Virginija Vitkauskienė:”Darau tai, ką moku”

 

Nuo neatmenamų laikų ruduo Palangoje priklauso vietiniams gyventojams. Ir niekas to paneigti negali . Po sėkmingai pasibaigusios vasaros skaičiuojamos   pajamos ,  galvojama  apie   investicijas naujam ar esamam verslui plėtoti, žmonės grąžina savo namus , įsigyja naujus pirkinius , vienu žodžiu – pabaigtuvės .

Apsilankiusi pas ekonomistę,  daugiametę verslo konsultantę, verslininkę  Virginiją Vitkauskienę  jos darbo vietoje – antikvarinėje parduotuvėje , klausiu : „Ar įmanoma tokiame mažame miestelyje, kaip Palanga, sėkmingai vystyti verslą , kad pabaigtuvės iš tiesų būtų džiaugsmingos ?

Šeimos verslas

1986 m. vasarą iš Klaipėdos gyventi į Palangą atvykusi Virginija atėjus rudeniui visai juo nesidžiaugė. Tada ji  negalėjusi suprasti, ką ji šiame mieste veikia. Merginą net depresija buvo apėmusi . Šiandieną moteris to nebejaučia: „ Aš net nepastebiu, kada jis  (ruduo) atėjo (juokiasi) , nes darbas , šeima , namai (naujai įkurtas verslas – kaimo turizmas) to daryti neleidžia .

-Ponia Virginija, esate verslininkė, verslo konsultantė. Turint žinių kaip tai daryti, savą verslą buvo lengviau įkurti?

– Pagal išsilavinimą esu ekonomistė. Daug metų dirbau Palangos  miesto savivaldybėje. Keičiantis valdžiai ir gavusi „spyrį“ iš darbo išeiti,  teko jį palikti. Vėliau turėjau galimybę tęsti valstybinį darbą , bet pajutusi asmeninę laisvę ,  nutariau daryti tai, ką moku. Susipažinusi su įmonių registracija, jos nuostatais  ,  teikiau konsultacijas tuo metu besikuriantiems kooperatyvams. Čia buvo mano ofisas,  parduotuvę įkūrėme žymiai vėliau.

Mano vyras kolekcionierius, nuo pat vaikystės rinko senus daiktus. Mūsų namai buvo  tiesiog jais  užversti .  Vyras juos  rinko keliaudamas po Lietuvos kaimus , miestelius , senienų ieškodavo Latvijoje bei Estijoje. Nelabai aš pritariau jo pomėgiui , galvodavau , jog tie daiktai skirti tik dulkėms rinktis. Kai tarp Palangos ir Platelių nusipirkome seną sodybą , senienos iškeliavo ten , vyras viename namo gale buvo įkūręs net muziejų (ateidavo žmonės pasižiūrėti) . Daiktų didėjo ir ,  kai sodyba pradėjo funkcionuoti kaip kaimo turizmas – sumanėme juos pervežti į mano ofisą ir ten atidaryti antikvarinę parduotuvę. Tokiomis aplinkybėmis gimė mūsų šeimos verslas.

Bandžiau verslo konsultantei paprieštarauti sakydama , kad šalia prekybos centro įsikūrusiai antikvarinių daiktų parduotuvei  nėra  gera vieta , žmonės nelabai ją pastebi. Anot verslininkės , “ Iš tiesų , judėjimas čia didelis , tačiau žmonės  atvyksta kitais tikslais – nusipirkti produktų .  Esame su vyru pasvajoję  apie galimybę čia kepti „ červinius“  (širdutės formos) blynus. Keliaudami po Bulgarijos mažus miestelius matėme , kaip vos ne kiekvienoje pašiūrėje ,  naudodami senovines keptuves , vietiniai žmonės kepa tokius blynus , bet , kai pagalvojome kiek bus  reikalų su mūsų „higiena“, svajonę paleidome . Kooperatyvų laikais lengviau buvo atidaryti verslą , dabar žymiai daugiau reikalavimų „.

Nauja niša – sėkmingo verslo garantas

-Esu daug metų gyvenusi užsienyje , mačiau kaip mano draugai joje atidarė savo verslus ir stebėjausi , jog Anglijoje nėra taip sudėtinga tai padaryti : teikiamos nemokamos konsultacijos , patvirtinus biznio planą – žmogui suteikiama finansinė valstybės parama.   Sakykite, kaip šiuo klausimu yra pas mus ?

– Neteko girdėti , jog pas mus atėjęs žmogus gautų nemokamą konsultaciją. Greičiausiai , norėdamas  gauti konsultaciją – nuo iki , turi eiti pas privatų konsultantą. Dažnai žmonės galvoja , jog Palangoje pinigais byra. Gal kokiais metais ir byra , tačiau nuomos kainos šiame mieste  didžiulės . Atvažiuoja žmonės pas mane iš kitų miestų ir pasakoja , jog štai mes darysime tą  ir tą . Aš tada jų atsargiai ir klausiu: kurioje vietoje jūs nuomosite  patalpas , kiek  mokėsite už nuomą , ar paskaičiavote kada jūs uždirbsite sau ? Yra buvęs ne vienas atvejis , kai žmonės  pas mane nebegrįžta. Žinoma , nesukant  sau galvos , galėčiau aš jiems įsteigti įmonę ir pasiimti  už tai užmokestį , bet aš to daryti negaliu . Tiesa yra ta , kad jei bus gerai žmogui , gerai bus ir valstybei .

Yra tokių „ juodų skylių “ Palangoje (išskyrus J. Basanavičiaus gatvę ) , kur ką bedarytum , niekas joje nevyksta: blogas susisiekimas , mašinų judėjimas , sankryža.  Be abejo , galima „ užtraukti “ tą juodą skylę , bet tada reikia pasiūlyti žmogui tai , ko nėra. Kaip pavyzdį galiu paminėti „ Kepyklėlę “ , kurioje daug kas dirbo,  tačiau verslas buvo nuolat uždaromas.   Atėjo kitas žmogus , kuris pasiūlė naują ir kokybišką  produktą . Jis yra brangus , bet jo kokybė atitiko pirkėjų paklausą.

Smulkus verslas be perspektyvos?

Poniai Virginijai papasakojau , kaip gyvenat užsienyje dažnai tekdavo lankytis šalia mano namų esančioje mažytėje kooperatinėje parduotuvėje (tokių Anglijoje labai daug) . Pritrūkus duonos ar pieno užbėgdavau jų nusipirkti , pardavėjai nuolat pašnekindavo , buvau sava.  -Kaip jūs manote , ar didieji prekybiniai centrai neužgožia smulkaus verslo , ar pas mus jis turi  perspektyvą gyvuoti ir augti ?

-Pažiūrėkite, ar užsienyje stovi tokie prekybos centrai mieste ? Jų nėra, jie stovi  už miesto. Tiesa , gyvenamuose rajonuose jų yra, tačiau jie  mažesni , per daug į akis nekrentantys . Keliaujant užsienyje ir naudojantis tokių parduotuvių paslaugomis  pamatai vieną esminį skirtumą – kainas . Matomai esame turtingesni nei užsieniečiai ? ( juokiasi ).

Norint Palangoje sėkmingai vystyti savo verslą , neįskaitant vasaros laikotarpio , reikia susirasti naują nišą , kuri pritrauktų žmogų , o tai padaryti nėra lengva .

Jaunas žmogus yra energingas , sumanus , tačiau  remdamasi  savo vaikų patirtimi (  ponia Virginija dviejų suaugusių vaikų – sūnaus ir dukros – mama) galvoja , jog verslininkai nenori su jais dalintis. Darbdaviai  stengiasi jaunus ir gabius darbuotojus prisivilioti , pasiūlydami jiems perspektyvų ir gerai apmokamą darbą. Rezultate , po dviejų mėnesių jaunuolis ar jaunuolė ateina pas darbdavį ir klausia: o kur pažadėtas mano atlyginimas?

Anot Virginijos Vitkauskienės, „ mano sūnus bent tris kartus yra bandęs ieškoti darbo Airijoj , Anglijoje , ir kiekvieną kartą sugrįžęs į namus tvirtino , jog jam ten niekas nepatinka “.

„ Visada galvodavome , jog Palanga bus Klaipėdos gyvenamasis rajonas . Pažiūrėkite , kokia masė žmonių  ryte išvažiuoja į darbą Klaipėdoje ar Kretingoje . Užsienio kapitalas nusėdo didžiuosiuose Lietuvos miestuose : Vilniuje , Kaune . Jei vakare pasivaikščiotumėte po Klaipėdą – jus pasitiktų tuščias miestas. Nebėra jaunimo , todėl šiandien sunku atsakyti ,  ar smulkusis verslas mažuose miestuose turi perspektyvą sėkmingai augti “,- samprotavo verslo konsultantė V.Vitkauskienė.

Ši vasara verslininkams buvo ypatingai gera. Saulė lepino visus,- tiek vietinius gyventojus, tiek ir poilsiautojus. Virginija šią vasarą daugiausiai laiko praleido savo sodyboje. Poilsis prie jūros verslininkės nevilioja, tačiau kartą  einant Kęstučio gatve link jūros ji pastebėjo keistą dalyką.   Šioje privačių namų gatvėje per patį vidurvasarį ji pamatė vieną vienintelę lentelę su užrašu – “ Vietų nėra “. „ Kas tai?,- klausė verslo konsultantė. – Nuoma viršija paklausą ? “ .

„ Esu laimingas žmogus“

Kai V.Vitkauskienės šeima įsigijo seną ir apleistą sodybą (1946 m. namo savininkas buvo ištremtas į Sibirą ) šeimynos tikslas buvo  pabėgti nuo vasaros šurmulio , pabūti ir pailsėti ramiame gamtos prieglobstyje.  „ Kai pradėjome sodybą restauruoti,  atsirado buvusio namo savininko anūkas , kuris džiaugėsi atgijusiais senelio namais , nes namas ištisai keliavo iš rankų į rankas. Kiekvieną vasarą senolis aplankydavo mus “ ,-sakė ji.

Pasak Virginijos , jos šeima niekada negalvojusi sodyboje įkurti kaimo turizmo verslą,  nors žmonės  dažnai užsukdavę į jų sodybą , klausdavo , gal šeimininkai turi kokią pirtelę įsirengę.  Šios , ar kitos priežastys  paskatino  pagalvoti apie verslą , kuriuo šiandien verslininkė yra patenkinta . Virginijai džiugu, kad jos sodybą suranda  užsieniečiai , bet labiausiai ji džiaugiasi lietuvaičiais ,  norinčiais  pažinti savo kraštą ,  sužinoti jos istoriją .

-Kada ponia Virginija pati atostogauja, juk ruduo verslo žmonėms atostogų metas ?

-Dešimt metų kaip nesu turėjusi normalių atostogų (juokiasi) . Mudviejų su vyru atostogos yra suderintos su darbu . Baigiantis vasarai mudu sudarome planą ir aplankome tuos miestus ,  kuriuos buvome numatę aplankyti . Daugiausiai keliaujame po Belgijos ir Prancūzijos miestelius . Dvi dienas skiriame jų apžiūrai , o likusias – darbui. Apsilankome „ Blusų turguose “, antikvarinėse parduotuvėse, labai patinka pabuvoti tarp prekiautojų miestelių  gatvėse. Jautiesi atsidūręs tarsi kokioje šventėje .   Aš visada mėgau gražius daiktus , o dabar patinka surasti ne tik gražų , bet ir įdomų daiktą, sužinoti jo vertę , atsiradimo  istoriją.

-Ar esate laimingas žmogus ?

-Esu laimingas žmogus. Turiu du  gražius vaikus (anūkų dar neturiu , bet turėsiu) ,  vyrą – visų mano sumanymų generatorių . Norėtųsi , kad vaikams būtų gerai , tegu ir jie būna laimingi .

Į antikvarinę Narūno ir Viktorijos Vitkauskų parduotuvę rinkosi pirkėjai , todėl suskubau atsisveikinti su jos šeimininkais . Uždarydama parduotuvės duris perskaičiau ant jų užrašytus žodžius   : “ Pirkdami praeitį – investuojame į ateitį “. Šiuos žodžius sutuoktiniai kažkada perskaitė  lankydamiesi  antikvarinėje parduotuvėje Belgijoje ir „ parsivežė “ juos namo. Ką gi , pamaniau , kopija atitinka originalą .

Verslo konsultantė Virginija Vitkauskienė

Irena Valužė

 

Irena Kvedarienė :”Viską darau savo malonumui”

Tautodailininkės Irenos Kvedarienės pomėgis medžio raižiniams, kaip ir daugelis kitų dalykų , kuriuos ji gyvenime surado, yra neatsitiktinis.  Šiandien moteris  taip pat savęs neįsivaizduoja   be dainos, šokio , bendravimo su žmonėmis, savo sodo , naujai  atrasto pomėgio – audimo , poezijos . Už  tai, kuo ji šiandien gyvena  –  dėkinga Aukščiausiajam , nes „ Dievas veda ir globoja mane “,- įsitikinusi ketvirtą dešimtį Palangoje gyvenanti  ir gyvenimu besidžiaugianti brandaus amžiaus sulaukusi moteris. Svetingai atvėrusi savo namų duris ponia Irena sako : “ Viską ką darau gyvenime, darau savo malonumui „ .

„ Nesu parejūnė “

Iš Plungės rajono į Palangą atvykusi gyventi I. Kvedarienė „ parejūne “ (atvykėle) save nelaiko. Daug metų moteris dirbo apželdintoja Palangos botanikos parke ,  Dailininkų kūrybos namuose, „Baltijos“ poilsio namuose . Užaugino ir į gyvenimą išleido dvi dukras ir sūnų, šiame mieste ji sutiko puikių žmonių ,  turi draugų, kurie bėdoje jai ištiesė pagalbos ranką.  Anot jos , viskas gyvenime vyksta cikliškai ( ar taip turėjo būti – ji nežino, bet jei įvyko – faktas, jo nenuginčysi ) . Kaip kiekvienam žmogui , taip ir jai duoti išbandymai skirti tam , kad įvertintum gyvenimą ir nebekartotum savo, ar kito žmogaus padarytų klaidų. Ponia Irena nuo vaikystės visada norėdavo pateisinti žmogų. Jaunystės metais buvo sugalvojusi studijuoti teisę , nes norėjo  kovoti už teisybę . Anot jos, ir nusikaltėlis yra Dievo kūrinys , „  jeigu tą gėrį matai, tai jį ir iškeli “ .  Moteris prisiminė atvejį , kai trumpam buvo įsidarbinusi   vaikų darželyje . Prabėgo daug metų  , bet ji iki šiol  mena  žydraakį berniuką , kuris grupėje ištisai krėtė įvairias „ zbitkes “ ( šunybes ) . Jos manymu , jis tai darė todėl , nes gerai  žinojo, kad jį vis tiek nubaus. Irena žiūrėdavo į tą neklaužadą ir galvodavo, jog reikia tą vaiką imti ir pagloboti . Prieš užmingant jam ką nors papasakodavo , ar kokią knygą paskaitydavo, už  gerus darbus – visada pagirdavo. Ilgai netrukus jos Linelis tiesiog prie ponios Irenos sijono prisirišo.

„ Kas yra brangiausio žemėje ? “- klausė ji manęs, ir tuoj pat pati įvardijo  :  vaikai, šeima, augalai. „ Kuožnas medis yra kap vaks, kiekviena gėlelė tavo ronkomis nučiupinėta“,-  jau apie savo sode užaugintus medžius ir augalus gražia žemaitiška tarme pasakoja I.Kvedarienė.  Sodas poniai Irenai teikia  atgaivą , o gamtoje  ji pailsi.

Atgijęs medis

Anot tautodailininkės , drožimas – tai medžio gyvenimo pratęsimas. Rodydama darbui paruoštą liepos medžio ( liepa – minkščiausias  medis) keturkampę lentą  pasakojo, jog prieš dešimt metų sūnaus mokytojo padovanota tokia lenta ir buvo jos pirmasis darbas , kurį jį atliko pasirinkusi religinę temą . Prieš tai ponia Irena  buvo prakalbinusi ąžuolinį  medį – ąžuolinės skulptūros – „ Rūpintojėlis,“ skulptūra  tėvelių atminimu .  2013 metais Kretingoje įvykęs seminaras norintiems išmokti medžio raižinių meno  paskatino ponią Ireną imtis medžio raižybos . Atliktas medžio raižinys grafikos būdu yra perkeliamas ant popieriaus lakšto. Tokiu būdu ant popieriaus perkelti medžio raižiniai šiandieną atgyja šventųjų paveikslais, kurie sukabinti  ant ponios Irenos namų sienų,  Darbėnų bažnyčioje , kartas nuo karto eksponuojami parodų salėse.  Tautodailininkė yra surengusi daugiau kaip dešimt personalinių parodų, kas met dalyvauja respublikinėje parodoje – konkurse “Aukso vainikas “. Klaipėdos zonos meistrų parodose yra laimėjusi  trečią ir  pirmą vietas. Irenos Kvedarienės darbai eksponuoti respublikinėje parodoje “Pasaulis namuose” ir tautodailės 50 – mečio jubiliejinėje parodoje Vilniuje.

Tautodailininkė –  kuklus žmogus , nemėgstanti girtis.  2015 metais Klaipėdos zonoje Irenai Kvedarienei buvo suteiktas geriausios  metų  liaudies meistrės vardas .„ Seniai tas buvo ,  nerašykit , galvos, kad pasigirti noriu “,- sako ji ir skuba papasakoti apie kitus savo darbus.  Štai (rodo)  – „ Sopulingoji “ yra dalyvavusi respublikinėje parodoje , štai kitas , Palangos bažnyčios Šv. Marijos altoriuje esantis atvaizdas , šiandien   eksponuotas Vilniuje.

-Ponia Irena, ko norėtumėte palinkėti jauniems žmonėms , kurie norėtų pradėti kalbinti medį ?

– Kuo beužsiimtų ,  viską darytų su didžiule meile.

-O ką dar Irena  mėgsta daryti ?

-Geriau jūs paklauskite , o ko aš nemėgstu daryti? (juokiasi) ir skuba  mane pavaišinti rugine douna (duona), kurią ką tik pati  iškepė.

Kaip išlaikyti meilę?

Besišnekučiuodamos prie puodelio kavos ir tepdamos medų ant gardžios duonos riekių kalbamės , jog lietuviai iš tiesų yra menininkų tauta. Juk malonu gatvėje pasižiūrėti kaip skoningai apsirengusios mūsų moterys , kaip jos gražiai tvarko savo buitį , turi įgimtą grožio supratimą . Bėda ta , kad  galbūt mes ne visada sugebame savyje  tai  atskleisti. Dažnai šeimoje esame piktos ir nelaimingos.

–Šeima yra valstybės pagrindas. Kaip, ponia Irena , iki pat gyvenimo pabaigos išsaugoti gražius tarpusavio santykius šeimoje , gal žinote kokį savą „receptą“ ?

– Žinau. Tai – tikėjimas į Dievą. Gyvenat pagal dešimt Dievo įsakymų  išlaikysite tą meilę. Lankau bažnyčią ir dažnai pastebiu kaip kunigo ištarti žodžiai  atėjo man  tiesiai širdį. Šių žodžių man labai reikėjo. Esu atradusi „Marijos radiją“. Kiekvieną vakarą pasiklausau jos, yra ko pasimokyti iš kitų žmonių išgyventų istorijų atrandant kelią į Dievą.

Ne viską ir aš žinau. Jei paklaustumėte apie prekybininkus – nieko nepasakyčiau. Savo gyvenime esu susidūrusi su miškininkais,  gėlininkais , tautodailininkais , poetais. Jaunystėje rašiau eiles apie meilę, ir dabar kai kada žemaitiškai užrašau.

„Mėguva- mano namai“

Folkloro ansamblį  „Mėguva“ Irena Kvedarienė lanko  jau dešimtį metų. Ji nė neabejojanti,  jog šis ansamblis yra tapęs jos antraisiais namais. Ką tik ansambliečiai sugrįžo iš tarptautinio folkloro festivalio „Ant vandens“ , kuris vyko Jurbarke. Pasak Irenos Kvedarienės , kiekvienas festivalyje dalyvavęs ansamblis reprezentuoja savo kraštą  dainomis , muzika , tarmėmis. Šiais metais folkloro ansamblis „Mėguva“ važiuos į Graikiją. Kretoje ansambliečiai pristatys savo kraštą. „ Jei medžiui , ar „ skudurėliui “ gali pratęsti ( neišmetant) jo egzistavimą , tai folkloras –  žmonių bendravimas,  žinios, naujos dainos “,- sako ji.  Daina yra jungianti , todėl , anot Irenos , festivalio dalyviai „ turavodami“ ( pritardami ) kalbos barjero nė vienas nejaučia. Tarp liaudies dainą mylinčių žmonių to niekada nebūna.

„Tikiu Lietuvos ateitimi “

Irena septintas vaikas gausioje tėvų šeimoje. Ji gimė ir augo „ kolhozų metais “. Kiek save prisimena , duonos jai užteko, tačiau vyresniems broliams yra tekę sunkesni laikai: eidami į mokyklą kartais ir viena pora batų dalindavosi.   Irenos tėvai daug iškentėję . Gyveno  kaime , vienkiemyje , prie miško. Naktimis ateidavo tai stribai , tai apsimetėliai , ar partizanai.

Sovietiniais metais daugelis žmonių taikėsi prie valdžios.   „ Esame mes visi apvogti.“,- liūdnai taria  Irena.  „Tėvukas eidavo pirmas į balsavimą,  kad parsineštų bulkelę, o teisybę bijojo pasakyti net savo vaikams “

Irena Kvedarienė – sausio 13-osios prie Parlamento dalyvė ir  liudytoja ( niekas nežinojo, kad taip įvyks ) . Ji skubėjo į Baltijos kelią kartu su milijonais kitų bendraminčių norėdama apginti savo artimuosius, kurie  savo laku negalėjo savo vaikams pasakyti  tai , ką akyse  matė , o širdyje jautė.

-Ponia Irena , ar tikite dabartinės Lietuvos šviesia ateitimi?

-Tikiu. Reikia tikėti, nes jei netikėsi, tai žiūrėdamas į pelkę –  pelkę  ir matysi, o jei į dangų – žvaigždes pamatysi . Džiaugiuosi nauju Lietuvos  gyvenimu.

-Ar neerzina jūsų nesutarimai dabartinėje valdžioje?

-Ne, visais laikais buvo nesutarimų.

 

“ Kaip reikės viską sutalpinti? ”

Apžvelgusi savo kambarėlyje bareljefines medžio lentas, šūsnis paveikslų , sukištų į popierines dėžes, liaudies meistrė suka galvą kur reikės viską padėti , nes darbų jos namuose vis daugėja ir daugėja. Ranka parodžiusi ant žemės jos rankomis išaustą kilimėlį , prisipažįsta : “ Patinka labai austi, norėčiau namuose savo stakles turėti,  norėčiau pabandyti įkonas daryti, bet ten labai dideli reikalavimai (jos vaikai – dukra su žentu tuo užsiima ), juk Irena buvo Bizantijos imperatorienė, ikonų saugotoja ”,- šypsosi šio vardo turėtoja.  Kampe , už  “ pasoginės ” (kraitinės) spintos ir verpimo ratelio ji man rodo skulptūrą, kurią padarė  savo dukrai , kai ši laukėsi vaikelio. Ilgisi močiutė savo anūkės. Šiandien ji gyvena ne Lietuvoje, bet tiki , jog ilgai netrukus  šeima  sugrįš į namus.

Atsisveikinusi ir uždariusi šios mielos , talentingos ir dvasiškai stiprios moters namų duris , pagalvojau: pasisekė Saulėtekio tako gyventojams,- ir lietui lyjant šioje gatvėje visada bus  jauku ir šilta.

 

Svečiuose pas tautodailininkę Ireną Kvedarienę

Irena Valužė

Reda Rimkutė – Ščerbakovienė: “Triušiuku man nelemta būti”

 

Dailininkė Reda Rimkutė – Ščerbakovienė , ką tik grįžusi iš Palangos kūrybinės grupės „ Mostas “  dailininkų plenero „ Auksinio elnio dvare “ ( Luokės seniūnija ) teigė esanti truputį pavargusi , nes plenerai – tai visų pirma intensyvus kūrybinis darbas , reikalaujantis ne tik dvasinių , bet ir fizinių jėgų . Porą dienų poilsio  ir   liepos penktą dieną ji , ir  18 palangiškių menininkų pristatė savo darbus (Palangos menininkų darbų paroda – “ Balta drobulė “ )  Kurorto muziejuje . Rudenį dailininkė planuoja dalyvauti tarptautiniame dailininkų plenere Rusijoje , na , o kiek laisvo  laiko dar liks –  ji su savo senu dviratuku žada pasivažinėti po Palangą ir paatostogauti.  Juk vasara ir menininkui yra vasara.

 

„ Mūsų šeima “

Reda Rimkutė Ščerbakovienė nelaiko savęs palangiške ( palangiškė ta,  kuri čia gimė ir lanko savo giminių kapus)  , nors mieste prie jūros jau gyvena 28 -erius metus.  Dalindamasi įspūdžiais apie šių metinį plenerą džiaugiasi turėjusi puikią galimybę susipažinti su unikalia „ Auksinio elnio dvaro “ šeimininko surinkta  senovinių motociklų kolekcija ir pasimėgauti Luokės istorinėmis vietomis : „ Mes gyvenome gražioje kaimo turizmo sodyboje už Biržuvėnų. Ši sodyba turi unikalų motociklų muziejų ( seniausias motociklas pagamintas 1848 m. ) .  Kai atidaviau duoklę peizažams , piešiau motociklus “,-  pasakojo dailininkė. Reda rodė nuotraukas , kuriose užfiksuotas plenero gražuolis – ant žemės snukį padėjęs ir saulės atokaitoje besišildantis bavarų pėdsekys , „ožiukas mažas, bet jis didelis ir neaugs“ ( nuotraukoje baltas, mažytis ožiukas ), „ čia mūsų „ mostytė “  ,  nes ji gimė per vieną „ Mosto “ parodą “ ( mažos mergaitės nuotrauka) , „ čia pagulėjimas hamake, o čia mūsų Eglė Lapinskaitė,  ji iš balto šilko pasiuvo drabužius, mes jas (sukneles) nusidažėme  ir prie  vokiečio kūrėjo šeimininko sodyboje paliktų metalinių konstrukcijų , pasimaivėme ,“ – rodydama  nuotraukas ,  juokėsi ponia Reda.

Anot dailininkės ,  „ Mosto“ pleneras –  tai šeimos susirinkimas, kur  išsivadavęs nuo buitinių rūpesčių, tu dvidešimt keturias valandas bendrauji ir dirbi. Dirbdavome iki pat sutemų.  Kai prieš 11 metų pradėjome kasmet važinėti , nuo to karto save vadiname „ mūsų šeima“,- pasakojo dailininkė. Save menininke ji nelaiko .  Jos manymu , menininkas turi būti profesionalus visose srityse. Ji –  profesionali piešime , todėl  save įvardija dailininke. Yra grafikė , piešianti su tapybinėmis priemonėmis. Dailininkė yra dalyvavusi ir tarptautiniuose planeruose , kur susirenka meno žmonės iš daugelio  šalių .

„ Esu pedagogė “

Reda Rimkutė – Ščerbakovienė , tik atvykusi į Palangą pradėjo dirbti Palangos „ Baltijos “ pagrindinėje mokykloje dailės mokytoja . Pedagogė džiaugiasi dirbanti  puikiame pedagogų kolektyve. „ Mano kolektyvas yra tobulas.  Nėra jame jokios įtampos. Malonu dirbti ir bendrauti su kolegomis “,- sakė ji.

-Gerb. Reda, kokie jie, šiuolaikiniai , menu besidominantys vaikai. Ar skiriasi jie  nuo ankstesniųjų,   prieš dešimt metų mokyklą užbaigusių mokinių ?

-Be abejo skiriasi, gyvenimas eina į priekį . Aš dirbu ne dailės mokykloje . Aš dailę dėstau visiems vaikams . Manau , tik kuriantis žmogus vienareikšmiškai yra laimingas žmogus. Dailės istorijos žinojimas taip pat praturtina žmogaus gyvenimą.

Jai , kaip ir kiekvienam pedagogui , yra  malonu , kai jos mokiniai , pasirinkę dailės studijas , yra laimingi.

Namų aplinka taurina

Ponia Reda – šiaulietė. Ji nemėgsta „ kūrybinio paukščio “ įvaizdžio ( apie tai kalba tie, kurie niekada kūryba neužsiėmė ) , kai kalbama apie jos darbą.  „ Užsidarai ir ateina įkvėpimas“,- sako ji,  o grįžtant mintimis prie „ Mosto “ kūrybinės grupės savaitę laiko trukusio plenero mananti , kad tokiuose renginiuose ir slypi ta tikroji kūrybinė jėga.   Per trumpą laiką menininkas turi susikoncentruoti ir dirbti .

„ Kūrybinės paukštės niekada nelaikiau už uodegos , aš visą laiką piešiau. Mano tėvai ne menininkai , tačiau mano mama puikiai rašo , tėtis kūrybingas techninėje sferoje , jie abu labai šviesūs žmonės .  Močiutė  taip pat visada domėjosi pasauliu . Užaugau drąsi , šį bruožą paveldėjau iš tėvelio . Tėveliams buvo natūralu , kad vaikai piešia . Šeimoje gerai piešė sesuo , ji lankė dailės mokyklą.  Sesuo tapo architekte .  Man iš tiesų pasisekė , namų aplinka žmogų taurina“,- įsitinusi Reda Rimkutė – Ščerbakovienė .

Palanga- unikalus miestas

-Gerb. Reda , žiūrėdama į jūsų darbus jaučiu juose  ekspresiją , jie energetiškai labai stiprūs.  Moters įvaizdis teatrališkas , jame daug skausmo.

– Kodėl moters įvaizdis? Tiesiog moteris .  Man atrodo , jog laimingas , išsišiepęs žmogus nėra išraiškingas.  Aš reaguoju į gyvenimą visada aktyviai , emocingai , tas ir mano darbuose atsispindi. Gražių paveikslėlių nemėgstu . Man kažkas yra sakęs ,  gal tavo sunkus gyvenimas buvo ? (juokiasi).

Palangoje dailininkei  patinka gyventi  . Jūros motyvai Redos kūryboje , anot jos , itin reti. Jūra dailininkę „ išvalo“  , jai patinka pasivaikščioti , ypač po audrų.

-Palanga vasarą – kultūros sostinė,  ar Reda lankosi kurorto renginiuose?

-Turiu savo nišą . Man patinka kinas , spektakliai. „Ramybės“ galerijoje paskutinė mano darbų paroda, prieš porą metų –  mano darbai buvo eksponuoti  Klaipėdoje.

Dailininkė negalinti suprasti , kodėl palangiškiai liūdi , jog  Palangoje  nėra ką veikti. „ Jei negalima ko nors surasti šiame mieste,  tai šalia yra Klaipėda“,- stebisi dailininkė. „ Palanga yra unikalus miestas .  Vasaros metu mano draugai atvažiuoja pas mane,  o žiemą aš juos aplankau. Dailininkė turi draugų Vilniuje ( studijų mieste) ir kituose Lietuvos miestuose. Prakalbus apie materialius dalykus , dailininkė mano , jog menininkas gali pragyventi iš meno pagal tai kiek jis dirba ( ji pati nepakankamai daug tapanti ) .

Turėdama suaugusią dukrą ponia Reda sutinka su  mintimi  , kad vaikai yra kiekvienos moters kūryba. Anot Redos , žmogus ( tiek vyras,  tiek moteris ) negali būti laimingas , jei tavo vaikams nesiseka ir jie nelaimingi .

„ Reaguoju į gyvenimą “

 

-Ponia Reda , ar mylit gyvenimą ?

-Ar gi aš panaši į tą , kuri jo nemyli?

-Ar esate optimistė ?

-Esu realistė .

-Ar esate romantikė ?

-Mes visos norėtumėme būti romantikėmis,   tik gyvenimas sudėlioja taip,  kad  tos romantikos lieka mažai , taip jau išeina.

-Ponia Reda filosofė?

-Manau , ne. Aš reaguoju į gyvenimą , aš reaguoju į žmones. Turiu ir teigiamų ir neigiamų emocijų. Jei aš žmogaus negerbiu,  o  jis man lenda į akis – galiu jam apie tai ir į akis pasakyti . Esu gimusi drakono metais ir esu šaulys. Man reikia staigiai čia ir dabar , paskui bus nebeįdomu. Esu girdėjusi žynio pranašystę pagal paukščius.  Gal kas ir tikėjosi ,  jog būsiu gulbe , bet, deja,   esu  erelis, ir nieko čia nepakeisi.   Neduota  man triušiuku gimti nei vienam horoskope , vis kažkaip aštriai, ugniniai išeina … Mano draugai žinodami mano reakcijas , man atleidžia. Kitiems gal ir nepatinku. Žmogaus įžeisti  negaliu,  tada aš pati blogai jaučiuosi.  O šiaip  , žmogus gyvenimo bėgyje turi keistis ( nesikeičia tik idiotai )  .

Nors  kūrybinės paukštės įvaizdis dailininkei nėra priimtinas , atsisveikinant  vis dėl to man norėjosi  Palangos mieste gyvenančiai ir kuriančiai dailininkei palinkėti , kad ji nepaleistų jos  iš  savo rankų. Tegul ši paukštė  sklando ir džiugina žmones  dar ne vieną dešimtį metų.

O Reda Rimkutė – Ščerbakovienė visiems palangiškiams linki gražaus ir saulėto rudens . Tada ,   kai mieste nebesimatys  svetimų veidų , tegul  palangiškiai vienas su kitu  susitikę , nusišypso…  Juk šypsenos deficitas Lietuvoje ypatingai  didelis.

20180703_150510

Irena Valužė

Dailininkė Reda Rimkutė- Ščerbakovienė džiaugiasi suradusi unikalų motociklų muziejų

Prof. dr. Petras Grecevičius: „ Tikiu prasmingomis Nepriklausomos Lietuvos permainomis “

Klaipėdos universiteto architektūros ,  dizaino ir dailės katedros vedėjui prof. dr.  Petras Grecevičiui šiandien pats didžiausias džiaugsmas, kai jo studentai realizavę savo projektus yra laimingi, jie šypsosi, yra žinomi  ne tik Lietuvoje ,  bet ir visame pasaulyje .

Nuo 1982 m. kartu su žmona  Vilija apsigyvenęs mieste prie jūros , Palangą profesorius įvardija kaip „ meilės emigraciją “ .  „ Šiame  puikiame pajūrio mieste dažnai tik nakvoju , gyventi yra šiek tiek kitaip, – tai Klaipėdoje , tai Vilniuje“, – įsitikinęs inžinierius statybininkas pagal pirminę kvalifikaciją ,   dabar – atestuotas architektas, vienintelio vadovėlio  turizmui  rengėjas ,  kraštovaizdžio architektas , architektas ir urbanistas ,  trijų vaikų ( dviejų sūnų ir dukros ) tėvas ir dviejų anūkų senelis.

Svarbiausia – nenustoti tobulėti

Architektūra ir urbanistika , kraštovaizdžio architektūra, parkų ir sodų kūrimas, Lietuvos ir Tolimųjų Rytų kraštovaizdžių tyrimai ,  kultūros paveldo restauravimas , interjero dizainas , tai veiklos , kuriomis profesorius užsiima šiandien.

“ Esu baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją , kuri tuo metu vadinosi A. Vienuolio vidurine mokykla .   Gaila, kad tokio  lygio , kaip buvo ši gimnazija ,  mažai Lietuvoje liko (  bėda ne mokyklose, o jų  profiliavime) . Buvau gatvės chuliganas, tačiau ten (gimnazijoje) mokytojai buvo puikūs , sugebėjo sudominti , todėl  , kai įstojau į institutą ,  jaučiausi pakankamai stiprus. Studijas baigiau su pagyrimu .  Šiandien  savo studentams  sakau , jog kiekvienas gyvenimo etapas yra labai svarbus , reikia jame labai greitai suktis,  suspėti su visomis technologijomis ir  nenustoti mokytis.  Ir man pačiam tenka tobulėti, kito kelio nėra “,- pasakojo jis.

Kalbėdamas apie mokslo studijas , kurias   savo gyvenime rinkosi , P.Gecevičius galvoja , jog kai ką galėjo paveldėti ir iš savo protėvių .

“ Mano senelis buvo miškininkas ( miręs tremtyje, palaidotas Karagandoje). Gal tas meilės gamtai jausmas ir man yra persidavęs? Gamtą myliu , medžius sodinu , tačiau mane dar visą laiką traukė menai , kūryba. Esu dirbęs su keramika , vitražais , bet Dailės institute sugalvojau studijuoti grafiką. Konkursai tada buvo dideli , nepraėjęs konkurso , „ atsidūriau “ miestų statyboje “.

„ Lietuva bus nepriklausoma “

-Gerb. profesoriau , daug metų gyvenau Anglijoje. Šiandieną grįžau į namus, tačiau reikia pripažinti , jog emigrantas, gyvenantis svetur, ar sugrįžęs į namus , dažnai jaučiasi esąs podukros vaidmenyje: nei išvyta , nei mylėta . Jūs ( dr. P. Grecevičius –  Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis nuo pat jo įkūrimo pradžios) visą šį sudėtingą Lietuvai  kūrimosi laikotarpį  buvote šalia. Šiandien lietuviai mini  garbingą  nepriklausomos Lietuvos atkūrimo šimtmetį . Kokia ji – šimtmečio Lietuva?

-Dabar keista prisiminti, bet dar būdamas keturiolikos metų savo dėdei buvau pasakęs, kad Lietuva bus nepriklausoma. Neseniai su žmona kalbėjome , jog dar kokiais 1980 m. sunku buvo pagalvoti , kad Lietuva bus laisva. Nebuvau nei pionieriu, nei komjaunuoliu, daug giminių buvo  ištremta. Buvo kažkoks vidinis moralinis stabdis, nors mokykloje sakė , jei neįstosi į komjaunimą – niekur toliau neįstosi. Armijoje, siunčiant mokytis seržantų mokykloje  , buvau raginamas stoti į komjaunimą. Vėliau, pabaigus tarnybą, susilaukiau tokio pasakymo : ” Grecevičius , ti nas obmanul (tu mus apgavai) . Tvirtino , kad  būsiu komjaunuolis , po poros metų kompartietis ir būsiu ŽMOGUMI – nepasitvirtino … (juokėsi profesorius) . Beje , baigus institute pretenduojant į geresnes pareigas pirmiau klausdavo ar turi komunisto bilietą , o tik po to galėjai rodyti diplomą.  Gal tai ir apsprendė mano posūkį į mokslinį ir kūrybinį darbą , kur galima buvo darbuotis neparduodant dūšios.

 

Anot architekto ,  sunku vertinti  emigraciją . Juk žmogui negali pasakyti – grįžk į namus . O kalbant apie žmonių bendravimą ,  jos šilumą ,  profesoriui yra liūdna.

“ Kažkas su mumis yra atsitikę . Nestabili ekonominė Lietuvos situacija  mus visus padarė labai atsargiais .  Aš ir pats retkarčiais jaučiu tam tikrą netikrumą. Asmeniškai  iš Lietuvos aš niekur nevažiuosiu.  Žinoma, norėtųsi, jog Lietuva būtų gražesnė , tvarkingesnė , ir ta pati Palanga gražesnė galėtų būti, tačiau mylint savo kraštą  ir turint mėgstamą darbą  – gali ir čia gyventi . Džiaugiuosi, kad mano vaikai darbuojasi Lietuvoje “,- kalbėjo profesorius.

Politikoje (  prof. dr. P.Grecevičius – buvęs Tėvynės sąjungos tarybos narys ) ne naujokas, yra dalyvavęs Lietuvos respublikos Seimo rinkimuose . Deja , šioje sferoje likimas nebuvo dosnus.

„ Partijai  aš noriu būti reikalingas  nuolat , ne tik per rinkimus , pasigendu profesionalios  diskusijos, savo nuomonės išsakymo galimybių. Gal esu pernelyg atviras ir kritiškas?  Beje , pagal gamtos  dėsnius ( buvau  Klaipėdos universiteto Gamtos mokslų ir matematikos fakulteto dekanu) ,  „tik burbulai ir putos kyla į viršų “.

Kai iš TV ekranų pirmą kartą pamatau naujus politikų veidus , nustembu.  Paskutinis „ marazmas“, kurį išgirdau , tai politikų  siūlymas  Švietimo ir Mokslo ministeriją pervadinti Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Sportas prie sveikatos , dar sutikčiau. Norint ištaisyti šiandien padarytas klaidas , gali prireikti penkiasdešimt metų , kol pasieksime normalų europinį lygį . Ne milijonuose  ( gyventojų skaičiumi)  yra esmė .  Estija mažesnė , tačiau   ten profesoriui yra mokama tris kartus didesnis atlyginimas ( Latvijoje – du kartus ) , nei Lietuvoje .

„ Svarbiausias projektas tas , kurį tu realizuoji“

-Esate daugelio projektų :  Senosios Palangos pajūrio ruožo detalaus plano, Didžiosios Palangos neužstatytų erdvių planavimo schemos , Lietuvos Baltijos jūros kranto zonos integruoto valdymo plano autorius. Tai – globalūs visai Lietuvai projektai. Kaip juos sekėsi įgyvendinti, ar jie išliko tokie, kokius jūs sukūrėte ? Kaip sekėsi įgyvendinti Baltų kultūros parko projektą  Kinijoje ? Ar jis jau užbaigtas ir atviras lankytojams?

-Projektas svarbus tas , kurį tu realizuoji. Deja, realizavimo procentas nėra didelis. Iš Palangos neužstatytų erdvių planavimo projekto, pavyzdžiui , beveik nieko nebeliko. Esame kalbėję apie vienuolikos parkų sistemą , apie kopų parkų sistemos sukūrimą. Šiandieną mano doktorantė analizuoja ankstesnę pajūrio planavimo patirtį. Bandys įvertinti kodėl ir kaip,  ir ką galima padaryti , ką naudingo perimti iš senosios patirties. Šiaip , esu daug namų , interjerų, o ypač  savo draugams , giminėms ir pažįstamiems suprojektavęs. Labai laimingas , kad jie nesiskundžia. Su daugeliu buvusių užsakovų bendraujame ir dabar. Iš naujų projektų – Šilalės rajone esu parengęs karinės teritorijos planą. Gal tai savotiškas mano indėlis į saugią Lietuvą.

Daugiausiai gerųjų emocijų man ir mano šeimai sukėlė realizuotas Baltų kultūros parko projektas  Kinijoje.

Projektas, pelnęs medalį

„ Baltų kultūros parkas buvo realizuotas per labai trumpą laiką. Turėjau puikią galimybę pamatyti kaip dirba kinų architektai, kraštovaizdžio architektai,  kaip žmogui dažnai nereikia nei anglų , nei „ mandarinų “ kalbos. Galima sėdint eskizais apie viską išspręsti. Parkas buvo įrengtas per metus laiko. Pas mus tokio projekto įvykdymui turbūt prireiktų kelerių metų . Baltų kultūros parkas šiandieną funkcionuoja , prižiūrimas ir atviras lankytojams.

2010 m. Jinzhou mieste , kuris dar vadinamas Rytų Venecija,  įvyko tarptautinės kraštovaizdžio architektų  sąjungos pasaulinis kongresas. Ten būdamas stebėjau kuo kinai domisi. Po savo „kultūrinės“ revoliucijos , kinai dabar stengiasi atstatyti tai ,  kas buvo sugriauta , o taip pat jie domisi ir kitų tautų kultūromis. Grįžus iš kongreso gavau informacijos apie paskelbtą pasaulinį parką EKSPO Kinijoje Jinzhou mieste . Pajuokavęs nutariau ir aš  ką nors nusiųsti. Pasirodo , 2011 metais   patekau į pasaulio projektavimo kompanijų dvidešimtuką ( pasisekė taikliai pasirinkti temą ) 2012 metais  – intensyvus darbas , 2013 – parko atidarymas. O sklypas , tai buvę  didžiuliai žuvininkystės rajonai, kanalai, derlingos žemės.  Patiko kinams Baltų kultūra . Laimėta trečia vieta pasauliniame lygmenyje, manau ,  yra puikus kūrybinis laimėjimas . 2013 metais , pagal lankytojų apklausą , Baltų kultūros parką aplankė 11 milijonų lankytojų . Kinų kultūroje  kraštovaizdžio kūryba pasaulinėje praktikoje yra aukščiausio lygio. Tai puiki mokykla, kurios patirtį galiu perduoti savo studentams. .Kai pradedi gilintis , pasirodo, ir grafai Tiškevičiai keliavo į Kiniją.  Iš ko sėmėsi kūrybinių idėjų  Palangos parko kūrėjas E.F. Andre ? Kai važiuoji į svetimą šalį komerciniais tikslais –  esi apribotas,  o kai vyksti tyrinėti kultūrų ypatumus – pamatai daug. Ir ne tik istorinius sodus ar parkus. Susipažįsti su   šilko , arbatos, medicinos kultūra. Sužinai , kas yra  tikroji arbata (tai ne tos  arbatžolių dulkės, kurias užpildavom sovietinės okupacijos metais ) . Man tas  kūrinys (Baltų kultūros parkas)  svarbiausias , o kita – studentai , kurie mokėsi , gavo  žinių , kurie jau dirba . Nuvažiuoju į Kretingą , aikštė apsodinta labai įdomiai,  pasirodo – mano studento darbas .  Kita studentė , kuri ką tik Vilniuje atidarė Japonų sodą ( pristatė savo projektą ) – Laura Popkytė,  įvertinta labai aukštai ir pačių japonų,-pasidžiaugė profesorius.

 

Palanga architekto akimis

-Profesoriau, kokie mes , palangiškiai? Ką jūsų nuomone Palangoje reikėtų būtinai pakeisti , kad  ji būtų patraukli visiems, – gyventojams ir miesto svečiams?

-Vilnius man yra miestas Nr.1. Jame gimiau ir augau. Palangos pagrindas yra labai geras (žmona man sakė per daug nekritikuoti) (juokiasi).  Esu buvęs pirmosios Palangos  tarybos narys, privatizavimo komisijos pirmininkas.  Kai ką mums tuomet pasisekė gero padaryti. Stengėmės padėti vietiniams žmonėms, kad ne viską pagrobtų atvykę iš kitur. Šiandieną esu Palangos nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos pirmininkas (kartu su akademiku Vladu Žulkumi). Deja , senųjų vertybių išsaugojimas komplikuotas, labia trūksta lėšų, o kartais ir meilės bei pagarbos architektūros vertybėms . Jei kalbėti apie kultūrą , norėtųsi didesnio atvirumo, bendruomenės  ir specialistų nuomonių išklausymo.  Palangoje daromi geri darbai,  bet kartais pritrūksta  profesionalumo. Profesionalumas ateina su branda ir kūrybine intuicija. Deja , kurorto vadovai ne visada gali priimti geriausius sprendimus dėl  nevykusio viešųjų pirkimų įstatymo.

O jei ką skubiai reikia pataisyti, tai nekritikuodamas galiu pasakyti, kad reikėtų  esminiai pertvarkyti aplinką prie generolo J. Žemaičio paminklo, išrauti metalines konstrucijas su gėlinėmis, atidžiau parinkti gėlynų augalus… Norėtųsi , kad Šventosios uostas būtų atgaivintas.  Šventoji yra svarbi mitologinė vietovė, kurioje žyniai gyveno, yra daugybė senųjų kultūrų ženklų , kuriuos būtina įamžinti.

Palangiškiams visų pirma norėčiau palinkėti, kad nereikėtų važiuoti į Anglijas , ar Norvegijas tarnauti. O mieliems  žurnalistams – rašyti gerus žodžius, nes jūsų pusėje yra didelė ir įtaigi jėga.

Ačiū už pokalbį.

Irena Valužė

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

 

Nuotrauka  iš asmeninio prof.dr. Petro Grecevičiaus albumo

 

 

Romas Paulikas: “Noriu išlikti toks, koks esu”

 

 

Palangos dailininkų kūrybinės grupės „Mostas“ steigėjas ir narys Romas Paulikas birželio 19  dieną atšventė savo 64 – tąjį gimtadienį . Prieš ketvertą metų likimas lėmė menininkui išgirsti klastingos ligos diagnozę . „ Tiesiai iš ligoninės atvažiavau į  savo jubiliejinę parodą , kurią suorganizavo Juozas Griušys kartu su mano draugais“,- prisimena menininkas.  Anot Romo,  ligą įveikti padėjo jo optimizmas ir tikėjimas,  kad viskas bus gerai. Gyvenime duoti išbandymai yra ne kas kita, o savo paties laiko dvasioje suvokti dalykai.  „ Kaip gi kitaip , juk kiekvienas upelis ar upeliukas per laiką tekėdamas savo akmenis šlifuoja į deimantus , taip ir žmogus  per  išbandymus atranda save ir savo terpę joje “, – įsitikinęs ketvirtą dešimtmetį Palangoje gyvenantis ir kuriantis menininkas.

 

Kūrybinėse dirbtuvėse

 

Ponas Romas gimė ir augo Klaipėdoje,  su savo žmona Zitute (taip švelniai vadina savo išrinktąją) apsigyveno Palangoje , kai ši , atvykusi dirbti pagal paskyrimą  „ gavo raktus nuo buto“. Šiandieną šeimos vyras ir trijų sūnų tėvas  galvoja , jog gyvenant ilgus metus santuokoje ( kitą vasarą jiedu švęs 40 metų santuokoje sukaktį ) du žmonės  suauga ir nebegali būti vienas be kito . „Šeimoje būna visko,- sako ponas Romas –  būna ir susipykstame , bet aš labai greitai „ atauštu “ , atsiprašau “. Kad ponia Zita Paulikienė  yra savo vyrui didelis autoritetas byloja  ir mažytė smulkmena , kurią pastebiu ant gražiai paserveruoto stalo menininko dirbtuvėje :  “ Aš jai sakau, kam jų reikia ( stalo servetėlių )  , esu paprastas žmogus, o ji – reikia, juk moteris  ateis “ ,- juokiasi menininkas.

Kūrybines dirbtuves gyvenamojo kvartalo rajone R. Paulikas įsigijo gimus trečiam sūnui – pagrandukui 1994 metais. „Turiu tris sūnūs. Vienas sūnus baigė Dailės akademiją, bet dirba bankininku ( juokiasi)  , kitas – gyvena Amerikoje, kažkuo į mane panašus. Turi  aktorinių gabumų, labai vikrus, jaunėlis – išmaniomis technologijomis domisi , gyvena ir dirba Vilniuje. „   Turiu tris anūkes ,- didžiuodamasis toliau pasakoja šeimos vyras – tik , va (iš kišenės išsitraukia mobilųjį telefoną ir rodo pačios mažiausios anūkėlės nuotrauką) , susilaužė darželyje rankelę “,- liūdnai taria jis. Skaičius trys R. Pauliko  gyvenime yra reikšmingas . Tarp vyresniųjų pono Romo sūnų yra trijų metų , trijų mėnesių ir trijų dienų skirtumas.

Kiekvienam menininkui kūrybinės dirbtuvės yra ta vieta , kurioje jis praleidžia daugiausiai laiko.

Ponas Romas į dirbtuves ateina anksti ryte. Jį čia suranda draugai , kolegos, menininkas ruošiasi kūrybinėms išvykoms.  Per Jonines Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ menininkai išvyksta į  dailininkų plenerą, kuris  šiais metais įvyks „ Auksinio Elnio dvare“ ( Telšių raj. Luokės seniūnija, Rapalių kaimas) . Anot menininko , plenerai – tai puiki  galimybė parodyti save , pasimokyti iš kitų  ir į namus parsivežti  naujo ir gaivaus kūrybinio „vėjo“.

 

„Esu kosmopolitinis žmogus‘

-Gerb. Romai, ar menininkas šiandieną gali pragyventi iš savo kūrybos?

– Anksčiau galėjo,  dabar ne. Tai susiję su pinigo nuvertėjimu. Pamenu, sovietiniais metais ( R. Paulikas yra baigęs dailės mokyklą Klaipėdoje,  Maskvos liaudies dailės universitete  grafikos tapybos fakultetą ) dirbau Dailės kombinate. Gaudavome įvairius užsakymus. Pamenu, kaip  didžiulį F. Dzeržinskio plakatinį portretą kėlėme ant „Pušyno“ poilsio namų fasadinės sienos. Per vieną dieną esu į namus parnešęs 200.000 vagnorkių. Tokią sumą  susirinkau iš salonų , gatvėje niekada nestovėjau ( esu naminis katinas ).   Mano darbus yra nupirkęs A .Brazauskas Kazachstano prezidentui N. Nazurbajevui, A. Saudargas , kai buvo atvažiavęs su Slovėnijos prezidentu.

Pasikeitus laikams, po mūsų revoliucijų, reikėjo kažkaip  išgyventi. Teko ir man paragauti emigranto duonos. Esu du metus su pertraukomis važinėjęs į Vokietiją . Iš pradžių dirbau sandėlyje, kai akcijos nukrenta , šeimininkas duoda didžiulę pinigų sumą (27.000 markių)  ,  mes su draugu  važinėdami po šalį supirkdavome prekes , vėliau jas pakuodavome. Vieną dieną šeimininkas leido man piešti. Tapydavau paveikslus, o jis juos parduodavo. Už tai per dieną gaudavau devyniasdešimt markių. Esu prašęs gal kokį procentą nuo pardavimo ir man skirtų, bet šis nesutiko , sako – “ nein “.

– Trisdešimt penkeri  metai kaip esi palangiškis. Kaip ,Romai, sekasi sutarti su vietiniais menininkais?

– Esu kosmopolitinis žmogus. Kartais matau kažkokių nesutarimų. Aš džiaugiuosi, kai žmogus gali save parodyti, niekada neturiu ir neturėjau jokio pavydo. Kiekvienas turime savo arkliuką. Bendravime neturiu  jokių problemų . Tiesa, dar prieš „Mosto“ įkūrimą turėjome liaudies meistrų paviljoną (šalia kavinės „Kerpė“ ). Kad pastatas nebūtų tuščias, suorganizavome parodą. Esu vienam palangiškiui pasakęs , kad jo akte pavaizduotos tarsi žalios gyvatės. Pajuokavau, o jis labai supyko. Vėliau , po dailininko mirties, jo žmona išleidusi knygą parašė, kad vienas dailininkas buvo jos vyrui tai pasakęs . Ai , nekreipiu į tai jokio dėmesio. Šiandieną man liūdniausia, kad esu netekęs  daug savo draugų . Iš „ mostiečių “  likau vienintelis vyras , neskaitant  Juozuko ( a.a. Juozo Griušio sūnaus) . Šiandieną jis vadovauja „Mostui“. Organizuoti patinka . Palangos kūrybinę grupę įkūriau aš, ir pavadinimą jai sugalvojau ( anksčiau tokią pat grupę buvau įkūręs Klaipėdoje) ,  bet vadovauti  nenoriu, tą tegu daro jaunimas.

Svarbiausia- neprarasti optimizmo

Apie ligas kalbėtis nėra didelis malonumas, tačiau Romas Paulikas ir šioje vietoje yra linkęs juokauti. „ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje buvau savas ( ne vienas mano paveikslas ligoninėje kabo ).  Palatoje gyvenau vienas , seselės ateina pas mane ir klausia:  o ką jūs šiandieną valgysite, ar guliašą, ar dar kažko norėčiau . Arba,  ateina jaunuoliai sudaužytais žandikauliais,  švebeldžiuodami  manęs klausia ( aš jų nesuprantu) , ar gali  jie įsijungti televizorių (tada vyko pasaulio futbolo čempionatas) , nes daktaras pasakė klausti Romo, ar jam netrukdys “ ,- smagiai kvatojasi Romas.

Pasak R. Pauliko, žmogus,  atsidūręs nelengvoje gyvenimiškoje  situacijoje turi neprarasti optimizmo , žiūrėti į priekį ir galvoti , jog viskas su tavimi bus gerai. „ Aš save prižiūriu, geriu įvairias arbatas , domiuosi netradicine medicina ir džiaugiuosi sutikęs puikius medikus,  kuriais pasitikėjau , o jie pagelbėjo man nugalėti ligą “.

Spiralinis gyvenimo virsmas

-Esate vyresnės kartos menininkas. Ką  norėtumėte palinkėti jauniems menininkams?

– Mus visus įtakoja laikas. Išbandyti viską reikia. Ir aš blaškiausi  (ir prie abstrakcijų , ir prie akademinės ar impresionistinės tapybos).  Tas pasiblaškymas  atsiliepia į ateities kūrybą. Per laiką  viskas šlifuojasi į deimantą. Ateina tokia diena, kai tu pats save sugalvoji. Atsimenu ,  man vis prikišdavo menininką  A.Taurinską ( kaip A.Taurinskui jo mokytoją  V. Karatajų) . Tai yra neišvengiama , mes visi kažką iš gyvenimo „pavagiame“ . Tuo labiau , kai šalia yra tavo mokytojai. Ir tik  viską išbandęs pradedi save tobulini. Nereikia pergyventi , galbūt tu būsi reikšmingesnis ir įdomesnis kitiems per tuos išbandymus. Iš visų kelių atsirenki vieną . Mokslas jaunam žmogui yra būtinas. Talentas gali būti be nieko , bet gabus žmogus pats ieškos , nes norės į kažką atsiremti.

Anksčiau sakydavo,  matai, koks jis apžėlęs (ilgais plaukais),  ar kliošines kelnes vilki. Yra nauja karta ,   dabar jaunimas pina ar dažo plaukus ,  ir su tuo reikia susitaikyti. Mes buvome tokie patys kaip ir jie- šiandieniniai. Kartų karta eina spirale  ir vėl kartojasi.

-Romai, ko norėtumėte sau palinkėti?

– Norėčiau išlikti toks , koks esu sau , savo šeimai ,  visiems pažįstamiems. Palangiškiams norėčiau palinkėti optimizmo ir geros sveikatos.

Jūros vaikas

Nesu meno žinovė, tačiau atsisveikinant su tapytoju Romu Pauliku ir apžiūrėjusi jo dirbtuvėje kabančius paveikslus, įsitikinu , jog Romas Paulikas – jūros vaikas. Jo kūryboje dominuoja jūros motyvai.  Jūra , ar  laivai stovintis krantinėje , man yra tarsi stikliniai : lengvi , regimi  iš įvairių pusių , juose daug žydros spalvos (tarsi tapytojo akys) , saugantys paslaptį . Suprantama, šias paslaptis gali įminti  tik pats kūrėjas, kurio vaikystė, jaunystės metai ir gyvenimo branda prabėgo čia , prie Baltijos jūros.

Irena Valužė

 

 

 

 

 

2018-06-13 10.51.17

Tapytojas Romas Paulikas

 

 

 

 

 

 

Žieminis Palangos tiltas

 

Vyresnės kartos palangiškiai pamena žiemas, kai nuo šalčio pokšėdavo tvoros , o sniego būdavo pridrėbta iki  pat pažastų. Speigo įrėmintos žiemos  buvo skirtos patiems drąsiausiems vaikinams. Karstydamiesi per užšalusias Baltijos bangas ir bangeles ,jie ieškodavo atskilusių ledo lyčių jūroje, kad galėtų jomis pasiirstyti. Pradėję savo rizikingą kelionę  ledo lytimi nuo užšalusio Palangos jūros tilto, ją užbaigdavo ties Birutės kalnu Botanikos parko prieigose. Dabar šie jaunuoliai , pasakodami apie tai savo vaikams ir anūkams, nesidrovi prisipažinti, jog paslydę, ar neišlaikę  lygsvaros , ne vienas ant savo kūno buvo pajutęs ledinę žiemos “ranką”. Dažniausiai ši “ranka” paguldydavo juos į lovą  paskelbusi negailestingą verdiktą – pramogos užsibaigė plaučių uždegimu.

Šiandien reta proga pasigrožėti užšalusio tilto vaizdais.  Žieminis Palangos titas man asocijuojasi su žieminiu apdaru. Gamta linkusi tuo pasirūpinti.

Irena Valuzė

 

 

 

 

 

ledo muzika

 

 

Eliusė, arba viena perplėšto gyvenimo istorija

 

Užmaršties dulkėms lemta nusėsti ant daiktų, kuriuos kažkada lietė žmogaus rankos,  ant drabužių , kuriais jis vilkėjo, tik nuotraukoms, paslėptoms senuose nuotraukų albumuose, senaties terminas netaikomas. Žmonių atminimais jos atgyja iš naujo.

Istoriją apie rusų tautybės mažą mergaitę , karo audrų nublokštą į pajūrio miestelį- Palangą , ir jos įtėvius – Albiną ir Kazimierą Paulauskus ,priglaudusius našlaitę savo namuose , papasakojo jų  anūkė – palangiškė Laima Mikuckienė.

DSC02206

Laima Mikuckienė

 

„Stalo viršaus nesiekė“

“1941 metais našlaičiams (netekusiems tėvų) Palangoje  Birutės al. buvo įkurta  prieglauda ( vėliau ten buvo  vaikų darželis). Daugelis palangiškių globojo  tuos vaikelius.Viena iš tokių buvo mano močiutė-Albina Paulauskienė. Baba (taip mes ją vadinome) buvo švelnumo, gerumo ir moteriškumo įsikūnijimas. Nežiūrint į tai, jog  šeima varganai gyveno , ji nutarė priglausti  nuo karo nukentėjusį vaiką- mergaitę. Baba  manė, jog mergaitė  bus didelis džiaugsmas jos jau suaugusiems vaikams, o taip pat bus draugė mano mamai ( šeimoje augo keturi sūnūs ir  viena duktė)”,-pasakojo ponia Laima.  “Kai mano mama prisimindavo kaip jos  kartu su  teta Stase (A.Paulauskienės marčia) atėjo į prieglaudą parsivesti vaiko, visada verkdavo: “Vaikų buvo daug. Kampe sėdėjo liūdna, juodom akelėm , susigūžusi mažytė mergytė. Pašaukėme ją, ir ji tučtuojau atbėgo. Mergaitė nesiekė net stalo viršaus. Buvo kokių penkių ,šešių metelių, labai nemėgo valgyti košės (gal per daug riebi jai buvo, gal dar kas…)“,-senelių ir mamos prisiminimais dalinosi ponia Laima.

Albina ir Kazimieras Paulauskai pakrikštijo vaiką Palangos bažnyčioje ir davė Elenos vardą. Taip Elena Paulauskaitė tapo dar vienu vaiku senųjų žvejų – Paulauskų šeimoje. Artimieji  Eleną vadino Eliuse.

Karo išblaškyti

Kaip vėliau sužinojo mergaitę savo šeimoje įdukrinę ponios Laimos seneliai, Elena (tikroji pavardė-Galina Novikova) į  prieglaudą buvo atvežta kartu su savo broliu Jurijumi. Jurijus buvo mažesnis už Galiną.  Dabar Jurijui  galėtų būti  virš 70 metų, o Galinai (Elenai)-83 metai.

Po karo atsirado vaikų tėvas. Per valsčių sužinojęs ,kurioje vietoje buvo įkurti vaikų namai, jis atvažiavo jų pasiimti. Vaikų tėvas  buvo kariškis . Neaišku , kur vaikai Lietuvoje kartu su mama anksčiau gyveno, bet buvo pasakojama, jog per bombardavimą vaikų motina bėgusi per rugių lauką ir žuvo. Taip abu vaikai tapo našlaičiais,- pasakojo L.Mikuckienė.

Jurijų Novikovą iš vaikų namų  buvo pasiėmę auginti kita palangiškių šeima- Stanislovas ir Justina Meškiai. Sutuoktiniai savo vaikų neturėjo. Berniuką taip pat pakrikštijo ir davė jam  Justino vardą (vadino Jusčiu). Abi palangiškių šeimos visada labai artimai bendravo, brolis ir sesuo galėjo bet kada matytis.

Šeimoje –sava

Elena, augdama tarp vyresnių už ją brolių ir sesers, šeimoje jautėsi mylimu vaiku. Palangoje ji užbaigė septynias klases , Klaipėdoje – Mokytojų seminariją. Eliusė mokykloje buvo rami ir gera mergaitė. Tokią ją prisimena ir jos klasės draugas- palangiškis  Gytis Venckus. Jis, gatvėje  sutikęs Laimą,  visada jos paklausia, ar nėra žinių apie Eliusę.

Elena labai gražiai kalbėjo lietuviškai,  o raštas, anot L .Mikuckienės, buvo išskirtinis. Eliusė rašė dailyraščiu. Apie tai byloja jos laiškai, rašyti savo pačiai mylimiausiai sesutei-Skolei (Skolastikai).

Kitas gyvenimas

Eliusei ėjo kokie šešiolikti metai, kaip atsirado jos tėvas.”Į kojas puolęs, sakė padės vaikams, o išėjo – atvirkščiai”,-prisimena Laima močiutės  ne kartą girdėtas aimanas. Į Ukrainą kartu su broliu ir tėvu išvažiavusi Elena apsigyveno Harkove. Ilgai netrukus tėvas vedė, sukūrė savo šeimą. Merginai teko pačiai kabintis į gyvenimą.  Harkove ji užbaigė medicinos mokyklą, dirbo medicinos seserimi ligoninėje. Nei iš tėvo, nei iš pamotės pagalbos nebuvo. Kad išgyventų,  neretai tekdavo “parduoti” kraują (buvo kraujo donorė). Vėliau ištekėjo, gimė jos taip laukta dukrelė – Iročka. Kaip prisimena L.Mikuckienė, Eliusės artimieji nuolat siųsdavo į Ukrainą siuntinius. Siuntiniuose pagrinde buvo maistas: lašiniai, miltai, svogūnai. Žiemai močiutė Eliusei primegzdavo vilnonių kojinių.

Vedybos  Eliusei  nebuvo laimingos. Vyras girtuokliavo, vėliau jis susirgo. Nors pora buvo išsiskyrusi, tačiau ji savo vyro nepaliko; prižiūrėjo ir slaugė jį . Kai mirė Eliusės sesers vyras,  sesuo kvietė ją atvažiuoti į Palangą ir gyventi drauge, bet ši atsisakė.

Didžiausias džiaugsmas-atostogos Palangoje

Albina Paulauskienė ilgėdavosi savo Eliusės. Todėl Elena stengdavosi vasaromis aplankyti savo mylimą mamą ir pasimatyti su visais artimaisiais. Močiutė buvo mažakalbė, bet ,anot Laimos, “jos meilus žvilgsnis ir rankos , laikančios  mūsų mažus delnus, buvo daugiau nei pasakyti žodžiai.  Nuo sunkaus darbo išsiplėtusiose rankų venose  tekėjo gerumo upės, ir tos meilės užteko visiems ”.Tai jautė ir Elena, todėl ji savo dukrą stengdavo atvežti į Palangą. Mergaitė augo labai graži : ilgais šviesiais plaukais, žydrom akim ,perlamutro baltumo oda . Elena didžiavosi ir, kaip visos mamos, mylėjo savo dukrą.  Mergaitė lietuviškai  nekalbėjo, tačiau viską puikiai suprasdavo. O į močiutės nuolatinį raginimą valgyti – dažnai  atsakydavo patempta lūpa. Senolė pergyveno, kad anūkėlė mažai valgo ir  išblyškusi.

Sunkus gyvenimas

Kai Iročkai sukako 16 metų, Elenos duktė Irina susirgo kasos vėžiu ir netrukus mirė. Apie šią šeimoje įvykusią tragediją artimieji sužinojo iš paskutinio Eliusės laiško.  Nuo to laiko prabėgo keturi dešimtmečiai. Kaip susiklostė palangiškių Albinos ir Kazimiero Paulauskų įdukros likimas, nežinomas. Taip pat nežinoma, kaip  sekėsi Elenos broliui Justinui. Buvo kalbama, kad jo gyvenimas –  tai nesibaigiančios “klajonės” po Rusiją.

Ponia Laima prisimena, jog mama bandė per Palangos turizmo informacinį centrą sužinoti , ar Elena gyvena tame name, kurio adresą buvo nurodžiusi. Nuvažiavę į vietą centro darbuotojai iš kaimynų išgirdo vienbalsį atsakymą:  “Tokia čia negyvena”.

Perplėšta nuotrauka

Laima Mikuckienė iki šiolei negali suprasti, kodėl tokiam geram žmogui (puikaus harakterio, švelni, visus mylinti), kaip buvo Elena, reikėjo patirti   tiek daug  skausmo, vargo, kęsti badą. Moteris prisimena, kaip močiutė ašarodama negalėdavo atleisti Eliusės tėvui už tai, jog šis  vaikus išvežė, kaip ji sakė, į pražūtį. Dažnai ji žiūrėdavo į  nuotrauką, kurioje įamžintas pats skaudžiausias išsiskyrimo  su jos mažaja dukrele momentas. O kas nuotrauką perplėšė  į dvi dalis –  istorija nutyli.

Seniai jau nebėra senųjų žvejų – Paulauskų, nebėra ir Eliusės mylimos sesers, brolių ir senosios trobelės  pamiškėje, netoli jūros, kur jie visi laimingai gyveno. Daiktai laiko tėkmėje suyra, juos keičia naujais, tik atmintis, – ta nenuorama, neleidžia žmogui nurimti.

Laima Mikuckienė, rodydama nuo laiko pageltusias nuotrauka susijaudinusi kalbėjo:” Aš norėčiau, kad palangiškiai ( vaikai, ar anūkai), kurie karo metais buvo priglaudę savo namuose našlaičius, atsilieptų ir papasakotų daugiau apie juos. Gana apie lietuvius kalbėti iš blogosios pusės. Gerų žmonių buvo ,yra  ir bus”,- įsitikinusi senųjų palangiškių dinastijos palikuonė – Laima Mikuckienė.

 

EPSON MFP image

EPSON MFP image

 

EPSON MFP image

EPSON MFP image

 

 

 

 

1.Elena Paulauskaitė su savo dukra Irina

2.Išsiskyrimo momentas:iš kairės į dešinę stovi K.Paulauskas,A.Paulauskienė, vaikų tėvas,J.Meškienė, S.Meškys.Viduryje-Elena Paulauskaitė ir Justinas Meškys

Nuotraukos iš asmeninio L.Mikuckienės šeimos albumo

 

Irena Valužė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: