Justinas Vaitiekūnas:”Darai tai, ką reikia daryti”

 

Kovo 11 –osios išvakarėse Antano Mončio namuose – muziejuje Palangoje,  atidaryta Justino Vaitiekūno personalinė paroda – Mažoji tapyba.

“Mažoji tapyba, tai kaip Mažoji Lietuva, kaip kitos mažos šalys , puoselėjančios savo kuklų išskirtinumą tarp didžiųjų valstybių,”- atidarydamas personalinę parodą Antano Mončio namuose – muziejuje kalbėjo menininkas  Justinas Vaitiekūnas.

Personalinė autoriaus paroda – Mažoji tapyba – tai trečioji menininko parodinės trilogijos dalis, reiškianti paties tapančiojo savybių siekimų nuorodą į nuolankumą, kantrybę ir įsiklausimą, užbaigia menininko kūrybos etapo apžvalgą.

„Lietuva- viena, kitos nėra“

Parodoje eksponuojama virš 100 įvairia technika sukurtų tapybos darbų, piešiniai, grafika. J. Vaitiekūno kūrybos paroda išskirtinė. Jos atidarymas sietinas su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiu. Muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė , pristatydama parodos autorių Z.Vaitiekūną , kalbėjo : “ Esu dėkinga Nepriklausomybei. Jei nebūtų kovo 11-os, nebūtų A. Mončio namų Palangoje, nebūtų  šios parodos, nieko nebūtų“,-įsitikinusi muziejaus vadovė.  Z.Vaitiekūnas , dėkodamas už suteiktą galimybę eksponuoti savo kūrybą šioje meno šventovėje (su puikiu salių išsidėstymu) prisipažino, jog tai buvusi sena jo svajonė. Supažindindamas parodos svečius su eksponuojamų darbų išdėstymo struktūra pasakojo,  jog kiekviena salė turi savo pavadinimą :“ Vakarinė salė- marinistinė, vidurinė- kelionės (Velsas, Gruzija, Bosnija  ir Hercegovina , Latvija) . Rytinėje salėje piešinių ciklai apie  mūsų gyvenimo nūdieną.  Du darbai skirti Lietuvos šimtmečio garbei –„1991 m. sausio 12”, arba  “Pergalė”, kuriuos jungia menotyrininko Evaldo Dirgėlos tekstas ir mano  tekstas apie tapybą”.  Parodos autorius padėkojo parodos kuratorei Rimai Blažytei ir menotyrininkui Evaldui Dirgėlai , be kurių pagalbos būtų neįmanoma parodą surengti:“ Viena tapyti, o kita – jas daryti“,-sakė jis.

Menotyrininkas ir mąstytojas E.Dirgėla, užbaigdamas oficialiąją Z.Vaitiekūno parodos atidarymo dalį, kalbėjo: „Dejonėms kepurę uždėsim. Ant namo sienos plėvesuoja  mūsų vėliava. Lietuva yra čia. Kitos Lietuvos nėra. Lietuva šiandien tik mažoji liko. Tai kas liko iš jotvingių, skalvių ir kitų genčių yra paskutinė. Kitos gali  ir nebebūti“. „ Ne pranašų bedugnei ateities mums reikia. Mums reikia tų, kurie susikaupę veikia- daugiau šviesios vilties“,- Jono Mačiulio – Maironio žodžiais linkėjo renginio dalyviams  Evaldas Dirgėla.

Daugiau dirbti, mažiau parodų

 

Palangoje  eksponuojami įvairių metų sukurti J.Vaitiekūno darbai. Yra darbas, kurį jis sukūrė būdamas paaugliu, o yra štai šis (rodo akvarele nutapytą darbą – „Olando kepurė“) ,padarytas praėjusiais metais. Patinka dailininkui mūsų pajūrio pakrantės. Pėsčiomis yra išvaikščiojęs nuo Klaipėdos iki Palangos ir Šventosios.  Dailininkas mėgsta keliones.  Didžiulį įspūdį menininkui paliko Velsas, kur žemė, anot jo, prisisotinusi drėgmės ,vietomis net žliugsi, o štai provincija ,anot jo, nesuvokia kas yra karas.

Parodos salėse eksponuojami Z. Vaitiekūno darbai atlikti akvarele, pieštuku, tapyti, todėl  gerb. menininko  klausiu: “Ar esate daugiaplanis menininkas?“

-Ne viskas iš karto,-juokiasi jis. – Pavyzdžiui, keliaujant piligrimų keliais, gimė darbų ciklas, pašvęstas tai kelionei.   Mano kelionės nėra vien kelionės. Jose važinėta ir paišyta. Piešinių ciklas -„Salos“, kurias dailininkas pavadino antropologinėmis byloja apie tai, kad „galbūt  kada nors ir mes tapsime geologine iškasena, svarbu kaip į tai pažiūrėti“,- sakė jis.  Menininkas nevengia savo darbuose „kalbėti” politinėmis temomis . “Ar reikia  įrodinėti, kad malkos yra medis?“,- šmaikštavo.  Tai galima įžvelgti Z. Vaitiekūno piešiniuose apie Gruzija.

Anot menininko, parodoje eksponuojami paveikslų formatai, dydžiai čia neturi jokios reikšmės. Mažosios tapybos sampratai autorius pasitelkė „Mažosios akademijos“ vardą, kurio kursą yra išklausęs 2017 m. Pasak menininko, geriausia būtų, kad „ reiktų dirbti visada, o parodų mažiau “. Praėjusieji metai menininkui buvo labai intensyvus. Pirmoji Justino Vaitiekūno paroda buvo eksponuojama VDA parodų salėje (Titanika) Vilniuje, antroji – VDA Panemunės pilyje. Visos trys (dabartinė A. Mončio namuose) personalinės, autorinės ir suverenios.

„Esu vasarojęs Tiškevičių rūmuose“

 

-Ar esate vilnietis?-pasiteiravau. – Penkis metus buvau kaunietis, vėliau mama ištrėmė į  Vilnių. Būdamas kokių penkių metų kartu su mama (mama dirbo gide Gintaro muziejuje) vasaromis vasarodavau Tiškevičiaus rūmuose, kurios  patalpose gyveno ir menininkai.

Menininkui priminiau apie sovietiniais metais Palangoje veikusius kūrybos namus, kur kūryba užsiimantys  žmonės turėjo galimybę tenai dirbti. Anot mano pašnekovo, sovietinio paveldo nereikėtų gedėti. Amerikoje net kultūros ministerijos nėra. Kam ji?- klausė jis – gyvenimas savaime nepaliaujamai juda į priekį. Kalbant apie patį kurortą, menininkui atrodo, jog jis skirtas tam, kad žmogus atitrūkęs nuo visko ilsėtųsi, ko negalėtų jis pasakyti apie A. Mončio muziejų. „Muziejus yra tam, kad tą žmogų judintų“,-įsitikinęs Justinas Vaitiekūnas.

Kūrėjas yra laisvas savo pasirinkime , o gyvenimas vystosi taip, kaip reikia,-  kalbėjo vilnietis menininkas, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo  minėjimo išvakarėse atidaręs  savo „Mažąją tapybą“ Antano Mončio namuose – muziejuje palangiškiams bei miesto svečiams . Justino Vaitiekūno paroda veiks iki gegužės 12d.

 

 

 

 

 

 

Mažosios tapybos autorius- menininkas Justinas Vaitiekūnas

Romas Kisielis: “Stengiamės nenuliūdinti savo klausytojų”

Prieš dvyliką metų Palangoje įvyko paskutinis koncertas „Anapilio” muzikos klube.  Stebėję jį  verslininkai  Kęstutis ir Loreta Gecai ilgai netrukus  tapo  „Vandenio “  viešbučio savininkais.  Dėka atsitiktinumo, suvedusio daugiametį „Anapilio” muzikos vadovą Romą Kisielį su viešbučio šeimininkais, anot jo, „jų perfekcionizmas ir  mano žinojimas ką daryti pagavo idėją įsteigti „Vandenyje” muzikos klubą”. Šiandien „Vandenio” muzikos klubo vadovas galvoja, jog sumanytos idėjos sėkmė didele dalimi  priklausė nuo parengto  jai puikaus projekto, nepagailėtų investicijų  ir muzikos atlikėjų profesionalumo, organizuojant muzikinius renginius . Dviejų muzikos klubų gimimo autoriui R.Kisieliui kasdieninis darbas klube yra tapęs gyvenimo būdu.

„Jei iki šiol kalbama-gerai”

„Vandenio” muzikos klubo vadovas Romas Kisielis atviravo, jog gyvenime niekas atsitiktinai nevyksta .  Tėvai gyveno Vydmantuose. Palangoje jis užbaigė vidurinę mokyklą, muzikos mokyklą, vėliau studijas Klaipėdos fakultetuose (Vilniaus Valstybinės konservatorijos Kaipėdos fakultetai), o įsigijęs muzikinį išsilavinimą ir pradėjęs dar studijų metais dirbti Palangos Kultūros namuose ,šiame mieste jaučiasi gerai. „Esu palangiškis”,- nė kiek nedvejodamas tvirtina ponas Romas.

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais trumpai buvo išvykęs  gyventi į Vilnių , dalyvavo muzikinio laivo projekte, ten susipažino ir su kai kuriais muzikantais. Grįžęs į Palangą  pradėjo eiti Kultūros centro direktoriaus pareigas  senajame „Anapilio” pastate. Idėja  įkurti džiazo ar kitą muzikos klubą buvo sena R.Kisielio svajonė. Prabėgusių metų virtinėje realizuotas projektas šiandien jam atrodo savaime suprantamu dalyku : „Panaudojus truputį avantiūros , žodis tapo kūnu”,- šypsosi idėjos autorius.

Dešimt metų „Anapilio” muzikos klubas dovanojo žmonėms šventę , klausantis mėgiamų  muzikos bei teatro atlikėjų  pasirodymų jaukioje, kamerinėje  aplinkoje. Iki šios dienos daugelis muzikos fanų su nostalgija mena „Anapilio” muzikos klubo gyvavimo  metus. Anot pono Romo, „jei apie tai iki šiol kalbama – vadinasi gerai”. Tačiau, anot jo, daug kas šia atmintimi ir  piktnaudžiauja. “Kur jūs buvote tada, kai „Anapilis “ dar „stovėjo?”(iki renovacijos-aut.past.),- klausė ponas Romas. Anot buvusio „Anapilio” muzikos klubo vadovo,  laikas – tai kaip tekanti upė. Tekėdama ji  išsigrynina,  o kalbos apie idėją „Anapilį” atgaivinti yra tik fiksija, – mano R.Kisielis. ”Jeigu medį galima pakeisti gipsu ar sudėti konferencijoms skirtus šviestuvus , tai apie kokį autentiškumą , ar „Anapilio” dvasią galima kalbėti?- piktinosi „euroremontu” sugadintu istoriniu pastatu.

Darbas draugystės principu

Organizuodamas  muzikinius renginius „Anapilyje” R.Kisielis   įgavo ne tik praktinės patirties. Dvidešimt treji darbo metai  paliko savo pėdsaką. Užsimezgę  ryšiai su muzikos meno žmonėmis daugelyje atveju išaugo į  ilgametę draugystę. Kitaip ir būti negali, nes „tai nėra tik valdiškas požiūris į atlikėją”. Jis paminėjo Petrą Vyšniauską, kurio  grojimo  buvo kažkada atėjęs tik  pasiklausyti. Šiandieną jis didžiuojasi , jog šis puikus muzikantas, profesorius, nacionalinės premijos laureatas yra ne tik laukiamas  svečias  „Vandenio” muzikos klube. Gerbiamas maestro yra ir jo  bičiulis.

Ištisus metus  dirbančiame  muzikos klube publikai R.Kisielis pristato apie 150 koncertų. Repertuarą koncertams sudaro pats. Kiekvienais metais repertuaras yra peržiūrimas, pakoreguojamas. Klausiu, ar muzikos klubo vadovas pats ieškosi atlikėjų? „Vieni mane susiranda, kitų ieškau pats. „Vandenio” muzikos klubas turi savo vardą”.

Vasara-darbymečio metas

Anot daugiamečio kultūros darbuotojo R.Kisielio, palangiškiai vasarų nemato , nes vasaros – didžiausias darbymetis. Laisvalaikiu ištrūkti į gamtą ir pabūti kartu su šeima yra pats didžiausias Romo pomėgis. „Turiu tradicinę lietuvišką šeimą – du vaikus. Vaikai mėgsta gyvūnėlius, turim du šunis, du žirgus, katę ir peliuką”. Tėtis mėgsta su dukra pajodinėti arkliais.  Galimybė pabūti kaime atsirado tada, kai šeima įsigijo sodybą . Patinka muzikos  klubo vadovui ramybė: „Galėčiau ilgą laiką sėdėti savo kaime .Tai žymiai maloniau, negu „trintis” Palangos gatvėmis”. Anot palangiškio, jam  nebuvo minčių ar noro Palangą iškeisti į kitą miestą . Apie emigraciją negalvoja, jam gerai ir čia.  Į gyvenima žiūri racionaliai:   yra jame prasmės, ar nėra.

Paklausius, kokiais muzikiniais renginiais pradžiugins poilsiautojus besibaigiant vasarai, R.Kisielis atsakė  anegdotu, kuris užsibaigia panašiu klausimu: „O kas jums sakė? ” ,-  nutaisęs dviprasmišką šypseną klausė manęs profesionalus muzikos meno žinovas. O jei rimčiau, Romas Kisielis neabejoja pagrindine  tiesa, kuria jis vadovaujasi savo darbe: „Mes stengiamės savo klausytojų nenuliūdinti”.

Esu ir aš pati ne kartą apsilankiusi šiame muzikos klube. Pono Romo klausiu: ar tai teisinga vieta teisingiems žmonėms? Anot muzikos klubo vadovo, kiekvienas žmogus renkasi tai, kas jam įdomu. „Stengiamės akcentuoti repertuaro kokybę. Ne visada Lietuvoje, bent muzikiniame gyvenime, siekiamybė yra populiaru. Populiaru dažnai būna ne kokybė, o  išorė, jos pateikimas. Kol kas stengiamės laviruoti, ir tai mums sekasi”,-sakė jis.

-Ar darbas klube yra ir jūsų biznis?

-Tai neginčijamas dalykas. Jeigu mes turėtume dotacijas iš viršaus, mes galėtume pasidaryti koncertų salę.  Žmonės dirba, juos reikia išlaikyti .

Besikalbant išsiaiškinome, jog mudu su Romu sovietiniais metais abu užbaigėme tą pačią aukštąją mokyklą (Klaipėdos fakultetus), todėl mums savaime suprantama šios (klubo) rekreacinės vietos sąvoka .Tarybiniais metais, ar dabar, viena iš pagrindinių klubo kriterijų – žmonės susirenka pagal pomėgius. Anot muzikos klubo vadovo R.Kisielio, tegu klube būna tik dešimt žmonių, bet jei žmonės iš to gauna peną, vadinasi jie vienas kitą papildo. Tokiu būdu tarp klausytojo ir atlikėjo užsimezga dialogas ir draugystė.

Puikios sveikatos ir fantazijos

Reklaminiame „Vandenio“ muzikos klubo internetiniame puslapyje perskaičiau, jog 150 vietų salėje įrengta viena moderniausių garso aparatūrų Lietuvoje, giriamas klubo interjeras, aštunto dešimtmečio baldų ir sienų dekoras, dizainas ir t.t. Muzikos klubo vadovas negali tvirtinti, jog šiuo metu klubas turi moderniausią garso aparatūrą (prieš dvyliką metų -tikrai), tačiau jis  neabejoja, jog dėl puikaus koncertų salėje esančio skambesio ir geros akustikos, žmonės po renginio išeina patenkinti.

„Vandenio“ muzikos klubą suprojektavęs žymus Lietuvos architektas, palangiškis  Donatas Rakauskas yra vienu iš sėkmingo  darbo klube rezultatų. Juk žmogui, atėjusiam į koncertą, nauda turi būti dviguba: aplinkos ir atlikėjo.

Sudarydamas repertuarą muzikos klubo vadovas atsižvelgia į tai, kas muzikiniame gyvenime yra  ne tik populiaru , bet ir originalu. Pasak R.Kisielio, didžiausias dėmesys skiriamas muzikos kokybei. Gerbiamo Romo paklausiau, ar yra skirtumų , kokie klausytojai buvę ankščiau ir dabar? Anot muzikos žinovo, klausytojai visais laikas buvo ir yra tie patys: „Kam reikia pasiklausyti V.Katunskytės atliekamų dainų, tas eina į J.Basanavičiaus gatvę ir ten klausosi , o kam reikia kitko-renkasi kitas vietas“.

Konkurencijos su kitais muzikos klubais nesą. Pavyzdžiui, su  „Ramybės“ muzikos klubu yra palaikomi geri, draugiški santykiai. Jeigu tarp klubų prasidėtų konkurencija, iš to nieko gero neišeitų,-įsitikinęs R.Kisielis. Muzikos klubus turi jungti bendras ir draugiškas interesas.

-Nostalgijos „Anapiliui“ nejaučiate ?

-Ką reiškia nostalgija? Paprastų paprasčiausiai ne pati gražiausia buvo pabaiga. Kažkas bando dabar gražiai piešti, o norisi jiems priminti:ką jūs padarėte, kad būtų kitaip?.

Atsisveikinant Romas Kisielis palangiškiams palinkėjo sveikatos (ji- svarbiausia gyvenime) ir fantazijos.

O kaip gi be jos, pagalvojau, be fantazijos neskambėtų ir muzika.

2017-08-09-12-50-19

„Ar panašus?“,- klausia Romas Kisielis, atsisėdęs šalia „ Vandenio“ muzikos klubo reklaminio stendo

Irena Valužė

 

 

Kūrėjo darbai kalba už jį patį

Šventosios dailininkas,skulptorius, medalių kūrėjas,grafikas  Petras Baronas ir jo žmona- menininkė,pedagogė Audronė Bukauskienė  šiandieną gyvena mieste,kurį yra įsimylėję,o trokšdami ramaus darbo savo kūrybai,  sako esantys minimalistais,- užtenka tiek,kiek gyvenimas duoda.

“Gyvenu 38-jame kilometre”

Telefonu pasiteiravusi kaip meninikus susirasti, Petras Baronas labai paprastai man  paaiškino: ”Gyvenu trisdešimt aštuntajame kilometre”. Šiuo ženklu pažymėta kolektyvinių sodų bendrija Būtingėje (netoli Palangos).

Tvarkingoje ir gražioje sodyboje mane pasitikęs menininkas džiaugėsi  kasmet baltais žiedais pasipuošiančia  alyva. Po ją šiandieną jis ir darbuojasi (drožia skulptūrą). Kol  šeimininkai- Petras Baronas ir Audronė Bukauskienė ruošia kavą, aš, gėlių, vaismedžių ir gražuolės sidabrinės eglės draugystėje turiu laiko pasižvalgyti po judviejų sodyba. Ant vienos namo sienos pastebiu prikaltą medalį-“Gražiausia sodyba”.   Kaip vėliau teko sužinoti,medalis-  brokinis liejinys,kai Petras, baigęs  dailės mokslus, dirbo metalo cecho vadovu Dailės kombinate. Šiek tiek “pagražinęs” medalį ,jis prikalė  jį prie  savo namo sienos. Tad kodėl jo  nepasikabinus, pamaniau, juk Petras  pats vienas savo rankomis pastatė namą,kartu su Audrone tvarkė aplinką. Abu sutuoktiniai jaučia palaimą čia būti, niekur iš šios vietos nenorintys eiti.

Menininkų dirbtuvė

Petras Baronas visų pirma atsiprašo manęs,jog dabar jų dirbtuvėse didelė netvarka.  Šais metais Audronė ir Petras nebeorganizavo plenero “Šventosios žemės atminties ženklai”. “Plenero projektą nutraukėme visiškai,o darbai,tai-surinkta kolekcija Šventąjai per  projekto gyvavimo metus”,-pasakojo dirbtuvės šeimininkas.   Dėžėse sudėti medaliai, kurie visai neseniai  ,kartu  su palangiškės menininkės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės darbais dalyvavo parodos pristatyme “Palanga ir Šventoji heraldikoje, grafikoje, medaliuose” Lietuvos Respublikos  Seime.

Studijoje skulptorius rodo man pradėtą   Stasio Povilaičio skulpūrą ir  pasakoja apie kitus savo darbus:”Šventosios girininkas R.Kviklys- Mažųjų ir didžiųjų tako” autorius, eseistas, žurnalistas  mirė pernai,o jo žmona -po mėnesio išėjo. Šventojiškiai girininkai ąžuolą padovanojo”. Šitą užsakymą vykdo su ypač dideliu malonumu ,-daug metų su girininku artimai draugavęs,-sako skulptorius.

Žinojau,jog meninkas garsus savo medaliais ,todėl stebiu,kaip dirbtuvės šeimininkas iš dėžių traukia vieną po kito savo  kūrinius,o aš tuo tarpu apžiūrinėju  ant sienos kabančius Petro Barono piešinius. Nesu meno žinovė, tačiau jie man pasirodo esantys itin subtilūs: lengvi, tarpais perregimi , turintys gilią prasmę.

Medaliai- atskira kūrybos istorija

Kaip pasakojo menininkas,jau besimokydamas Vilniaus Dailės akademijoje, jis sukūrė  pirmąjį savo medalį. Toliau jo kūryboje atsirado ištisos medalių serijos.  Mažoji plastika meninką yra užbūrusi iki šių dienų. Dabar darantis  medalių seriją”Pirmieji Lietuvos fotografai”. Anot jo, iki pirmojo pasaulinio  karo fotografais galėjo būti tik turtingi ir kilmingi  žmonės, tokie ,kaip grafai K.Kosakovskis, B. H. Tiškevičius, C.H.Kaplanskis,Ignas Stropus ( I.Stropus-garsus mokytojas, fotografas,1921 m. atvykęs gyventi Į Palangą priešais bažnyčią buvo atidaręs  fotopaviljoną). Pirmąjį savo darbą Petras padarė fotografei ,bajoraitei Paulinai Mongirdaitei (P.Mongirdaitė fotografavo Palangą, jos gamtą, pajūrį), o vėliau jau ‘pakibo”ir kiti fotografai (Šiaulių,Kupiškio,Telšių,Vilniaus irk t. ). Menininkas šiai ,seniesiems Lietuvos fotografams įamžinti skirtai medalių serijai paskyrė dešimt savo darbų, ateityje žada dar dešimtį jų padaryti. Knygos autorė  Jolanta Klietkutė leidinyje apie  P. Mongirdaitę ir I. Stropų, panaudojo Petro sukurtus medalius. Surinkti medžiagą apie žmogų nėra taip paprasta,-sako jis.  Internete mažai medžiagos , daugiausiai jis kreipiasi į muziejus.

Petras Bajoras ant savo darbo stalo dėlioja autorinius darbus ,sukurtus  B.Buračui, St. F.Pleury,J.Bulhakui P.Babickui( pirmasis fotoreporteris) ir seriją medalių ,paskirtų mažosios Lietuvos raštijos pradininkams, taip pat darbus, skirtus Maironiui ( ant medalio -atkartotas poeto rašysenos braižas ), M.K.Čiurlioniui irkt. V.I.Dubeneckiui Medalis -pirma vieta respublikiniame konkurse. Medalis -Žalgiriui 600- Vytauto ir Jogailos istoriniai portretai -Durbės mūšio 750-čiui pažymėti. Durbės mūšis,istorikų teigimu,  buvo reikšmingesnis nei Žalgirio, nes jei nebūtume jo laimėję, kažin kuo šiandien būtų tapusios šalys prie Baltijos jūros? Petras istorines žinias beria kaip iš pypkės. Sakau,jog esantis geras jos žinovas. Į tai meninkas atsako,jog  Šventojoje turintys fenomenalų žmogų-“gyvą enciklopediją”-Mikelį Balčių. Jei prireikia kokių žinių,Mikelis visada ateis į pagalbą.

 

Gyvenimas po vienu stogu

Susėdę šiltoje ir jaukioje namo terasoje ,kalbamės apie pirmuosius žingsnius ,einant link didžiosios svajonės-kurti meną ,o taip pat neaplenkiame ir kasdieninių dalykų,-šnekamės apie šeimą,vaikus ir gyvenimą po vienu stogu.  Šiandieną sutuoktinių pora dirba Palangos S. Vainiūno meno mokykloje pedagogais. Juodviem kartu gerai, Petras prisipažįsta,jog Audronė jam yra pirmoji patarėja,darbų vertintoja ir kritikė. Anot Audronės,Petras –ramaus būdo,nemėgstantis už save “pakovoti”. Šiandien vaikai  užauginti, dabar ir dėl savęs galintys  pagyventi, o tai reiškia ,jog jiedu gali didesnį dėmesį sutelkti į kūrybą. Audronė tapo, lieja akvareles , esanti tekstilininkė.  Žinoma,-sako jie, provincijoje menininkams sunku išgyventi.  Save laikantys minimalistais: “Gauname atlyginimus,skaičiuojame kiek galėsime  įdėti į kūrybą. Nesibrauname, nesikundžiame, nelendame, gyvename ramiai”,-sako Audronė. Petras,palaikydamas žmoną, pritaria:”Gyvenime naudojuosi lietuvių liaudies patarle: “Savame kieme pranašu nebūsi”.O prakalbus apie menininkus, kurių nebėra, Petrui labai gaila neseniai amžinybėn išėjusio dailininko Juozo Griušio .Dėl šio menininko netekties jis labai išgyvenęs: “Bendravome,daugelyje darbų, parodų  buvome kartu”.

Kiek atsimena skulptorius,vaikystėje“Petriukas geriausiai darželyje šoko ir gražiausiai paišė”. Vyresnės sesers ir mamos paskatintas Petras įstojo Kaune į S .Naujalio dailės mokyklą,vėliau užbaigė Vilniaus dailės akademiją,įsigijo skulptūros specialybę, nuo 1988 m.-Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Tais pačiais metais Petras atvyko gyventi į Šventąją.

Meilė savo miestui

Jau beveik tris dešimtmečius skulptorius Petras Baronas gyvena Šventojoje. „Penkioliką metų iš menų orbitos buvau išėjęs“,-prisimena menininkas.   Lietuvos nepriklausomybės metais jam,kaip ir daugumai žmonių,reikėjo išgyventi.  Kada buvo paskelbtas konkursas  „Žalgirio“metinėms paminėti, dailininkas  sugrįžo  prie savo kūrybos. Nuo to laiko praėjo daug metų, tačiau Petras ir šiandien  džiaugiasi,jog tada jį jo kolegos nebuvo pamiršę. Skulptoriaus darbų šiandieną galima pamatyti  Šventojoje, Palangoje, Vilniuje, parodose Lietuvoje bei užsienio miestuose. Petro Barono darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai,privatūs asmenys.

Vienuoliką metų sutuoktiniai organizavo plenerus ,skirtus Šventajai,jos žemei, istorijai, žmonėms. „Norėtusį,jog Šventoji nebūtų Palangai  penkta koja ( meninkas rodo atitinkantį piešinį) „ .Šventoji nuo seno buvo žvejų gyvenvietė. Jonui Sebeckiui XVII a. suteikus leidimą kurtis uostui, pradėtas kurtis naujas miestas-Janmarienburgas. Nuo seno tai- Kuršių kraštas.Jame turėjo sugyventi įvairių tautybių žmonės. Anot Audronės, Šventoji-paribio miestelis, kad jį nesutryptų,reikėjo su visais ateiviais sugyventi, išbalansuoti. „Mes bendravome (ir dabar bendraujame) su Šventaja organizuodami planerus,-pasakoja A.Bukauskienė. Anot Petro,poilsiautojams rūpi saulė,jūra ir vanduo,o mums norėjosi,kad žmonės sužinotų miestelio istoriją ( menininko vizija- Šventosios miestelio istoriją įamžinti menų pagalba).

Skulptorius Šventajai yra sukūręs 1689 m. Janmarienburgui skirtą  monetą su Šventosios herbu,uostu ir užrašais- Sventaja (latviškai),Šventoji (lietuviškai) ir Elija (kuršiškai). Šventosios herbas-taip pat P.Barono autorinis darbas. Būtingės Liuteronų-Evangelikų bažnyčios šventoriuje – P.Barono  skulptūra Liuteronų bažnyčioms Šventojoje atminti.

Skulptūrų daug. Tačiau  skulptoriaus studijoje  man dar norisi akimis užfiksuoti tai,kas įkrito į širdį.Tai  –skulptūra“Virsmai“ ,kuri simbolizuoja praeitį ir ateitį, kitas- „Du krantai“- lygsvarą (miesteliui išyventi-reikalinga pusiausvyra),skulptūrėlė-„Launagis“ ,reiškianti švelnų vėją ir kitos. Petras  man skuba parodyti  J.Grušo ,kurį asmeniškai pažinojo, nebaigtą darbą, Gražinos Oškinytės tėvui skirtą medalį, A.Mickevičių ,kuris į tremtį per Palangą  išvyko. Žodžiu, visko per trumpą mūsų susitikimo laiką neįmanoma pamatyti ir papasakoti. Šio talentingo gabaus menininko- Petro Barono darbus reikia pamatyti. Jie kalba už patį menininką.

 

 

 

 

 

 

 

 

Svečiuose pas menininkus-Petrą Baroną ir Audronę Bukauskienę

Irena Valužė

 

Linas Žulkus:”Kai dirbi, tai ir Dievas padeda”

Palangiškis menininkas, restauratorius, drožėjęs Linas Žulkus- garsių  Lietuvos menininkų Alberto Žulkaus (skulptoriaus,Lietuvos tautodailininkų sąjungos nario,medžio drožėjo) ir Teresės Žulkienės –tautodailininkės,žymios audėjos – sūnus. Jaunystės metais baigęs muzikos ir teatro akademiją ir įgijęs muziko atlikėjo  profesiją ,L.Žulkus tikėjo,jog muzika taps jo pragyvenimo šaltiniu,o menai” ateis” kaip hobis. “Išėjo priešingai”, -sako Linas. Muzika tapo hobiu,o menas darbu.”

Nuo vaikystės prie varstoto

Prieš porą metų turėjau galimybę susitikti su visa  Žulkų šeima. Deja,tai neįvyko. Laikas, kaip senas nuotraukų albumas:  fiksuoja dabartį ir ištrina tai, ko daugiau jau niekada nebus. Šiandien  pravėrusi Žulkų kūrybinių dirbtuvių duris, gerai žinau, jog čia nebesutiksiu (praėjusiais metais  amžinybėn  išėjusio)  Alberto Žulkaus , bet džiugu,kad su Terese Žulkiene, atšventusia garbingą savo 80-ties metų jubiliejų, galime pasikalbėti apie jų gražiai gyventus kartu metus ir  dar dabar kuriamus darbus.

Nuo  1975 metų ,kai tėveliai Albertas ir Teresė atvykę į Palangą išsinuomavo šią studiją (buvusios Dailės kombinato dirbtuvės), Linas Žulkus čia ir “gyvena”.

“Visą gyvenimą praleidau dirbtuvėse. Dailės studijų nesu baigęs, jokio diplomo neturiu. Tėvalis buvo didysis mano mokytojas ,dirbau su tėvu, padėdavau jam. Praėjau praktinį gyvenimo universitetą. Kai daug dirbi, sukaupi daug ir žinių. Šiandieną  galėčiau ir kitus restauratorius pakonsultuoti. Nuo  vaikystės esu prie varstoto užaugęs”,-kalbėjo paprastas, šiltomis akimis, puikios sportinės išvaizdos pusamžis vyras.

Anot menininko, jei patinka ką darai ir gali iš to pragyventi, tai tampa gyvenimo būdu.Tęsdamas Žulkų šeimos tradicijas menininkas yra įkūręs šeimyninę asociaciją- “Žulkų kūrybinės dirbtuvės- galerija”. Tai -ne pelno siekianti organizacija. Tokiu būdu yra lengviau save, savo darbus pristatyti  Lietuvoje ir užsienyje. Ateityje menininkas planuoja galeriją praplėsti ir joje surengti tėvo darbų parodą .”Tėvalio (vadina žemaitiškai) darbų yra labai daug”,-sako jis.

 

„Gyvenu ten,kur man gerai“

Išskyrus studijų metus, L.Žulkus visą laiką gyveno Palangoje.“Man čia gerai, jei būtų blogai-ieškočiau kur geriau“. Didmiestis jo netraukia, jis nenorėtų pusę gyvenimo praleisti troleibuso stotelėje, o pagrįsdamas mintį, jog muzika toks pat menas, pasakojo: “Baigęs muzikos mokyklą Palangoje, įstojau S.Šimkaus konservatoriją, o ją baigęs tęsiau studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje mokiausi daug dalykų. Studijau liaudies instrumentų klasėje, grojau birbyne ir įsigijau atlikėjo specialybę. Su vienminčiais , dar mokydamasis Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje, buvome sukūrę grupę. Tais senais laikais labai gerai gyvenome. Per vasarą   turėdavome daugiau nei šimtą koncertų. Pagrinde koncertuodavome Klaipėdoje. Ką reiškė vokiečių turistui sumokėti mums penkias markes už koncertą (už dvi markes galėdavai iš Klaipėdos į Palangą taksi į namus sugrįžti)? Turėjau draugą, kuris baigęs teisę dirbo policijoje. Tai jis sakydavo, jog per vakarą uždirbu tiek, kiek jis uždirbdavo tik per mėnesį. Tada valiuta ir „žvėriukai“  buvo kosmosas. Muzika ir menas – tai viena. O jei dirbi-sekasi, Dievas padeda, jei sėdėsi rankas sudėjęs-nieko nebus.

 

Vėliau pradėjau keliauti, važinėti į užsienį, užmezgiau kontaktus su daugeliu įdomių žmonių, kurie domėjosi menu, daile ir todėl juos supažindinau su tėvų kūryba. Pradėjau tėvo ir mamos darbus ten vežti. Surengdavau šeimyninę parodą. Menas yra prekė. Reikia stengtis ją realizuoti. Žinoma, jeigu turi kitą pragyvenimo šaltinį, gali savo darbus dovanoti”.

Linas Žulkus ,kartu su savivaldybe (kultūriniai ryšiai su miestais-partneriais) yra važiavęs į Riugeno salą Vokietijoje,Simrishamno miestą Švedijoje.

L.Žulkui priminiau senus laikus, kai Palangoje veikė dailininkų kūrybos namai.Tada galėjai menininkų sutikti parkuose, prie jūros. Palanga buvo tarsi menininkų meka.

“Ir dabar menininkas menininką suranda, kartu leidžiame ne tik laisvalaikį, bet pasidaliname ir savo kūrybinėmis mintimis, idėjomis. Švedai buvo mane pakvietę dalyvauti (master class) aukštojoje liaudies menų mokykloje ir pravesti seminarą  apie Užgavėnių kaukes. Angliškai perfect nekalbu, bet einu ir dirbu .Nauja patirtis, nauja veikla,-šypsosi menininkas.

Dailininkas prisiminė, kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais važiuodavo  su liaudies instrumentų muzikos grupe koncertuoti, ar veždavo savo šeimos darbus į užsienį. Muitinėje žinojęs tik tris žodžius švediškai. Anot jo,  tai avantiūra, „bet tu eini ir darai. Grįžti užsidirbęs pinigų. Džiaugiesi,kad tave perka“.

Ateities planai

L.Žulkus vedęs, turi  šeimą,sūnus Justas dirba  anglų kalbos mokytoju Senojoje gimnazijoje, žmona-Loreta-palangiškė, muzikologė, kartu baigė muzikos mokslus, dirba S Vainiūno meno  mokykloje.

“Veiklos labai daug. Nežinau kaip viską „apžioti‘. Ateityje turiu mintį rengti ir įgyvendinti edukacinius projektus, nes   šiandien vaikai nebemoka ir vinies įkalti. Porą kartų esu pravedęs edukacinius seminarus jiems. Matau vaikams tai patinka,jiems įdomu. Dalyvavimas Užgavėnėse (kaukės,grojimas,vaidinimas) ,-taip pat edukacijos, menas, švietimas. Kas gi tas tradicijas palaikys?-klausė manęs menininkas.

Šiandien Linas daugiausiai atlieka  užsakymus,  daro suvenyrus su gintaru, iš medžio yra padaręs naują kryžių tremtiniams, o kai lieka  laiko, ant jo, širdžiai malonus darbas-laisva kūryba.

“Visą gyvenimą aš ir tėvalis buvome kolekcininkais.Tėvas rinko prieškarinę spaudą, įrankius, įnagius ,senus daiktus.  Dalyvaujant ” Anapilio” restauravimo  projekte tapau savotišku ekspertu medžio ornamentikos klausimais.Tėvo surinkta senų įrankių kolekcija ,informacija apie baltų ženklus labai pravertė.

Anot jo, dabartiniu metu rankų darbą laisvina šiuolaikiški įrankiai:“Sėdi prie kompiuterio, programuoji,o mašina atkartoja tavo piešinį.Vėliau ,žinoma, reikia pagamintą daiktą rankomis „pašildyti“.Linas man rodo iš rago padarytas  plaukų sages, ant kurių išgraviruoti zodiako ženklai. Anot menininko, žmonės ateina į dirbtuves, užsisako tai ,ko jie nori, nes daugeliui svarbu ,kad gaminys turėtų žinomo menininko vardą. Žmonės nenori mokėti brangiau perpardavinėtojams.

Kiemas-dirbtuvių tęsinys

Išėję iš dirbtuvių, atsidūrėme gana erdviame kieme. Atvėręs vienas iš daugelio durų, rodo  dar nebaigtą remontuoti jachtą, kurią su draugais baigia restauruoti. „Bus kuo į marias plaukti“,-džiugiu balsu ištaria. Menininko akys sublizga kažkokia pašėlusia energija.   Išaiškėja,jog Linas – aistringas buriuotojas. Mariose jis geriausiai atsipalaiduoja. Mėgsta jūroje ir  kaitu paplaukioti: „Kaifas, visas išsivalau“.Priėjęs prie kitų durų rodo patalpą, kurioje sudėti visų trijų menininkų darbai. Pačiame jo priekyje-paskutinis tėvo darbas :iš medžio išdrožta skulptūra dainininko S.Povilaičio atminimui „Švieski man vėl“.

Kiemas pilnas gėrybių. Štai ten po obelimi kabo hamakas, šalia-mamos prižiūrimas gėlių darželis, o prie sandėliuko, vėjų nepasiekiamoje vietoje – stalas su iš medžio išdrožtomis kėdėmis. Ši  vieta-mėgstamiausia visų šeimos narių ir draugų kavai gerti, pašonėje-dar viena jachta. Klausiu, gal ši, senesnė, jo tėvo? Ne, sako menininkas, tėvas buvęs „krantinis“,tik jam vandens vis reikia. Lino Žulkaus šeima -sportiška. Visi mėgėjai su dviračiais pasivažinėti, sūnus -ekstremalaus sporto mėgėjas (riedlentininkas, nardytojas),žmona mėgsta plaukioti banglente. Sakau, jog ir  jis pats ekstremalas,- ne kiekvienas išplaukia į jūrą. Šypsosi menininkas :“Na, taip, išplaukęs gali ir nebegrįžti“.

L.Žulkus pakvietė mane ketvirtadienį į amatų meistarnės atidarymą. Į „Žulkų kūrybines dirbtuves- galeriją“ atvyks televizija, Linas žada sumeistrauti stalą, ant jo bus sudėti tautiniai kostiumai, įrankiai, daug ko įdomaus būsią.

Aprodęs  kiemą,  menininkas nė neabejoja, jog čia dar pilna darbų ir jis dar turi ką veikti. Linas džiaugiasi, kad kartu su juo dirbtuvėse dirba ir sūnus Justas. Jie abu tęsia senelio Alberto pradėtus darbus.Gyvenimas eina į priekį.

 

Atsisveikinant L. Žulkus palinkėjo jauniems meninkams mažiau dūsauti, nevaidinti menininkų, o kurti meną. Nereikia laukti, kada parodoje tau įpils vyno, geriau po sėkmingo darbo  pačiam ateiti į parodą ir  kitam jo įpilti.

 

 

Svečiuose pas menininką Liną Žulkų

“Žulkų kūrybinės dirbtuvės-galerija”

Irena Valužė

“Nomedos Kazlaus vokalo ir vasaros meitriškumo vasaros akademiją” 2017 karūnuos koncertas Kurhauze

Šeštadienį, liepos  10 d. , trečią kartą edukacinis intensyvaus ugdymo vaikams ir jaunimui projektas Palangoje atvėrė duris įvairaus žanro  vokalistams,vokalo besimokantiems moksleiviams ,studentams,profesionaliems dainininkams,vokalo pedagogams bei muzikos mokytojams ,norintiems kelti savo kvalifikaciją.

Projekttas pradėtas 2015 m.pavadinimu “Palangos vasaros akademija“.Profesinės meistrystės vasaros mokyklos yra populiarios visoje Europos Sąjungoje. Šis formatas skinasi kelią ir Lietuvoje.

Didelė konkurencija

Pasak  tarptautinio edukacinio projekto įkūrėjos ir meno vadovės ,operos primadonos Nomedos Kazlaus, ši akademija  parengta pagrindine  filosofija, jog dainininkui yra labai svarbu ne tik prigimtinis balsas,gera vokalinė technika, bet ir aktorinis meistriškumas.

Šiais laikais visame pasaulyje dainuojančių žmonių labai daug. Konkurencija begalinė. Dainuoja japonai, korejiečiai, jie turi daug pinigų, jie gali nusipirkti visą spektaklį ar teatrą, o kuo galime mes, europiečiai, nustebinti kitą europietį, ar amerikietį ?-klausė akademijos dalyvių, susirinkusių į Palangos V.Jurgučio vidrinę mokyklos salę  Nomeda Kazlaus. Anot jos, mūsų dainininkas gali nustebinti publiką savo individualiu balsu, ypatingu pasiruošimu, charizma, spinduliavimu ,gera balso paruošimo technika. Pristatydama auditorijai savo mokytoją maestro Rimantą Vaitkevičių (aukščiausios kategorijos muzikos teatro režisierių)  ir  ilgametį scenos partnerį (pianistą, koncertmeisterį ir pedagogą) Liną Dužinską ,dainininkė sakė, jog geras pedagogas yra tarsi geras daktaras,kuris privalo rasti kiekvienam individualiai receptą į sėkmę. Akademija plečiasi. Operos dainininkė džiaugėsi  į Palangą atvykstančiu labai garsiu baritonu, vienu žymiausiu itališkos Belkanto mokyklos žinovu- Louis Maniku .Graikų kilmės operos žvaigždė Louis Manikas Europoje padarė ne tik puikią karjerą,  jis sukaupė didžiulį   vokalinių -techninių  žinių bagažą .

“Šiais laikais Belkanto mokyklos atstovai adaptuojasi prie šių dienų,kaip visas IT pasaulis,tačiau konkurencijos neišvengia ir garsiausi pasaulio dainininkai. Kad būtum matomas ir populiarus, svarbus kiekvienas niuansas. Dabar nebeužtenka dainuoti vien tik operines dainas, savo repertuarui reikia sutelkti visą paletę spalvų. Daininkas turi sugebėti atlikti romansus,džiazą ir kitokio žanro kūrinius. Pati esu parėmusi šią mokyklą iš Montserrat Caballe. O savo gretose turėdami tokį mokytoją, dainavimo meno fanatiką-L.Moniką, prisidėsime prie senosios  Belkanto mokyklos tradicijų išsaugojimo. Garsieji pasaulio dainininkai kūrė dainavimo  meno istoriją, šio amžiaus istoriją sudarysime mes”,-  akademijos dalyviams kalbėjo N.Kazlaus.

Labai svarbu save parodyti

Lietuvos  nacionalinė televizija (LRT)  filmuos baigiamąjį koncertą. Lietuvoje tokio pobūdžio projektas yra vienintelis, o baigiamajame koncerte, kuris įvyks šeštadienį Kurhauzo salėje,ji linkėjo kuo puikiausiai pasirodyti. Nuo dainininkų pastangų priklausys ,ar jie bus toliau pakviesti dalyvauti įvariuose projektuose ir renginiuose, nes koncertą stebės kompetetinga muzikos pedagogų komisija. Dalyvaujant masinėms komunikacijos priemonėms, akademijos auklėtiniai turės gerą galimybę save parodyti prieš kameras , kaip jie laisvai jaučiasi, bendrauja, palaiko vienas kitą.

Pirmą kartą visi aktyvieji dalyviai meistriškumo Kursų-Seminaro pamokų metu dalyvauja akademijos konkurse. Pirmos premijos nugalėtojas turės galimybę pasirodyti prestižiniame koncerte 20017-2018 m. sezone.

Taip pat labai svarbu, sakė pedagogė, kad darbas, kaip ir praėjusiais metais ,akademijoje vyktų sklandžiai, be įtampos, gera nuotaika palaikant vienas kitą. Šių metų naujovė-„išbandysime Palangos orą, todėl kas rytą pajūryje atliksime kvėpavimo pratimus, o  ketvirtadienį surengsime intelektualią viktoriną”. Anot projekto autorės N.Kazlaus, labai svarbu kaip dainininkas stovi scenoje, kaip jis  jaučiasi  prieš publiką, nes žiūrovas mato visus dainininko gebėjimus ir trūkumus. Reikia maksimaliai save mokėti parodyti ir atskleisti, kelti profesinę kultūrą bei intelektą,-aiškino viena žymiausių šių dienų Lietuvos operos sopranų Nomeda Kazlaus.

Investicija į ateitį

Dar prieš prasidedant N.Kazlaus seminarui  V.Jurgučio vidurinės mokyklos salėje, užkalbinau į akademiją su dukra atvykusią vilnietę pianistę Irmą Kilsch. Ji sakiusi esanti pasyvi akademijos dalyvė (pasyvus dalyvis turi teisę stebėti atviras pamokas) ir jau antrą kartą atvažiuojanti į vasaros akademiją Palangoje. Jai labai patinka čia būti, o projekto pavadinimas-vokalo ir aktorinio meistriškumo mokykla, anot jos, absoliučiai atskleidžia jos turinį. Be to, akademijos dalyviai gauna kursų baigimo diplomą, o vokalo pedagogai-kvalifikacijos kėlimo pažymėjimą. Šalia ponios Irmos sėdėjusiai eurovizininkei, aktyvei projekto dalyvei Saulenei Chlevickaitei (15-kos aktyvių kursų dalyvių grupė, su kuriais kiekvieną dieną dirba vokalo pedagogas, koncertmeisteris ir sceninės kalbos bei aktoriaus meistriškumo meistras), akademijoje įgytos žinios neleidžia jai atsipalaiduoti . Žvaliai nusiteikusios ,spėjusios jau ryte išsimaudyti jūroje, jos sekė kiekvieną įeinanti pro duris , o pamačiusios pernykštį akademijos dalyvį, skubėjo  su juo pasisveikinti ir apsikabinti. Mokyklos salėje tvyrojusi puiki nuotaika ir žmonių begalinis noras profesiškai tobulėti, trečią kartą pajūryje atvėrė duris muzikos meno  fiestai .

Nomeda Kazlaus labai dėkinga Palangos Vlado Jurgučio vidurinės mokyklos direktorei Laimutei Benetienei už kasmetinį bendradarbiavimą.

 

 

 

 

Nuotrauka atminčiai-“Nomedos Kazlaus vokalo ir aktorinio meistriškumo vasaros akademija“ 2017 Palanga

Irena Valužė

 

 

 

 

Vaškinių figūrų parodą mėgsta žiūrėti ir vaikai,ir suaugę

 

Armen’as Arutjunjan’as -skulptorius, vaškinių figūrų parodos administratorius , įsitikinęs, jog skulptūros,kurias jis jau ne vieną vasarą pristato Palangoje, yra kruoštaus ir sunkaus darbo rezultatas.

Nelengvas darbo procesas

Šiuo metu Palangoje yra eksponuojamos 37 –ios vaškinės figūros , mainų principu atsivežtos iš Olandijos, Belgijos meistrų, bei  Sankt-Peterburgo muziejaus.

Norint sukurti identišką, pasirinktam personažui vaškinę figūrą,visų pirma ją reikia visapusiškai išstudijuoti,-pasakojo parodos šeimininkas.  Panaudojant kino, foto( jei tai istorinė asmenybė- visi rašytiniai bei vizualiniai šaltiniai),surenkama informacinė bazė. Vėliau sukuriamas  bendras jos siluetas. Kiekvienas pasirinktas asmuo yra skirtingas: harakteriu, mimika, laikysena, odos bei plaukų struktūra. Kaip žinia,žmogus metų tėkmėje pasikeičia,tačiau yra tam tikri veido bruožai,kurie niekada nesikeičia,-sakė jis. Tai žmogaus akys, antakiai, nosis, žandikaulis, lūpų prorėžiai, galvos palenkimas. Darbo eigoje iš molio nulipdytas modelis pernešamas į gipsą,iš kurio padaroma jo forma ir tada yra užpilamas vaškas. Ir tai dar ne viskas,-sakė skulptūrų meistras. Kiekvienas žmogus skiriasi savo kūno bei plaukų struktūra,todėl labai svarbu surasti visus atspalvius,kurie būtų identiški pasirinktai asmenybei atskleisti. Kad sukurtum vaškinę figūrą,prie jos pluša nuo 15 iki 18 įvairiausio profilio specialistų. Vienos figūros padarymui  užtrunka mažiausiai pusę metų.

Sunku skulptūras transportuoti

Pasaulio garsiausiuose vaškinių figūrų muziejuose visi eksponatai rodomi prieblandoje (veide nesimato defektai),Palangoje vaškinių figūrų veidai yra apšviesti. Žmonėms specialiai  norima parodyti kiekvieną veido ir odos štrichą. Vaškinių figūrų akys-tai kvalifikuoti medicininiai protezai,kur kiekvienu atveju jie tarsi stebi tave,-pasakojo parodos autorius. Atsivežti ir prižiūrėti skulptūras nėra taip paprasta. Patalpa nėra idealiai pritaikyta eksponatams (vaškinių figūrų muziejuose yra specialus mikroklimatas),todėl norėdami figūras išsaugoti,tenka kartą per mėnesį jas nuvalyti. Tomis dienomis paroda yra uždaroma. Eksponatų negalima liesti ,jos nėra stabiliai prie žemės pritvirtintos, be to išsitrins  „odos“ štrichai,-sakė vaškinių figūrų meistras. Skulptorius parodė alkoholiko skulptūrą,kur lankytojai neiškenčia  ir paliečia išmaldos prašantį delną. Delnas nublizgintas, ant jo sunku beįžiūrėti odos raukšlelių. Anot menininko,parodos lankytojai yra patenkinti pateikta išsamia informacija apie kiekvieną eksponatą.

Apie menininką

Palangoje skulptorius jau ne vieni metai džiugina meno mylėtojus įvairiais savo darbais. Anksčiau yra publikai pristatęs tapybos darbus,o prieš porą metų mikrominiatūrų ekspoziciją,kur išilgai perpjovus plauką ,jo viduryje įmontuojama miniatiūra (fudbolo aikštė ,žmonės ir  judantis kamuolys).

Armen’as Arutjunjan’as daugiaplanis meninkas. Į Palangą atvažiavo iš Estijos,   savo draugo Nerijaus Stasiulio (buvęs kultūros centro direktorius) kvietimu,  dabartinę vaškinių figūrų parodą surengė kito draugo pagalba ( buvo nenaudojamos patalpos). Anot skulptoriaus, jis galvoja kitais metais vaškinių skulptūrų parodą Palangoje praplėsti (tikėtina,kad ekspozicija užims antrą pastato aukštą) ir pristatyti publikai.Ypač,anat jo, vaškinių figūrų skulptūromis džiaugiasi vaikai.

Vaškinių figūrų paroda Palangoje,Vytauto gt.67 ,atidaryta kiekvieną dieną ir veikia iki 10 val.vakaro .

 

 

 

 

 

 

Palangos vaškinių figūrų parodos fragmentai

Irena Valuze

Kiekvienam po mažutį Saulės akmenėlį

Dar prieš  Šv.Kalėdas  palangiškiams bei miesto svečiams buvo pristatyta  pradinių klasių vaikų darbelių paroda :„Gintarinės Kalėdos nuo 2007 m. iki …“ . Jos pratęsė jau prieš dešimtmetį 2007 metais Palangos Smilčių pradinės mokyklos salėje startavusio konkurso –parodos „ Su Gintarinėm  Šv.Kalėdom,Palanga!  (toliau -“Gintarinės Kalėdos“),tradicijas.

Apie šią vaikų darbelių parodą sužinojau iš savo draugės,kuri ,kaip ir dauguma žmonių,skubėdama pasitikti  Naujuosius metus ,nepagailėjo brangaus laiko ir su didžiuliu susižavėjimu pasakojo apie   matytą ( ant  Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro Kurorto verslo lauko tvoros) vaikų kūrybinių darbelių fotografijų parodą. Gražiausius vaikų kūrybos darbelius įamžino fotografė Vita Jurevičienė. Pasak  konkurso-parodos koordinatorės ir sumanymo autorės, tautodailininkės Jolantos Liutikienės,kol žmogus žemėje sieks gėrio ir grožio , unikalaus saulės akmens -gintaro pagalba sukurti darbai, turi ir turės ateitį. Gintaras, kaip niekas kitas, geba  sušildyti žmogaus kūną ir sielą.

Buvau maloniai nustebinta šios optimistiškai nusiteikusios moters žodžiais. Keturiasdešimtmetė dviejų sūnų mama  sakanti, jog  kiekvienais metais sutikti palangiškiai teiraujasi apie konkursą-parodą. Konkurse-parodoje dalyvauja  penkios mokyklos.Pirmų –ketvirtų klasių vaikams talkina jų mokytojai, mamos, seneliai ir visi namiškiai. Mažiausiais gintaro gabalėliais vaikai puošia  naujametinius žaislus , dekoracijas  ir atvirutes. Nuo pat vaikystės ponią Jolantą supo šio saulėto akmens dvasia. Ji –gintaro meistrų, palangiškių Danutės ir Povilo-Petro Baltmiškių dukra. „Kitaip ir būti negalėjo“,-įsitikinusi  J.Liutikienė.Prieš dešimt metų kartu su savo vyru tautodailininku Tomu sumanę šį projektą, iki šiolei  mena tą nepakartojamą jaudulį, kai tėvai jai duodavę  nušlifuoti  mažutį gintaro gabaliuką. „Užbūrė“,-juokiasi Jolanta.

Ponios Jolantos prisiminimais dalijomės sustojusios Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro direktorės  dr.Laimutės Anužienės iniciatyva įkurtoje koplytėlėje.  Anksčiau (sovietiniais metais) čia buvęs  sandėlys, dabar- Šv. Ignaco Lojolos  koplytėlė. Kiekvieną pirmadienį ir penktadienį  koplytėlėje vyksta susikaupimai, kurių metu skaitomas Šv.Raštas ir kartą per mėnesį laikomos Šv.Mišios.

Laikas turi savo greitį. Ypač jis įsibėgėja prieš pat  didžiausią metų šventę- Šv.Kalėdas bei Naujuosius metus. Mano vizitas šioje nepaprastai gera aura alsuojančioje mokymo įstaigoje buvo taip pat trumpas. Tačiau mudvi su Jolanta dar suspėjome pavartyti keletą  fotonuotraukų  albumų, pasigrožėti darbuotojų pastangomis išpuoštomis patalpomis ir prie paradinių profesinio mokymo centro durų kabančiu varpu. Varpas ypatingas. Jis primena pirmąsias „Gintarines Kalėdas „.Per dešimt metų užaugo  ir į gyvenimą išėjo pirmoji  šios parodos-konkurso dalyvių karta, kita-dar tik stiebiasi į viršų. Anot konkurso-parodos sumanytojos  Jolantos Liutikienės, kiekvienas vaikas, atnešęs savo darbelį į parodą ,  tampa pilnateisiu jos dalyviu. Ji džiaugiasi,j og nei vienas vaikas nėra pamirštas. Kiekvienam dalyviui –  centro dovana- šokoladas. Ką žinosi, gal po daugelio metų užaugęs žmogus  prisimins, kokia tai buvo graži ir atmintina šventė,-dovanoti „Gintarines Kalėdas“  tam, kurį  tu labai myli. Renginio autorė Jolanta Liutikienė įsitikinusi, jog parodose, kuriose kiekvienais metais  dalyvauja apie tris šimtus dalyvių, sėkmės garantas-Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centro  Kurorto verslo skyrius, įvairios organizacijos, pavieniai asmenys,kurie  padeda tai įgyvendinti. Supratusi, jog visų rėmėjų negalės išvardinti (perdaug didelis sąrašas), ponia Jolanta nutarė  visiems ištarti nuoširdų ačiū . Tegu gintaras-saulės akmuo, kiekvienam į namus atneša  šilumą ir sielos ramybę .Palangiškiai bei miesto svečiai vėlesniųjų metų sukurtais vaikų darbeliais galėjo pasigrožėti  iki Trijų karalių (sausio 6 d.) Palangos savivaldybės viešosios bibliotekos Vaikų literatūros skyriuje  veikusioje parodoje.

Pabaigai

Kas paneigs,jog Kalėdos- stebuklų metas.Atsisveikinant ponia Jolanta padovanojo man vaikų darbelių  nuotraukų rinkinį “Gintarinės Kalėdos nuo 2007 m.iki…”,perjuostą gintariniais karoliais.Nudžiugau dvigubai:gavau bukletą -prisiminimą apie mudviejų susitikimą ir Saulės akmenį –  amuletą. Sakoma, jog raudonojo Gaidžio metais reikia būtinai nešioti gintarą. Jis  saugo žmogų nuo visų jį tykojančių bėdų.

Konkurso -parodos “Gintarinės Kalėdos” sumanytoja ,tautodailininkė Jolanta Liutikienė ,vaikų darbelių parodos ekspozicija Karaliaus Mindaugo profesinio mokymo centre

Irena Valužė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: