Reda Rimkutė – Ščerbakovienė: “Triušiuku nelemta būti”

 

Dailininkė Reda Rimkutė – Ščerbakovienė , ką tik grįžusi iš Palangos kūrybinės grupės „ Mostas “  dailininkų plenero „ Auksinio elnio dvare “ ( Luokės seniūnija ) teigė esanti truputį pavargusi , nes plenerai – tai visų pirma intensyvus kūrybinis darbas , reikalaujantis ne tik dvasinių , bet ir fizinių jėgų . Porą dienų poilsio  ir   liepos penktą dieną ji , ir  18 palangiškių menininkų pristatė savo darbus (Palangos menininkų darbų paroda – “ Balta drobulė “ )  Kurorto muziejuje . Rudenį dailininkė planuoja dalyvauti tarptautiniame dailininkų plenere Rusijoje , na , o kiek laisvo  laiko dar liks –  ji su savo senu dviratuku žada pasivažinėti po Palangą ir paatostogauti.  Juk vasara ir menininkui yra vasara.

 

„ Mūsų šeima “

Reda Rimkutė Ščerbakovienė nelaiko savęs palangiške ( palangiškė ta,  kuri čia gimė ir lanko savo giminių kapus)  , nors mieste prie jūros jau gyvena 28 -erius metus.  Dalindamasi įspūdžiais apie šių metinį plenerą džiaugiasi turėjusi puikią galimybę susipažinti su unikalia „ Auksinio elnio dvaro “ šeimininko surinkta  senovinių motociklų kolekcija ir pasimėgauti Luokės istorinėmis vietomis : „ Mes gyvenome gražioje kaimo turizmo sodyboje už Biržuvėnų. Ši sodyba turi unikalų motociklų muziejų ( seniausias motociklas pagamintas 1848 m. ) .  Kai atidaviau duoklę peizažams , piešiau motociklus “,-  pasakojo dailininkė. Reda rodė nuotraukas , kuriose užfiksuotas plenero gražuolis – ant žemės snukį padėjęs ir saulės atokaitoje besišildantis bavarų pėdsekys , „ožiukas mažas, bet jis didelis ir neaugs“ ( nuotraukoje baltas, mažytis ožiukas ), „ čia mūsų „ mostytė “  ,  nes ji gimė per vieną „ Mosto “ parodą “ ( mažos mergaitės nuotrauka) , „ čia pagulėjimas hamake, o čia mūsų Eglė Lapinskaitė,  ji iš balto šilko pasiuvo drabužius, mes jas (sukneles) nusidažėme  ir prie  vokiečio kūrėjo šeimininko sodyboje paliktų metalinių konstrukcijų , pasimaivėme ,“ – rodydama  nuotraukas ,  juokėsi ponia Reda.

Anot dailininkės ,  „ Mosto“ pleneras –  tai šeimos susirinkimas, kur  išsivadavęs nuo buitinių rūpesčių, tu dvidešimt keturias valandas bendrauji ir dirbi. Dirbdavome iki pat sutemų.  Kai prieš 11 metų pradėjome kasmet važinėti , nuo to karto save vadiname „ mūsų šeima“,- pasakojo dailininkė. Save menininke ji nelaiko .  Jos manymu , menininkas turi būti profesionalus visose srityse. Ji –  profesionali piešime , todėl  save įvardija dailininke. Yra grafikė , piešianti su tapybinėmis priemonėmis. Dailininkė yra dalyvavusi ir tarptautiniuose planeruose , kur susirenka meno žmonės iš daugelio  šalių .

„ Esu pedagogė “

Reda Rimkutė – Ščerbakovienė , tik atvykusi į Palangą pradėjo dirbti Palangos „ Baltijos “ pagrindinėje mokykloje dailės mokytoja . Pedagogė džiaugiasi dirbanti  puikiame pedagogų kolektyve. „ Mano kolektyvas yra tobulas.  Nėra jame jokios įtampos. Malonu dirbti ir bendrauti su kolegomis “,- sakė ji.

-Gerb. Reda, kokie jie, šiuolaikiniai , menu besidominantys vaikai. Ar skiriasi jie  nuo ankstesniųjų,   prieš dešimt metų mokyklą užbaigusių mokinių ?

-Be abejo skiriasi, gyvenimas eina į priekį . Aš dirbu ne dailės mokykloje . Aš dailę dėstau visiems vaikams . Manau , tik kuriantis žmogus vienareikšmiškai yra laimingas žmogus. Dailės istorijos žinojimas taip pat praturtina žmogaus gyvenimą.

Jai , kaip ir kiekvienam pedagogui , yra  malonu , kai jos mokiniai , pasirinkę dailės studijas , yra laimingi.

Namų aplinka taurina

Ponia Reda – šiaulietė. Ji nemėgsta „ kūrybinio paukščio “ įvaizdžio ( apie tai kalba tie, kurie niekada kūryba neužsiėmė ) , kai kalbama apie jos darbą.  „ Užsidarai ir ateina įkvėpimas“,- sako ji,  o grįžtant mintimis prie „ Mosto “ kūrybinės grupės savaitę laiko trukusio plenero mananti , kad tokiuose renginiuose ir slypi ta tikroji kūrybinė jėga.   Per trumpą laiką menininkas turi susikoncentruoti ir dirbti .

„ Kūrybinės paukštės niekada nelaikiau už uodegos , aš visą laiką piešiau. Mano tėvai ne menininkai , tačiau mano mama puikiai rašo , tėtis kūrybingas techninėje sferoje , jie abu labai šviesūs žmonės .  Močiutė  taip pat visada domėjosi pasauliu . Užaugau drąsi , šį bruožą paveldėjau iš tėvelio . Tėveliams buvo natūralu , kad vaikai piešia . Šeimoje gerai piešė sesuo , ji lankė dailės mokyklą.  Sesuo tapo architekte .  Man iš tiesų pasisekė , namų aplinka žmogų taurina“,- įsitinusi Reda Rimkutė – Ščerbakovienė .

Palanga- unikalus miestas

-Gerb. Reda , žiūrėdama į jūsų darbus jaučiu juose  ekspresiją , jie energetiškai labai stiprūs.  Moters įvaizdis teatrališkas , jame daug skausmo.

– Kodėl moters įvaizdis? Tiesiog moteris .  Man atrodo , jog laimingas , išsišiepęs žmogus nėra išraiškingas.  Aš reaguoju į gyvenimą visada aktyviai , emocingai , tas ir mano darbuose atsispindi. Gražių paveikslėlių nemėgstu . Man kažkas yra sakęs ,  gal tavo sunkus gyvenimas buvo ? (juokiasi).

Palangoje dailininkei  patinka gyventi  . Jūros motyvai Redos kūryboje , anot jos , itin reti. Jūra dailininkę „ išvalo“  , jai patinka pasivaikščioti , ypač po audrų.

-Palanga vasarą – kultūros sostinė,  ar Reda lankosi kurorto renginiuose?

-Turiu savo nišą . Man patinka kinas , spektakliai. „Ramybės“ galerijoje paskutinė mano darbų paroda, prieš porą metų –  mano darbai buvo eksponuoti  Klaipėdoje.

Dailininkė negalinti suprasti , kodėl palangiškiai liūdi , jog  Palangoje  nėra ką veikti. „ Jei negalima ko nors surasti šiame mieste,  tai šalia yra Klaipėda“,- stebisi dailininkė. „ Palanga yra unikalus miestas .  Vasaros metu mano draugai atvažiuoja pas mane,  o žiemą aš juos aplankau. Dailininkė turi draugų Vilniuje ( studijų mieste) ir kituose Lietuvos miestuose. Prakalbus apie materialius dalykus , dailininkė mano , jog menininkas gali pragyventi iš meno pagal tai kiek jis dirba ( ji pati nepakankamai daug tapanti ) .

Turėdama suaugusią dukrą ponia Reda sutinka su  mintimi  , kad vaikai yra kiekvienos moters kūryba. Anot Redos , žmogus ( tiek vyras,  tiek moteris ) negali būti laimingas , jei tavo vaikams nesiseka ir jie nelaimingi .

„ Reaguoju į gyvenimą “

 

-Ponia Reda , ar mylit gyvenimą ?

-Ar gi aš panaši į tą , kuri jo nemyli?

-Ar esate optimistė ?

-Esu realistė .

-Ar esate romantikė ?

-Mes visos norėtumėme būti romantikėmis,   tik gyvenimas sudėlioja taip,  kad  tos romantikos lieka mažai , taip jau išeina.

-Ponia Reda filosofė?

-Manau , ne. Aš reaguoju į gyvenimą , aš reaguoju į žmones. Turiu ir teigiamų ir neigiamų emocijų. Jei aš žmogaus negerbiu,  o  jis man lenda į akis – galiu jam apie tai ir į akis pasakyti . Esu gimusi drakono metais ir esu šaulys. Man reikia staigiai čia ir dabar , paskui bus nebeįdomu. Esu girdėjusi žynio pranašystę pagal paukščius.  Gal kas ir tikėjosi ,  jog būsiu gulbe , bet, deja,   esu  erelis, ir nieko čia nepakeisi.   Neduota  man triušiuku gimti nei vienam horoskope , vis kažkaip aštriai, ugniniai išeina … Mano draugai žinodami mano reakcijas , man atleidžia. Kitiems gal ir nepatinku. Žmogaus įžeisti  negaliu,  tada aš pati blogai jaučiuosi.  O šiaip  , žmogus gyvenimo bėgyje turi keistis ( nesikeičia tik idiotai )  .

Nors  kūrybinės paukštės įvaizdis dailininkei nėra priimtinas , atsisveikinant  vis dėl to man norėjosi  Palangos mieste gyvenančiai ir kuriančiai dailininkei palinkėti , kad ji nepaleistų jos  iš  savo rankų. Tegul ši paukštė  sklando ir džiugina žmones  dar ne vieną dešimtį metų.

O Reda Rimkutė – Ščerbakovienė visiems palangiškiams linki gražaus ir saulėto rudens . Tada ,   kai mieste nebesimatys  svetimų veidų , tegul  palangiškiai vienas su kitu  susitikę , nusišypso…  Juk šypsenos deficitas Lietuvoje ypatingai  didelis.

20180703_150510

Irena Valužė

Dailininkė Reda Rimkutė- Ščerbakovienė džiaugiasi suradusi unikalų motociklų muziejų

Prof. dr. Petras Grecevičius: „ Tikiu prasmingomis Nepriklausomos Lietuvos permainomis “

Klaipėdos universiteto architektūros ,  dizaino ir dailės katedros vedėjui prof. dr.  Petras Grecevičiui šiandien pats didžiausias džiaugsmas, kai jo studentai realizavę savo projektus yra laimingi, jie šypsosi, yra žinomi  ne tik Lietuvoje ,  bet ir visame pasaulyje .

Nuo 1982 m. kartu su žmona  Vilija apsigyvenęs mieste prie jūros , Palangą profesorius įvardija kaip „ meilės emigraciją “ .  „ Šiame  puikiame pajūrio mieste dažnai tik nakvoju , gyventi yra šiek tiek kitaip, – tai Klaipėdoje , tai Vilniuje“, – įsitikinęs inžinierius statybininkas pagal pirminę kvalifikaciją ,   dabar – atestuotas architektas, vienintelio vadovėlio  turizmui  rengėjas ,  kraštovaizdžio architektas , architektas ir urbanistas ,  trijų vaikų ( dviejų sūnų ir dukros ) tėvas ir dviejų anūkų senelis.

Svarbiausia – nenustoti tobulėti

Architektūra ir urbanistika , kraštovaizdžio architektūra, parkų ir sodų kūrimas, Lietuvos ir Tolimųjų Rytų kraštovaizdžių tyrimai ,  kultūros paveldo restauravimas , interjero dizainas , tai veiklos , kuriomis profesorius užsiima šiandien.

“ Esu baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją , kuri tuo metu vadinosi A. Vienuolio vidurine mokykla .   Gaila, kad tokio  lygio , kaip buvo ši gimnazija ,  mažai Lietuvoje liko (  bėda ne mokyklose, o jų  profiliavime) . Buvau gatvės chuliganas, tačiau ten (gimnazijoje) mokytojai buvo puikūs , sugebėjo sudominti , todėl  , kai įstojau į institutą ,  jaučiausi pakankamai stiprus. Studijas baigiau su pagyrimu .  Šiandien  savo studentams  sakau , jog kiekvienas gyvenimo etapas yra labai svarbus , reikia jame labai greitai suktis,  suspėti su visomis technologijomis ir  nenustoti mokytis.  Ir man pačiam tenka tobulėti, kito kelio nėra “,- pasakojo jis.

Kalbėdamas apie mokslo studijas , kurias   savo gyvenime rinkosi , P.Gecevičius galvoja , jog kai ką galėjo paveldėti ir iš savo protėvių .

“ Mano senelis buvo miškininkas ( miręs tremtyje, palaidotas Karagandoje). Gal tas meilės gamtai jausmas ir man yra persidavęs? Gamtą myliu , medžius sodinu , tačiau mane dar visą laiką traukė menai , kūryba. Esu dirbęs su keramika , vitražais , bet Dailės institute sugalvojau studijuoti grafiką. Konkursai tada buvo dideli , nepraėjęs konkurso , „ atsidūriau “ miestų statyboje “.

„ Lietuva bus nepriklausoma “

-Gerb. profesoriau , daug metų gyvenau Anglijoje. Šiandieną grįžau į namus, tačiau reikia pripažinti , jog emigrantas, gyvenantis svetur, ar sugrįžęs į namus , dažnai jaučiasi esąs podukros vaidmenyje: nei išvyta , nei mylėta . Jūs ( dr. P. Grecevičius –  Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis nuo pat jo įkūrimo pradžios) visą šį sudėtingą Lietuvai  kūrimosi laikotarpį  buvote šalia. Šiandien lietuviai mini  garbingą  nepriklausomos Lietuvos atkūrimo šimtmetį . Kokia ji – šimtmečio Lietuva?

-Dabar keista prisiminti, bet dar būdamas keturiolikos metų savo dėdei buvau pasakęs, kad Lietuva bus nepriklausoma. Neseniai su žmona kalbėjome , jog dar kokiais 1980 m. sunku buvo pagalvoti , kad Lietuva bus laisva. Nebuvau nei pionieriu, nei komjaunuoliu, daug giminių buvo  ištremta. Buvo kažkoks vidinis moralinis stabdis, nors mokykloje sakė , jei neįstosi į komjaunimą – niekur toliau neįstosi. Armijoje, siunčiant mokytis seržantų mokykloje  , buvau raginamas stoti į komjaunimą. Vėliau, pabaigus tarnybą, susilaukiau tokio pasakymo : ” Grecevičius , ti nas obmanul (tu mus apgavai) . Tvirtino , kad  būsiu komjaunuolis , po poros metų kompartietis ir būsiu ŽMOGUMI – nepasitvirtino … (juokėsi profesorius) . Beje , baigus institute pretenduojant į geresnes pareigas pirmiau klausdavo ar turi komunisto bilietą , o tik po to galėjai rodyti diplomą.  Gal tai ir apsprendė mano posūkį į mokslinį ir kūrybinį darbą , kur galima buvo darbuotis neparduodant dūšios.

 

Anot architekto ,  sunku vertinti  emigraciją . Juk žmogui negali pasakyti – grįžk į namus . O kalbant apie žmonių bendravimą ,  jos šilumą ,  profesoriui yra liūdna.

“ Kažkas su mumis yra atsitikę . Nestabili ekonominė Lietuvos situacija  mus visus padarė labai atsargiais .  Aš ir pats retkarčiais jaučiu tam tikrą netikrumą. Asmeniškai  iš Lietuvos aš niekur nevažiuosiu.  Žinoma, norėtųsi, jog Lietuva būtų gražesnė , tvarkingesnė , ir ta pati Palanga gražesnė galėtų būti, tačiau mylint savo kraštą  ir turint mėgstamą darbą  – gali ir čia gyventi . Džiaugiuosi, kad mano vaikai darbuojasi Lietuvoje “,- kalbėjo profesorius.

Politikoje (  prof. dr. P.Grecevičius – buvęs Tėvynės sąjungos tarybos narys ) ne naujokas, yra dalyvavęs Lietuvos respublikos Seimo rinkimuose . Deja , šioje sferoje likimas nebuvo dosnus.

„ Partijai  aš noriu būti reikalingas  nuolat , ne tik per rinkimus , pasigendu profesionalios  diskusijos, savo nuomonės išsakymo galimybių. Gal esu pernelyg atviras ir kritiškas?  Beje , pagal gamtos  dėsnius ( buvau  Klaipėdos universiteto Gamtos mokslų ir matematikos fakulteto dekanu) ,  „tik burbulai ir putos kyla į viršų “.

Kai iš TV ekranų pirmą kartą pamatau naujus politikų veidus , nustembu.  Paskutinis „ marazmas“, kurį išgirdau , tai politikų  siūlymas  Švietimo ir Mokslo ministeriją pervadinti Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Sportas prie sveikatos , dar sutikčiau. Norint ištaisyti šiandien padarytas klaidas , gali prireikti penkiasdešimt metų , kol pasieksime normalų europinį lygį . Ne milijonuose  ( gyventojų skaičiumi)  yra esmė .  Estija mažesnė , tačiau   ten profesoriui yra mokama tris kartus didesnis atlyginimas ( Latvijoje – du kartus ) , nei Lietuvoje .

„ Svarbiausias projektas tas , kurį tu realizuoji“

-Esate daugelio projektų :  Senosios Palangos pajūrio ruožo detalaus plano, Didžiosios Palangos neužstatytų erdvių planavimo schemos , Lietuvos Baltijos jūros kranto zonos integruoto valdymo plano autorius. Tai – globalūs visai Lietuvai projektai. Kaip juos sekėsi įgyvendinti, ar jie išliko tokie, kokius jūs sukūrėte ? Kaip sekėsi įgyvendinti Baltų kultūros parko projektą  Kinijoje ? Ar jis jau užbaigtas ir atviras lankytojams?

-Projektas svarbus tas , kurį tu realizuoji. Deja, realizavimo procentas nėra didelis. Iš Palangos neužstatytų erdvių planavimo projekto, pavyzdžiui , beveik nieko nebeliko. Esame kalbėję apie vienuolikos parkų sistemą , apie kopų parkų sistemos sukūrimą. Šiandieną mano doktorantė analizuoja ankstesnę pajūrio planavimo patirtį. Bandys įvertinti kodėl ir kaip,  ir ką galima padaryti , ką naudingo perimti iš senosios patirties. Šiaip , esu daug namų , interjerų, o ypač  savo draugams , giminėms ir pažįstamiems suprojektavęs. Labai laimingas , kad jie nesiskundžia. Su daugeliu buvusių užsakovų bendraujame ir dabar. Iš naujų projektų – Šilalės rajone esu parengęs karinės teritorijos planą. Gal tai savotiškas mano indėlis į saugią Lietuvą.

Daugiausiai gerųjų emocijų man ir mano šeimai sukėlė realizuotas Baltų kultūros parko projektas  Kinijoje.

Projektas, pelnęs medalį

„ Baltų kultūros parkas buvo realizuotas per labai trumpą laiką. Turėjau puikią galimybę pamatyti kaip dirba kinų architektai, kraštovaizdžio architektai,  kaip žmogui dažnai nereikia nei anglų , nei „ mandarinų “ kalbos. Galima sėdint eskizais apie viską išspręsti. Parkas buvo įrengtas per metus laiko. Pas mus tokio projekto įvykdymui turbūt prireiktų kelerių metų . Baltų kultūros parkas šiandieną funkcionuoja , prižiūrimas ir atviras lankytojams.

2010 m. Jinzhou mieste , kuris dar vadinamas Rytų Venecija,  įvyko tarptautinės kraštovaizdžio architektų  sąjungos pasaulinis kongresas. Ten būdamas stebėjau kuo kinai domisi. Po savo „kultūrinės“ revoliucijos , kinai dabar stengiasi atstatyti tai ,  kas buvo sugriauta , o taip pat jie domisi ir kitų tautų kultūromis. Grįžus iš kongreso gavau informacijos apie paskelbtą pasaulinį parką EKSPO Kinijoje Jinzhou mieste . Pajuokavęs nutariau ir aš  ką nors nusiųsti. Pasirodo , 2011 metais   patekau į pasaulio projektavimo kompanijų dvidešimtuką ( pasisekė taikliai pasirinkti temą ) 2012 metais  – intensyvus darbas , 2013 – parko atidarymas. O sklypas , tai buvę  didžiuliai žuvininkystės rajonai, kanalai, derlingos žemės.  Patiko kinams Baltų kultūra . Laimėta trečia vieta pasauliniame lygmenyje, manau ,  yra puikus kūrybinis laimėjimas . 2013 metais , pagal lankytojų apklausą , Baltų kultūros parką aplankė 11 milijonų lankytojų . Kinų kultūroje  kraštovaizdžio kūryba pasaulinėje praktikoje yra aukščiausio lygio. Tai puiki mokykla, kurios patirtį galiu perduoti savo studentams. .Kai pradedi gilintis , pasirodo, ir grafai Tiškevičiai keliavo į Kiniją.  Iš ko sėmėsi kūrybinių idėjų  Palangos parko kūrėjas E.F. Andre ? Kai važiuoji į svetimą šalį komerciniais tikslais –  esi apribotas,  o kai vyksti tyrinėti kultūrų ypatumus – pamatai daug. Ir ne tik istorinius sodus ar parkus. Susipažįsti su   šilko , arbatos, medicinos kultūra. Sužinai , kas yra  tikroji arbata (tai ne tos  arbatžolių dulkės, kurias užpildavom sovietinės okupacijos metais ) . Man tas  kūrinys (Baltų kultūros parkas)  svarbiausias , o kita – studentai , kurie mokėsi , gavo  žinių , kurie jau dirba . Nuvažiuoju į Kretingą , aikštė apsodinta labai įdomiai,  pasirodo – mano studento darbas .  Kita studentė , kuri ką tik Vilniuje atidarė Japonų sodą ( pristatė savo projektą ) – Laura Popkytė,  įvertinta labai aukštai ir pačių japonų,-pasidžiaugė profesorius.

 

Palanga architekto akimis

-Profesoriau, kokie mes , palangiškiai? Ką jūsų nuomone Palangoje reikėtų būtinai pakeisti , kad  ji būtų patraukli visiems, – gyventojams ir miesto svečiams?

-Vilnius man yra miestas Nr.1. Jame gimiau ir augau. Palangos pagrindas yra labai geras (žmona man sakė per daug nekritikuoti) (juokiasi).  Esu buvęs pirmosios Palangos  tarybos narys, privatizavimo komisijos pirmininkas.  Kai ką mums tuomet pasisekė gero padaryti. Stengėmės padėti vietiniams žmonėms, kad ne viską pagrobtų atvykę iš kitur. Šiandieną esu Palangos nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos pirmininkas (kartu su akademiku Vladu Žulkumi). Deja , senųjų vertybių išsaugojimas komplikuotas, labia trūksta lėšų, o kartais ir meilės bei pagarbos architektūros vertybėms . Jei kalbėti apie kultūrą , norėtųsi didesnio atvirumo, bendruomenės  ir specialistų nuomonių išklausymo.  Palangoje daromi geri darbai,  bet kartais pritrūksta  profesionalumo. Profesionalumas ateina su branda ir kūrybine intuicija. Deja , kurorto vadovai ne visada gali priimti geriausius sprendimus dėl  nevykusio viešųjų pirkimų įstatymo.

O jei ką skubiai reikia pataisyti, tai nekritikuodamas galiu pasakyti, kad reikėtų  esminiai pertvarkyti aplinką prie generolo J. Žemaičio paminklo, išrauti metalines konstrucijas su gėlinėmis, atidžiau parinkti gėlynų augalus… Norėtųsi , kad Šventosios uostas būtų atgaivintas.  Šventoji yra svarbi mitologinė vietovė, kurioje žyniai gyveno, yra daugybė senųjų kultūrų ženklų , kuriuos būtina įamžinti.

Palangiškiams visų pirma norėčiau palinkėti, kad nereikėtų važiuoti į Anglijas , ar Norvegijas tarnauti. O mieliems  žurnalistams – rašyti gerus žodžius, nes jūsų pusėje yra didelė ir įtaigi jėga.

Ačiū už pokalbį.

Irena Valužė

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nuotraukos  iš asmeninio prof.dr. Petro Grecevičiaus albumo

 

 

Romas Paulikas: “Noriu išlikti toks, koks esu”

 

 

Palangos dailininkų kūrybinės grupės „Mostas“ steigėjas ir narys Romas Paulikas birželio 19  dieną atšventė savo 64 – tąjį gimtadienį . Prieš ketvertą metų likimas lėmė menininkui išgirsti klastingos ligos diagnozę . „ Tiesiai iš ligoninės atvažiavau į  savo jubiliejinę parodą , kurią suorganizavo Juozas Griušys kartu su mano draugais“,- prisimena menininkas.  Anot Romo,  ligą įveikti padėjo jo optimizmas ir tikėjimas,  kad viskas bus gerai. Gyvenime duoti išbandymai yra ne kas kita, o savo paties laiko dvasioje suvokti dalykai.  „ Kaip gi kitaip , juk kiekvienas upelis ar upeliukas per laiką tekėdamas savo akmenis šlifuoja į deimantus , taip ir žmogus  per  išbandymus atranda save ir savo terpę joje “, – įsitikinęs ketvirtą dešimtmetį Palangoje gyvenantis ir kuriantis menininkas.

 

Kūrybinėse dirbtuvėse

 

Ponas Romas gimė ir augo Klaipėdoje,  su savo žmona Zitute (taip švelniai vadina savo išrinktąją) apsigyveno Palangoje , kai ši , atvykusi dirbti pagal paskyrimą  „ gavo raktus nuo buto“. Šiandieną šeimos vyras ir trijų sūnų tėvas  galvoja , jog gyvenant ilgus metus santuokoje ( kitą vasarą jiedu švęs 40 metų santuokoje sukaktį ) du žmonės  suauga ir nebegali būti vienas be kito . „Šeimoje būna visko,- sako ponas Romas –  būna ir susipykstame , bet aš labai greitai „ atauštu “ , atsiprašau “. Kad ponia Zita Paulikienė  yra savo vyrui didelis autoritetas byloja  ir mažytė smulkmena , kurią pastebiu ant gražiai paserveruoto stalo menininko dirbtuvėje :  “ Aš jai sakau, kam jų reikia ( stalo servetėlių )  , esu paprastas žmogus, o ji – reikia, juk moteris  ateis “ ,- juokiasi menininkas.

Kūrybines dirbtuves gyvenamojo kvartalo rajone R. Paulikas įsigijo gimus trečiam sūnui – pagrandukui 1994 metais. „Turiu tris sūnūs. Vienas sūnus baigė Dailės akademiją, bet dirba bankininku ( juokiasi)  , kitas – gyvena Amerikoje, kažkuo į mane panašus. Turi  aktorinių gabumų, labai vikrus, jaunėlis – išmaniomis technologijomis domisi , gyvena ir dirba Vilniuje. „   Turiu tris anūkes ,- didžiuodamasis toliau pasakoja šeimos vyras – tik , va (iš kišenės išsitraukia mobilųjį telefoną ir rodo pačios mažiausios anūkėlės nuotrauką) , susilaužė darželyje rankelę “,- liūdnai taria jis. Skaičius trys R. Pauliko  gyvenime yra reikšmingas . Tarp vyresniųjų pono Romo sūnų yra trijų metų , trijų mėnesių ir trijų dienų skirtumas.

Kiekvienam menininkui kūrybinės dirbtuvės yra ta vieta , kurioje jis praleidžia daugiausiai laiko.

Ponas Romas į dirbtuves ateina anksti ryte. Jį čia suranda draugai , kolegos, menininkas ruošiasi kūrybinėms išvykoms.  Per Jonines Palangos kūrybinės grupės „Mostas“ menininkai išvyksta į  dailininkų plenerą, kuris  šiais metais įvyks „ Auksinio Elnio dvare“ ( Telšių raj. Luokės seniūnija, Rapalių kaimas) . Anot menininko , plenerai – tai puiki  galimybė parodyti save , pasimokyti iš kitų  ir į namus parsivežti  naujo ir gaivaus kūrybinio „vėjo“.

 

„Esu kosmopolitinis žmogus‘

-Gerb. Romai, ar menininkas šiandieną gali pragyventi iš savo kūrybos?

– Anksčiau galėjo,  dabar ne. Tai susiję su pinigo nuvertėjimu. Pamenu, sovietiniais metais ( R. Paulikas yra baigęs dailės mokyklą Klaipėdoje,  Maskvos liaudies dailės universitete  grafikos tapybos fakultetą ) dirbau Dailės kombinate. Gaudavome įvairius užsakymus. Pamenu, kaip  didžiulį F. Dzeržinskio plakatinį portretą kėlėme ant „Pušyno“ poilsio namų fasadinės sienos. Per vieną dieną esu į namus parnešęs 200.000 vagnorkių. Tokią sumą  susirinkau iš salonų , gatvėje niekada nestovėjau ( esu naminis katinas ).   Mano darbus yra nupirkęs A .Brazauskas Kazachstano prezidentui N. Nazurbajevui, A. Saudargas , kai buvo atvažiavęs su Slovėnijos prezidentu.

Pasikeitus laikams, po mūsų revoliucijų, reikėjo kažkaip  išgyventi. Teko ir man paragauti emigranto duonos. Esu du metus su pertraukomis važinėjęs į Vokietiją . Iš pradžių dirbau sandėlyje, kai akcijos nukrenta , šeimininkas duoda didžiulę pinigų sumą (27.000 markių)  ,  mes su draugu  važinėdami po šalį supirkdavome prekes , vėliau jas pakuodavome. Vieną dieną šeimininkas leido man piešti. Tapydavau paveikslus, o jis juos parduodavo. Už tai per dieną gaudavau devyniasdešimt markių. Esu prašęs gal kokį procentą nuo pardavimo ir man skirtų, bet šis nesutiko , sako – “ nein “.

– Trisdešimt penkeri  metai kaip esi palangiškis. Kaip ,Romai, sekasi sutarti su vietiniais menininkais?

– Esu kosmopolitinis žmogus. Kartais matau kažkokių nesutarimų. Aš džiaugiuosi, kai žmogus gali save parodyti, niekada neturiu ir neturėjau jokio pavydo. Kiekvienas turime savo arkliuką. Bendravime neturiu  jokių problemų . Tiesa, dar prieš „Mosto“ įkūrimą turėjome liaudies meistrų paviljoną (šalia kavinės „Kerpė“ ). Kad pastatas nebūtų tuščias, suorganizavome parodą. Esu vienam palangiškiui pasakęs , kad jo akte pavaizduotos tarsi žalios gyvatės. Pajuokavau, o jis labai supyko. Vėliau , po dailininko mirties, jo žmona išleidusi knygą parašė, kad vienas dailininkas buvo jos vyrui tai pasakęs . Ai , nekreipiu į tai jokio dėmesio. Šiandieną man liūdniausia, kad esu netekęs  daug savo draugų . Iš „ mostiečių “  likau vienintelis vyras , neskaitant  Juozuko ( a.a. Juozo Griušio sūnaus) . Šiandieną jis vadovauja „Mostui“. Organizuoti patinka . Palangos kūrybinę grupę įkūriau aš, ir pavadinimą jai sugalvojau ( anksčiau tokią pat grupę buvau įkūręs Klaipėdoje) ,  bet vadovauti  nenoriu, tą tegu daro jaunimas.

Svarbiausia- neprarasti optimizmo

Apie ligas kalbėtis nėra didelis malonumas, tačiau Romas Paulikas ir šioje vietoje yra linkęs juokauti. „ Klaipėdos universitetinėje ligoninėje buvau savas ( ne vienas mano paveikslas ligoninėje kabo ).  Palatoje gyvenau vienas , seselės ateina pas mane ir klausia:  o ką jūs šiandieną valgysite, ar guliašą, ar dar kažko norėčiau . Arba,  ateina jaunuoliai sudaužytais žandikauliais,  švebeldžiuodami  manęs klausia ( aš jų nesuprantu) , ar gali  jie įsijungti televizorių (tada vyko pasaulio futbolo čempionatas) , nes daktaras pasakė klausti Romo, ar jam netrukdys “ ,- smagiai kvatojasi Romas.

Pasak R. Pauliko, žmogus,  atsidūręs nelengvoje gyvenimiškoje  situacijoje turi neprarasti optimizmo , žiūrėti į priekį ir galvoti , jog viskas su tavimi bus gerai. „ Aš save prižiūriu, geriu įvairias arbatas , domiuosi netradicine medicina ir džiaugiuosi sutikęs puikius medikus,  kuriais pasitikėjau , o jie pagelbėjo man nugalėti ligą “.

Spiralinis gyvenimo virsmas

-Esate vyresnės kartos menininkas. Ką  norėtumėte palinkėti jauniems menininkams?

– Mus visus įtakoja laikas. Išbandyti viską reikia. Ir aš blaškiausi  (ir prie abstrakcijų , ir prie akademinės ar impresionistinės tapybos).  Tas pasiblaškymas  atsiliepia į ateities kūrybą. Per laiką  viskas šlifuojasi į deimantą. Ateina tokia diena, kai tu pats save sugalvoji. Atsimenu ,  man vis prikišdavo menininką  A.Taurinską ( kaip A.Taurinskui jo mokytoją  V. Karatajų) . Tai yra neišvengiama , mes visi kažką iš gyvenimo „pavagiame“ . Tuo labiau , kai šalia yra tavo mokytojai. Ir tik  viską išbandęs pradedi save tobulini. Nereikia pergyventi , galbūt tu būsi reikšmingesnis ir įdomesnis kitiems per tuos išbandymus. Iš visų kelių atsirenki vieną . Mokslas jaunam žmogui yra būtinas. Talentas gali būti be nieko , bet gabus žmogus pats ieškos , nes norės į kažką atsiremti.

Anksčiau sakydavo,  matai, koks jis apžėlęs (ilgais plaukais),  ar kliošines kelnes vilki. Yra nauja karta ,   dabar jaunimas pina ar dažo plaukus ,  ir su tuo reikia susitaikyti. Mes buvome tokie patys kaip ir jie- šiandieniniai. Kartų karta eina spirale  ir vėl kartojasi.

-Romai, ko norėtumėte sau palinkėti?

– Norėčiau išlikti toks , koks esu sau , savo šeimai ,  visiems pažįstamiems. Palangiškiams norėčiau palinkėti optimizmo ir geros sveikatos.

Jūros vaikas

Nesu meno žinovė, tačiau atsisveikinant su tapytoju Romu Pauliku ir apžiūrėjusi jo dirbtuvėje kabančius paveikslus, įsitikinu , jog Romas Paulikas – jūros vaikas. Jo kūryboje dominuoja jūros motyvai.  Jūra , ar  laivai stovintis krantinėje , man yra tarsi stikliniai : lengvi , regimi  iš įvairių pusių , juose daug žydros spalvos (tarsi tapytojo akys) , saugantys paslaptį . Suprantama, šias paslaptis gali įminti  tik pats kūrėjas, kurio vaikystė, jaunystės metai ir gyvenimo branda prabėgo čia , prie Baltijos jūros.

Irena Valužė

 

 

 

 

 

2018-06-13 10.51.17

Tapytojas Romas Paulikas

 

 

 

 

 

 

Justinas Vaitiekūnas:”Darai tai, ką reikia daryti”

 

Kovo 11 –osios išvakarėse Antano Mončio namuose – muziejuje Palangoje,  atidaryta Justino Vaitiekūno personalinė paroda – Mažoji tapyba.

“Mažoji tapyba, tai kaip Mažoji Lietuva, kaip kitos mažos šalys , puoselėjančios savo kuklų išskirtinumą tarp didžiųjų valstybių,”- atidarydamas personalinę parodą Antano Mončio namuose – muziejuje kalbėjo menininkas  Justinas Vaitiekūnas.

Personalinė autoriaus paroda – Mažoji tapyba – tai trečioji menininko parodinės trilogijos dalis, reiškianti paties tapančiojo savybių siekimų nuorodą į nuolankumą, kantrybę ir įsiklausimą, užbaigia menininko kūrybos etapo apžvalgą.

„Lietuva- viena, kitos nėra“

Parodoje eksponuojama virš 100 įvairia technika sukurtų tapybos darbų, piešiniai, grafika. J. Vaitiekūno kūrybos paroda išskirtinė. Jos atidarymas sietinas su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiu. Muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė , pristatydama parodos autorių Z.Vaitiekūną , kalbėjo : “ Esu dėkinga Nepriklausomybei. Jei nebūtų kovo 11-os, nebūtų A. Mončio namų Palangoje, nebūtų  šios parodos, nieko nebūtų“,-įsitikinusi muziejaus vadovė.  Z.Vaitiekūnas , dėkodamas už suteiktą galimybę eksponuoti savo kūrybą šioje meno šventovėje (su puikiu salių išsidėstymu) prisipažino, jog tai buvusi sena jo svajonė. Supažindindamas parodos svečius su eksponuojamų darbų išdėstymo struktūra pasakojo,  jog kiekviena salė turi savo pavadinimą :“ Vakarinė salė- marinistinė, vidurinė- kelionės (Velsas, Gruzija, Bosnija  ir Hercegovina , Latvija) . Rytinėje salėje piešinių ciklai apie  mūsų gyvenimo nūdieną.  Du darbai skirti Lietuvos šimtmečio garbei –„1991 m. sausio 12”, arba  “Pergalė”, kuriuos jungia menotyrininko Evaldo Dirgėlos tekstas ir mano  tekstas apie tapybą”.  Parodos autorius padėkojo parodos kuratorei Rimai Blažytei ir menotyrininkui Evaldui Dirgėlai , be kurių pagalbos būtų neįmanoma parodą surengti:“ Viena tapyti, o kita – jas daryti“,-sakė jis.

Menotyrininkas ir mąstytojas E.Dirgėla, užbaigdamas oficialiąją Z.Vaitiekūno parodos atidarymo dalį, kalbėjo: „Dejonėms kepurę uždėsim. Ant namo sienos plėvesuoja  mūsų vėliava. Lietuva yra čia. Kitos Lietuvos nėra. Lietuva šiandien tik mažoji liko. Tai kas liko iš jotvingių, skalvių ir kitų genčių yra paskutinė. Kitos gali  ir nebebūti“. „ Ne pranašų bedugnei ateities mums reikia. Mums reikia tų, kurie susikaupę veikia- daugiau šviesios vilties“,- Jono Mačiulio – Maironio žodžiais linkėjo renginio dalyviams  Evaldas Dirgėla.

Daugiau dirbti, mažiau parodų

 

Palangoje  eksponuojami įvairių metų sukurti J.Vaitiekūno darbai. Yra darbas, kurį jis sukūrė būdamas paaugliu, o yra štai šis (rodo akvarele nutapytą darbą – „Olando kepurė“) ,padarytas praėjusiais metais. Patinka dailininkui mūsų pajūrio pakrantės. Pėsčiomis yra išvaikščiojęs nuo Klaipėdos iki Palangos ir Šventosios.  Dailininkas mėgsta keliones.  Didžiulį įspūdį menininkui paliko Velsas, kur žemė, anot jo, prisisotinusi drėgmės ,vietomis net žliugsi, o štai provincija ,anot jo, nesuvokia kas yra karas.

Parodos salėse eksponuojami Z. Vaitiekūno darbai atlikti akvarele, pieštuku, tapyti, todėl  gerb. menininko  klausiu: “Ar esate daugiaplanis menininkas?“

-Ne viskas iš karto,-juokiasi jis. – Pavyzdžiui, keliaujant piligrimų keliais, gimė darbų ciklas, pašvęstas tai kelionei.   Mano kelionės nėra vien kelionės. Jose važinėta ir paišyta. Piešinių ciklas -„Salos“, kurias dailininkas pavadino antropologinėmis byloja apie tai, kad „galbūt  kada nors ir mes tapsime geologine iškasena, svarbu kaip į tai pažiūrėti“,- sakė jis.  Menininkas nevengia savo darbuose „kalbėti” politinėmis temomis . “Ar reikia  įrodinėti, kad malkos yra medis?“,- šmaikštavo.  Tai galima įžvelgti Z. Vaitiekūno piešiniuose apie Gruzija.

Anot menininko, parodoje eksponuojami paveikslų formatai, dydžiai čia neturi jokios reikšmės. Mažosios tapybos sampratai autorius pasitelkė „Mažosios akademijos“ vardą, kurio kursą yra išklausęs 2017 m. Pasak menininko, geriausia būtų, kad „ reiktų dirbti visada, o parodų mažiau “. Praėjusieji metai menininkui buvo labai intensyvus. Pirmoji Justino Vaitiekūno paroda buvo eksponuojama VDA parodų salėje (Titanika) Vilniuje, antroji – VDA Panemunės pilyje. Visos trys (dabartinė A. Mončio namuose) personalinės, autorinės ir suverenios.

„Esu vasarojęs Tiškevičių rūmuose“

 

-Ar esate vilnietis?-pasiteiravau. – Penkis metus buvau kaunietis, vėliau mama ištrėmė į  Vilnių. Būdamas kokių penkių metų kartu su mama (mama dirbo gide Gintaro muziejuje) vasaromis vasarodavau Tiškevičiaus rūmuose, kurios  patalpose gyveno ir menininkai.

Menininkui priminiau apie sovietiniais metais Palangoje veikusius kūrybos namus, kur kūryba užsiimantys  žmonės turėjo galimybę tenai dirbti. Anot mano pašnekovo, sovietinio paveldo nereikėtų gedėti. Amerikoje net kultūros ministerijos nėra. Kam ji?- klausė jis – gyvenimas savaime nepaliaujamai juda į priekį. Kalbant apie patį kurortą, menininkui atrodo, jog jis skirtas tam, kad žmogus atitrūkęs nuo visko ilsėtųsi, ko negalėtų jis pasakyti apie A. Mončio muziejų. „Muziejus yra tam, kad tą žmogų judintų“,-įsitikinęs Justinas Vaitiekūnas.

Kūrėjas yra laisvas savo pasirinkime , o gyvenimas vystosi taip, kaip reikia,-  kalbėjo vilnietis menininkas, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo  minėjimo išvakarėse atidaręs  savo „Mažąją tapybą“ Antano Mončio namuose – muziejuje palangiškiams bei miesto svečiams . Justino Vaitiekūno paroda veiks iki gegužės 12d.

 

 

 

 

 

 

Mažosios tapybos autorius- menininkas Justinas Vaitiekūnas

Romas Kisielis: “Stengiamės nenuliūdinti savo klausytojų”

Prieš dvyliką metų Palangoje įvyko paskutinis koncertas „Anapilio” muzikos klube.  Stebėję jį  verslininkai  Kęstutis ir Loreta Gecai ilgai netrukus  tapo  „Vandenio “  viešbučio savininkais.  Dėka atsitiktinumo, suvedusio daugiametį „Anapilio” muzikos vadovą Romą Kisielį su viešbučio šeimininkais, anot jo, „jų perfekcionizmas ir  mano žinojimas ką daryti pagavo idėją įsteigti „Vandenyje” muzikos klubą”. Šiandien „Vandenio” muzikos klubo vadovas galvoja, jog sumanytos idėjos sėkmė didele dalimi  priklausė nuo parengto  jai puikaus projekto, nepagailėtų investicijų  ir muzikos atlikėjų profesionalumo, organizuojant muzikinius renginius . Dviejų muzikos klubų gimimo autoriui R.Kisieliui kasdieninis darbas klube yra tapęs gyvenimo būdu.

„Jei iki šiol kalbama-gerai”

„Vandenio” muzikos klubo vadovas Romas Kisielis atviravo, jog gyvenime niekas atsitiktinai nevyksta .  Tėvai gyveno Vydmantuose. Palangoje jis užbaigė vidurinę mokyklą, muzikos mokyklą, vėliau studijas Klaipėdos fakultetuose (Vilniaus Valstybinės konservatorijos Kaipėdos fakultetai), o įsigijęs muzikinį išsilavinimą ir pradėjęs dar studijų metais dirbti Palangos Kultūros namuose ,šiame mieste jaučiasi gerai. „Esu palangiškis”,- nė kiek nedvejodamas tvirtina ponas Romas.

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais trumpai buvo išvykęs  gyventi į Vilnių , dalyvavo muzikinio laivo projekte, ten susipažino ir su kai kuriais muzikantais. Grįžęs į Palangą  pradėjo eiti Kultūros centro direktoriaus pareigas  senajame „Anapilio” pastate. Idėja  įkurti džiazo ar kitą muzikos klubą buvo sena R.Kisielio svajonė. Prabėgusių metų virtinėje realizuotas projektas šiandien jam atrodo savaime suprantamu dalyku : „Panaudojus truputį avantiūros , žodis tapo kūnu”,- šypsosi idėjos autorius.

Dešimt metų „Anapilio” muzikos klubas dovanojo žmonėms šventę , klausantis mėgiamų  muzikos bei teatro atlikėjų  pasirodymų jaukioje, kamerinėje  aplinkoje. Iki šios dienos daugelis muzikos fanų su nostalgija mena „Anapilio” muzikos klubo gyvavimo  metus. Anot pono Romo, „jei apie tai iki šiol kalbama – vadinasi gerai”. Tačiau, anot jo, daug kas šia atmintimi ir  piktnaudžiauja. “Kur jūs buvote tada, kai „Anapilis “ dar „stovėjo?”(iki renovacijos-aut.past.),- klausė ponas Romas. Anot buvusio „Anapilio” muzikos klubo vadovo,  laikas – tai kaip tekanti upė. Tekėdama ji  išsigrynina,  o kalbos apie idėją „Anapilį” atgaivinti yra tik fiksija, – mano R.Kisielis. ”Jeigu medį galima pakeisti gipsu ar sudėti konferencijoms skirtus šviestuvus , tai apie kokį autentiškumą , ar „Anapilio” dvasią galima kalbėti?- piktinosi „euroremontu” sugadintu istoriniu pastatu.

Darbas draugystės principu

Organizuodamas  muzikinius renginius „Anapilyje” R.Kisielis   įgavo ne tik praktinės patirties. Dvidešimt treji darbo metai  paliko savo pėdsaką. Užsimezgę  ryšiai su muzikos meno žmonėmis daugelyje atveju išaugo į  ilgametę draugystę. Kitaip ir būti negali, nes „tai nėra tik valdiškas požiūris į atlikėją”. Jis paminėjo Petrą Vyšniauską, kurio  grojimo  buvo kažkada atėjęs tik  pasiklausyti. Šiandieną jis didžiuojasi , jog šis puikus muzikantas, profesorius, nacionalinės premijos laureatas yra ne tik laukiamas  svečias  „Vandenio” muzikos klube. Gerbiamas maestro yra ir jo  bičiulis.

Ištisus metus  dirbančiame  muzikos klube publikai R.Kisielis pristato apie 150 koncertų. Repertuarą koncertams sudaro pats. Kiekvienais metais repertuaras yra peržiūrimas, pakoreguojamas. Klausiu, ar muzikos klubo vadovas pats ieškosi atlikėjų? „Vieni mane susiranda, kitų ieškau pats. „Vandenio” muzikos klubas turi savo vardą”.

Vasara-darbymečio metas

Anot daugiamečio kultūros darbuotojo R.Kisielio, palangiškiai vasarų nemato , nes vasaros – didžiausias darbymetis. Laisvalaikiu ištrūkti į gamtą ir pabūti kartu su šeima yra pats didžiausias Romo pomėgis. „Turiu tradicinę lietuvišką šeimą – du vaikus. Vaikai mėgsta gyvūnėlius, turim du šunis, du žirgus, katę ir peliuką”. Tėtis mėgsta su dukra pajodinėti arkliais.  Galimybė pabūti kaime atsirado tada, kai šeima įsigijo sodybą . Patinka muzikos  klubo vadovui ramybė: „Galėčiau ilgą laiką sėdėti savo kaime .Tai žymiai maloniau, negu „trintis” Palangos gatvėmis”. Anot palangiškio, jam  nebuvo minčių ar noro Palangą iškeisti į kitą miestą . Apie emigraciją negalvoja, jam gerai ir čia.  Į gyvenima žiūri racionaliai:   yra jame prasmės, ar nėra.

Paklausius, kokiais muzikiniais renginiais pradžiugins poilsiautojus besibaigiant vasarai, R.Kisielis atsakė  anegdotu, kuris užsibaigia panašiu klausimu: „O kas jums sakė? ” ,-  nutaisęs dviprasmišką šypseną klausė manęs profesionalus muzikos meno žinovas. O jei rimčiau, Romas Kisielis neabejoja pagrindine  tiesa, kuria jis vadovaujasi savo darbe: „Mes stengiamės savo klausytojų nenuliūdinti”.

Esu ir aš pati ne kartą apsilankiusi šiame muzikos klube. Pono Romo klausiu: ar tai teisinga vieta teisingiems žmonėms? Anot muzikos klubo vadovo, kiekvienas žmogus renkasi tai, kas jam įdomu. „Stengiamės akcentuoti repertuaro kokybę. Ne visada Lietuvoje, bent muzikiniame gyvenime, siekiamybė yra populiaru. Populiaru dažnai būna ne kokybė, o  išorė, jos pateikimas. Kol kas stengiamės laviruoti, ir tai mums sekasi”,-sakė jis.

-Ar darbas klube yra ir jūsų biznis?

-Tai neginčijamas dalykas. Jeigu mes turėtume dotacijas iš viršaus, mes galėtume pasidaryti koncertų salę.  Žmonės dirba, juos reikia išlaikyti .

Besikalbant išsiaiškinome, jog mudu su Romu sovietiniais metais abu užbaigėme tą pačią aukštąją mokyklą (Klaipėdos fakultetus), todėl mums savaime suprantama šios (klubo) rekreacinės vietos sąvoka .Tarybiniais metais, ar dabar, viena iš pagrindinių klubo kriterijų – žmonės susirenka pagal pomėgius. Anot muzikos klubo vadovo R.Kisielio, tegu klube būna tik dešimt žmonių, bet jei žmonės iš to gauna peną, vadinasi jie vienas kitą papildo. Tokiu būdu tarp klausytojo ir atlikėjo užsimezga dialogas ir draugystė.

Puikios sveikatos ir fantazijos

Reklaminiame „Vandenio“ muzikos klubo internetiniame puslapyje perskaičiau, jog 150 vietų salėje įrengta viena moderniausių garso aparatūrų Lietuvoje, giriamas klubo interjeras, aštunto dešimtmečio baldų ir sienų dekoras, dizainas ir t.t. Muzikos klubo vadovas negali tvirtinti, jog šiuo metu klubas turi moderniausią garso aparatūrą (prieš dvyliką metų -tikrai), tačiau jis  neabejoja, jog dėl puikaus koncertų salėje esančio skambesio ir geros akustikos, žmonės po renginio išeina patenkinti.

„Vandenio“ muzikos klubą suprojektavęs žymus Lietuvos architektas, palangiškis  Donatas Rakauskas yra vienu iš sėkmingo  darbo klube rezultatų. Juk žmogui, atėjusiam į koncertą, nauda turi būti dviguba: aplinkos ir atlikėjo.

Sudarydamas repertuarą muzikos klubo vadovas atsižvelgia į tai, kas muzikiniame gyvenime yra  ne tik populiaru , bet ir originalu. Pasak R.Kisielio, didžiausias dėmesys skiriamas muzikos kokybei. Gerbiamo Romo paklausiau, ar yra skirtumų , kokie klausytojai buvę ankščiau ir dabar? Anot muzikos žinovo, klausytojai visais laikas buvo ir yra tie patys: „Kam reikia pasiklausyti V.Katunskytės atliekamų dainų, tas eina į J.Basanavičiaus gatvę ir ten klausosi , o kam reikia kitko-renkasi kitas vietas“.

Konkurencijos su kitais muzikos klubais nesą. Pavyzdžiui, su  „Ramybės“ muzikos klubu yra palaikomi geri, draugiški santykiai. Jeigu tarp klubų prasidėtų konkurencija, iš to nieko gero neišeitų,-įsitikinęs R.Kisielis. Muzikos klubus turi jungti bendras ir draugiškas interesas.

-Nostalgijos „Anapiliui“ nejaučiate ?

-Ką reiškia nostalgija? Paprastų paprasčiausiai ne pati gražiausia buvo pabaiga. Kažkas bando dabar gražiai piešti, o norisi jiems priminti:ką jūs padarėte, kad būtų kitaip?.

Atsisveikinant Romas Kisielis palangiškiams palinkėjo sveikatos (ji- svarbiausia gyvenime) ir fantazijos.

O kaip gi be jos, pagalvojau, be fantazijos neskambėtų ir muzika.

2017-08-09-12-50-19

„Ar panašus?“,- klausia Romas Kisielis, atsisėdęs šalia „ Vandenio“ muzikos klubo reklaminio stendo

Irena Valužė

 

 

Kūrėjo darbai kalba už jį patį

Šventosios dailininkas,skulptorius, medalių kūrėjas,grafikas  Petras Baronas ir jo žmona- menininkė,pedagogė Audronė Bukauskienė  šiandieną gyvena mieste,kurį yra įsimylėję,o trokšdami ramaus darbo savo kūrybai,  sako esantys minimalistais,- užtenka tiek,kiek gyvenimas duoda.

“Gyvenu 38-jame kilometre”

Telefonu pasiteiravusi kaip meninikus susirasti, Petras Baronas labai paprastai man  paaiškino: ”Gyvenu trisdešimt aštuntajame kilometre”. Šiuo ženklu pažymėta kolektyvinių sodų bendrija Būtingėje (netoli Palangos).

Tvarkingoje ir gražioje sodyboje mane pasitikęs menininkas džiaugėsi  kasmet baltais žiedais pasipuošiančia  alyva. Po ją šiandieną jis ir darbuojasi (drožia skulptūrą). Kol  šeimininkai- Petras Baronas ir Audronė Bukauskienė ruošia kavą, aš, gėlių, vaismedžių ir gražuolės sidabrinės eglės draugystėje turiu laiko pasižvalgyti po judviejų sodyba. Ant vienos namo sienos pastebiu prikaltą medalį-“Gražiausia sodyba”.   Kaip vėliau teko sužinoti,medalis-  brokinis liejinys,kai Petras, baigęs  dailės mokslus, dirbo metalo cecho vadovu Dailės kombinate. Šiek tiek “pagražinęs” medalį ,jis prikalė  jį prie  savo namo sienos. Tad kodėl jo  nepasikabinus, pamaniau, juk Petras  pats vienas savo rankomis pastatė namą,kartu su Audrone tvarkė aplinką. Abu sutuoktiniai jaučia palaimą čia būti, niekur iš šios vietos nenorintys eiti.

Menininkų dirbtuvė

Petras Baronas visų pirma atsiprašo manęs,jog dabar jų dirbtuvėse didelė netvarka.  Šais metais Audronė ir Petras nebeorganizavo plenero “Šventosios žemės atminties ženklai”. “Plenero projektą nutraukėme visiškai,o darbai,tai-surinkta kolekcija Šventąjai per  projekto gyvavimo metus”,-pasakojo dirbtuvės šeimininkas.   Dėžėse sudėti medaliai, kurie visai neseniai  ,kartu  su palangiškės menininkės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės darbais dalyvavo parodos pristatyme “Palanga ir Šventoji heraldikoje, grafikoje, medaliuose” Lietuvos Respublikos  Seime.

Studijoje skulptorius rodo man pradėtą   Stasio Povilaičio skulpūrą ir  pasakoja apie kitus savo darbus:”Šventosios girininkas R.Kviklys- Mažųjų ir didžiųjų tako” autorius, eseistas, žurnalistas  mirė pernai,o jo žmona -po mėnesio išėjo. Šventojiškiai girininkai ąžuolą padovanojo”. Šitą užsakymą vykdo su ypač dideliu malonumu ,-daug metų su girininku artimai draugavęs,-sako skulptorius.

Žinojau,jog meninkas garsus savo medaliais ,todėl stebiu,kaip dirbtuvės šeimininkas iš dėžių traukia vieną po kito savo  kūrinius,o aš tuo tarpu apžiūrinėju  ant sienos kabančius Petro Barono piešinius. Nesu meno žinovė, tačiau jie man pasirodo esantys itin subtilūs: lengvi, tarpais perregimi , turintys gilią prasmę.

Medaliai- atskira kūrybos istorija

Kaip pasakojo menininkas,jau besimokydamas Vilniaus Dailės akademijoje, jis sukūrė  pirmąjį savo medalį. Toliau jo kūryboje atsirado ištisos medalių serijos.  Mažoji plastika meninką yra užbūrusi iki šių dienų. Dabar darantis  medalių seriją”Pirmieji Lietuvos fotografai”. Anot jo, iki pirmojo pasaulinio  karo fotografais galėjo būti tik turtingi ir kilmingi  žmonės, tokie ,kaip grafai K.Kosakovskis, B. H. Tiškevičius, C.H.Kaplanskis,Ignas Stropus ( I.Stropus-garsus mokytojas, fotografas,1921 m. atvykęs gyventi Į Palangą priešais bažnyčią buvo atidaręs  fotopaviljoną). Pirmąjį savo darbą Petras padarė fotografei ,bajoraitei Paulinai Mongirdaitei (P.Mongirdaitė fotografavo Palangą, jos gamtą, pajūrį), o vėliau jau ‘pakibo”ir kiti fotografai (Šiaulių,Kupiškio,Telšių,Vilniaus irk t. ). Menininkas šiai ,seniesiems Lietuvos fotografams įamžinti skirtai medalių serijai paskyrė dešimt savo darbų, ateityje žada dar dešimtį jų padaryti. Knygos autorė  Jolanta Klietkutė leidinyje apie  P. Mongirdaitę ir I. Stropų, panaudojo Petro sukurtus medalius. Surinkti medžiagą apie žmogų nėra taip paprasta,-sako jis.  Internete mažai medžiagos , daugiausiai jis kreipiasi į muziejus.

Petras Bajoras ant savo darbo stalo dėlioja autorinius darbus ,sukurtus  B.Buračui, St. F.Pleury,J.Bulhakui P.Babickui( pirmasis fotoreporteris) ir seriją medalių ,paskirtų mažosios Lietuvos raštijos pradininkams, taip pat darbus, skirtus Maironiui ( ant medalio -atkartotas poeto rašysenos braižas ), M.K.Čiurlioniui irkt. V.I.Dubeneckiui Medalis -pirma vieta respublikiniame konkurse. Medalis -Žalgiriui 600- Vytauto ir Jogailos istoriniai portretai -Durbės mūšio 750-čiui pažymėti. Durbės mūšis,istorikų teigimu,  buvo reikšmingesnis nei Žalgirio, nes jei nebūtume jo laimėję, kažin kuo šiandien būtų tapusios šalys prie Baltijos jūros? Petras istorines žinias beria kaip iš pypkės. Sakau,jog esantis geras jos žinovas. Į tai meninkas atsako,jog  Šventojoje turintys fenomenalų žmogų-“gyvą enciklopediją”-Mikelį Balčių. Jei prireikia kokių žinių,Mikelis visada ateis į pagalbą.

 

Gyvenimas po vienu stogu

Susėdę šiltoje ir jaukioje namo terasoje ,kalbamės apie pirmuosius žingsnius ,einant link didžiosios svajonės-kurti meną ,o taip pat neaplenkiame ir kasdieninių dalykų,-šnekamės apie šeimą,vaikus ir gyvenimą po vienu stogu.  Šiandieną sutuoktinių pora dirba Palangos S. Vainiūno meno mokykloje pedagogais. Juodviem kartu gerai, Petras prisipažįsta,jog Audronė jam yra pirmoji patarėja,darbų vertintoja ir kritikė. Anot Audronės,Petras –ramaus būdo,nemėgstantis už save “pakovoti”. Šiandien vaikai  užauginti, dabar ir dėl savęs galintys  pagyventi, o tai reiškia ,jog jiedu gali didesnį dėmesį sutelkti į kūrybą. Audronė tapo, lieja akvareles , esanti tekstilininkė.  Žinoma,-sako jie, provincijoje menininkams sunku išgyventi.  Save laikantys minimalistais: “Gauname atlyginimus,skaičiuojame kiek galėsime  įdėti į kūrybą. Nesibrauname, nesikundžiame, nelendame, gyvename ramiai”,-sako Audronė. Petras,palaikydamas žmoną, pritaria:”Gyvenime naudojuosi lietuvių liaudies patarle: “Savame kieme pranašu nebūsi”.O prakalbus apie menininkus, kurių nebėra, Petrui labai gaila neseniai amžinybėn išėjusio dailininko Juozo Griušio .Dėl šio menininko netekties jis labai išgyvenęs: “Bendravome,daugelyje darbų, parodų  buvome kartu”.

Kiek atsimena skulptorius,vaikystėje“Petriukas geriausiai darželyje šoko ir gražiausiai paišė”. Vyresnės sesers ir mamos paskatintas Petras įstojo Kaune į S .Naujalio dailės mokyklą,vėliau užbaigė Vilniaus dailės akademiją,įsigijo skulptūros specialybę, nuo 1988 m.-Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Tais pačiais metais Petras atvyko gyventi į Šventąją.

Meilė savo miestui

Jau beveik tris dešimtmečius skulptorius Petras Baronas gyvena Šventojoje. „Penkioliką metų iš menų orbitos buvau išėjęs“,-prisimena menininkas.   Lietuvos nepriklausomybės metais jam,kaip ir daugumai žmonių,reikėjo išgyventi.  Kada buvo paskelbtas konkursas  „Žalgirio“metinėms paminėti, dailininkas  sugrįžo  prie savo kūrybos. Nuo to laiko praėjo daug metų, tačiau Petras ir šiandien  džiaugiasi,jog tada jį jo kolegos nebuvo pamiršę. Skulptoriaus darbų šiandieną galima pamatyti  Šventojoje, Palangoje, Vilniuje, parodose Lietuvoje bei užsienio miestuose. Petro Barono darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai,privatūs asmenys.

Vienuoliką metų sutuoktiniai organizavo plenerus ,skirtus Šventajai,jos žemei, istorijai, žmonėms. „Norėtusį,jog Šventoji nebūtų Palangai  penkta koja ( meninkas rodo atitinkantį piešinį) „ .Šventoji nuo seno buvo žvejų gyvenvietė. Jonui Sebeckiui XVII a. suteikus leidimą kurtis uostui, pradėtas kurtis naujas miestas-Janmarienburgas. Nuo seno tai- Kuršių kraštas.Jame turėjo sugyventi įvairių tautybių žmonės. Anot Audronės, Šventoji-paribio miestelis, kad jį nesutryptų,reikėjo su visais ateiviais sugyventi, išbalansuoti. „Mes bendravome (ir dabar bendraujame) su Šventaja organizuodami planerus,-pasakoja A.Bukauskienė. Anot Petro,poilsiautojams rūpi saulė,jūra ir vanduo,o mums norėjosi,kad žmonės sužinotų miestelio istoriją ( menininko vizija- Šventosios miestelio istoriją įamžinti menų pagalba).

Skulptorius Šventajai yra sukūręs 1689 m. Janmarienburgui skirtą  monetą su Šventosios herbu,uostu ir užrašais- Sventaja (latviškai),Šventoji (lietuviškai) ir Elija (kuršiškai). Šventosios herbas-taip pat P.Barono autorinis darbas. Būtingės Liuteronų-Evangelikų bažnyčios šventoriuje – P.Barono  skulptūra Liuteronų bažnyčioms Šventojoje atminti.

Skulptūrų daug. Tačiau  skulptoriaus studijoje  man dar norisi akimis užfiksuoti tai,kas įkrito į širdį.Tai  –skulptūra“Virsmai“ ,kuri simbolizuoja praeitį ir ateitį, kitas- „Du krantai“- lygsvarą (miesteliui išyventi-reikalinga pusiausvyra),skulptūrėlė-„Launagis“ ,reiškianti švelnų vėją ir kitos. Petras  man skuba parodyti  J.Grušo ,kurį asmeniškai pažinojo, nebaigtą darbą, Gražinos Oškinytės tėvui skirtą medalį, A.Mickevičių ,kuris į tremtį per Palangą  išvyko. Žodžiu, visko per trumpą mūsų susitikimo laiką neįmanoma pamatyti ir papasakoti. Šio talentingo gabaus menininko- Petro Barono darbus reikia pamatyti. Jie kalba už patį menininką.

 

 

 

 

 

 

 

 

Svečiuose pas menininkus-Petrą Baroną ir Audronę Bukauskienę

Irena Valužė

 

Linas Žulkus:”Kai dirbi, tai ir Dievas padeda”

Palangiškis menininkas, restauratorius, drožėjęs Linas Žulkus- garsių  Lietuvos menininkų Alberto Žulkaus (skulptoriaus,Lietuvos tautodailininkų sąjungos nario,medžio drožėjo) ir Teresės Žulkienės –tautodailininkės,žymios audėjos – sūnus. Jaunystės metais baigęs muzikos ir teatro akademiją ir įgijęs muziko atlikėjo  profesiją ,L.Žulkus tikėjo,jog muzika taps jo pragyvenimo šaltiniu,o menai” ateis” kaip hobis. “Išėjo priešingai”, -sako Linas. Muzika tapo hobiu,o menas darbu.”

Nuo vaikystės prie varstoto

Prieš porą metų turėjau galimybę susitikti su visa  Žulkų šeima. Deja,tai neįvyko. Laikas, kaip senas nuotraukų albumas:  fiksuoja dabartį ir ištrina tai, ko daugiau jau niekada nebus. Šiandien  pravėrusi Žulkų kūrybinių dirbtuvių duris, gerai žinau, jog čia nebesutiksiu (praėjusiais metais  amžinybėn  išėjusio)  Alberto Žulkaus , bet džiugu,kad su Terese Žulkiene, atšventusia garbingą savo 80-ties metų jubiliejų, galime pasikalbėti apie jų gražiai gyventus kartu metus ir  dar dabar kuriamus darbus.

Nuo  1975 metų ,kai tėveliai Albertas ir Teresė atvykę į Palangą išsinuomavo šią studiją (buvusios Dailės kombinato dirbtuvės), Linas Žulkus čia ir “gyvena”.

“Visą gyvenimą praleidau dirbtuvėse. Dailės studijų nesu baigęs, jokio diplomo neturiu. Tėvalis buvo didysis mano mokytojas ,dirbau su tėvu, padėdavau jam. Praėjau praktinį gyvenimo universitetą. Kai daug dirbi, sukaupi daug ir žinių. Šiandieną  galėčiau ir kitus restauratorius pakonsultuoti. Nuo  vaikystės esu prie varstoto užaugęs”,-kalbėjo paprastas, šiltomis akimis, puikios sportinės išvaizdos pusamžis vyras.

Anot menininko, jei patinka ką darai ir gali iš to pragyventi, tai tampa gyvenimo būdu.Tęsdamas Žulkų šeimos tradicijas menininkas yra įkūręs šeimyninę asociaciją- “Žulkų kūrybinės dirbtuvės- galerija”. Tai -ne pelno siekianti organizacija. Tokiu būdu yra lengviau save, savo darbus pristatyti  Lietuvoje ir užsienyje. Ateityje menininkas planuoja galeriją praplėsti ir joje surengti tėvo darbų parodą .”Tėvalio (vadina žemaitiškai) darbų yra labai daug”,-sako jis.

 

„Gyvenu ten,kur man gerai“

Išskyrus studijų metus, L.Žulkus visą laiką gyveno Palangoje.“Man čia gerai, jei būtų blogai-ieškočiau kur geriau“. Didmiestis jo netraukia, jis nenorėtų pusę gyvenimo praleisti troleibuso stotelėje, o pagrįsdamas mintį, jog muzika toks pat menas, pasakojo: “Baigęs muzikos mokyklą Palangoje, įstojau S.Šimkaus konservatoriją, o ją baigęs tęsiau studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, kurioje mokiausi daug dalykų. Studijau liaudies instrumentų klasėje, grojau birbyne ir įsigijau atlikėjo specialybę. Su vienminčiais , dar mokydamasis Klaipėdos S.Šimkaus konservatorijoje, buvome sukūrę grupę. Tais senais laikais labai gerai gyvenome. Per vasarą   turėdavome daugiau nei šimtą koncertų. Pagrinde koncertuodavome Klaipėdoje. Ką reiškė vokiečių turistui sumokėti mums penkias markes už koncertą (už dvi markes galėdavai iš Klaipėdos į Palangą taksi į namus sugrįžti)? Turėjau draugą, kuris baigęs teisę dirbo policijoje. Tai jis sakydavo, jog per vakarą uždirbu tiek, kiek jis uždirbdavo tik per mėnesį. Tada valiuta ir „žvėriukai“  buvo kosmosas. Muzika ir menas – tai viena. O jei dirbi-sekasi, Dievas padeda, jei sėdėsi rankas sudėjęs-nieko nebus.

 

Vėliau pradėjau keliauti, važinėti į užsienį, užmezgiau kontaktus su daugeliu įdomių žmonių, kurie domėjosi menu, daile ir todėl juos supažindinau su tėvų kūryba. Pradėjau tėvo ir mamos darbus ten vežti. Surengdavau šeimyninę parodą. Menas yra prekė. Reikia stengtis ją realizuoti. Žinoma, jeigu turi kitą pragyvenimo šaltinį, gali savo darbus dovanoti”.

Linas Žulkus ,kartu su savivaldybe (kultūriniai ryšiai su miestais-partneriais) yra važiavęs į Riugeno salą Vokietijoje,Simrishamno miestą Švedijoje.

L.Žulkui priminiau senus laikus, kai Palangoje veikė dailininkų kūrybos namai.Tada galėjai menininkų sutikti parkuose, prie jūros. Palanga buvo tarsi menininkų meka.

“Ir dabar menininkas menininką suranda, kartu leidžiame ne tik laisvalaikį, bet pasidaliname ir savo kūrybinėmis mintimis, idėjomis. Švedai buvo mane pakvietę dalyvauti (master class) aukštojoje liaudies menų mokykloje ir pravesti seminarą  apie Užgavėnių kaukes. Angliškai perfect nekalbu, bet einu ir dirbu .Nauja patirtis, nauja veikla,-šypsosi menininkas.

Dailininkas prisiminė, kaip pirmaisiais nepriklausomybės metais važiuodavo  su liaudies instrumentų muzikos grupe koncertuoti, ar veždavo savo šeimos darbus į užsienį. Muitinėje žinojęs tik tris žodžius švediškai. Anot jo,  tai avantiūra, „bet tu eini ir darai. Grįžti užsidirbęs pinigų. Džiaugiesi,kad tave perka“.

Ateities planai

L.Žulkus vedęs, turi  šeimą,sūnus Justas dirba  anglų kalbos mokytoju Senojoje gimnazijoje, žmona-Loreta-palangiškė, muzikologė, kartu baigė muzikos mokslus, dirba S Vainiūno meno  mokykloje.

“Veiklos labai daug. Nežinau kaip viską „apžioti‘. Ateityje turiu mintį rengti ir įgyvendinti edukacinius projektus, nes   šiandien vaikai nebemoka ir vinies įkalti. Porą kartų esu pravedęs edukacinius seminarus jiems. Matau vaikams tai patinka,jiems įdomu. Dalyvavimas Užgavėnėse (kaukės,grojimas,vaidinimas) ,-taip pat edukacijos, menas, švietimas. Kas gi tas tradicijas palaikys?-klausė manęs menininkas.

Šiandien Linas daugiausiai atlieka  užsakymus,  daro suvenyrus su gintaru, iš medžio yra padaręs naują kryžių tremtiniams, o kai lieka  laiko, ant jo, širdžiai malonus darbas-laisva kūryba.

“Visą gyvenimą aš ir tėvalis buvome kolekcininkais.Tėvas rinko prieškarinę spaudą, įrankius, įnagius ,senus daiktus.  Dalyvaujant ” Anapilio” restauravimo  projekte tapau savotišku ekspertu medžio ornamentikos klausimais.Tėvo surinkta senų įrankių kolekcija ,informacija apie baltų ženklus labai pravertė.

Anot jo, dabartiniu metu rankų darbą laisvina šiuolaikiški įrankiai:“Sėdi prie kompiuterio, programuoji,o mašina atkartoja tavo piešinį.Vėliau ,žinoma, reikia pagamintą daiktą rankomis „pašildyti“.Linas man rodo iš rago padarytas  plaukų sages, ant kurių išgraviruoti zodiako ženklai. Anot menininko, žmonės ateina į dirbtuves, užsisako tai ,ko jie nori, nes daugeliui svarbu ,kad gaminys turėtų žinomo menininko vardą. Žmonės nenori mokėti brangiau perpardavinėtojams.

Kiemas-dirbtuvių tęsinys

Išėję iš dirbtuvių, atsidūrėme gana erdviame kieme. Atvėręs vienas iš daugelio durų, rodo  dar nebaigtą remontuoti jachtą, kurią su draugais baigia restauruoti. „Bus kuo į marias plaukti“,-džiugiu balsu ištaria. Menininko akys sublizga kažkokia pašėlusia energija.   Išaiškėja,jog Linas – aistringas buriuotojas. Mariose jis geriausiai atsipalaiduoja. Mėgsta jūroje ir  kaitu paplaukioti: „Kaifas, visas išsivalau“.Priėjęs prie kitų durų rodo patalpą, kurioje sudėti visų trijų menininkų darbai. Pačiame jo priekyje-paskutinis tėvo darbas :iš medžio išdrožta skulptūra dainininko S.Povilaičio atminimui „Švieski man vėl“.

Kiemas pilnas gėrybių. Štai ten po obelimi kabo hamakas, šalia-mamos prižiūrimas gėlių darželis, o prie sandėliuko, vėjų nepasiekiamoje vietoje – stalas su iš medžio išdrožtomis kėdėmis. Ši  vieta-mėgstamiausia visų šeimos narių ir draugų kavai gerti, pašonėje-dar viena jachta. Klausiu, gal ši, senesnė, jo tėvo? Ne, sako menininkas, tėvas buvęs „krantinis“,tik jam vandens vis reikia. Lino Žulkaus šeima -sportiška. Visi mėgėjai su dviračiais pasivažinėti, sūnus -ekstremalaus sporto mėgėjas (riedlentininkas, nardytojas),žmona mėgsta plaukioti banglente. Sakau, jog ir  jis pats ekstremalas,- ne kiekvienas išplaukia į jūrą. Šypsosi menininkas :“Na, taip, išplaukęs gali ir nebegrįžti“.

L.Žulkus pakvietė mane ketvirtadienį į amatų meistarnės atidarymą. Į „Žulkų kūrybines dirbtuves- galeriją“ atvyks televizija, Linas žada sumeistrauti stalą, ant jo bus sudėti tautiniai kostiumai, įrankiai, daug ko įdomaus būsią.

Aprodęs  kiemą,  menininkas nė neabejoja, jog čia dar pilna darbų ir jis dar turi ką veikti. Linas džiaugiasi, kad kartu su juo dirbtuvėse dirba ir sūnus Justas. Jie abu tęsia senelio Alberto pradėtus darbus.Gyvenimas eina į priekį.

 

Atsisveikinant L. Žulkus palinkėjo jauniems meninkams mažiau dūsauti, nevaidinti menininkų, o kurti meną. Nereikia laukti, kada parodoje tau įpils vyno, geriau po sėkmingo darbo  pačiam ateiti į parodą ir  kitam jo įpilti.

 

 

Svečiuose pas menininką Liną Žulkų

“Žulkų kūrybinės dirbtuvės-galerija”

Irena Valužė

Previous Older Entries

%d bloggers like this: