis, kurios pastoviai renka aukas miesto gatvėse, masinių susibūrimų vietose, ar  labdarai rinkti pritaikytose parduotuvėse. Todėl , turėdama šios, Vaiko Širdies Asociacijos organizacijos išleistą bukletą, kuriame galima surasti visą reikiamą informaciją, perskaičiau , jog keli tūkstančiai sunkią širdies negalią turinčių vaikų Lietuvoje nė karto nebuvo vaikų sanatorijoje ir nepasinaudojo jiems priklausančiomis medicininėmis reabilitacijos paslaugomis žinant,jog kasmet Lietuvoje gimsta apie 300 kūdikių su įgimtomis širdies ydomis. Sutikite, gal mes galime jiems padėti?

Vaiko Širdies Asociacijos koordinatės:”Minijos gt.1, Kartena. Kretingos raj. Lt-97340, Lietuva.tel:+37068258837, http://www.vaikosirdis.lt ,banko sąskaita:LT417300010113058250

Pabaigai

Šventės žmogaus gyvenime vaidina didžiulį vaidmenį.  Žmogui reikia duonos ir žaidimų. Tai žinoma nuo antikos laikų. Todėl, manau, visame šiame šventės margumyne turime nepamiršti tų, kuriems  šiandien reikia ištiesti pagalbos ranką. Tuo mes jausimės esantys stipresni ne tik savo vidumi, bet  ir didžiuosimės šalimi, kurioje gyvename.

Na, o palangiškiai ir miesto svečiai iki vėlaus vakaro džiaugiasi agurkais kvepiančia žuvele – stinta, kurios garbei ir rengiama ši šventė. Žmonės turi puikią galimybę padėkoti jūrai už tai, jog ji ,atplūkdydama į krantą žiemos šaltyje užaugintas žuvis, kasmet dovanoja mums šventę.

 

 

 

 

 

 

 

Irena Valužė

“Palangos Stinta- 2018” tokia, kokia buvus,- be šypsenos veide?

Jau eilę metų iš eilės vasario 16 dieną Lietuvos gyventojus ir jos svečius į pajūrį sukviečia  tradicinė šventė -“Palangos Stinta”. Šiais metais šventė sutapo su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 100 – čiu. Nutariau ir aš pastovėti prie Lietuvos už laisvę patriarcho J.Basanavičiaus biusto  ir nuo jo pasižvalgyti ką naujo šiais metais sugalvojo palangiškiai, ką žmonės perka, kuo domisi ir kokiomis nuotaikomis žmonės pasitinka šią neeilinę mieste šventę.

Mugė, nusidriekusi nuo Bažnyčios Vytauto gatvėje  ir pasibaigusi prie tilto J.Basanavičiaus gatvėje- niekuo nauju nenustebino. Tas pats kepamos ir rūkomos žuvies kvapas, tie patys metai iš metų į Palangą atvažiuojantys namudininkai, kurie siūlė žmonėms pirkti  medų, duoną, mėsos gaminius, norintiems papuošti namų interjerą- gaminius iš geležies , odos, keramikos, o kad žiemą nesušaltum- vilnones kojines, veltinius ar kepures.

Žinoma, mugės visame žemyne yra panašios. Ką žmogus gamina, tą jis ir siūlo. Graudžiausia, jog prekyba miesto gatvėse nepateisno  prekeivių lūkesčių (tą galėjai matyti iš jų veidų).“Būtų pigiau-prekyba pajudėtų,”-galėjai išgirsti, arba- “ekologinės prekės-tik viena kaina”,- tarpusavyje kalbėjosi į šventę atėję žmonės (keptų stintų porcija – šeši eu. (porcija- 7 žuvys), kilogramas šviežių stintų- 5 eu.). Žmonių veiduose taip pat nesimatė nė menkiausios šypsenos.

Renginio „Palangos Stina-2018 „ renginių organizatoriai žada rytojaus dieną žymiai spalvingesnę ir įdomesnę. Pasidomėjau reklaminiu renginio stendu. Bet ir čia nieko naujo neišvydau:(scenarijus eilę metų toks pat) “Naujų „Stintų Ordino“ riterių inauguracija, stintų meškeriojimo varžybų dalyvių apdovanojimai, Lietuvos barbekių čempionato atidarymas, šventinis koncertas, žiemos „ruonių“ maudynės ir kt.

Tikiu, jog šį vakarą nuo Palangos tilto nugriaudėję fejerverkai, kurie bus skirti Nepriklausomos Lietuvos atkūrimo šimtmečiui paminėti, sujudins žmonių širdis . Rytoj, atėję į šventę , žmonės pasidžiaugs, jog gali  pabūti drauge, pasiklausyti smagios muzikos, sudalyvauti įvairiose rungtyse ir puikiai praleisti savaitgalį. Juk “Palangos Stinta 2018 “oficialiai startuos rytoj, todėl ir visos įdomybės ,reikia manyti, vasario 17 d.

(laukite tęsinio)

 

 

 

 

 

Mugės “Palangos Stinta 2018” fragmentai.

Irena Valužė

 

Darbas, tapęs gyvenimo būdu

Miesto įmonės “Palangos komunalinis ūkis” veteranui Vygantui Petrauskui Palanga yra miestas, kuriame jis visais metų laikais su savo “žaliųjų ” komanda rūpinasi kurorto “veidu”. O kad darbas įmonėje yra tapęs gyvenimo būdu, įrodo jo paties žodžiai:”Kai gatve eidamas pamatau nuorūką, taip ir noriu ją pakelti”.

V.Petrauską sutikau besidarbuojantį su savo kolegomis centrinėje Vytauto gatvėje. Čia, prie naujai renovuoto namo, komunalinio ūkio darbuotojai genėjo medžius. “Be ekologės sutikimo su medžiais nieko nedarome. Dabar pjaustome medžių šakas, nes gyventojai nori, kad kieme būtų daugiau šviesos”,-sakė darbštuolis.

“Žaliųjų”  komanda

V.Petrauskas- mažeikietis. Palangos komunalinio ūkio įmonėje dirba 35 metus. Šiandieną Vygantas vairuoja sunkiasvorę mašiną – autokeltuvą ir kartu su šešiolikos žmonių komanda  – brigada turi savo vardą- “žalieji”, jie prižiūri miesto gėlynus, genėja ir pjauna medžius, tvarko kapinių teritoriją, pavasariais – pliažus.

“Darbų daug, tik spėk suktis”,-sako jis.

Ypatingai didelis subruzdimas būna prieš Naujuosius metus. Jau nuo spalio pabaigos komunalinio ūkio darbuotojai prareda rūpintis artėjančia švente: iliuminacijomis puošiami medžiai, kalėdinė eglė.

“Žaliųjų” komandoje ponas Vygantas dirba jau penkioliką metų. Anksčiau įmonėje dirbo tiekimo ir atliekų išvežimo srityje. Daugiamečio darbo patirtis leidžia kalbėti apie tai, kas jam labai gerai žinoma. Anot veterano, anksčiau ar dabar, Palanga visada buvo graži. “Miestas sparčiai auga, todėl ir darbų apimtys didėja” ,-sako jis.

Prakalbus apie palangiškius, jis mano, jog vietiniai gyventojai neretai rodo blogą pavyzdį atvykėliams. Jis turi omenyje privatų sektorių, kada žmonėsi išsišluoja savo kiemus, o šiukšles netvarkingai palieka gatvėje.

“Atvykėliai iš pradžių būna labai tvarkingi, bet po poros metų jie daro tą ,ką daro vietiniai,-pasakojo V.Petrauskas.

Bendrauti- būtina

Darbo veteranas pasakojo, jog su kolektyvu labai gerai sutaria. Niekada žmonės nepamiršta pasveikinti vienas kito su gimtadieniu ar kitomis progomis.

“Buvome visi susirinkę pas bendradarbį kurorto sezono uždarymo proga. Smagiai praleidome laiką”,- apie būtinumą bendrauti pasakojo ponas Vygantas.

“Ar niekada nebuvo pagundos darbą pakeisti, juk dabar taip populiaru išvykti į kitas šalis?-paklausiau.

Pasak pono Vyganto, jo sūnus su žmona dabar gyvena Norvegijoje. Išvažiavo todėl, kad Lietuvoje sunku buvo jiems išgyventi.”Diplomai kišenėje, o darbo pagal specialybę nėra. Norvegijoje jie taip pat nedirba pagal specialybe, bet nesiskundžia gyvenimu svetimoje šalyje”,- pasakojo apie savo sūnaus gyvenimą tėvas.

V.Petrauskas yra turėjęs pasiūlymą dirbti tolimųjų reisų vairuotoju. Šiandien jis džiaugiasi, jog tada nesusigundė didesniu uždarbiu. Kompanija subyrėjo, o be to, jis įsitikinęs, geriau dirbti ten, kur yra tavo namai.

Gerbiamo Vyganto paklausiau, ar viskas jų įmonėje yra gerai, ar viskuo jis darbe yra patenkintas?

“Galėtų atlyginimai kilti. Prieš penketą, šešetą metų uždarbiu buvau labai patenkintas, bet dabar, kai tokios kainos, jaučiasi skirtumas”-, neslėpė jis.

Laisvalaikio pomėgiai

O ką veteranas veikia laisvalaikiu?

“Laisvalaikiu mėgstu eiti į koncertus. Ypač patinka geros rusiškos dainos”,- sakė pašnekovas. Anksčiau rusų kalbą gerai žinojęs (dabar baigia primiršti), nes Mažeikiai buvo miestas, kur daug rusakalbių dirbo miesto gamyklose.  Pasak Vyganto, žinoti kalbas yra labai gerai. Žmogus tampa žymiai turtingesnis, nes jam atsiveria didesnės galimybės bendrauti.

V.Petrauskas džiaugėsi naujai pastatyta Palangos koncerų sale, kur  vasarą jis klausėsi G.Lepso, V.Miladzės atliekamų dainų.

Daug palangiškių vyrų žvejoja, tačiau -ne jis. “Nemėgstu, galiu draugui tik “keselį” ant tilto pasukioti, bet ne daugiau. O žuvį valgau”,-juokėsi.

Šešiasdešimt dviejų metų vyras džiaugėsi savo rankomis (dar sūnus padėjo) pastatęs namą. Patinka Vygantui savas kiemas, ramybė. Namuose kas vakarą jo laukia šuo , katė. Skuba juos  pamaitinti. Gerai sutaria su savo kaimynu. Kol kas savo gyvenimo draugės neturi.”Esu paieškose ,- rimtai ištaria jis. – Esu kažkada jaunystėje lankęs pramoginių šokių kolektyvą.  O su moterimis yra šitaip: jeigu kuri man patinka, tai ji būna užimta, arba aš jai nepatinku, o jei aš patinku – man nepatinka”,-juokėsi jaunatviškai atrodantis vyras.

Ir čia pat prisipažįsta, jog retkarčiais su draugais nueinąs į “Rugelio” poilsio namus . Patinka pašokti.

Žiemą Vygantui neliūdna.Turi darbą, retkarčiais aplanko savo seserį, kuri  dirba medike  Varėnos rajone ir savo devyniasdešimt dviejų metų amžiaus sulaukusį tėvą.Vygantas džiaugiasi, jog senolis dar stiprus, gali savimi pasirūpinti.

Ateities Palanga

O kokią Palangą ateityje regi Vygantas?

Anot jo, Palangai reikia daugiau atrakcijų. Druskininkai Palangą pralenkė savo vandens pramogų parkais, slidinėjimui skirtomis vietomis.

“Reikia pritraukti žmones, kad jie atvažiuotų žiemą, nes vasara kurorte labai greitai baigiasi, porą mėnesių  – ir viskas”,-sakė jis.

Komunalinio ūkio darbuotojui  Vygantui Petrauskui, vairuojančiam sunkiasvorę mašiną kurorto gatvėmis yra  džiugu, jog pagaliau miestas  ištuštėjo  nuo netvarkingai autotransporto priemonėmis važinėjančių  poilsiautojų.”Penktadieniais po pietų mes jau nebelysdavome į centrą, nes neįmanoma būdavo pravažiuoti’,-apie didelį nepatogumą važinėjant kurorto gatvėmis kalbėjo vairuotojas.

Su gerbiamu Vygantu Petrausku atsisveikinome prie namo, kur iš po nugenėtų klevų  ryškiau į kiemą skverbėsi saulės šviesa. Abu pasidžiaugėme geru rezultatu.

 

wp-1506084403456.jpg

Darbo veteranas-Vygantas Petrauskas

Irena Valuže

 

 

Gyvenimas gražus, ir gyventi verta,- sako daug kančios jame patyrusi palangiškė Liudmila

.Kartais atrodo, jog žmogaus gyvenimas panašus į kino filmą.  Kino juostą galime atsukti atgal, nubraukti ašarą prisiminus skaudžius gyvenimo momentus, arba pasidžiaugti sėkmėmis, tačiau jo nebegalima atkartoti. Tai – mūsų gyvenimo istorija.

Palangiškė Liudmila Kirilenko –Černecke, sutikdama  papasakoti apie savo tamsiąją gyvenimo pusę tiki, jog laimingas gyvenimas moteriai gali prasidėti ir po 50 –ties metų. Svarbu tuo šventai tikėti.

Pažintis autobusų stotelėje

Mudviejų su Liudmila netikėtas susitikimas viename Lietuvos provincijos miesto autobusų stovėjimo aikštelėje buvo abiems truputį keistokas. Dvi nepažįstamos moterys, belaukdamos autobuso, kuris turėjo išvykti tik  už pusantros valandos, pradėjusios bendrauti atvėrė galimybę išpasakoti tai, kas seniai buvo paslėpta širdies kertelėje: „Mus suvedė Dievas, todėl aš noriu papasakoti tai, kas man nedavė ramiai gyventi trisdešimt metų “,- nuoširdžiai tada prisipažino  Liudmila.

Isorija, kurią išgirdau iš Liudmilos, buvo man gerai žinoma. Ją buvau girdėjusi dar savo jaunystės metais. Gyvenome visai netoli viena kitos, todėl gerai pamenu kaimynų  šnabždesius, kai mirė Liudmilos mama. Žinojojau, jog velionės  šeimoje liko du našlaičiai . Todėl , visų pirma Liudos ir klausiu: „Kaip susiklostė judviejų (Liudmilos ir jos brolio) gyvenimai?“.

Šviesiaplaukė, žydrom akim ir puikiai atrodanti 54-erių metų moteris, nubraukusi nuo skruosto iš kažkur atsiradusią ašarą, atsako vienu žodžiu: „Gerai“.

Gerai- tai reiškia, jog Liudmila Kirilenko –Černecke dešimt metų, kaip laimingai ištekėjusi už puikaus žmogaus – Edmundo laimingai gyvena Nubridže, Airijoje, kad jos dviem mergaitėm – Alinai ir Ainai –  taip pat puikiai sekasi. Mergaitės sukūrė savo šeimas, „gavo“ gerus vyrus. Liudmila didžiuojasi savo  mylima anūke – Adrija. „ Gyvenime įžvelgiu daug sutapimų,- sako ji. – Aš, dukros, anūkė , žentas ir mano vyras – visi gimėme vasario mėnesiais, vaikų vardai prasiseda raide -„A“, visi mylime ir globojame gyvūnus, o kad gyvenime pradėjo sektis – atradau tikėjimą. Dievas man padeda“.

Į Palangą Liudmila atvyko trumpam: pasimatyti su svotu (senolis prieš porą metų palaidojo žmoną) , dar jai norisi susitikti su savo draugėmis, pasidžiaugti gamta, jūra. Retai ji čia atvykstanti. „Brangu“ ,-sako moteris. Liudmilai geriau atostogas praleisti Antalijoje (Turkija), kur jau aštuoneri metai, kaip sėkmingai ištekėjusi už turkų tautybės vyro gyvena jos dukra Aina.

Juodas debesis

Anot Liudmilos, ji daug kartų bandžiusi užrašyti tai, ką ji savo gyvenime yra iškentėjusi , bet daug kartų vis atidėdavusi į šalį. Šiandien ji mano, jog atėjo laikas išsikalbėti. „Ar esi stipri moteris? – klausiu savo bendrakeleivės. “Jei tai galėjau ištverti – esu stipri “,- neabejoja Liudmila.

Sekančią dieną mudvi susitikome dar kartą. Kiek susijaudinusi, Liudmila pradėjo pasakoti savo šeimos istoriją:

-Mamos nemylėjau, mačiau jos blogą pavyzdį. Mama turėjo daug draugų. Namuose amžinai būdavo triukšmas, baliai.  Mudu su broliu verkdavome, nes negalėdavome naktimis išsimiegoti.  Man buvo devyniolika metų , kai mama žuvo.  Paskutinis sugyventinis prie mano akių mamą užmušė. Mamai tada buvo  tik keturiasdešimt septyneri.

Liudmila Kirilenko- Černecka puikiai supranta, kad nuo tos dienos, kai šeimoje įvyko tragedija, prabėgo virtinė metų.  Ji širdyje nebelaiko pykčio (gyvenimas pats už viską atlygina), tačiau ji galvoja, jog tas „juodas debesis“, temdęs Liudmilos gyvenimą vaikystėje ir jaunystėje, dar daug metų temdė ir jos šeimos gyvenimą.

-Liudmila, kaip manai, kas kaltas, kad mama slydo žemyn?

– Kalta pati. Mama buvo labai graži  moteris. Puikiai jai sekėsi matematika. Mintinai skaičiuodavo greičiau nei skaičiavimo mašinėlė. Mano dukros dabar tai daro. Užbaigusi studijas Vilniaus universitete, mama gavo paskyrimą į  Palangą.  Dirbo vedėja daugelyje parduotuvių. Pirmąją taurelę  pakėlė dvidešimt penkerių per savo vestuves. Tada ji suprato, kad alkoholis atpailaiduoja. Su tėvu susipažino Klaipėdoje. Jis buvo jūreivis. Kai tėvas po pusmečio sugrįždavo iš jūros, namuose buvo girtuokliaujama, tėvai dažnai pykdavosi. Tėvas manęs ir brolio nemylėjo , nebuvo prie mūsų pripratęs.

Kai man sukako penkioliką metų, mama išsiuntė mane mokytis į Vilnių. Ten vos nepražuvau. Neturėjau nei pinigų, nei maisto, buvau liesa kaip sliekas.  Kad būtų pigiau mokėti už kambarį, apsigyvenau kartu su viena mergaite. Už kambarį mokėjau nedaug,  tačiau draugė rodė man labai blogą pavyzdį. Jau tada buvau  sau prisiekusi:  mano vaikai niekada nepatirs to, ką mačiau aš. Gyvenimas Vilniuje sužalojo mano kūną ir sielą ilgiems metams.

Namas šalia kapinių

Šiandien Liudmila galvoja, jog  vedybos su pirmuoju vyru buvo jos nesėkmingo gyvenimo tęsinys. Po mamos mirties ji liko visiškai viena. Brolis tarnavo armijoje. Mergina sukosi kaip išmanydama. Dirbo keliuose darbuose, bet skolos už butą kas mėnesį augo. Vieni žmonės pasišovė jai padėti. Už jos skolas, jie iškeitė jos kooperatinį butą į dalį namo Kretingoje. Liudmila ištekėjo,  gimė  vaikai. Vyras gerdavo, keldavo prieš ją ranką. Šeimoje trūko ne tik meilės , bet  ir duonos. „Kartais bejėgiškai krisdavau ant lovos ir verkdama vaikams prisipažindavau, jog neturiu jiems ką duoti valgyti“. Puolusi į neviltį, kartais moteris galvodavo, gal šis namas yra kaltas, kad jai taip nesiseka.  Namas, kuriame gyveno Liudmilos šeima, buvo arti kapinių, beto, žmonės buvo pasakoję, kad jis paženklintas „pakaruokliais“.

Truputį geriau moteriai  pradėjo sektis tada, kai į Airiją pas savo vaikiną išvyko gyventi jos vyresnė dukra Alina. Po kiek laiko į Airiją išvyko ir Liudmila:  „Palikau penkiolikametę dukrą vieną pačią galvodama, jog užsidirbsiu pinigų ir greitai sugrįšiu. Dukrą retkarčiais prižiūrėdavo močiutė, bet, kadangi mano vaikai buvo matę daug vargo, mergaitė pati puikiai tvarkydavosi. Skambindavau jai kiekvieną dieną. Dukra klausdavo manęs įvairiausių dalykų: kaip išsivirti  barščius, kaip  užkurti krosnį kai šlapios malkos ir t.t. Kol viską paaiškindavau, ir telefono kortelė pasibaigdavo“,-apie mamos rūpesčius kalbėjo ponia Liudmila.

Aina buvo kartą atvažiavusi į Airiją, bet merginai  ten nepatiko. Kiek padirbėjusi užsienyje Liudmila galėjo padėti dukrai finansiškai. Jaunėlė baigė mokslus koledže,  vėliau per internetą susipažino su savo būsimu vyru. „Ar nebijojai dukrą išleisti už musulmono? – klausiau Liudmilos.

„Pirmą kartą ji į Turkiją nuskrido su savo drauge. Pamačiusi vaikino puikią šeimą- tėvai mokytojai- ir rimtus vaikino ketinimus draugauti, ji sutiko ten pasilikti. Žentas ir jo tėvai nėra praktikuojantys musulmonai; jie meldžiasi sau. Tai-šviesūs ir protingi žmonės. Turkijoje esu buvusi bent dvidešimt kartų. Žentas mane myli, dabar jiedu stato labai modernų ir gražų namą, gražiai sugyvena.  Iš pelenės mano dukra pavirto princese. Ir kitai dukrai pasisekė: ištekėjo už lietuvio, turi dukrytę, kitais metais žada man „duoti“ darbo – planuoja turėti dar vieną vaikelį“,-džiaugėsi  dviejų dukrų mama ir močiutė.

„Nelaikau pykčio“

Kiek susimąsčiusi , Ludmila prisiminė savo brolį, kuriam ,anot jos, iš tiesų gyvenime nepasisekė. Brolis buvo labai švelnus.  Kai mama  išlydėjo brolį į armiją, ji jam sakiusi: “Sūnelį, daugiau mudu nebepasimatysime“. „Nujautė savo mirtį“,- sako Liudmila. Kad mamos nebėra, brolis sužinojo tik po pusmečio sugrįžęs namo iš kariuomenės. „Traukia iš krepšio dovanas man, mamai ir klausia: „Kur mamytė? Kai pamatė laidotuvių nuotraukas-apalpo“,-prisimena sesuo.

Nesisekė Liudmilos broliui ir toliau gyvenime. Nelaimingo atsitikimo metu Anglijoje žuvo jo dvidešimt keturių metų  dukra, mirė keturiolikmetis sūnus. Šiandien brolis gyvena Sošyje, turi savo verslą, vedė antrą kartą.

-Liuda, kaip manai, kas sąlygojo tavo gyvenime, kad tau pradėjo sektis?

-Aš atradau tikėjimą. Mane Devas išgirdo. Po pekiasdešimties metų aš pasijaučiau  laiminga. Mane myli vyras, žentai. Šiandien mano vaikai pasiryžę man padovanoti „Smaragdo salą“ (taip vadinasi Airijos žemė), kad tik aš jausčiausi laiminga, nes jie prisimena, kaip mes sunkiai gyvenome ir kaip stengėmis nepasiduoti.

Moterims, kurios nusivylusios gyvenimu, aš galiu patarti : susiraskite tikėjimą, melskitės savais žodžiais, prašykite pagalbos, atsiprašykite ir dėkokite Dievui, jog pas mane šiandien viskas gerai.

Niekada širdyje nelaikykite pykčio. Jis jus pačius sunaikins.

 

Meilė gyvūnams

Liudmila pasakojo, jog ji ir jos dukros myli ir prižiūri be priežiūros paliktus naminius gyvūnus. Anot moters, gyvūnų gelbėjimas padeda gyventi. Liudmilos namuose gyvena Barsis-Labradoro retriverio veislės šuo  ir dvi katės. O dar, anot jos, ji pamaitinanti kas dieną penkis už lango į kiemą atbėgančius šunis. Meilė gyvūnams ji jautė dar vaikystės metais. „Jei neturėdavau ko duoti gyvūnams – kepdavau blynus. Žinojau, kad tai nėra geras  maistas , bet geriau toks, negu nieko“,-pasakojo gyvūnų globėja.

Dukra Aina, gyvenanti Turkijoje, taip pat globoja gatvėse gyvenančius gyvūnus. Ji juos maitina, perka brangius vaistus, gydo. Pati namuose augina kokerspanielio veislės šunį ir vilkšunį.

Liudmila mano, jog globos prašantys gyvūnai patys ją susiranda. Ji prisiminė atvejį, kai miške atrado gal kokių trijų mėnesių kačiuką. Atsinešusi prie mašinos parodė jį savo vyrui. Šis jai liepęs palikti, nes Labradoras jį suėsiąs. Kai jos vyras užvedė mašiną, kačiukas visomis jėgomis stengėsi įsiropšti į vidų. “Na, kaip galėjau jį palikti, juk gyvūnas prašėsi pagalbos“,- sakė ji. Šiandien jos Barsis ir jau paaugusi katė- neišskiriami draugai,-džiaugiasi savo augintiniais Liudmila. Nubridže, kur moteris gyvena, žmonės, žinodami, kad ji globoja gyvūnus, benamius gyvūnus atneša jai  į namus.“Girtuokliai išmetė šuniuką-terjerą. Galvojau, palaikysiu tris dienas, o paskui kam nors atiduosiu. Kol galvojau, šuo ir paaugo. Niekam nebeatiduosiu“,-juokėsi moteris.

Palanga-gimtinė

Liudmila nežada sugrįžti gyventi į Lietuvą. Emigracija jai, ir jos vaikams buvo vienintelė išeitis išlikti. Palanga, yra ir bus jos gimtinė. Iš vaikystės Ludmila atsimena, kaip jiedu su broliu parke  čiuožynėjo ant ledo.  Tai -bene patys šilčiausi vaikystės prisiminimai.

Žinodama, kad Liudmila už poros dienos išskrenda į namus Airijoje, jos paklausiau:“Kokias dovanas veži savo artimiesiems?“

„Vežu vaistus, kurių Airijoje be recepto negausi. Recepto išrašymas nuėjus pas daktarą kainuoja 60 Eur. Taip pat vežu medų, saldainius, šokoladą ir svajonę sugrįžti dar kartą“.

2017-09-09 11.50.51

Atvirumo valandėlė su Liudmila Kirilenko-Černecke

Irena Valužė

 

Previous Older Entries

%d bloggers like this: