Justinas Vaitiekūnas:”Darai tai, ką reikia daryti”

 

Kovo 11 –osios išvakarėse Antano Mončio namuose – muziejuje Palangoje,  atidaryta Justino Vaitiekūno personalinė paroda – Mažoji tapyba.

“Mažoji tapyba, tai kaip Mažoji Lietuva, kaip kitos mažos šalys , puoselėjančios savo kuklų išskirtinumą tarp didžiųjų valstybių,”- atidarydamas personalinę parodą Antano Mončio namuose – muziejuje kalbėjo menininkas  Justinas Vaitiekūnas.

Personalinė autoriaus paroda – Mažoji tapyba – tai trečioji menininko parodinės trilogijos dalis, reiškianti paties tapančiojo savybių siekimų nuorodą į nuolankumą, kantrybę ir įsiklausimą, užbaigia menininko kūrybos etapo apžvalgą.

„Lietuva- viena, kitos nėra“

Parodoje eksponuojama virš 100 įvairia technika sukurtų tapybos darbų, piešiniai, grafika. J. Vaitiekūno kūrybos paroda išskirtinė. Jos atidarymas sietinas su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiu. Muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė , pristatydama parodos autorių Z.Vaitiekūną , kalbėjo : “ Esu dėkinga Nepriklausomybei. Jei nebūtų kovo 11-os, nebūtų A. Mončio namų Palangoje, nebūtų  šios parodos, nieko nebūtų“,-įsitikinusi muziejaus vadovė.  Z.Vaitiekūnas , dėkodamas už suteiktą galimybę eksponuoti savo kūrybą šioje meno šventovėje (su puikiu salių išsidėstymu) prisipažino, jog tai buvusi sena jo svajonė. Supažindindamas parodos svečius su eksponuojamų darbų išdėstymo struktūra pasakojo,  jog kiekviena salė turi savo pavadinimą :“ Vakarinė salė- marinistinė, vidurinė- kelionės (Velsas, Gruzija, Bosnija  ir Hercegovina , Latvija) . Rytinėje salėje piešinių ciklai apie  mūsų gyvenimo nūdieną.  Du darbai skirti Lietuvos šimtmečio garbei –„1991 m. sausio 12”, arba  “Pergalė”, kuriuos jungia menotyrininko Evaldo Dirgėlos tekstas ir mano  tekstas apie tapybą”.  Parodos autorius padėkojo parodos kuratorei Rimai Blažytei ir menotyrininkui Evaldui Dirgėlai , be kurių pagalbos būtų neįmanoma parodą surengti:“ Viena tapyti, o kita – jas daryti“,-sakė jis.

Menotyrininkas ir mąstytojas E.Dirgėla, užbaigdamas oficialiąją Z.Vaitiekūno parodos atidarymo dalį, kalbėjo: „Dejonėms kepurę uždėsim. Ant namo sienos plėvesuoja  mūsų vėliava. Lietuva yra čia. Kitos Lietuvos nėra. Lietuva šiandien tik mažoji liko. Tai kas liko iš jotvingių, skalvių ir kitų genčių yra paskutinė. Kitos gali  ir nebebūti“. „ Ne pranašų bedugnei ateities mums reikia. Mums reikia tų, kurie susikaupę veikia- daugiau šviesios vilties“,- Jono Mačiulio – Maironio žodžiais linkėjo renginio dalyviams  Evaldas Dirgėla.

Daugiau dirbti, mažiau parodų

 

Palangoje  eksponuojami įvairių metų sukurti J.Vaitiekūno darbai. Yra darbas, kurį jis sukūrė būdamas paaugliu, o yra štai šis (rodo akvarele nutapytą darbą – „Olando kepurė“) ,padarytas praėjusiais metais. Patinka dailininkui mūsų pajūrio pakrantės. Pėsčiomis yra išvaikščiojęs nuo Klaipėdos iki Palangos ir Šventosios.  Dailininkas mėgsta keliones.  Didžiulį įspūdį menininkui paliko Velsas, kur žemė, anot jo, prisisotinusi drėgmės ,vietomis net žliugsi, o štai provincija ,anot jo, nesuvokia kas yra karas.

Parodos salėse eksponuojami Z. Vaitiekūno darbai atlikti akvarele, pieštuku, tapyti, todėl  gerb. menininko  klausiu: “Ar esate daugiaplanis menininkas?“

-Ne viskas iš karto,-juokiasi jis. – Pavyzdžiui, keliaujant piligrimų keliais, gimė darbų ciklas, pašvęstas tai kelionei.   Mano kelionės nėra vien kelionės. Jose važinėta ir paišyta. Piešinių ciklas -„Salos“, kurias dailininkas pavadino antropologinėmis byloja apie tai, kad „galbūt  kada nors ir mes tapsime geologine iškasena, svarbu kaip į tai pažiūrėti“,- sakė jis.  Menininkas nevengia savo darbuose „kalbėti” politinėmis temomis . “Ar reikia  įrodinėti, kad malkos yra medis?“,- šmaikštavo.  Tai galima įžvelgti Z. Vaitiekūno piešiniuose apie Gruzija.

Anot menininko, parodoje eksponuojami paveikslų formatai, dydžiai čia neturi jokios reikšmės. Mažosios tapybos sampratai autorius pasitelkė „Mažosios akademijos“ vardą, kurio kursą yra išklausęs 2017 m. Pasak menininko, geriausia būtų, kad „ reiktų dirbti visada, o parodų mažiau “. Praėjusieji metai menininkui buvo labai intensyvus. Pirmoji Justino Vaitiekūno paroda buvo eksponuojama VDA parodų salėje (Titanika) Vilniuje, antroji – VDA Panemunės pilyje. Visos trys (dabartinė A. Mončio namuose) personalinės, autorinės ir suverenios.

„Esu vasarojęs Tiškevičių rūmuose“

 

-Ar esate vilnietis?-pasiteiravau. – Penkis metus buvau kaunietis, vėliau mama ištrėmė į  Vilnių. Būdamas kokių penkių metų kartu su mama (mama dirbo gide Gintaro muziejuje) vasaromis vasarodavau Tiškevičiaus rūmuose, kurios  patalpose gyveno ir menininkai.

Menininkui priminiau apie sovietiniais metais Palangoje veikusius kūrybos namus, kur kūryba užsiimantys  žmonės turėjo galimybę tenai dirbti. Anot mano pašnekovo, sovietinio paveldo nereikėtų gedėti. Amerikoje net kultūros ministerijos nėra. Kam ji?- klausė jis – gyvenimas savaime nepaliaujamai juda į priekį. Kalbant apie patį kurortą, menininkui atrodo, jog jis skirtas tam, kad žmogus atitrūkęs nuo visko ilsėtųsi, ko negalėtų jis pasakyti apie A. Mončio muziejų. „Muziejus yra tam, kad tą žmogų judintų“,-įsitikinęs Justinas Vaitiekūnas.

Kūrėjas yra laisvas savo pasirinkime , o gyvenimas vystosi taip, kaip reikia,-  kalbėjo vilnietis menininkas, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo  minėjimo išvakarėse atidaręs  savo „Mažąją tapybą“ Antano Mončio namuose – muziejuje palangiškiams bei miesto svečiams . Justino Vaitiekūno paroda veiks iki gegužės 12d.

 

 

 

 

 

 

Mažosios tapybos autorius- menininkas Justinas Vaitiekūnas

Smilga- ne vienadienis augalas

Vienų žmonių norai dideli. Jie  trokšta „sužvaigždėti“ bet kuria kaina, kitų – paprasti: tegu  jų darbai kalba už juos pačius.

Birutė Aleknienė-skuodiškė, prieš penkiolika metų atvykusi su šeima gyventi į Palangą prisipažįsta ,jog iš tiesų esanti kukli. „ Jei tokia jaučiuosi – negaliu girtis“,- sako ji. Žinodama, jog Birutė turi ką kitiems papasakoti, bandau sušvelninti padėtį teigdama visiems gerai žinomas tiesas:gyvenimo patirtis, sukauptos žinios yra tarsi kelrodė pasiklydusiems, abejojantiems, ar ieškantiems savasties sąsajų  su mus supančiu pasauliu.

“Vadinkit mane Smilga”

Puikiai atrodanti šešiasdešimtmetė moteris prisipažino, jog jai kažkada klasiokų duota pravardė smilga –  patinka. Smulkaus kūno sudėjimo ji ir dabar man panaši į gimnazistę, kuri vaikystėje žaisdama patį mėgiamiausią žaidimą-mokytojomis,  visada  norėjusi ja ir būti. „Buvau kaimo vaikas, mokiausi patenkinamai, todėl apie aukštąjį mokslą nesvajojau,“- prisimena Birutė.

Baigusi vidurinę mokyklą ji įstojo į Klaipėdos pedagoginę mokyklą ir įsigijo vaikų darželio auklėtojos specialybę. Trylika darbo ikimokyklinėje įstaigose metų ir darbas pradinėje mokykloje (užbaigus Klaipėdos Universitetą) davė supratimą, jog pirmiausia mokytojas turi būti reiklus sau, o paskui vaikams. O dirbdama su vaikais visada jausdavusi jų artumą, draugiškumą, prisirišimą ir meilę.

„Likimas palankus man“

Anot pedagogės, gyvenime ją lydi  sėkmė. Kai neteko darbo mokykloje (iš atostogų sugrįžus mokytojai), ji gavo darbą šeimos centre uostamiestyje. Paraginta puikių jos kelyje sutiktų žmonių, ji įstojo į Klaipėdos Universitetą studijuoti magistratūrą . Įsigijusi edukologijos magistro diplomą pradėjo dirbti etikos mokytoja vidurinėje mokykloje. Kelerių metų darbo mokykloje sukaupta pedagoginė patirtis mokytojai davė dar tvirtesnį įsitikinimą ir supratimą, jog darbas mokykloje reikalauja iš mokytojo kasdien tobulėti pačiam, kaupti žinias, neprarasti energijos , kantrybės ir meilės vaikams.  „Kartais į pagalbą pasikviečiu reiklesnį žodį ( bet ne piktesnį), o kartais pagalbininke tampa ne kas kita, o šypsena“,-sako B.Aleknienė. „Jaunesniajame mokykliniame amžiuje (penktos, šeštos klasės) labai veikli „tramdymo“ priemonė-pagyrimų rašymas į pažymių knygeles ,arba pasiūlau nurašyti gražių tekstų iš knygos, pažaidžiam žaidimų, pakeičiu suolų išdėstymą, rašau pažymį už visos klasės drausmę, pažvelgiu ramiu žvilgsniu į mokinį, paliečiu jo petį ir kt.“,-pedagogine patirtimi dalijosi mokytoja.

Pradėjusi dirbti etikos mokytoja Birutė savarankiškai studijuoja K.Pukelio knygą „Mokytojo rengimas“, kur autorius teigia, „kad kiekvienas mokytojas turi turėti asmeninį pajėgumą kurti pedagogiką“, nes, anot B.Aleknienės, „ kiekvienas pedagogas turi kurti filosofiją mokyklos gyvenime ir rodyti asmeninį pavyzdį“.  Pradėjusi domėtis folosofija (filosofija– pedagogikos siela) , ji skaitė A.Maceinos, V.E.Franklio, Vydūno, K.Gibrano, K.Marko Aurelijaus, E.Fromo, K. Trimako, J. Pikūno knygas, o Senekos mintys ją „kūrė” iš naujo, bei padėjo ieškoti pedagoginės išminties.

Po pamokų – kaip ant sparnų

Šiandieną ponia Birutė dirba  Palangos sanatorinėje mokykloje. Ji vaikams praveda dorinio auklėjimo pamokas.  Dirbame pagal programą, tačiau dažnai mėgstame su vaikais padiskutuoti vienokiais ar kitokiais gyvenimo klausimais.  Pavyzdžiui, vienuoliktokėms pasiūliau temą- kaip išsirinkti gerą vyrą, ir jos buvo labai patenkintos“,-juokėsi ji.

Anot pedagogės, šioje mokykloje vaikai labai pažeisti. Daug vaikų serga depresinėmis ligomis,  ne visada jie turi galimybę išsikalbėti, pasipasakoti. „Mano didžiulis noras padėti jaunimui suvokti savo gyvenimo priedermes, atsakomybę už savo poelgius ir surasti gyvenimo prasmę. Juk V.Kopernikas rašė: „Svarbu ne tai , ko mes dar laukiame iš gyvenimo, daug svarbiau yra tai, ko gyvenimas laukia iš mūsų“,-įsitikinusi pedagogė.

Kaip prisipažino mokytoja, kiekvieną rytą eidama į mokyklą ji jaučianti nedidelį nerimą, tačiau , kai grįžta į namus – skraido kaip ant sparnų. Diena praėjo gerai.

Noras dirbti

Ponia Birutė mano, jog kiekvienas žmogus yra tarsi apraizgytas nematomais auksiniais sūlais, kurie jungia artimas sielas. Padrąsinančio žodžio, draugo peties ir jai pačiai kartais labai  trūksta. Todėl ji džiaugiasi savo gyvenimo kelyje sutikusi puikius žmones, kolegas , kurie yra tapę jos gerais draugais bei bičiuliais. Ji didžiuojasi savo lietuvių kalbos mokytoju, kuris ir šiandien ją aplanko savo nuoširdžiais laiškais. Šiuos laiškus ji  ypač  brangina ir saugo.

Birutė ne tik dirba mokykloje. Ji – šeimos centro vadovė, kur su puikiu darbo kolektyvu ruošia jaunus žmones priimant santuokos sakramentą. Palangiškiai iki šiol mini, kokie būdavo puikūs dvasiniai pusryčiai su broliais vienuoliais, ar adventiniai pasisėdėjimai parapijos namuose. O kur dar noras aplankyti dailės parodas (pati tapo ant šilko, piešia, rašo eiles), lanko ligonius ligoninėje(  priklauso Šv.Mergelės Marijos ordino legionierėms), o vakarais, kalbėdama rožinį, ji  įžvelgia Dievo valios prisilietimą prie savo likimo.

Išeidama iš ponios Birutės namų pagalvojau: smilga – dirvožemio augalas,- nematomas, mažutis, tačiau savo stiprybe pralenkiantis tūkstančių tūkstančius kitų, šiltoje ir išpurentoje dirvoje užaugusių.

Straipsnio foto

Birutė Aleknienė

 

Irena Valužė

 

 

 

Darbas, tapęs gyvenimo būdu

Miesto įmonės “Palangos komunalinis ūkis” veteranui Vygantui Petrauskui Palanga yra miestas, kuriame jis visais metų laikais su savo “žaliųjų ” komanda rūpinasi kurorto “veidu”. O kad darbas įmonėje yra tapęs gyvenimo būdu, įrodo jo paties žodžiai:”Kai gatve eidamas pamatau nuorūką, taip ir noriu ją pakelti”.

V.Petrauską sutikau besidarbuojantį su savo kolegomis centrinėje Vytauto gatvėje. Čia, prie naujai renovuoto namo, komunalinio ūkio darbuotojai genėjo medžius. “Be ekologės sutikimo su medžiais nieko nedarome. Dabar pjaustome medžių šakas, nes gyventojai nori, kad kieme būtų daugiau šviesos”,-sakė darbštuolis.

“Žaliųjų”  komanda

V.Petrauskas- mažeikietis. Palangos komunalinio ūkio įmonėje dirba 35 metus. Šiandieną Vygantas vairuoja sunkiasvorę mašiną – autokeltuvą ir kartu su šešiolikos žmonių komanda  – brigada turi savo vardą- “žalieji”, jie prižiūri miesto gėlynus, genėja ir pjauna medžius, tvarko kapinių teritoriją, pavasariais – pliažus.

“Darbų daug, tik spėk suktis”,-sako jis.

Ypatingai didelis subruzdimas būna prieš Naujuosius metus. Jau nuo spalio pabaigos komunalinio ūkio darbuotojai prareda rūpintis artėjančia švente: iliuminacijomis puošiami medžiai, kalėdinė eglė.

“Žaliųjų” komandoje ponas Vygantas dirba jau penkioliką metų. Anksčiau įmonėje dirbo tiekimo ir atliekų išvežimo srityje. Daugiamečio darbo patirtis leidžia kalbėti apie tai, kas jam labai gerai žinoma. Anot veterano, anksčiau ar dabar, Palanga visada buvo graži. “Miestas sparčiai auga, todėl ir darbų apimtys didėja” ,-sako jis.

Prakalbus apie palangiškius, jis mano, jog vietiniai gyventojai neretai rodo blogą pavyzdį atvykėliams. Jis turi omenyje privatų sektorių, kada žmonėsi išsišluoja savo kiemus, o šiukšles netvarkingai palieka gatvėje.

“Atvykėliai iš pradžių būna labai tvarkingi, bet po poros metų jie daro tą ,ką daro vietiniai,-pasakojo V.Petrauskas.

Bendrauti- būtina

Darbo veteranas pasakojo, jog su kolektyvu labai gerai sutaria. Niekada žmonės nepamiršta pasveikinti vienas kito su gimtadieniu ar kitomis progomis.

“Buvome visi susirinkę pas bendradarbį kurorto sezono uždarymo proga. Smagiai praleidome laiką”,- apie būtinumą bendrauti pasakojo ponas Vygantas.

“Ar niekada nebuvo pagundos darbą pakeisti, juk dabar taip populiaru išvykti į kitas šalis?-paklausiau.

Pasak pono Vyganto, jo sūnus su žmona dabar gyvena Norvegijoje. Išvažiavo todėl, kad Lietuvoje sunku buvo jiems išgyventi.”Diplomai kišenėje, o darbo pagal specialybę nėra. Norvegijoje jie taip pat nedirba pagal specialybe, bet nesiskundžia gyvenimu svetimoje šalyje”,- pasakojo apie savo sūnaus gyvenimą tėvas.

V.Petrauskas yra turėjęs pasiūlymą dirbti tolimųjų reisų vairuotoju. Šiandien jis džiaugiasi, jog tada nesusigundė didesniu uždarbiu. Kompanija subyrėjo, o be to, jis įsitikinęs, geriau dirbti ten, kur yra tavo namai.

Gerbiamo Vyganto paklausiau, ar viskas jų įmonėje yra gerai, ar viskuo jis darbe yra patenkintas?

“Galėtų atlyginimai kilti. Prieš penketą, šešetą metų uždarbiu buvau labai patenkintas, bet dabar, kai tokios kainos, jaučiasi skirtumas”-, neslėpė jis.

Laisvalaikio pomėgiai

O ką veteranas veikia laisvalaikiu?

“Laisvalaikiu mėgstu eiti į koncertus. Ypač patinka geros rusiškos dainos”,- sakė pašnekovas. Anksčiau rusų kalbą gerai žinojęs (dabar baigia primiršti), nes Mažeikiai buvo miestas, kur daug rusakalbių dirbo miesto gamyklose.  Pasak Vyganto, žinoti kalbas yra labai gerai. Žmogus tampa žymiai turtingesnis, nes jam atsiveria didesnės galimybės bendrauti.

V.Petrauskas džiaugėsi naujai pastatyta Palangos koncerų sale, kur  vasarą jis klausėsi G.Lepso, V.Miladzės atliekamų dainų.

Daug palangiškių vyrų žvejoja, tačiau -ne jis. “Nemėgstu, galiu draugui tik “keselį” ant tilto pasukioti, bet ne daugiau. O žuvį valgau”,-juokėsi.

Šešiasdešimt dviejų metų vyras džiaugėsi savo rankomis (dar sūnus padėjo) pastatęs namą. Patinka Vygantui savas kiemas, ramybė. Namuose kas vakarą jo laukia šuo , katė. Skuba juos  pamaitinti. Gerai sutaria su savo kaimynu. Kol kas savo gyvenimo draugės neturi.”Esu paieškose ,- rimtai ištaria jis. – Esu kažkada jaunystėje lankęs pramoginių šokių kolektyvą.  O su moterimis yra šitaip: jeigu kuri man patinka, tai ji būna užimta, arba aš jai nepatinku, o jei aš patinku – man nepatinka”,-juokėsi jaunatviškai atrodantis vyras.

Ir čia pat prisipažįsta, jog retkarčiais su draugais nueinąs į “Rugelio” poilsio namus . Patinka pašokti.

Žiemą Vygantui neliūdna.Turi darbą, retkarčiais aplanko savo seserį, kuri  dirba medike  Varėnos rajone ir savo devyniasdešimt dviejų metų amžiaus sulaukusį tėvą.Vygantas džiaugiasi, jog senolis dar stiprus, gali savimi pasirūpinti.

Ateities Palanga

O kokią Palangą ateityje regi Vygantas?

Anot jo, Palangai reikia daugiau atrakcijų. Druskininkai Palangą pralenkė savo vandens pramogų parkais, slidinėjimui skirtomis vietomis.

“Reikia pritraukti žmones, kad jie atvažiuotų žiemą, nes vasara kurorte labai greitai baigiasi, porą mėnesių  – ir viskas”,-sakė jis.

Komunalinio ūkio darbuotojui  Vygantui Petrauskui, vairuojančiam sunkiasvorę mašiną kurorto gatvėmis yra  džiugu, jog pagaliau miestas  ištuštėjo  nuo netvarkingai autotransporto priemonėmis važinėjančių  poilsiautojų.”Penktadieniais po pietų mes jau nebelysdavome į centrą, nes neįmanoma būdavo pravažiuoti’,-apie didelį nepatogumą važinėjant kurorto gatvėmis kalbėjo vairuotojas.

Su gerbiamu Vygantu Petrausku atsisveikinome prie namo, kur iš po nugenėtų klevų  ryškiau į kiemą skverbėsi saulės šviesa. Abu pasidžiaugėme geru rezultatu.

 

wp-1506084403456.jpg

Darbo veteranas-Vygantas Petrauskas

Irena Valuže

 

 

Gyvenimas gražus, ir gyventi verta,- sako daug kančios jame patyrusi palangiškė Liudmila

.Kartais atrodo, jog žmogaus gyvenimas panašus į kino filmą.  Kino juostą galime atsukti atgal, nubraukti ašarą prisiminus skaudžius gyvenimo momentus, arba pasidžiaugti sėkmėmis, tačiau jo nebegalima atkartoti. Tai – mūsų gyvenimo istorija.

Palangiškė Liudmila Kirilenko –Černecke, sutikdama  papasakoti apie savo tamsiąją gyvenimo pusę tiki, jog laimingas gyvenimas moteriai gali prasidėti ir po 50 –ties metų. Svarbu tuo šventai tikėti.

Pažintis autobusų stotelėje

Mudviejų su Liudmila netikėtas susitikimas viename Lietuvos provincijos miesto autobusų stovėjimo aikštelėje buvo abiems truputį keistokas. Dvi nepažįstamos moterys, belaukdamos autobuso, kuris turėjo išvykti tik  už pusantros valandos, pradėjusios bendrauti atvėrė galimybę išpasakoti tai, kas seniai buvo paslėpta širdies kertelėje: „Mus suvedė Dievas, todėl aš noriu papasakoti tai, kas man nedavė ramiai gyventi trisdešimt metų “,- nuoširdžiai tada prisipažino  Liudmila.

Isorija, kurią išgirdau iš Liudmilos, buvo man gerai žinoma. Ją buvau girdėjusi dar savo jaunystės metais. Gyvenome visai netoli viena kitos, todėl gerai pamenu kaimynų  šnabždesius, kai mirė Liudmilos mama. Žinojojau, jog velionės  šeimoje liko du našlaičiai . Todėl , visų pirma Liudos ir klausiu: „Kaip susiklostė judviejų (Liudmilos ir jos brolio) gyvenimai?“.

Šviesiaplaukė, žydrom akim ir puikiai atrodanti 54-erių metų moteris, nubraukusi nuo skruosto iš kažkur atsiradusią ašarą, atsako vienu žodžiu: „Gerai“.

Gerai- tai reiškia, jog Liudmila Kirilenko –Černecke dešimt metų, kaip laimingai ištekėjusi už puikaus žmogaus – Edmundo laimingai gyvena Nubridže, Airijoje, kad jos dviem mergaitėm – Alinai ir Ainai –  taip pat puikiai sekasi. Mergaitės sukūrė savo šeimas, „gavo“ gerus vyrus. Liudmila didžiuojasi savo  mylima anūke – Adrija. „ Gyvenime įžvelgiu daug sutapimų,- sako ji. – Aš, dukros, anūkė , žentas ir mano vyras – visi gimėme vasario mėnesiais, vaikų vardai prasiseda raide -„A“, visi mylime ir globojame gyvūnus, o kad gyvenime pradėjo sektis – atradau tikėjimą. Dievas man padeda“.

Į Palangą Liudmila atvyko trumpam: pasimatyti su svotu (senolis prieš porą metų palaidojo žmoną) , dar jai norisi susitikti su savo draugėmis, pasidžiaugti gamta, jūra. Retai ji čia atvykstanti. „Brangu“ ,-sako moteris. Liudmilai geriau atostogas praleisti Antalijoje (Turkija), kur jau aštuoneri metai, kaip sėkmingai ištekėjusi už turkų tautybės vyro gyvena jos dukra Aina.

Juodas debesis

Anot Liudmilos, ji daug kartų bandžiusi užrašyti tai, ką ji savo gyvenime yra iškentėjusi , bet daug kartų vis atidėdavusi į šalį. Šiandien ji mano, jog atėjo laikas išsikalbėti. „Ar esi stipri moteris? – klausiu savo bendrakeleivės. “Jei tai galėjau ištverti – esu stipri “,- neabejoja Liudmila.

Sekančią dieną mudvi susitikome dar kartą. Kiek susijaudinusi, Liudmila pradėjo pasakoti savo šeimos istoriją:

-Mamos nemylėjau, mačiau jos blogą pavyzdį. Mama turėjo daug draugų. Namuose amžinai būdavo triukšmas, baliai.  Mudu su broliu verkdavome, nes negalėdavome naktimis išsimiegoti.  Man buvo devyniolika metų , kai mama žuvo.  Paskutinis sugyventinis prie mano akių mamą užmušė. Mamai tada buvo  tik keturiasdešimt septyneri.

Liudmila Kirilenko- Černecka puikiai supranta, kad nuo tos dienos, kai šeimoje įvyko tragedija, prabėgo virtinė metų.  Ji širdyje nebelaiko pykčio (gyvenimas pats už viską atlygina), tačiau ji galvoja, jog tas „juodas debesis“, temdęs Liudmilos gyvenimą vaikystėje ir jaunystėje, dar daug metų temdė ir jos šeimos gyvenimą.

-Liudmila, kaip manai, kas kaltas, kad mama slydo žemyn?

– Kalta pati. Mama buvo labai graži  moteris. Puikiai jai sekėsi matematika. Mintinai skaičiuodavo greičiau nei skaičiavimo mašinėlė. Mano dukros dabar tai daro. Užbaigusi studijas Vilniaus universitete, mama gavo paskyrimą į  Palangą.  Dirbo vedėja daugelyje parduotuvių. Pirmąją taurelę  pakėlė dvidešimt penkerių per savo vestuves. Tada ji suprato, kad alkoholis atpailaiduoja. Su tėvu susipažino Klaipėdoje. Jis buvo jūreivis. Kai tėvas po pusmečio sugrįždavo iš jūros, namuose buvo girtuokliaujama, tėvai dažnai pykdavosi. Tėvas manęs ir brolio nemylėjo , nebuvo prie mūsų pripratęs.

Kai man sukako penkioliką metų, mama išsiuntė mane mokytis į Vilnių. Ten vos nepražuvau. Neturėjau nei pinigų, nei maisto, buvau liesa kaip sliekas.  Kad būtų pigiau mokėti už kambarį, apsigyvenau kartu su viena mergaite. Už kambarį mokėjau nedaug,  tačiau draugė rodė man labai blogą pavyzdį. Jau tada buvau  sau prisiekusi:  mano vaikai niekada nepatirs to, ką mačiau aš. Gyvenimas Vilniuje sužalojo mano kūną ir sielą ilgiems metams.

Namas šalia kapinių

Šiandien Liudmila galvoja, jog  vedybos su pirmuoju vyru buvo jos nesėkmingo gyvenimo tęsinys. Po mamos mirties ji liko visiškai viena. Brolis tarnavo armijoje. Mergina sukosi kaip išmanydama. Dirbo keliuose darbuose, bet skolos už butą kas mėnesį augo. Vieni žmonės pasišovė jai padėti. Už jos skolas, jie iškeitė jos kooperatinį butą į dalį namo Kretingoje. Liudmila ištekėjo,  gimė  vaikai. Vyras gerdavo, keldavo prieš ją ranką. Šeimoje trūko ne tik meilės , bet  ir duonos. „Kartais bejėgiškai krisdavau ant lovos ir verkdama vaikams prisipažindavau, jog neturiu jiems ką duoti valgyti“. Puolusi į neviltį, kartais moteris galvodavo, gal šis namas yra kaltas, kad jai taip nesiseka.  Namas, kuriame gyveno Liudmilos šeima, buvo arti kapinių, beto, žmonės buvo pasakoję, kad jis paženklintas „pakaruokliais“.

Truputį geriau moteriai  pradėjo sektis tada, kai į Airiją pas savo vaikiną išvyko gyventi jos vyresnė dukra Alina. Po kiek laiko į Airiją išvyko ir Liudmila:  „Palikau penkiolikametę dukrą vieną pačią galvodama, jog užsidirbsiu pinigų ir greitai sugrįšiu. Dukrą retkarčiais prižiūrėdavo močiutė, bet, kadangi mano vaikai buvo matę daug vargo, mergaitė pati puikiai tvarkydavosi. Skambindavau jai kiekvieną dieną. Dukra klausdavo manęs įvairiausių dalykų: kaip išsivirti  barščius, kaip  užkurti krosnį kai šlapios malkos ir t.t. Kol viską paaiškindavau, ir telefono kortelė pasibaigdavo“,-apie mamos rūpesčius kalbėjo ponia Liudmila.

Aina buvo kartą atvažiavusi į Airiją, bet merginai  ten nepatiko. Kiek padirbėjusi užsienyje Liudmila galėjo padėti dukrai finansiškai. Jaunėlė baigė mokslus koledže,  vėliau per internetą susipažino su savo būsimu vyru. „Ar nebijojai dukrą išleisti už musulmono? – klausiau Liudmilos.

„Pirmą kartą ji į Turkiją nuskrido su savo drauge. Pamačiusi vaikino puikią šeimą- tėvai mokytojai- ir rimtus vaikino ketinimus draugauti, ji sutiko ten pasilikti. Žentas ir jo tėvai nėra praktikuojantys musulmonai; jie meldžiasi sau. Tai-šviesūs ir protingi žmonės. Turkijoje esu buvusi bent dvidešimt kartų. Žentas mane myli, dabar jiedu stato labai modernų ir gražų namą, gražiai sugyvena.  Iš pelenės mano dukra pavirto princese. Ir kitai dukrai pasisekė: ištekėjo už lietuvio, turi dukrytę, kitais metais žada man „duoti“ darbo – planuoja turėti dar vieną vaikelį“,-džiaugėsi  dviejų dukrų mama ir močiutė.

„Nelaikau pykčio“

Kiek susimąsčiusi , Ludmila prisiminė savo brolį, kuriam ,anot jos, iš tiesų gyvenime nepasisekė. Brolis buvo labai švelnus.  Kai mama  išlydėjo brolį į armiją, ji jam sakiusi: “Sūnelį, daugiau mudu nebepasimatysime“. „Nujautė savo mirtį“,- sako Liudmila. Kad mamos nebėra, brolis sužinojo tik po pusmečio sugrįžęs namo iš kariuomenės. „Traukia iš krepšio dovanas man, mamai ir klausia: „Kur mamytė? Kai pamatė laidotuvių nuotraukas-apalpo“,-prisimena sesuo.

Nesisekė Liudmilos broliui ir toliau gyvenime. Nelaimingo atsitikimo metu Anglijoje žuvo jo dvidešimt keturių metų  dukra, mirė keturiolikmetis sūnus. Šiandien brolis gyvena Sošyje, turi savo verslą, vedė antrą kartą.

-Liuda, kaip manai, kas sąlygojo tavo gyvenime, kad tau pradėjo sektis?

-Aš atradau tikėjimą. Mane Devas išgirdo. Po pekiasdešimties metų aš pasijaučiau  laiminga. Mane myli vyras, žentai. Šiandien mano vaikai pasiryžę man padovanoti „Smaragdo salą“ (taip vadinasi Airijos žemė), kad tik aš jausčiausi laiminga, nes jie prisimena, kaip mes sunkiai gyvenome ir kaip stengėmis nepasiduoti.

Moterims, kurios nusivylusios gyvenimu, aš galiu patarti : susiraskite tikėjimą, melskitės savais žodžiais, prašykite pagalbos, atsiprašykite ir dėkokite Dievui, jog pas mane šiandien viskas gerai.

Niekada širdyje nelaikykite pykčio. Jis jus pačius sunaikins.

 

Meilė gyvūnams

Liudmila pasakojo, jog ji ir jos dukros myli ir prižiūri be priežiūros paliktus naminius gyvūnus. Anot moters, gyvūnų gelbėjimas padeda gyventi. Liudmilos namuose gyvena Barsis-Labradoro retriverio veislės šuo  ir dvi katės. O dar, anot jos, ji pamaitinanti kas dieną penkis už lango į kiemą atbėgančius šunis. Meilė gyvūnams ji jautė dar vaikystės metais. „Jei neturėdavau ko duoti gyvūnams – kepdavau blynus. Žinojau, kad tai nėra geras  maistas , bet geriau toks, negu nieko“,-pasakojo gyvūnų globėja.

Dukra Aina, gyvenanti Turkijoje, taip pat globoja gatvėse gyvenančius gyvūnus. Ji juos maitina, perka brangius vaistus, gydo. Pati namuose augina kokerspanielio veislės šunį ir vilkšunį.

Liudmila mano, jog globos prašantys gyvūnai patys ją susiranda. Ji prisiminė atvejį, kai miške atrado gal kokių trijų mėnesių kačiuką. Atsinešusi prie mašinos parodė jį savo vyrui. Šis jai liepęs palikti, nes Labradoras jį suėsiąs. Kai jos vyras užvedė mašiną, kačiukas visomis jėgomis stengėsi įsiropšti į vidų. “Na, kaip galėjau jį palikti, juk gyvūnas prašėsi pagalbos“,- sakė ji. Šiandien jos Barsis ir jau paaugusi katė- neišskiriami draugai,-džiaugiasi savo augintiniais Liudmila. Nubridže, kur moteris gyvena, žmonės, žinodami, kad ji globoja gyvūnus, benamius gyvūnus atneša jai  į namus.“Girtuokliai išmetė šuniuką-terjerą. Galvojau, palaikysiu tris dienas, o paskui kam nors atiduosiu. Kol galvojau, šuo ir paaugo. Niekam nebeatiduosiu“,-juokėsi moteris.

Palanga-gimtinė

Liudmila nežada sugrįžti gyventi į Lietuvą. Emigracija jai, ir jos vaikams buvo vienintelė išeitis išlikti. Palanga, yra ir bus jos gimtinė. Iš vaikystės Ludmila atsimena, kaip jiedu su broliu parke  čiuožynėjo ant ledo.  Tai -bene patys šilčiausi vaikystės prisiminimai.

Žinodama, kad Liudmila už poros dienos išskrenda į namus Airijoje, jos paklausiau:“Kokias dovanas veži savo artimiesiems?“

„Vežu vaistus, kurių Airijoje be recepto negausi. Recepto išrašymas nuėjus pas daktarą kainuoja 60 Eur. Taip pat vežu medų, saldainius, šokoladą ir svajonę sugrįžti dar kartą“.

2017-09-09 11.50.51

Atvirumo valandėlė su Liudmila Kirilenko-Černecke

Irena Valužė

 

Elena ir Romanas Songailos: “Mudu esame laimingi”

Sutuoktiniai Elena ir Romanas Songailos  kartu gyvena jau  60 metų.  Penkis dešimtmečius abu atidavė dirbdami  pedagoginį darbą. Anot senjorų, praeityje pasilikusi virtinė metų mena ir vargus, ir  džiaugsmus, ir tik  dabartis , kurioje visko užtenka , – laimė gyventi.

Malonus susitikimas

Pravėrusi Elenos ir Romano Songailų buto duris buvau maloniai nustebusi netikėtu susitikimu .Prieš septynioliką metų kartu su gerbiamu mokytoju  R.Songaila dirbome  Palangos „Vilties“ pagrindinėje mokykloje. Žinojau, jog būdamas pensijoje ponas Romanas matematiką vaikams dėstė ne dėlto, jog jam trūko pinigų -abu su žmona gauna palyginti neblogas lietuviškas  pensijas – , bet  pedagogui norėjosi išeiti iš namų ir užsiimti veikla. Tuo metu  Elena Songailienė dirbo „Baltijos“ vidurinėje mokykloje, ji dėstė biologiją. Iš šios mokyklos pedagogė išėjo į užtarnautą poilsį.

Jau mūsų susitikimo pradžioje energinga , žvalių akių, jaunatviška E.Songailienė  mane įspėjo : ”Mėgstu humorą ir galiu kalbėti nesustodama keturiasdešimt penkias minutes, vėliau – dešimt minučių pertrauka, ir vėl…”,- juokėsi ji.

Pažinusi Elenos santūrų ir ramų jos vyrą, sakau: “Tai judu čia linksmai gyvenate? Į tai R.Songaila atsako :” Džiaugiuosi, kai ji  išeina į miestą”. Abiem sutuoktiniams – 88-eri. “Esu dviem mėnesiais jaunesnė”,- šypsosi ponia Elena.

Gimtinė-Tauragė

Prieš dvidešimt ketverius metus  iš Tauragės  į Palangą atvykę gyventi Elena ir Romanas Songailos džiaugėsi pasirinkę šį miestą dėl dviejų priežasčių: pirma,  jiedu norėjo būti šalia savo vaikų- dviejų  sūnų , kurių vienas gyveno Klaipėdoje , o kitas Kretingoje, antra – norėjo daugiau laiko praleisti gamtoje, prie jūros ir bendrauti su draugais. Šiandien abu sutuoktiniai džiaugiasi padidėjusia šeima- keturiais anūkais  ir tuo, ką duoda gyvenimas. O gyvenimas duoda, anot jų , tiek, kiek tu pats nori iš jo pasiimti.

Neseniai abu  užbaigė  Trečiojo amžiaus universitetą, ponia Elena dainuoja moterų ansamblyje, jau 24 metai, kai  abu gieda  bažnyčios chore. Sutuoktinius dažnai kviečia pabūti piršliais vestuvėse. Yra dalyvavę daugiau nei trisdešimtyje vestuvių. Ponia Elena „ mokytojų darže“ (mokytojams skirtas žemės sklypas šalia „Baltijos“ pagrindinės mokyklos) rūpinasi, kad viskas ten būtų tvarkoje , tačiau nostalgija gimtam miestui -Tauragei- išlikusi. Šiame mieste pasiliko labai daug prisiminimų: gimtieji namai, pragyventi metai, draugai , giminės. Esant  mažiausiai galimybei,  sutuoktiniai skuba namo.  R.Songaila kas metai važiuoja į Tauragę- Martyno Mažvydo pagrindinę mokyklą -susitikti su savo klasės draugais: “ Buvome devyniolika mergaičių ir devyniolika berniukų. Iš vyrų likome trys, iš moterų – trylika“.

Be praeities-nėra ateities

Ponas Romanas tvirtai tiki, kad judviejų su Elena pažintis buvo lemtinga. Susitiko juodu 1956  metais pas Elenos brolį.  Gimus brolio sūnui  juodu buvo pakviesti „kūmais“ į vaiko krikštynas. Kovo 23- čiąją  jiedu sumainė aukso žiedus. Santuokos metus Elena ir Ramonas skaičiuoja nuo gegužės -1-osios  dienos, kai  slapčia susituokė bažnyčioje.

„Dirbau Tauragėje dėstytoju, slapčia susituokėme, niekas tada nežinojo“,-prisimena šeimos vyras. Ponia Elena  rodo  vestuvinę nuotrauką, darytą lygiai prieš šešis dešimtmečius. “Vestuvininkai dar buvo likę, o  man reikėjo  prisistatyti į karinį komisariatą. Tada buvo labai griežtai. Tarnystė kariuomenėje buvo būtina kiekvienam jaunam vyrui. Trys mėnesius tarnavau Ukrainoje“,- prisiminimais apie pirmuosius vedybinius mėnesius dalinosi R.Songaila.

Elena Songailienė, kiek susimąsčiusi ,prisiminė jos šeimoje įvykusią tragediją, kuri jaunos merginos atmintyje paliko gilią žaizdą . Jos randus ji jaučia ir dabar.

„1950 -tais metais gavau skambutį: mirė sesuo. Galvoju , nesąmonė. Grįžtu į namus, žiūriu dėdės namuose – šermenys. Vieną naktį mūsų namuose buvo nakvoję miškiniai. Kaimynas išdavė enkavedistams. Seseriai buvo pasakyta eiti pas miškinius , kad šie pasiduotų. Susišaudymo metu sesuo žuvo“,-pasakojo apie sesers netektį ponia Elena. Šiandien moteris galvoja, kaip ji tada galėjusi  tai išgyventi. Niekas tuo metu šeimai nepadėjo. Visi bijojo. Baimės ir  nepasitikėjimo šleifas abiems sutuoktiniams driekėsi ilgą laiką.  Iš direktorės Bartkuškio mokykloje (Vilniaus raj.)  pareigų buvo „gražia“ forma atleista , ir Romanui nebuvę „saldu“. “ Kentėjome abu“,-sakė jis.

Santuokos metu  abiems sutuoktiniams buvo dvidešimt devyneri. “Ne tokie jaunikliai buvome “,-šypsosi R.Songaila. Elena pritaria: “Dabar būtume madingi. Šiais laikais jaunimas neskuba tuoktis, arba tuokiasi  tam, kad pakeistų pavardę“.

 

Ieškoti gerų pavyzdžių

Artėjan Mokslo metų šventei, ponios Elenos paklausiau: “Ponia Elena,  ar jaučiate nostalgiją mokyklai?“.

„Aš jaučiu įdomumą. Penkiasdešimt metų dirbau kaip pedagogė. „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje – septynerius metus. Manau, kad šiandien truputį per daug vaikams laisvės. Viena mokytoja man pasakojo, jog dėsto  vaikams pamoką, o vienam vaikui visai neįdomu  klausytis. Ji tam vaikeliui ir sakanti: „Jeigu tau neįdomu-tu neklausyk, bet netrukdyk kitiems“. O šis jai tiesiai šviesiai išrėžęs:“  Nešauk ant manęs. Jei aš išeisiu – tu darbo neturėsi“,- atpasakojo pedagogė.

Anot žinomos pedagogės,  mažai yra bendraujama su tėvais. Tėvai visada kaltina mokytojus. Šeimose  per daug neigiamai kalbama apie mokytojus. Anot jos, juk vaikai viską girdi.

“Tiek tėvams, tiek mokytojams, su vaiku reikia kalbėtis geruoju. Jei ant vaiko rėksi, jis nuo tavęs slėpsis. Esu  vaikui sakiusi : prisipažink man, kaip nors nuslėpsim. Jis man ir prisipažįsta:  “Auklėtoja, aš pabėgau iš pamokų, kitą savaitę jis man  sako tą patį ,“- juokiasi E.Songailienė.

R. Songaila  septyniolika metų dirbo mokyklos direktoriumi. Anot pedagogo, būdavo, vaikai susimušdavo, bet viskas gerai baigdavosi. Pašnekovai įsitikinę vaikas šeimoje užauga tėvų pavyzdžiu , todėl labai svarbu  tuos pavyzdžius ir gyvenime rodyti. Elena ir dabar, sulaukusi brandaus amžiaus, niekaip negali suprasti : “Ar gi mes negalime daryti gerus darbus : panešti, padėti ir t.t.“

Svarbu ugdyti pareigą

R. Songaila yra dirbęs Švietimo skyriaus vedėju, vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, inspektoriumi, yra dėstęs Pedagogikos institute ir tik išėjus į pensiją teko paragauti  mokytojo duonos. Pedagogo manymu, svarbiausia žmoguje ugdyti pareigos jausmą. „ Mokytojas pasakė: “Eisi į chorą”. Turi eiti  keturis kilometrus, bet privalai eini“,-pritaria vyro minčiai E. Songailienė.

Šiandieną abu sutuoktiniai  lanko bažnyčios chorą, bendrauja su „Baltijos“ pagrindnės mokyklos pedagogais, nepraleidžia progos apsilankyti „Bočių“ ansamblio renginiuose, mėgsta laisvalaikiu darbuotis darže, su sodo kaimynais pasikalbėti apie užderėtą derlių, tad veiklos, ant jų , į valias. Tik spėk suktis.

Taikiai sugyventi

Prakalbus apie dabartinį Lietuvos gyvenimą, sutuoktiniai Elena ir Ramonas Songailos mano, jog užsienyje gyvenantys lietuviai yra didesni patriotai, negu čia gyvenantys. Senjorė  negali   suprasti, kodėl  kaimynas nesisveikina, o jei su ja pasisveikina vaikas  – tai daugiau nei šimtas eurų,- juokiasi ji. “Aš juos mokau“,- sako pedagogė.

„Tėvelis ir mamytė apsivedė anais laikais turėdami kraitį ( tuokėsi tik tokie, kurie turejo pinigų). Nesu girdėjusi, kad  tėvai tarpusavyje pyktųsi. Tėvelis atsikeldavo ankščiau, užkurdavo ugnelę, padėdavo mamytei. Mamytė buvo daugiau „ponska“ (poniška). Tėvai turėjo devynis hektarus žemės, puikiai sugyveno ir nieko šeimoje netrūko. Gal dėl to ir mudu su vyru niekada nesipykstame ?“,- svarstė ji.- „Vieną kartą žiūriu – tėvelis tvorą tveria. Kaimynų gyvuliai išmindžiojo kiemą. Jis negalėjo apie tai kaimynui  pasakyti, geriau tvorelę užtvers. Niekada nesu mačiusi šeimoje pykčio“.

Šiandien ponia Elena negali žiūrėti kaip vaikai kieme keikiasi. “Vaikas nekaltas”,-sako ji. Vaikas mėgžioja savo tėvus.

„Mano šeima-du sūnūs. Vienas sūnus “į tėvą” -matematikas. Mažesnis daugiau panašus į mane. Gal dėlto, kad laukėme dukros ? Seniau nežinojome, kokios lyties vaikas gims. Gimė sūnus. Dešimt dienų buvo lietuviukas -žydrom akim, vėliau patamsėjo, bet charakteriu – švelnus išliko.  Abu berniukai gimė balandžio pirmąja“,-apie savo šeimą pasakojo Elena Songailienė.

Piršliene dažnai vestuvėse būnanti ponia Elena mano, jog moteriai šiandien labai sunku susipažinti. Ankščiau buvo žaidimai, šokiai , gegužinės. Jos įsitikinimu, šiandien jaunai porai reikia pagyventi kartu nors metus laiko, kad suprastų , ar tinka vienas kitam. Klausiu: „Ar judu pagyvenote ?“.  „Ne“,- juokiasi sutuoktiniai  ir toliau pasakoja: „Rėkimu ar grubumu nieko nepakeisime. Moteriai reikia suprasti, kad vyras  yra toks pat  žmogus “.  O šiaip, anot Elenos, reikia linksmai laiką leisti: “Turime valgyti, gerti, o ko dar trūksta?-  klausia ji  svečių, susirinkusių į vestuves. „Žinoma,  dainų ir šokių“,-neabejoja dainą ir  humorą gyvenime pamilusi Elena Songailienė.

 

Apie palangiškius ir politiką

Ponas Ramonas galvoja, kad palangiškiai mažai bendrauja vienas su kitu. „Mane stebina didžiulės kainos J.Basanavičiaus gatvėje esančiose kavinėse, restoranuos. Jaučiasi didžiulis gobšumas. Geriau džiaugtis jūra, gamta, bendrauti“.

Žinoma, mano senolis, ne vienodas pensijas žmonės gauna, bet reikia mokėti verstis iš to, ką gauni. Ne pinigai – svarbiausia,- pritaria Romanui žmona.- Svarbiausia – bendravimas su žmogumi”.

R. Songailą į emigraciją žiūri labai blogai. Pasak Elenos, nei vienas Lietuvoje badu nemirė.  Poną Romaną piktina didžiulė korupcija, nes eilę metų valdžioje nesijaučia jokio pagerėjimo. Nėra tinkamos informacijos apie renkamus kandidatus prieš rinkimus.

Anot senolio, dabartinė valdžia nežino , ką daryti, kad pasikeistų gyvenimas, švietimas , atsirastų daugiau darbo vietų. “Yra daug „instancijų“, kur, atrodo , žmonės dirba, bet niekas nieko nepadaro”,-sako jis. Ponas Ramonas  domisi politika, Lietuvos gyvenimu ir turi  savo versijas.  Jam atrodo , kad bedarbiams per ilgai ir per daug yra mokama, reikėtų sumažinti valdančiųjų  skaičių, didinti atlyginimus. Nereikia „seimūnams“ turėti po tris patarėjus, geriau turėti Seime tinkamus specialistus, kurie konsultuotų juos įvairiais klausimais.

Elena:“Man patinka, kai gaudo tuos niekšelius (korupcionierius)“. Tačiau ji negali suprasti, kaip nuteisti ir „susitepę“ ateina į valdžią.

-Nebegvildenkime tos politikos.  Geriau pasakykite:  Ar esate laimingi?

„Laiminga, turėjau dviem mėnesiais vyresnį vyrą, o dabar susilyginome, esame vienodi“,- juokėsi gyvenimo džiaugsmo neprarandanti ponia Elena, meiliai žvelgdama į savo gyvenimo draugą – Romaną.

2017-08-29 12.25.34

Šešiasdešimt metų kartu. Elena ir Romanas Songalos

Marius Gelžinis:”Palangai linkiu būti visada ant bangos”

Marius Gelžinis – Palangos oro uosto  direktorius prieš ketvertą metų atvykęs dirbti ir gyventi į kurortą tiki, jog jam pasisekė,- jis pateko į gerą  „dirvą“.

Nauja oro uosto era

Susitikusi su jaunu, sportinės išvaizdos , maloniai bendraujančiu ir greitai bei tiksliai atsakinėjančiu į pateiktus klausimus Mariumi Gelžiniu, supratau, jog mano pašnekovas veltui laiko ir žodžių nešvaisto. Todėl gerbiamo Mariaus visų pirma ir klausiu:

-Kokie Palangos oro uosto rezultatai besibaigiant kurortiniam sezonui?

-Palangos oro uostas nėra priklausomas nuo sezoniškumo. Mūsų pagrindinis keleivis nėra turistas, mūsų pagrindinis keleivis yra emigrantas. Nėra taip , kaip kituose kurortinių miestų oro uostose, – baigiasi sezonas ir oro uostai užsidaro. Vasarą vienas kitas  skrydis sumažėja, tačiau mes turime tokį pat krūvį, kaip ir turėjome. Nekeičiame grafikų, nemažiname darbuotojų skaičiaus (kartu su administracija Palangos oro uostą aptarnauja 65 darbuotojai).

-Kiek metų Palangos oro uostui?

-Esu girdėjęs, kad Palangos oro uostas savo veiklą pradėjo nuo 1969 metų. Dabar atskaitos tašku laikome  2014 metus, kai liepo 1 dieną susijungė trys oro uostai. Nuo tada mes pradėjome dirbti kaip vienas darinys – Lietuvos oro uostai.

Nuo 2015 metų  prasidėjo ryškus keleivių ir skrydžių augimas. 2016 metais mes pervežėme 235 tūkst. keleivių. Procentaliai lyginant 2016 metus su 2015 metais –  60 proc. augimas. Planuojame 2017 metais  pervešti 260-270 tūkst. keleivių. Augimas vyksta, tačiau pats Palangos oro uostas nėra pritaikytas dideliam keleivių srautui. Jis yra pritaikytas daugiausiai  300 tūkst. keleivių. Kai vienu metu oro uoste keli skrydžiai ir didesni orlaiviai – terminalas būna sausakimšas,- sakė M.Gelžinis.

-Kas pagelbėjo oro uostui augti-emigracija?

-Ne. Skrydžių kiekis atsirado tada, kai susijungę oro uostai pradėjo vienas su kitu nebekonkuruoti ir išnaudoti visus resursus. Europoje (ypač Balkanų šalyse) oro uostai dygsta kaip grybai. Konkurencija ,ypač mažų oro uostų , didžiulė. Jei ne bendradarbiavimas Lietuvos oro uostų ir Susiekimo ministerijos, tokių rezultatų nepasiektume. Oro vežėjai  naujos rinkos čia neatrado.

-Kiek žinau 2015 metais, prasidėjus naujiems skrydžiams į Londoną, emigrantai labai džiaugiasi atsiradusia gera galimybe naudotis Palangos oro uosto paslaugomis. Šie skrydžiai apima dalį Žemaitijos, Latvijos keleivių, norinčių greičiau pasiekti savo namus. Ar šioje pusėje  kas nors  keisis?

–  Regiono gyventojams tai labai patogu. Juos pasitinka artimieji, jie gana greitai gali pasiekti namus. Mes šia kryptimi ir dirbame.

Oro uosto ateities perspektyvos

-Kiekvienas oro uostas žmogų pritraukia greitu aptarnavimu ir paslaugomis. Ši taisyklė galioja visiems pasaulyje esantiems oro uostams. Sakykite, kokių naujovių palangiškiai ir miesto svečiai  sulauks ateityje?

-Gal būt bus priimtas  sprendimas plėsti terminalą, nes, kaip minėjau, vienu metu, kai daug keleivių, nebetelpame dabartinėse oro uosto patalpose. Taip pat mes nuolatos bendraujame su oro vežėjais ir ieškome galimybių plėsti geografinį skrydžių maršrutą. Aktuali Vokietijos, Skandinavijos, Airijos skrydžių tema. Tikimės, jog ateityje (vieną ar du kartus per savaitę) turėsime poilsinius skrydžius iš Palangos  į Turkiją, ar kitas šalis.

Kad pritrauktume oro vežėjus, mes jiems darome dideles nuolaidas.  Visame pasaulyje oro uostai fokusuojasi į ne aviacines pajamas. Tai-kavinės, parduotuvės, mašinų parkavimosi aikštelės. Palangos oro uostas taip pat ne išimtis. Laikai keičiasi. Dirbame dėl detalaus plano korekcijos. Ankščiau to daryti nereikėjo. Jeigu bus patvirtintas oro uosto plėtimosi projektas, planuojame praplėsti komercines paslaugas: įrengti viešbutį, degalinę, praplėsti parduotuvių tinklą. Šiai dienai terminale veikia DNB bankomatas, „Medicinos“ bankas. Keleiviai gali keliauti kartu su savo augintiniais.

Palanga -universali

-Gerbiamas Mariau, papasakokite apie save. Ar esate palangiškis?

-Ne.  Atvažiavau iš Vilniaus. Aviacijoje esu nuo 1998 metų. Dirbau aptarnavimo sferoje kaip keleivių aptarnavimo agentas, vėliau pradėjau kilti karjeros laiptais.

Prieš keturis metus atvažiavau į Palangą. Šeima po metų atvyko gyventi. Dukrai –šešeri. Dukra Palangoje lankė darželį-lopšelį „Nykštukas“, šiais metais pradės lankyti V. Jurgučio vidurinės mokyklos pirmą klasę. Mano draugai jau seniai su mokykliniais rūpesčiais yra susidūrę, aš – pirmą kartą. Šį rudenį, rugsėjo 1-oji  bus iš tiesų atmintina,- neabejoja būsimos pirmokėlės tėvelis.

-Ar patinka jums Palanga?

-Ankščiau Palangai turėjau stereotipus. Galvojau, jog šis miestas – tai tik J.Basanavičiaus gatvė ir nėra Palangoje  daugiau ką veikti. Miestas , per tuos gyvenimo jame metus, kardinaliai pasikeitė. Plečiasi statybos, dygsta nauji pastatai, kavinės, viešbučiai, gražiai tvarkomos gatvės, skverai, parkai. Palanga yra universali. Nori būti vienas – tam yra visos sąlygos, nori kitko – gali rinktis . Dabar  Palanga yra ant „bangos“. Svarbiausia užduotis – išlaikyti Palangą ant „bangos“,- entuziastingai nusiteikęs kalbėjo Marius Gelžinis.

-Ką veikiate laisvalaikiu?

Laisvalaikį sieju su gamta ir sportu. Patinka pasivažinėti  dviračiu. Jei trūksta renginių kurorte- šalia yra Klaipėda. Vilnius taip pat  visai netoli. Esu dirbęs Varšuvos oro uoste. Kiekvieną savaitgalį automobiliu grįždavau į Vilnių. Gera  autostrada važiuojant, pasiekti tikslą yra labai paprasta. Esu gimęs Klaipėdoje. Nežinau, gal pasąmonėje yra kažkas užsilikę.  Pamenu, važiuojant netoli Klaipėdos visada pajusdavau palengvėjimą. Pasisekė, dabar gyvendamas Palangoje tai galiu turėti kiekvieną dieną,-džiūgavo Palangą pamilęs ponas Marius.

-Kaip jums palangiškiai?

-Žiūrint kokį palangiškį su kokiu lyginsi. Mano draugai pagrinde atvykėliai . Turiu draugų ir tarp senųjų palangiškių. Gyvename daugiabutyje, su kaimynais nesipykstame.

Kalbant apie palangiškius, negali nepastebėti tam tikros  specifikos. Nuo senų laikų buvo galvojama , kad klientas (poilsiautojas) niekur nedings, įsikurs ir nėra ko per daug juo rūpintis ( galvoti apie papildomą servisą) .  Laikai keičiasi.  Keičiasi ir kliento aptarnavimo ir paslaugų kokybė. Žmonės atvažiavę į kurortą nori turėti atskirą patalpą  su tam tikrais patogumais ( maža virtuvėle ir pan.). Ir tai labai gerai. Progresas turi būti.

-Ką norėtumėte palangiškiams palinkėti?

-Baigiantis vasarai palangiškiams norėčiau palinkėti, kad jų gyvenimas nepriklausytų nuo sezoniškumo. Tegu Palanga būna „gyva“ ištisus metus. Tada žmonėms gerėtų pragyvenimo lygis, ekonominės sąlygos. Žmonės daugiau galėtų keliauti. O Palangos oro uostas galvotų apie papildomas paslaugas jiems.

Darbo yra

-Sakykite, ar daug palangiškių dirba jūsų kompanijoje, ir jei taip, kokio profilio specialistai reikalingi šiam darbui?

-Darbuotojų turime iš viso vakarų regiono. Dabar esame įdiegę multifunkcinį darbo organizavimą. Mes patys paruošiame specialistus (nuo iki) darbui oro uoste. Specialistų nereikia-reikia tik noro. Patys paruošiame ugniagesius, aviacinio saugumo specialistus, vairuotojus, neseniai pasibaigė suvirintojų kursai. Žinoma, kiekvienas darbuotojas turi būti nepriekaištingos reputacijos.  Jei oro uoste dirba trečios šalys ( statybininkai), mes jų reputacijos netikriname, bet oro uosto teritorijoje dirba tik su aviacinio saugumo priežiūra.

Palangos gyventojų oro uoste dirba nedaug.

-Ar jūs pats esate skraidęs?

-Esu skraidęs (turiu penkias skraidymo valandas). Aviacija yra brangus dalykas. Taip jau susiklostė, jog dirbau daugiau administracijoje.

-Ką gi, gerų vadovų taip pat reikia,-  dėkodama už pokalbį  atsisveikindama ištariau energingam ir sumaniam Palangos oro uosto filialo vadovui –  Mariui Gelžiniui.

2018-01-31 18.01.20

Marius Gelžinis -Palangos oro uosto direktorius

Irena Valužė

 

Romas Kisielis: “Stengiamės nenuliūdinti savo klausytojų”

Prieš dvyliką metų Palangoje įvyko paskutinis koncertas „Anapilio” muzikos klube.  Stebėję jį  verslininkai  Kęstutis ir Loreta Gecai ilgai netrukus  tapo  „Vandenio “  viešbučio savininkais.  Dėka atsitiktinumo, suvedusio daugiametį „Anapilio” muzikos vadovą Romą Kisielį su viešbučio šeimininkais, anot jo, „jų perfekcionizmas ir  mano žinojimas ką daryti pagavo idėją įsteigti „Vandenyje” muzikos klubą”. Šiandien „Vandenio” muzikos klubo vadovas galvoja, jog sumanytos idėjos sėkmė didele dalimi  priklausė nuo parengto  jai puikaus projekto, nepagailėtų investicijų  ir muzikos atlikėjų profesionalumo, organizuojant muzikinius renginius . Dviejų muzikos klubų gimimo autoriui R.Kisieliui kasdieninis darbas klube yra tapęs gyvenimo būdu.

„Jei iki šiol kalbama-gerai”

„Vandenio” muzikos klubo vadovas Romas Kisielis atviravo, jog gyvenime niekas atsitiktinai nevyksta .  Tėvai gyveno Vydmantuose. Palangoje jis užbaigė vidurinę mokyklą, muzikos mokyklą, vėliau studijas Klaipėdos fakultetuose (Vilniaus Valstybinės konservatorijos Kaipėdos fakultetai), o įsigijęs muzikinį išsilavinimą ir pradėjęs dar studijų metais dirbti Palangos Kultūros namuose ,šiame mieste jaučiasi gerai. „Esu palangiškis”,- nė kiek nedvejodamas tvirtina ponas Romas.

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais trumpai buvo išvykęs  gyventi į Vilnių , dalyvavo muzikinio laivo projekte, ten susipažino ir su kai kuriais muzikantais. Grįžęs į Palangą  pradėjo eiti Kultūros centro direktoriaus pareigas  senajame „Anapilio” pastate. Idėja  įkurti džiazo ar kitą muzikos klubą buvo sena R.Kisielio svajonė. Prabėgusių metų virtinėje realizuotas projektas šiandien jam atrodo savaime suprantamu dalyku : „Panaudojus truputį avantiūros , žodis tapo kūnu”,- šypsosi idėjos autorius.

Dešimt metų „Anapilio” muzikos klubas dovanojo žmonėms šventę , klausantis mėgiamų  muzikos bei teatro atlikėjų  pasirodymų jaukioje, kamerinėje  aplinkoje. Iki šios dienos daugelis muzikos fanų su nostalgija mena „Anapilio” muzikos klubo gyvavimo  metus. Anot pono Romo, „jei apie tai iki šiol kalbama – vadinasi gerai”. Tačiau, anot jo, daug kas šia atmintimi ir  piktnaudžiauja. “Kur jūs buvote tada, kai „Anapilis “ dar „stovėjo?”(iki renovacijos-aut.past.),- klausė ponas Romas. Anot buvusio „Anapilio” muzikos klubo vadovo,  laikas – tai kaip tekanti upė. Tekėdama ji  išsigrynina,  o kalbos apie idėją „Anapilį” atgaivinti yra tik fiksija, – mano R.Kisielis. ”Jeigu medį galima pakeisti gipsu ar sudėti konferencijoms skirtus šviestuvus , tai apie kokį autentiškumą , ar „Anapilio” dvasią galima kalbėti?- piktinosi „euroremontu” sugadintu istoriniu pastatu.

Darbas draugystės principu

Organizuodamas  muzikinius renginius „Anapilyje” R.Kisielis   įgavo ne tik praktinės patirties. Dvidešimt treji darbo metai  paliko savo pėdsaką. Užsimezgę  ryšiai su muzikos meno žmonėmis daugelyje atveju išaugo į  ilgametę draugystę. Kitaip ir būti negali, nes „tai nėra tik valdiškas požiūris į atlikėją”. Jis paminėjo Petrą Vyšniauską, kurio  grojimo  buvo kažkada atėjęs tik  pasiklausyti. Šiandieną jis didžiuojasi , jog šis puikus muzikantas, profesorius, nacionalinės premijos laureatas yra ne tik laukiamas  svečias  „Vandenio” muzikos klube. Gerbiamas maestro yra ir jo  bičiulis.

Ištisus metus  dirbančiame  muzikos klube publikai R.Kisielis pristato apie 150 koncertų. Repertuarą koncertams sudaro pats. Kiekvienais metais repertuaras yra peržiūrimas, pakoreguojamas. Klausiu, ar muzikos klubo vadovas pats ieškosi atlikėjų? „Vieni mane susiranda, kitų ieškau pats. „Vandenio” muzikos klubas turi savo vardą”.

Vasara-darbymečio metas

Anot daugiamečio kultūros darbuotojo R.Kisielio, palangiškiai vasarų nemato , nes vasaros – didžiausias darbymetis. Laisvalaikiu ištrūkti į gamtą ir pabūti kartu su šeima yra pats didžiausias Romo pomėgis. „Turiu tradicinę lietuvišką šeimą – du vaikus. Vaikai mėgsta gyvūnėlius, turim du šunis, du žirgus, katę ir peliuką”. Tėtis mėgsta su dukra pajodinėti arkliais.  Galimybė pabūti kaime atsirado tada, kai šeima įsigijo sodybą . Patinka muzikos  klubo vadovui ramybė: „Galėčiau ilgą laiką sėdėti savo kaime .Tai žymiai maloniau, negu „trintis” Palangos gatvėmis”. Anot palangiškio, jam  nebuvo minčių ar noro Palangą iškeisti į kitą miestą . Apie emigraciją negalvoja, jam gerai ir čia.  Į gyvenima žiūri racionaliai:   yra jame prasmės, ar nėra.

Paklausius, kokiais muzikiniais renginiais pradžiugins poilsiautojus besibaigiant vasarai, R.Kisielis atsakė  anegdotu, kuris užsibaigia panašiu klausimu: „O kas jums sakė? ” ,-  nutaisęs dviprasmišką šypseną klausė manęs profesionalus muzikos meno žinovas. O jei rimčiau, Romas Kisielis neabejoja pagrindine  tiesa, kuria jis vadovaujasi savo darbe: „Mes stengiamės savo klausytojų nenuliūdinti”.

Esu ir aš pati ne kartą apsilankiusi šiame muzikos klube. Pono Romo klausiu: ar tai teisinga vieta teisingiems žmonėms? Anot muzikos klubo vadovo, kiekvienas žmogus renkasi tai, kas jam įdomu. „Stengiamės akcentuoti repertuaro kokybę. Ne visada Lietuvoje, bent muzikiniame gyvenime, siekiamybė yra populiaru. Populiaru dažnai būna ne kokybė, o  išorė, jos pateikimas. Kol kas stengiamės laviruoti, ir tai mums sekasi”,-sakė jis.

-Ar darbas klube yra ir jūsų biznis?

-Tai neginčijamas dalykas. Jeigu mes turėtume dotacijas iš viršaus, mes galėtume pasidaryti koncertų salę.  Žmonės dirba, juos reikia išlaikyti .

Besikalbant išsiaiškinome, jog mudu su Romu sovietiniais metais abu užbaigėme tą pačią aukštąją mokyklą (Klaipėdos fakultetus), todėl mums savaime suprantama šios (klubo) rekreacinės vietos sąvoka .Tarybiniais metais, ar dabar, viena iš pagrindinių klubo kriterijų – žmonės susirenka pagal pomėgius. Anot muzikos klubo vadovo R.Kisielio, tegu klube būna tik dešimt žmonių, bet jei žmonės iš to gauna peną, vadinasi jie vienas kitą papildo. Tokiu būdu tarp klausytojo ir atlikėjo užsimezga dialogas ir draugystė.

Puikios sveikatos ir fantazijos

Reklaminiame „Vandenio“ muzikos klubo internetiniame puslapyje perskaičiau, jog 150 vietų salėje įrengta viena moderniausių garso aparatūrų Lietuvoje, giriamas klubo interjeras, aštunto dešimtmečio baldų ir sienų dekoras, dizainas ir t.t. Muzikos klubo vadovas negali tvirtinti, jog šiuo metu klubas turi moderniausią garso aparatūrą (prieš dvyliką metų -tikrai), tačiau jis  neabejoja, jog dėl puikaus koncertų salėje esančio skambesio ir geros akustikos, žmonės po renginio išeina patenkinti.

„Vandenio“ muzikos klubą suprojektavęs žymus Lietuvos architektas, palangiškis  Donatas Rakauskas yra vienu iš sėkmingo  darbo klube rezultatų. Juk žmogui, atėjusiam į koncertą, nauda turi būti dviguba: aplinkos ir atlikėjo.

Sudarydamas repertuarą muzikos klubo vadovas atsižvelgia į tai, kas muzikiniame gyvenime yra  ne tik populiaru , bet ir originalu. Pasak R.Kisielio, didžiausias dėmesys skiriamas muzikos kokybei. Gerbiamo Romo paklausiau, ar yra skirtumų , kokie klausytojai buvę ankščiau ir dabar? Anot muzikos žinovo, klausytojai visais laikas buvo ir yra tie patys: „Kam reikia pasiklausyti V.Katunskytės atliekamų dainų, tas eina į J.Basanavičiaus gatvę ir ten klausosi , o kam reikia kitko-renkasi kitas vietas“.

Konkurencijos su kitais muzikos klubais nesą. Pavyzdžiui, su  „Ramybės“ muzikos klubu yra palaikomi geri, draugiški santykiai. Jeigu tarp klubų prasidėtų konkurencija, iš to nieko gero neišeitų,-įsitikinęs R.Kisielis. Muzikos klubus turi jungti bendras ir draugiškas interesas.

-Nostalgijos „Anapiliui“ nejaučiate ?

-Ką reiškia nostalgija? Paprastų paprasčiausiai ne pati gražiausia buvo pabaiga. Kažkas bando dabar gražiai piešti, o norisi jiems priminti:ką jūs padarėte, kad būtų kitaip?.

Atsisveikinant Romas Kisielis palangiškiams palinkėjo sveikatos (ji- svarbiausia gyvenime) ir fantazijos.

O kaip gi be jos, pagalvojau, be fantazijos neskambėtų ir muzika.

2017-08-09-12-50-19

„Ar panašus?“,- klausia Romas Kisielis, atsisėdęs šalia „ Vandenio“ muzikos klubo reklaminio stendo

Irena Valužė

 

 

Previous Older Entries

%d bloggers like this: