Reda Rimkutė – Ščerbakovienė: “Triušiuku nelemta būti”

 

Dailininkė Reda Rimkutė – Ščerbakovienė , ką tik grįžusi iš Palangos kūrybinės grupės „ Mostas “  dailininkų plenero „ Auksinio elnio dvare “ ( Luokės seniūnija ) teigė esanti truputį pavargusi , nes plenerai – tai visų pirma intensyvus kūrybinis darbas , reikalaujantis ne tik dvasinių , bet ir fizinių jėgų . Porą dienų poilsio  ir   liepos penktą dieną ji , ir  18 palangiškių menininkų pristatė savo darbus (Palangos menininkų darbų paroda – “ Balta drobulė “ )  Kurorto muziejuje . Rudenį dailininkė planuoja dalyvauti tarptautiniame dailininkų plenere Rusijoje , na , o kiek laisvo  laiko dar liks –  ji su savo senu dviratuku žada pasivažinėti po Palangą ir paatostogauti.  Juk vasara ir menininkui yra vasara.

 

„ Mūsų šeima “

Reda Rimkutė Ščerbakovienė nelaiko savęs palangiške ( palangiškė ta,  kuri čia gimė ir lanko savo giminių kapus)  , nors mieste prie jūros jau gyvena 28 -erius metus.  Dalindamasi įspūdžiais apie šių metinį plenerą džiaugiasi turėjusi puikią galimybę susipažinti su unikalia „ Auksinio elnio dvaro “ šeimininko surinkta  senovinių motociklų kolekcija ir pasimėgauti Luokės istorinėmis vietomis : „ Mes gyvenome gražioje kaimo turizmo sodyboje už Biržuvėnų. Ši sodyba turi unikalų motociklų muziejų ( seniausias motociklas pagamintas 1848 m. ) .  Kai atidaviau duoklę peizažams , piešiau motociklus “,-  pasakojo dailininkė. Reda rodė nuotraukas , kuriose užfiksuotas plenero gražuolis – ant žemės snukį padėjęs ir saulės atokaitoje besišildantis bavarų pėdsekys , „ožiukas mažas, bet jis didelis ir neaugs“ ( nuotraukoje baltas, mažytis ožiukas ), „ čia mūsų „ mostytė “  ,  nes ji gimė per vieną „ Mosto “ parodą “ ( mažos mergaitės nuotrauka) , „ čia pagulėjimas hamake, o čia mūsų Eglė Lapinskaitė,  ji iš balto šilko pasiuvo drabužius, mes jas (sukneles) nusidažėme  ir prie  vokiečio kūrėjo šeimininko sodyboje paliktų metalinių konstrukcijų , pasimaivėme ,“ – rodydama  nuotraukas ,  juokėsi ponia Reda.

Anot dailininkės ,  „ Mosto“ pleneras –  tai šeimos susirinkimas, kur  išsivadavęs nuo buitinių rūpesčių, tu dvidešimt keturias valandas bendrauji ir dirbi. Dirbdavome iki pat sutemų.  Kai prieš 11 metų pradėjome kasmet važinėti , nuo to karto save vadiname „ mūsų šeima“,- pasakojo dailininkė. Save menininke ji nelaiko .  Jos manymu , menininkas turi būti profesionalus visose srityse. Ji –  profesionali piešime , todėl  save įvardija dailininke. Yra grafikė , piešianti su tapybinėmis priemonėmis. Dailininkė yra dalyvavusi ir tarptautiniuose planeruose , kur susirenka meno žmonės iš daugelio  šalių .

„ Esu pedagogė “

Reda Rimkutė – Ščerbakovienė , tik atvykusi į Palangą pradėjo dirbti Palangos „ Baltijos “ pagrindinėje mokykloje dailės mokytoja . Pedagogė džiaugiasi dirbanti  puikiame pedagogų kolektyve. „ Mano kolektyvas yra tobulas.  Nėra jame jokios įtampos. Malonu dirbti ir bendrauti su kolegomis “,- sakė ji.

-Gerb. Reda, kokie jie, šiuolaikiniai , menu besidominantys vaikai. Ar skiriasi jie  nuo ankstesniųjų,   prieš dešimt metų mokyklą užbaigusių mokinių ?

-Be abejo skiriasi, gyvenimas eina į priekį . Aš dirbu ne dailės mokykloje . Aš dailę dėstau visiems vaikams . Manau , tik kuriantis žmogus vienareikšmiškai yra laimingas žmogus. Dailės istorijos žinojimas taip pat praturtina žmogaus gyvenimą.

Jai , kaip ir kiekvienam pedagogui , yra  malonu , kai jos mokiniai , pasirinkę dailės studijas , yra laimingi.

Namų aplinka taurina

Ponia Reda – šiaulietė. Ji nemėgsta „ kūrybinio paukščio “ įvaizdžio ( apie tai kalba tie, kurie niekada kūryba neužsiėmė ) , kai kalbama apie jos darbą.  „ Užsidarai ir ateina įkvėpimas“,- sako ji,  o grįžtant mintimis prie „ Mosto “ kūrybinės grupės savaitę laiko trukusio plenero mananti , kad tokiuose renginiuose ir slypi ta tikroji kūrybinė jėga.   Per trumpą laiką menininkas turi susikoncentruoti ir dirbti .

„ Kūrybinės paukštės niekada nelaikiau už uodegos , aš visą laiką piešiau. Mano tėvai ne menininkai , tačiau mano mama puikiai rašo , tėtis kūrybingas techninėje sferoje , jie abu labai šviesūs žmonės .  Močiutė  taip pat visada domėjosi pasauliu . Užaugau drąsi , šį bruožą paveldėjau iš tėvelio . Tėveliams buvo natūralu , kad vaikai piešia . Šeimoje gerai piešė sesuo , ji lankė dailės mokyklą.  Sesuo tapo architekte .  Man iš tiesų pasisekė , namų aplinka žmogų taurina“,- įsitinusi Reda Rimkutė – Ščerbakovienė .

Palanga- unikalus miestas

-Gerb. Reda , žiūrėdama į jūsų darbus jaučiu juose  ekspresiją , jie energetiškai labai stiprūs.  Moters įvaizdis teatrališkas , jame daug skausmo.

– Kodėl moters įvaizdis? Tiesiog moteris .  Man atrodo , jog laimingas , išsišiepęs žmogus nėra išraiškingas.  Aš reaguoju į gyvenimą visada aktyviai , emocingai , tas ir mano darbuose atsispindi. Gražių paveikslėlių nemėgstu . Man kažkas yra sakęs ,  gal tavo sunkus gyvenimas buvo ? (juokiasi).

Palangoje dailininkei  patinka gyventi  . Jūros motyvai Redos kūryboje , anot jos , itin reti. Jūra dailininkę „ išvalo“  , jai patinka pasivaikščioti , ypač po audrų.

-Palanga vasarą – kultūros sostinė,  ar Reda lankosi kurorto renginiuose?

-Turiu savo nišą . Man patinka kinas , spektakliai. „Ramybės“ galerijoje paskutinė mano darbų paroda, prieš porą metų –  mano darbai buvo eksponuoti  Klaipėdoje.

Dailininkė negalinti suprasti , kodėl palangiškiai liūdi , jog  Palangoje  nėra ką veikti. „ Jei negalima ko nors surasti šiame mieste,  tai šalia yra Klaipėda“,- stebisi dailininkė. „ Palanga yra unikalus miestas .  Vasaros metu mano draugai atvažiuoja pas mane,  o žiemą aš juos aplankau. Dailininkė turi draugų Vilniuje ( studijų mieste) ir kituose Lietuvos miestuose. Prakalbus apie materialius dalykus , dailininkė mano , jog menininkas gali pragyventi iš meno pagal tai kiek jis dirba ( ji pati nepakankamai daug tapanti ) .

Turėdama suaugusią dukrą ponia Reda sutinka su  mintimi  , kad vaikai yra kiekvienos moters kūryba. Anot Redos , žmogus ( tiek vyras,  tiek moteris ) negali būti laimingas , jei tavo vaikams nesiseka ir jie nelaimingi .

„ Reaguoju į gyvenimą “

 

-Ponia Reda , ar mylit gyvenimą ?

-Ar gi aš panaši į tą , kuri jo nemyli?

-Ar esate optimistė ?

-Esu realistė .

-Ar esate romantikė ?

-Mes visos norėtumėme būti romantikėmis,   tik gyvenimas sudėlioja taip,  kad  tos romantikos lieka mažai , taip jau išeina.

-Ponia Reda filosofė?

-Manau , ne. Aš reaguoju į gyvenimą , aš reaguoju į žmones. Turiu ir teigiamų ir neigiamų emocijų. Jei aš žmogaus negerbiu,  o  jis man lenda į akis – galiu jam apie tai ir į akis pasakyti . Esu gimusi drakono metais ir esu šaulys. Man reikia staigiai čia ir dabar , paskui bus nebeįdomu. Esu girdėjusi žynio pranašystę pagal paukščius.  Gal kas ir tikėjosi ,  jog būsiu gulbe , bet, deja,   esu  erelis, ir nieko čia nepakeisi.   Neduota  man triušiuku gimti nei vienam horoskope , vis kažkaip aštriai, ugniniai išeina … Mano draugai žinodami mano reakcijas , man atleidžia. Kitiems gal ir nepatinku. Žmogaus įžeisti  negaliu,  tada aš pati blogai jaučiuosi.  O šiaip  , žmogus gyvenimo bėgyje turi keistis ( nesikeičia tik idiotai )  .

Nors  kūrybinės paukštės įvaizdis dailininkei nėra priimtinas , atsisveikinant  vis dėl to man norėjosi  Palangos mieste gyvenančiai ir kuriančiai dailininkei palinkėti , kad ji nepaleistų jos  iš  savo rankų. Tegul ši paukštė  sklando ir džiugina žmones  dar ne vieną dešimtį metų.

O Reda Rimkutė – Ščerbakovienė visiems palangiškiams linki gražaus ir saulėto rudens . Tada ,   kai mieste nebesimatys  svetimų veidų , tegul  palangiškiai vienas su kitu  susitikę , nusišypso…  Juk šypsenos deficitas Lietuvoje ypatingai  didelis.

20180703_150510

Irena Valužė

Dailininkė Reda Rimkutė- Ščerbakovienė džiaugiasi suradusi unikalų motociklų muziejų

Prof. dr. Petras Grecevičius: „ Tikiu prasmingomis Nepriklausomos Lietuvos permainomis “

Klaipėdos universiteto architektūros ,  dizaino ir dailės katedros vedėjui prof. dr.  Petras Grecevičiui šiandien pats didžiausias džiaugsmas, kai jo studentai realizavę savo projektus yra laimingi, jie šypsosi, yra žinomi  ne tik Lietuvoje ,  bet ir visame pasaulyje .

Nuo 1982 m. kartu su žmona  Vilija apsigyvenęs mieste prie jūros , Palangą profesorius įvardija kaip „ meilės emigraciją “ .  „ Šiame  puikiame pajūrio mieste dažnai tik nakvoju , gyventi yra šiek tiek kitaip, – tai Klaipėdoje , tai Vilniuje“, – įsitikinęs inžinierius statybininkas pagal pirminę kvalifikaciją ,   dabar – atestuotas architektas, vienintelio vadovėlio  turizmui  rengėjas ,  kraštovaizdžio architektas , architektas ir urbanistas ,  trijų vaikų ( dviejų sūnų ir dukros ) tėvas ir dviejų anūkų senelis.

Svarbiausia – nenustoti tobulėti

Architektūra ir urbanistika , kraštovaizdžio architektūra, parkų ir sodų kūrimas, Lietuvos ir Tolimųjų Rytų kraštovaizdžių tyrimai ,  kultūros paveldo restauravimas , interjero dizainas , tai veiklos , kuriomis profesorius užsiima šiandien.

“ Esu baigęs Vilniaus Vytauto Didžiojo gimnaziją , kuri tuo metu vadinosi A. Vienuolio vidurine mokykla .   Gaila, kad tokio  lygio , kaip buvo ši gimnazija ,  mažai Lietuvoje liko (  bėda ne mokyklose, o jų  profiliavime) . Buvau gatvės chuliganas, tačiau ten (gimnazijoje) mokytojai buvo puikūs , sugebėjo sudominti , todėl  , kai įstojau į institutą ,  jaučiausi pakankamai stiprus. Studijas baigiau su pagyrimu .  Šiandien  savo studentams  sakau , jog kiekvienas gyvenimo etapas yra labai svarbus , reikia jame labai greitai suktis,  suspėti su visomis technologijomis ir  nenustoti mokytis.  Ir man pačiam tenka tobulėti, kito kelio nėra “,- pasakojo jis.

Kalbėdamas apie mokslo studijas , kurias   savo gyvenime rinkosi , P.Gecevičius galvoja , jog kai ką galėjo paveldėti ir iš savo protėvių .

“ Mano senelis buvo miškininkas ( miręs tremtyje, palaidotas Karagandoje). Gal tas meilės gamtai jausmas ir man yra persidavęs? Gamtą myliu , medžius sodinu , tačiau mane dar visą laiką traukė menai , kūryba. Esu dirbęs su keramika , vitražais , bet Dailės institute sugalvojau studijuoti grafiką. Konkursai tada buvo dideli , nepraėjęs konkurso , „ atsidūriau “ miestų statyboje “.

„ Lietuva bus nepriklausoma “

-Gerb. profesoriau , daug metų gyvenau Anglijoje. Šiandieną grįžau į namus, tačiau reikia pripažinti , jog emigrantas, gyvenantis svetur, ar sugrįžęs į namus , dažnai jaučiasi esąs podukros vaidmenyje: nei išvyta , nei mylėta . Jūs ( dr. P. Grecevičius –  Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis nuo pat jo įkūrimo pradžios) visą šį sudėtingą Lietuvai  kūrimosi laikotarpį  buvote šalia. Šiandien lietuviai mini  garbingą  nepriklausomos Lietuvos atkūrimo šimtmetį . Kokia ji – šimtmečio Lietuva?

-Dabar keista prisiminti, bet dar būdamas keturiolikos metų savo dėdei buvau pasakęs, kad Lietuva bus nepriklausoma. Neseniai su žmona kalbėjome , jog dar kokiais 1980 m. sunku buvo pagalvoti , kad Lietuva bus laisva. Nebuvau nei pionieriu, nei komjaunuoliu, daug giminių buvo  ištremta. Buvo kažkoks vidinis moralinis stabdis, nors mokykloje sakė , jei neįstosi į komjaunimą – niekur toliau neįstosi. Armijoje, siunčiant mokytis seržantų mokykloje  , buvau raginamas stoti į komjaunimą. Vėliau, pabaigus tarnybą, susilaukiau tokio pasakymo : ” Grecevičius , ti nas obmanul (tu mus apgavai) . Tvirtino , kad  būsiu komjaunuolis , po poros metų kompartietis ir būsiu ŽMOGUMI – nepasitvirtino … (juokėsi profesorius) . Beje , baigus institute pretenduojant į geresnes pareigas pirmiau klausdavo ar turi komunisto bilietą , o tik po to galėjai rodyti diplomą.  Gal tai ir apsprendė mano posūkį į mokslinį ir kūrybinį darbą , kur galima buvo darbuotis neparduodant dūšios.

 

Anot architekto ,  sunku vertinti  emigraciją . Juk žmogui negali pasakyti – grįžk į namus . O kalbant apie žmonių bendravimą ,  jos šilumą ,  profesoriui yra liūdna.

“ Kažkas su mumis yra atsitikę . Nestabili ekonominė Lietuvos situacija  mus visus padarė labai atsargiais .  Aš ir pats retkarčiais jaučiu tam tikrą netikrumą. Asmeniškai  iš Lietuvos aš niekur nevažiuosiu.  Žinoma, norėtųsi, jog Lietuva būtų gražesnė , tvarkingesnė , ir ta pati Palanga gražesnė galėtų būti, tačiau mylint savo kraštą  ir turint mėgstamą darbą  – gali ir čia gyventi . Džiaugiuosi, kad mano vaikai darbuojasi Lietuvoje “,- kalbėjo profesorius.

Politikoje (  prof. dr. P.Grecevičius – buvęs Tėvynės sąjungos tarybos narys ) ne naujokas, yra dalyvavęs Lietuvos respublikos Seimo rinkimuose . Deja , šioje sferoje likimas nebuvo dosnus.

„ Partijai  aš noriu būti reikalingas  nuolat , ne tik per rinkimus , pasigendu profesionalios  diskusijos, savo nuomonės išsakymo galimybių. Gal esu pernelyg atviras ir kritiškas?  Beje , pagal gamtos  dėsnius ( buvau  Klaipėdos universiteto Gamtos mokslų ir matematikos fakulteto dekanu) ,  „tik burbulai ir putos kyla į viršų “.

Kai iš TV ekranų pirmą kartą pamatau naujus politikų veidus , nustembu.  Paskutinis „ marazmas“, kurį išgirdau , tai politikų  siūlymas  Švietimo ir Mokslo ministeriją pervadinti Švietimo, mokslo ir sporto ministerija. Sportas prie sveikatos , dar sutikčiau. Norint ištaisyti šiandien padarytas klaidas , gali prireikti penkiasdešimt metų , kol pasieksime normalų europinį lygį . Ne milijonuose  ( gyventojų skaičiumi)  yra esmė .  Estija mažesnė , tačiau   ten profesoriui yra mokama tris kartus didesnis atlyginimas ( Latvijoje – du kartus ) , nei Lietuvoje .

„ Svarbiausias projektas tas , kurį tu realizuoji“

-Esate daugelio projektų :  Senosios Palangos pajūrio ruožo detalaus plano, Didžiosios Palangos neužstatytų erdvių planavimo schemos , Lietuvos Baltijos jūros kranto zonos integruoto valdymo plano autorius. Tai – globalūs visai Lietuvai projektai. Kaip juos sekėsi įgyvendinti, ar jie išliko tokie, kokius jūs sukūrėte ? Kaip sekėsi įgyvendinti Baltų kultūros parko projektą  Kinijoje ? Ar jis jau užbaigtas ir atviras lankytojams?

-Projektas svarbus tas , kurį tu realizuoji. Deja, realizavimo procentas nėra didelis. Iš Palangos neužstatytų erdvių planavimo projekto, pavyzdžiui , beveik nieko nebeliko. Esame kalbėję apie vienuolikos parkų sistemą , apie kopų parkų sistemos sukūrimą. Šiandieną mano doktorantė analizuoja ankstesnę pajūrio planavimo patirtį. Bandys įvertinti kodėl ir kaip,  ir ką galima padaryti , ką naudingo perimti iš senosios patirties. Šiaip , esu daug namų , interjerų, o ypač  savo draugams , giminėms ir pažįstamiems suprojektavęs. Labai laimingas , kad jie nesiskundžia. Su daugeliu buvusių užsakovų bendraujame ir dabar. Iš naujų projektų – Šilalės rajone esu parengęs karinės teritorijos planą. Gal tai savotiškas mano indėlis į saugią Lietuvą.

Daugiausiai gerųjų emocijų man ir mano šeimai sukėlė realizuotas Baltų kultūros parko projektas  Kinijoje.

Projektas, pelnęs medalį

„ Baltų kultūros parkas buvo realizuotas per labai trumpą laiką. Turėjau puikią galimybę pamatyti kaip dirba kinų architektai, kraštovaizdžio architektai,  kaip žmogui dažnai nereikia nei anglų , nei „ mandarinų “ kalbos. Galima sėdint eskizais apie viską išspręsti. Parkas buvo įrengtas per metus laiko. Pas mus tokio projekto įvykdymui turbūt prireiktų kelerių metų . Baltų kultūros parkas šiandieną funkcionuoja , prižiūrimas ir atviras lankytojams.

2010 m. Jinzhou mieste , kuris dar vadinamas Rytų Venecija,  įvyko tarptautinės kraštovaizdžio architektų  sąjungos pasaulinis kongresas. Ten būdamas stebėjau kuo kinai domisi. Po savo „kultūrinės“ revoliucijos , kinai dabar stengiasi atstatyti tai ,  kas buvo sugriauta , o taip pat jie domisi ir kitų tautų kultūromis. Grįžus iš kongreso gavau informacijos apie paskelbtą pasaulinį parką EKSPO Kinijoje Jinzhou mieste . Pajuokavęs nutariau ir aš  ką nors nusiųsti. Pasirodo , 2011 metais   patekau į pasaulio projektavimo kompanijų dvidešimtuką ( pasisekė taikliai pasirinkti temą ) 2012 metais  – intensyvus darbas , 2013 – parko atidarymas. O sklypas , tai buvę  didžiuliai žuvininkystės rajonai, kanalai, derlingos žemės.  Patiko kinams Baltų kultūra . Laimėta trečia vieta pasauliniame lygmenyje, manau ,  yra puikus kūrybinis laimėjimas . 2013 metais , pagal lankytojų apklausą , Baltų kultūros parką aplankė 11 milijonų lankytojų . Kinų kultūroje  kraštovaizdžio kūryba pasaulinėje praktikoje yra aukščiausio lygio. Tai puiki mokykla, kurios patirtį galiu perduoti savo studentams. .Kai pradedi gilintis , pasirodo, ir grafai Tiškevičiai keliavo į Kiniją.  Iš ko sėmėsi kūrybinių idėjų  Palangos parko kūrėjas E.F. Andre ? Kai važiuoji į svetimą šalį komerciniais tikslais –  esi apribotas,  o kai vyksti tyrinėti kultūrų ypatumus – pamatai daug. Ir ne tik istorinius sodus ar parkus. Susipažįsti su   šilko , arbatos, medicinos kultūra. Sužinai , kas yra  tikroji arbata (tai ne tos  arbatžolių dulkės, kurias užpildavom sovietinės okupacijos metais ) . Man tas  kūrinys (Baltų kultūros parkas)  svarbiausias , o kita – studentai , kurie mokėsi , gavo  žinių , kurie jau dirba . Nuvažiuoju į Kretingą , aikštė apsodinta labai įdomiai,  pasirodo – mano studento darbas .  Kita studentė , kuri ką tik Vilniuje atidarė Japonų sodą ( pristatė savo projektą ) – Laura Popkytė,  įvertinta labai aukštai ir pačių japonų,-pasidžiaugė profesorius.

 

Palanga architekto akimis

-Profesoriau, kokie mes , palangiškiai? Ką jūsų nuomone Palangoje reikėtų būtinai pakeisti , kad  ji būtų patraukli visiems, – gyventojams ir miesto svečiams?

-Vilnius man yra miestas Nr.1. Jame gimiau ir augau. Palangos pagrindas yra labai geras (žmona man sakė per daug nekritikuoti) (juokiasi).  Esu buvęs pirmosios Palangos  tarybos narys, privatizavimo komisijos pirmininkas.  Kai ką mums tuomet pasisekė gero padaryti. Stengėmės padėti vietiniams žmonėms, kad ne viską pagrobtų atvykę iš kitur. Šiandieną esu Palangos nekilnojamojo kultūros paveldo tarybos pirmininkas (kartu su akademiku Vladu Žulkumi). Deja , senųjų vertybių išsaugojimas komplikuotas, labia trūksta lėšų, o kartais ir meilės bei pagarbos architektūros vertybėms . Jei kalbėti apie kultūrą , norėtųsi didesnio atvirumo, bendruomenės  ir specialistų nuomonių išklausymo.  Palangoje daromi geri darbai,  bet kartais pritrūksta  profesionalumo. Profesionalumas ateina su branda ir kūrybine intuicija. Deja , kurorto vadovai ne visada gali priimti geriausius sprendimus dėl  nevykusio viešųjų pirkimų įstatymo.

O jei ką skubiai reikia pataisyti, tai nekritikuodamas galiu pasakyti, kad reikėtų  esminiai pertvarkyti aplinką prie generolo J. Žemaičio paminklo, išrauti metalines konstrucijas su gėlinėmis, atidžiau parinkti gėlynų augalus… Norėtųsi , kad Šventosios uostas būtų atgaivintas.  Šventoji yra svarbi mitologinė vietovė, kurioje žyniai gyveno, yra daugybė senųjų kultūrų ženklų , kuriuos būtina įamžinti.

Palangiškiams visų pirma norėčiau palinkėti, kad nereikėtų važiuoti į Anglijas , ar Norvegijas tarnauti. O mieliems  žurnalistams – rašyti gerus žodžius, nes jūsų pusėje yra didelė ir įtaigi jėga.

Ačiū už pokalbį.

Irena Valužė

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

Nuotraukos  iš asmeninio prof.dr. Petro Grecevičiaus albumo

 

 

Justinas Vaitiekūnas:”Darai tai, ką reikia daryti”

 

Kovo 11 –osios išvakarėse Antano Mončio namuose – muziejuje Palangoje,  atidaryta Justino Vaitiekūno personalinė paroda – Mažoji tapyba.

“Mažoji tapyba, tai kaip Mažoji Lietuva, kaip kitos mažos šalys , puoselėjančios savo kuklų išskirtinumą tarp didžiųjų valstybių,”- atidarydamas personalinę parodą Antano Mončio namuose – muziejuje kalbėjo menininkas  Justinas Vaitiekūnas.

Personalinė autoriaus paroda – Mažoji tapyba – tai trečioji menininko parodinės trilogijos dalis, reiškianti paties tapančiojo savybių siekimų nuorodą į nuolankumą, kantrybę ir įsiklausimą, užbaigia menininko kūrybos etapo apžvalgą.

„Lietuva- viena, kitos nėra“

Parodoje eksponuojama virš 100 įvairia technika sukurtų tapybos darbų, piešiniai, grafika. J. Vaitiekūno kūrybos paroda išskirtinė. Jos atidarymas sietinas su Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo šimtmečiu. Muziejaus direktorė Loreta Turauskaitė , pristatydama parodos autorių Z.Vaitiekūną , kalbėjo : “ Esu dėkinga Nepriklausomybei. Jei nebūtų kovo 11-os, nebūtų A. Mončio namų Palangoje, nebūtų  šios parodos, nieko nebūtų“,-įsitikinusi muziejaus vadovė.  Z.Vaitiekūnas , dėkodamas už suteiktą galimybę eksponuoti savo kūrybą šioje meno šventovėje (su puikiu salių išsidėstymu) prisipažino, jog tai buvusi sena jo svajonė. Supažindindamas parodos svečius su eksponuojamų darbų išdėstymo struktūra pasakojo,  jog kiekviena salė turi savo pavadinimą :“ Vakarinė salė- marinistinė, vidurinė- kelionės (Velsas, Gruzija, Bosnija  ir Hercegovina , Latvija) . Rytinėje salėje piešinių ciklai apie  mūsų gyvenimo nūdieną.  Du darbai skirti Lietuvos šimtmečio garbei –„1991 m. sausio 12”, arba  “Pergalė”, kuriuos jungia menotyrininko Evaldo Dirgėlos tekstas ir mano  tekstas apie tapybą”.  Parodos autorius padėkojo parodos kuratorei Rimai Blažytei ir menotyrininkui Evaldui Dirgėlai , be kurių pagalbos būtų neįmanoma parodą surengti:“ Viena tapyti, o kita – jas daryti“,-sakė jis.

Menotyrininkas ir mąstytojas E.Dirgėla, užbaigdamas oficialiąją Z.Vaitiekūno parodos atidarymo dalį, kalbėjo: „Dejonėms kepurę uždėsim. Ant namo sienos plėvesuoja  mūsų vėliava. Lietuva yra čia. Kitos Lietuvos nėra. Lietuva šiandien tik mažoji liko. Tai kas liko iš jotvingių, skalvių ir kitų genčių yra paskutinė. Kitos gali  ir nebebūti“. „ Ne pranašų bedugnei ateities mums reikia. Mums reikia tų, kurie susikaupę veikia- daugiau šviesios vilties“,- Jono Mačiulio – Maironio žodžiais linkėjo renginio dalyviams  Evaldas Dirgėla.

Daugiau dirbti, mažiau parodų

 

Palangoje  eksponuojami įvairių metų sukurti J.Vaitiekūno darbai. Yra darbas, kurį jis sukūrė būdamas paaugliu, o yra štai šis (rodo akvarele nutapytą darbą – „Olando kepurė“) ,padarytas praėjusiais metais. Patinka dailininkui mūsų pajūrio pakrantės. Pėsčiomis yra išvaikščiojęs nuo Klaipėdos iki Palangos ir Šventosios.  Dailininkas mėgsta keliones.  Didžiulį įspūdį menininkui paliko Velsas, kur žemė, anot jo, prisisotinusi drėgmės ,vietomis net žliugsi, o štai provincija ,anot jo, nesuvokia kas yra karas.

Parodos salėse eksponuojami Z. Vaitiekūno darbai atlikti akvarele, pieštuku, tapyti, todėl  gerb. menininko  klausiu: “Ar esate daugiaplanis menininkas?“

-Ne viskas iš karto,-juokiasi jis. – Pavyzdžiui, keliaujant piligrimų keliais, gimė darbų ciklas, pašvęstas tai kelionei.   Mano kelionės nėra vien kelionės. Jose važinėta ir paišyta. Piešinių ciklas -„Salos“, kurias dailininkas pavadino antropologinėmis byloja apie tai, kad „galbūt  kada nors ir mes tapsime geologine iškasena, svarbu kaip į tai pažiūrėti“,- sakė jis.  Menininkas nevengia savo darbuose „kalbėti” politinėmis temomis . “Ar reikia  įrodinėti, kad malkos yra medis?“,- šmaikštavo.  Tai galima įžvelgti Z. Vaitiekūno piešiniuose apie Gruzija.

Anot menininko, parodoje eksponuojami paveikslų formatai, dydžiai čia neturi jokios reikšmės. Mažosios tapybos sampratai autorius pasitelkė „Mažosios akademijos“ vardą, kurio kursą yra išklausęs 2017 m. Pasak menininko, geriausia būtų, kad „ reiktų dirbti visada, o parodų mažiau “. Praėjusieji metai menininkui buvo labai intensyvus. Pirmoji Justino Vaitiekūno paroda buvo eksponuojama VDA parodų salėje (Titanika) Vilniuje, antroji – VDA Panemunės pilyje. Visos trys (dabartinė A. Mončio namuose) personalinės, autorinės ir suverenios.

„Esu vasarojęs Tiškevičių rūmuose“

 

-Ar esate vilnietis?-pasiteiravau. – Penkis metus buvau kaunietis, vėliau mama ištrėmė į  Vilnių. Būdamas kokių penkių metų kartu su mama (mama dirbo gide Gintaro muziejuje) vasaromis vasarodavau Tiškevičiaus rūmuose, kurios  patalpose gyveno ir menininkai.

Menininkui priminiau apie sovietiniais metais Palangoje veikusius kūrybos namus, kur kūryba užsiimantys  žmonės turėjo galimybę tenai dirbti. Anot mano pašnekovo, sovietinio paveldo nereikėtų gedėti. Amerikoje net kultūros ministerijos nėra. Kam ji?- klausė jis – gyvenimas savaime nepaliaujamai juda į priekį. Kalbant apie patį kurortą, menininkui atrodo, jog jis skirtas tam, kad žmogus atitrūkęs nuo visko ilsėtųsi, ko negalėtų jis pasakyti apie A. Mončio muziejų. „Muziejus yra tam, kad tą žmogų judintų“,-įsitikinęs Justinas Vaitiekūnas.

Kūrėjas yra laisvas savo pasirinkime , o gyvenimas vystosi taip, kaip reikia,-  kalbėjo vilnietis menininkas, Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo  minėjimo išvakarėse atidaręs  savo „Mažąją tapybą“ Antano Mončio namuose – muziejuje palangiškiams bei miesto svečiams . Justino Vaitiekūno paroda veiks iki gegužės 12d.

 

 

 

 

 

 

Mažosios tapybos autorius- menininkas Justinas Vaitiekūnas

Smilga- ne vienadienis augalas

Vienų žmonių norai dideli. Jie  trokšta „sužvaigždėti“ bet kuria kaina, kitų – paprasti: tegu  jų darbai kalba už juos pačius.

Birutė Aleknienė-skuodiškė, prieš penkiolika metų atvykusi su šeima gyventi į Palangą prisipažįsta ,jog iš tiesų esanti kukli. „ Jei tokia jaučiuosi – negaliu girtis“,- sako ji. Žinodama, jog Birutė turi ką kitiems papasakoti, bandau sušvelninti padėtį teigdama visiems gerai žinomas tiesas:gyvenimo patirtis, sukauptos žinios yra tarsi kelrodė pasiklydusiems, abejojantiems, ar ieškantiems savasties sąsajų  su mus supančiu pasauliu.

“Vadinkit mane Smilga”

Puikiai atrodanti šešiasdešimtmetė moteris prisipažino, jog jai kažkada klasiokų duota pravardė smilga –  patinka. Smulkaus kūno sudėjimo ji ir dabar man panaši į gimnazistę, kuri vaikystėje žaisdama patį mėgiamiausią žaidimą-mokytojomis,  visada  norėjusi ja ir būti. „Buvau kaimo vaikas, mokiausi patenkinamai, todėl apie aukštąjį mokslą nesvajojau,“- prisimena Birutė.

Baigusi vidurinę mokyklą ji įstojo į Klaipėdos pedagoginę mokyklą ir įsigijo vaikų darželio auklėtojos specialybę. Trylika darbo ikimokyklinėje įstaigose metų ir darbas pradinėje mokykloje (užbaigus Klaipėdos Universitetą) davė supratimą, jog pirmiausia mokytojas turi būti reiklus sau, o paskui vaikams. O dirbdama su vaikais visada jausdavusi jų artumą, draugiškumą, prisirišimą ir meilę.

„Likimas palankus man“

Anot pedagogės, gyvenime ją lydi  sėkmė. Kai neteko darbo mokykloje (iš atostogų sugrįžus mokytojai), ji gavo darbą šeimos centre uostamiestyje. Paraginta puikių jos kelyje sutiktų žmonių, ji įstojo į Klaipėdos Universitetą studijuoti magistratūrą . Įsigijusi edukologijos magistro diplomą pradėjo dirbti etikos mokytoja vidurinėje mokykloje. Kelerių metų darbo mokykloje sukaupta pedagoginė patirtis mokytojai davė dar tvirtesnį įsitikinimą ir supratimą, jog darbas mokykloje reikalauja iš mokytojo kasdien tobulėti pačiam, kaupti žinias, neprarasti energijos , kantrybės ir meilės vaikams.  „Kartais į pagalbą pasikviečiu reiklesnį žodį ( bet ne piktesnį), o kartais pagalbininke tampa ne kas kita, o šypsena“,-sako B.Aleknienė. „Jaunesniajame mokykliniame amžiuje (penktos, šeštos klasės) labai veikli „tramdymo“ priemonė-pagyrimų rašymas į pažymių knygeles ,arba pasiūlau nurašyti gražių tekstų iš knygos, pažaidžiam žaidimų, pakeičiu suolų išdėstymą, rašau pažymį už visos klasės drausmę, pažvelgiu ramiu žvilgsniu į mokinį, paliečiu jo petį ir kt.“,-pedagogine patirtimi dalijosi mokytoja.

Pradėjusi dirbti etikos mokytoja Birutė savarankiškai studijuoja K.Pukelio knygą „Mokytojo rengimas“, kur autorius teigia, „kad kiekvienas mokytojas turi turėti asmeninį pajėgumą kurti pedagogiką“, nes, anot B.Aleknienės, „ kiekvienas pedagogas turi kurti filosofiją mokyklos gyvenime ir rodyti asmeninį pavyzdį“.  Pradėjusi domėtis folosofija (filosofija– pedagogikos siela) , ji skaitė A.Maceinos, V.E.Franklio, Vydūno, K.Gibrano, K.Marko Aurelijaus, E.Fromo, K. Trimako, J. Pikūno knygas, o Senekos mintys ją „kūrė” iš naujo, bei padėjo ieškoti pedagoginės išminties.

Po pamokų – kaip ant sparnų

Šiandieną ponia Birutė dirba  Palangos sanatorinėje mokykloje. Ji vaikams praveda dorinio auklėjimo pamokas.  Dirbame pagal programą, tačiau dažnai mėgstame su vaikais padiskutuoti vienokiais ar kitokiais gyvenimo klausimais.  Pavyzdžiui, vienuoliktokėms pasiūliau temą- kaip išsirinkti gerą vyrą, ir jos buvo labai patenkintos“,-juokėsi ji.

Anot pedagogės, šioje mokykloje vaikai labai pažeisti. Daug vaikų serga depresinėmis ligomis,  ne visada jie turi galimybę išsikalbėti, pasipasakoti. „Mano didžiulis noras padėti jaunimui suvokti savo gyvenimo priedermes, atsakomybę už savo poelgius ir surasti gyvenimo prasmę. Juk V.Kopernikas rašė: „Svarbu ne tai , ko mes dar laukiame iš gyvenimo, daug svarbiau yra tai, ko gyvenimas laukia iš mūsų“,-įsitikinusi pedagogė.

Kaip prisipažino mokytoja, kiekvieną rytą eidama į mokyklą ji jaučianti nedidelį nerimą, tačiau , kai grįžta į namus – skraido kaip ant sparnų. Diena praėjo gerai.

Noras dirbti

Ponia Birutė mano, jog kiekvienas žmogus yra tarsi apraizgytas nematomais auksiniais sūlais, kurie jungia artimas sielas. Padrąsinančio žodžio, draugo peties ir jai pačiai kartais labai  trūksta. Todėl ji džiaugiasi savo gyvenimo kelyje sutikusi puikius žmones, kolegas , kurie yra tapę jos gerais draugais bei bičiuliais. Ji didžiuojasi savo lietuvių kalbos mokytoju, kuris ir šiandien ją aplanko savo nuoširdžiais laiškais. Šiuos laiškus ji  ypač  brangina ir saugo.

Birutė ne tik dirba mokykloje. Ji – šeimos centro vadovė, kur su puikiu darbo kolektyvu ruošia jaunus žmones priimant santuokos sakramentą. Palangiškiai iki šiol mini, kokie būdavo puikūs dvasiniai pusryčiai su broliais vienuoliais, ar adventiniai pasisėdėjimai parapijos namuose. O kur dar noras aplankyti dailės parodas (pati tapo ant šilko, piešia, rašo eiles), lanko ligonius ligoninėje(  priklauso Šv.Mergelės Marijos ordino legionierėms), o vakarais, kalbėdama rožinį, ji  įžvelgia Dievo valios prisilietimą prie savo likimo.

Išeidama iš ponios Birutės namų pagalvojau: smilga – dirvožemio augalas,- nematomas, mažutis, tačiau savo stiprybe pralenkiantis tūkstančių tūkstančius kitų, šiltoje ir išpurentoje dirvoje užaugusių.

Straipsnio foto

Birutė Aleknienė

 

Irena Valužė

 

 

 

Darbas, tapęs gyvenimo būdu

Miesto įmonės “Palangos komunalinis ūkis” veteranui Vygantui Petrauskui Palanga yra miestas, kuriame jis visais metų laikais su savo “žaliųjų ” komanda rūpinasi kurorto “veidu”. O kad darbas įmonėje yra tapęs gyvenimo būdu, įrodo jo paties žodžiai:”Kai gatve eidamas pamatau nuorūką, taip ir noriu ją pakelti”.

V.Petrauską sutikau besidarbuojantį su savo kolegomis centrinėje Vytauto gatvėje. Čia, prie naujai renovuoto namo, komunalinio ūkio darbuotojai genėjo medžius. “Be ekologės sutikimo su medžiais nieko nedarome. Dabar pjaustome medžių šakas, nes gyventojai nori, kad kieme būtų daugiau šviesos”,-sakė darbštuolis.

“Žaliųjų”  komanda

V.Petrauskas- mažeikietis. Palangos komunalinio ūkio įmonėje dirba 35 metus. Šiandieną Vygantas vairuoja sunkiasvorę mašiną – autokeltuvą ir kartu su šešiolikos žmonių komanda  – brigada turi savo vardą- “žalieji”, jie prižiūri miesto gėlynus, genėja ir pjauna medžius, tvarko kapinių teritoriją, pavasariais – pliažus.

“Darbų daug, tik spėk suktis”,-sako jis.

Ypatingai didelis subruzdimas būna prieš Naujuosius metus. Jau nuo spalio pabaigos komunalinio ūkio darbuotojai prareda rūpintis artėjančia švente: iliuminacijomis puošiami medžiai, kalėdinė eglė.

“Žaliųjų” komandoje ponas Vygantas dirba jau penkioliką metų. Anksčiau įmonėje dirbo tiekimo ir atliekų išvežimo srityje. Daugiamečio darbo patirtis leidžia kalbėti apie tai, kas jam labai gerai žinoma. Anot veterano, anksčiau ar dabar, Palanga visada buvo graži. “Miestas sparčiai auga, todėl ir darbų apimtys didėja” ,-sako jis.

Prakalbus apie palangiškius, jis mano, jog vietiniai gyventojai neretai rodo blogą pavyzdį atvykėliams. Jis turi omenyje privatų sektorių, kada žmonėsi išsišluoja savo kiemus, o šiukšles netvarkingai palieka gatvėje.

“Atvykėliai iš pradžių būna labai tvarkingi, bet po poros metų jie daro tą ,ką daro vietiniai,-pasakojo V.Petrauskas.

Bendrauti- būtina

Darbo veteranas pasakojo, jog su kolektyvu labai gerai sutaria. Niekada žmonės nepamiršta pasveikinti vienas kito su gimtadieniu ar kitomis progomis.

“Buvome visi susirinkę pas bendradarbį kurorto sezono uždarymo proga. Smagiai praleidome laiką”,- apie būtinumą bendrauti pasakojo ponas Vygantas.

“Ar niekada nebuvo pagundos darbą pakeisti, juk dabar taip populiaru išvykti į kitas šalis?-paklausiau.

Pasak pono Vyganto, jo sūnus su žmona dabar gyvena Norvegijoje. Išvažiavo todėl, kad Lietuvoje sunku buvo jiems išgyventi.”Diplomai kišenėje, o darbo pagal specialybę nėra. Norvegijoje jie taip pat nedirba pagal specialybe, bet nesiskundžia gyvenimu svetimoje šalyje”,- pasakojo apie savo sūnaus gyvenimą tėvas.

V.Petrauskas yra turėjęs pasiūlymą dirbti tolimųjų reisų vairuotoju. Šiandien jis džiaugiasi, jog tada nesusigundė didesniu uždarbiu. Kompanija subyrėjo, o be to, jis įsitikinęs, geriau dirbti ten, kur yra tavo namai.

Gerbiamo Vyganto paklausiau, ar viskas jų įmonėje yra gerai, ar viskuo jis darbe yra patenkintas?

“Galėtų atlyginimai kilti. Prieš penketą, šešetą metų uždarbiu buvau labai patenkintas, bet dabar, kai tokios kainos, jaučiasi skirtumas”-, neslėpė jis.

Laisvalaikio pomėgiai

O ką veteranas veikia laisvalaikiu?

“Laisvalaikiu mėgstu eiti į koncertus. Ypač patinka geros rusiškos dainos”,- sakė pašnekovas. Anksčiau rusų kalbą gerai žinojęs (dabar baigia primiršti), nes Mažeikiai buvo miestas, kur daug rusakalbių dirbo miesto gamyklose.  Pasak Vyganto, žinoti kalbas yra labai gerai. Žmogus tampa žymiai turtingesnis, nes jam atsiveria didesnės galimybės bendrauti.

V.Petrauskas džiaugėsi naujai pastatyta Palangos koncerų sale, kur  vasarą jis klausėsi G.Lepso, V.Miladzės atliekamų dainų.

Daug palangiškių vyrų žvejoja, tačiau -ne jis. “Nemėgstu, galiu draugui tik “keselį” ant tilto pasukioti, bet ne daugiau. O žuvį valgau”,-juokėsi.

Šešiasdešimt dviejų metų vyras džiaugėsi savo rankomis (dar sūnus padėjo) pastatęs namą. Patinka Vygantui savas kiemas, ramybė. Namuose kas vakarą jo laukia šuo , katė. Skuba juos  pamaitinti. Gerai sutaria su savo kaimynu. Kol kas savo gyvenimo draugės neturi.”Esu paieškose ,- rimtai ištaria jis. – Esu kažkada jaunystėje lankęs pramoginių šokių kolektyvą.  O su moterimis yra šitaip: jeigu kuri man patinka, tai ji būna užimta, arba aš jai nepatinku, o jei aš patinku – man nepatinka”,-juokėsi jaunatviškai atrodantis vyras.

Ir čia pat prisipažįsta, jog retkarčiais su draugais nueinąs į “Rugelio” poilsio namus . Patinka pašokti.

Žiemą Vygantui neliūdna.Turi darbą, retkarčiais aplanko savo seserį, kuri  dirba medike  Varėnos rajone ir savo devyniasdešimt dviejų metų amžiaus sulaukusį tėvą.Vygantas džiaugiasi, jog senolis dar stiprus, gali savimi pasirūpinti.

Ateities Palanga

O kokią Palangą ateityje regi Vygantas?

Anot jo, Palangai reikia daugiau atrakcijų. Druskininkai Palangą pralenkė savo vandens pramogų parkais, slidinėjimui skirtomis vietomis.

“Reikia pritraukti žmones, kad jie atvažiuotų žiemą, nes vasara kurorte labai greitai baigiasi, porą mėnesių  – ir viskas”,-sakė jis.

Komunalinio ūkio darbuotojui  Vygantui Petrauskui, vairuojančiam sunkiasvorę mašiną kurorto gatvėmis yra  džiugu, jog pagaliau miestas  ištuštėjo  nuo netvarkingai autotransporto priemonėmis važinėjančių  poilsiautojų.”Penktadieniais po pietų mes jau nebelysdavome į centrą, nes neįmanoma būdavo pravažiuoti’,-apie didelį nepatogumą važinėjant kurorto gatvėmis kalbėjo vairuotojas.

Su gerbiamu Vygantu Petrausku atsisveikinome prie namo, kur iš po nugenėtų klevų  ryškiau į kiemą skverbėsi saulės šviesa. Abu pasidžiaugėme geru rezultatu.

 

wp-1506084403456.jpg

Darbo veteranas-Vygantas Petrauskas

Irena Valuže

 

 

Gyvenimas gražus, ir gyventi verta,- sako daug kančios jame patyrusi palangiškė Liudmila

.Kartais atrodo, jog žmogaus gyvenimas panašus į kino filmą.  Kino juostą galime atsukti atgal, nubraukti ašarą prisiminus skaudžius gyvenimo momentus, arba pasidžiaugti sėkmėmis, tačiau jo nebegalima atkartoti. Tai – mūsų gyvenimo istorija.

Palangiškė Liudmila Kirilenko –Černecke, sutikdama  papasakoti apie savo tamsiąją gyvenimo pusę tiki, jog laimingas gyvenimas moteriai gali prasidėti ir po 50 –ties metų. Svarbu tuo šventai tikėti.

Pažintis autobusų stotelėje

Mudviejų su Liudmila netikėtas susitikimas viename Lietuvos provincijos miesto autobusų stovėjimo aikštelėje buvo abiems truputį keistokas. Dvi nepažįstamos moterys, belaukdamos autobuso, kuris turėjo išvykti tik  už pusantros valandos, pradėjusios bendrauti atvėrė galimybę išpasakoti tai, kas seniai buvo paslėpta širdies kertelėje: „Mus suvedė Dievas, todėl aš noriu papasakoti tai, kas man nedavė ramiai gyventi trisdešimt metų “,- nuoširdžiai tada prisipažino  Liudmila.

Isorija, kurią išgirdau iš Liudmilos, buvo man gerai žinoma. Ją buvau girdėjusi dar savo jaunystės metais. Gyvenome visai netoli viena kitos, todėl gerai pamenu kaimynų  šnabždesius, kai mirė Liudmilos mama. Žinojojau, jog velionės  šeimoje liko du našlaičiai . Todėl , visų pirma Liudos ir klausiu: „Kaip susiklostė judviejų (Liudmilos ir jos brolio) gyvenimai?“.

Šviesiaplaukė, žydrom akim ir puikiai atrodanti 54-erių metų moteris, nubraukusi nuo skruosto iš kažkur atsiradusią ašarą, atsako vienu žodžiu: „Gerai“.

Gerai- tai reiškia, jog Liudmila Kirilenko –Černecke dešimt metų, kaip laimingai ištekėjusi už puikaus žmogaus – Edmundo laimingai gyvena Nubridže, Airijoje, kad jos dviem mergaitėm – Alinai ir Ainai –  taip pat puikiai sekasi. Mergaitės sukūrė savo šeimas, „gavo“ gerus vyrus. Liudmila didžiuojasi savo  mylima anūke – Adrija. „ Gyvenime įžvelgiu daug sutapimų,- sako ji. – Aš, dukros, anūkė , žentas ir mano vyras – visi gimėme vasario mėnesiais, vaikų vardai prasiseda raide -„A“, visi mylime ir globojame gyvūnus, o kad gyvenime pradėjo sektis – atradau tikėjimą. Dievas man padeda“.

Į Palangą Liudmila atvyko trumpam: pasimatyti su svotu (senolis prieš porą metų palaidojo žmoną) , dar jai norisi susitikti su savo draugėmis, pasidžiaugti gamta, jūra. Retai ji čia atvykstanti. „Brangu“ ,-sako moteris. Liudmilai geriau atostogas praleisti Antalijoje (Turkija), kur jau aštuoneri metai, kaip sėkmingai ištekėjusi už turkų tautybės vyro gyvena jos dukra Aina.

Juodas debesis

Anot Liudmilos, ji daug kartų bandžiusi užrašyti tai, ką ji savo gyvenime yra iškentėjusi , bet daug kartų vis atidėdavusi į šalį. Šiandien ji mano, jog atėjo laikas išsikalbėti. „Ar esi stipri moteris? – klausiu savo bendrakeleivės. “Jei tai galėjau ištverti – esu stipri “,- neabejoja Liudmila.

Sekančią dieną mudvi susitikome dar kartą. Kiek susijaudinusi, Liudmila pradėjo pasakoti savo šeimos istoriją:

-Mamos nemylėjau, mačiau jos blogą pavyzdį. Mama turėjo daug draugų. Namuose amžinai būdavo triukšmas, baliai.  Mudu su broliu verkdavome, nes negalėdavome naktimis išsimiegoti.  Man buvo devyniolika metų , kai mama žuvo.  Paskutinis sugyventinis prie mano akių mamą užmušė. Mamai tada buvo  tik keturiasdešimt septyneri.

Liudmila Kirilenko- Černecka puikiai supranta, kad nuo tos dienos, kai šeimoje įvyko tragedija, prabėgo virtinė metų.  Ji širdyje nebelaiko pykčio (gyvenimas pats už viską atlygina), tačiau ji galvoja, jog tas „juodas debesis“, temdęs Liudmilos gyvenimą vaikystėje ir jaunystėje, dar daug metų temdė ir jos šeimos gyvenimą.

-Liudmila, kaip manai, kas kaltas, kad mama slydo žemyn?

– Kalta pati. Mama buvo labai graži  moteris. Puikiai jai sekėsi matematika. Mintinai skaičiuodavo greičiau nei skaičiavimo mašinėlė. Mano dukros dabar tai daro. Užbaigusi studijas Vilniaus universitete, mama gavo paskyrimą į  Palangą.  Dirbo vedėja daugelyje parduotuvių. Pirmąją taurelę  pakėlė dvidešimt penkerių per savo vestuves. Tada ji suprato, kad alkoholis atpailaiduoja. Su tėvu susipažino Klaipėdoje. Jis buvo jūreivis. Kai tėvas po pusmečio sugrįždavo iš jūros, namuose buvo girtuokliaujama, tėvai dažnai pykdavosi. Tėvas manęs ir brolio nemylėjo , nebuvo prie mūsų pripratęs.

Kai man sukako penkioliką metų, mama išsiuntė mane mokytis į Vilnių. Ten vos nepražuvau. Neturėjau nei pinigų, nei maisto, buvau liesa kaip sliekas.  Kad būtų pigiau mokėti už kambarį, apsigyvenau kartu su viena mergaite. Už kambarį mokėjau nedaug,  tačiau draugė rodė man labai blogą pavyzdį. Jau tada buvau  sau prisiekusi:  mano vaikai niekada nepatirs to, ką mačiau aš. Gyvenimas Vilniuje sužalojo mano kūną ir sielą ilgiems metams.

Namas šalia kapinių

Šiandien Liudmila galvoja, jog  vedybos su pirmuoju vyru buvo jos nesėkmingo gyvenimo tęsinys. Po mamos mirties ji liko visiškai viena. Brolis tarnavo armijoje. Mergina sukosi kaip išmanydama. Dirbo keliuose darbuose, bet skolos už butą kas mėnesį augo. Vieni žmonės pasišovė jai padėti. Už jos skolas, jie iškeitė jos kooperatinį butą į dalį namo Kretingoje. Liudmila ištekėjo,  gimė  vaikai. Vyras gerdavo, keldavo prieš ją ranką. Šeimoje trūko ne tik meilės , bet  ir duonos. „Kartais bejėgiškai krisdavau ant lovos ir verkdama vaikams prisipažindavau, jog neturiu jiems ką duoti valgyti“. Puolusi į neviltį, kartais moteris galvodavo, gal šis namas yra kaltas, kad jai taip nesiseka.  Namas, kuriame gyveno Liudmilos šeima, buvo arti kapinių, beto, žmonės buvo pasakoję, kad jis paženklintas „pakaruokliais“.

Truputį geriau moteriai  pradėjo sektis tada, kai į Airiją pas savo vaikiną išvyko gyventi jos vyresnė dukra Alina. Po kiek laiko į Airiją išvyko ir Liudmila:  „Palikau penkiolikametę dukrą vieną pačią galvodama, jog užsidirbsiu pinigų ir greitai sugrįšiu. Dukrą retkarčiais prižiūrėdavo močiutė, bet, kadangi mano vaikai buvo matę daug vargo, mergaitė pati puikiai tvarkydavosi. Skambindavau jai kiekvieną dieną. Dukra klausdavo manęs įvairiausių dalykų: kaip išsivirti  barščius, kaip  užkurti krosnį kai šlapios malkos ir t.t. Kol viską paaiškindavau, ir telefono kortelė pasibaigdavo“,-apie mamos rūpesčius kalbėjo ponia Liudmila.

Aina buvo kartą atvažiavusi į Airiją, bet merginai  ten nepatiko. Kiek padirbėjusi užsienyje Liudmila galėjo padėti dukrai finansiškai. Jaunėlė baigė mokslus koledže,  vėliau per internetą susipažino su savo būsimu vyru. „Ar nebijojai dukrą išleisti už musulmono? – klausiau Liudmilos.

„Pirmą kartą ji į Turkiją nuskrido su savo drauge. Pamačiusi vaikino puikią šeimą- tėvai mokytojai- ir rimtus vaikino ketinimus draugauti, ji sutiko ten pasilikti. Žentas ir jo tėvai nėra praktikuojantys musulmonai; jie meldžiasi sau. Tai-šviesūs ir protingi žmonės. Turkijoje esu buvusi bent dvidešimt kartų. Žentas mane myli, dabar jiedu stato labai modernų ir gražų namą, gražiai sugyvena.  Iš pelenės mano dukra pavirto princese. Ir kitai dukrai pasisekė: ištekėjo už lietuvio, turi dukrytę, kitais metais žada man „duoti“ darbo – planuoja turėti dar vieną vaikelį“,-džiaugėsi  dviejų dukrų mama ir močiutė.

„Nelaikau pykčio“

Kiek susimąsčiusi , Ludmila prisiminė savo brolį, kuriam ,anot jos, iš tiesų gyvenime nepasisekė. Brolis buvo labai švelnus.  Kai mama  išlydėjo brolį į armiją, ji jam sakiusi: “Sūnelį, daugiau mudu nebepasimatysime“. „Nujautė savo mirtį“,- sako Liudmila. Kad mamos nebėra, brolis sužinojo tik po pusmečio sugrįžęs namo iš kariuomenės. „Traukia iš krepšio dovanas man, mamai ir klausia: „Kur mamytė? Kai pamatė laidotuvių nuotraukas-apalpo“,-prisimena sesuo.

Nesisekė Liudmilos broliui ir toliau gyvenime. Nelaimingo atsitikimo metu Anglijoje žuvo jo dvidešimt keturių metų  dukra, mirė keturiolikmetis sūnus. Šiandien brolis gyvena Sošyje, turi savo verslą, vedė antrą kartą.

-Liuda, kaip manai, kas sąlygojo tavo gyvenime, kad tau pradėjo sektis?

-Aš atradau tikėjimą. Mane Devas išgirdo. Po pekiasdešimties metų aš pasijaučiau  laiminga. Mane myli vyras, žentai. Šiandien mano vaikai pasiryžę man padovanoti „Smaragdo salą“ (taip vadinasi Airijos žemė), kad tik aš jausčiausi laiminga, nes jie prisimena, kaip mes sunkiai gyvenome ir kaip stengėmis nepasiduoti.

Moterims, kurios nusivylusios gyvenimu, aš galiu patarti : susiraskite tikėjimą, melskitės savais žodžiais, prašykite pagalbos, atsiprašykite ir dėkokite Dievui, jog pas mane šiandien viskas gerai.

Niekada širdyje nelaikykite pykčio. Jis jus pačius sunaikins.

 

Meilė gyvūnams

Liudmila pasakojo, jog ji ir jos dukros myli ir prižiūri be priežiūros paliktus naminius gyvūnus. Anot moters, gyvūnų gelbėjimas padeda gyventi. Liudmilos namuose gyvena Barsis-Labradoro retriverio veislės šuo  ir dvi katės. O dar, anot jos, ji pamaitinanti kas dieną penkis už lango į kiemą atbėgančius šunis. Meilė gyvūnams ji jautė dar vaikystės metais. „Jei neturėdavau ko duoti gyvūnams – kepdavau blynus. Žinojau, kad tai nėra geras  maistas , bet geriau toks, negu nieko“,-pasakojo gyvūnų globėja.

Dukra Aina, gyvenanti Turkijoje, taip pat globoja gatvėse gyvenančius gyvūnus. Ji juos maitina, perka brangius vaistus, gydo. Pati namuose augina kokerspanielio veislės šunį ir vilkšunį.

Liudmila mano, jog globos prašantys gyvūnai patys ją susiranda. Ji prisiminė atvejį, kai miške atrado gal kokių trijų mėnesių kačiuką. Atsinešusi prie mašinos parodė jį savo vyrui. Šis jai liepęs palikti, nes Labradoras jį suėsiąs. Kai jos vyras užvedė mašiną, kačiukas visomis jėgomis stengėsi įsiropšti į vidų. “Na, kaip galėjau jį palikti, juk gyvūnas prašėsi pagalbos“,- sakė ji. Šiandien jos Barsis ir jau paaugusi katė- neišskiriami draugai,-džiaugiasi savo augintiniais Liudmila. Nubridže, kur moteris gyvena, žmonės, žinodami, kad ji globoja gyvūnus, benamius gyvūnus atneša jai  į namus.“Girtuokliai išmetė šuniuką-terjerą. Galvojau, palaikysiu tris dienas, o paskui kam nors atiduosiu. Kol galvojau, šuo ir paaugo. Niekam nebeatiduosiu“,-juokėsi moteris.

Palanga-gimtinė

Liudmila nežada sugrįžti gyventi į Lietuvą. Emigracija jai, ir jos vaikams buvo vienintelė išeitis išlikti. Palanga, yra ir bus jos gimtinė. Iš vaikystės Ludmila atsimena, kaip jiedu su broliu parke  čiuožynėjo ant ledo.  Tai -bene patys šilčiausi vaikystės prisiminimai.

Žinodama, kad Liudmila už poros dienos išskrenda į namus Airijoje, jos paklausiau:“Kokias dovanas veži savo artimiesiems?“

„Vežu vaistus, kurių Airijoje be recepto negausi. Recepto išrašymas nuėjus pas daktarą kainuoja 60 Eur. Taip pat vežu medų, saldainius, šokoladą ir svajonę sugrįžti dar kartą“.

2017-09-09 11.50.51

Atvirumo valandėlė su Liudmila Kirilenko-Černecke

Irena Valužė

 

Elena ir Romanas Songailos: “Mudu esame laimingi”

Sutuoktiniai Elena ir Romanas Songailos  kartu gyvena jau  60 metų.  Penkis dešimtmečius abu atidavė dirbdami  pedagoginį darbą. Anot senjorų, praeityje pasilikusi virtinė metų mena ir vargus, ir  džiaugsmus, ir tik  dabartis , kurioje visko užtenka , – laimė gyventi.

Malonus susitikimas

Pravėrusi Elenos ir Romano Songailų buto duris buvau maloniai nustebusi netikėtu susitikimu .Prieš septynioliką metų kartu su gerbiamu mokytoju  R.Songaila dirbome  Palangos „Vilties“ pagrindinėje mokykloje. Žinojau, jog būdamas pensijoje ponas Romanas matematiką vaikams dėstė ne dėlto, jog jam trūko pinigų -abu su žmona gauna palyginti neblogas lietuviškas  pensijas – , bet  pedagogui norėjosi išeiti iš namų ir užsiimti veikla. Tuo metu  Elena Songailienė dirbo „Baltijos“ vidurinėje mokykloje, ji dėstė biologiją. Iš šios mokyklos pedagogė išėjo į užtarnautą poilsį.

Jau mūsų susitikimo pradžioje energinga , žvalių akių, jaunatviška E.Songailienė  mane įspėjo : ”Mėgstu humorą ir galiu kalbėti nesustodama keturiasdešimt penkias minutes, vėliau – dešimt minučių pertrauka, ir vėl…”,- juokėsi ji.

Pažinusi Elenos santūrų ir ramų jos vyrą, sakau: “Tai judu čia linksmai gyvenate? Į tai R.Songaila atsako :” Džiaugiuosi, kai ji  išeina į miestą”. Abiem sutuoktiniams – 88-eri. “Esu dviem mėnesiais jaunesnė”,- šypsosi ponia Elena.

Gimtinė-Tauragė

Prieš dvidešimt ketverius metus  iš Tauragės  į Palangą atvykę gyventi Elena ir Romanas Songailos džiaugėsi pasirinkę šį miestą dėl dviejų priežasčių: pirma,  jiedu norėjo būti šalia savo vaikų- dviejų  sūnų , kurių vienas gyveno Klaipėdoje , o kitas Kretingoje, antra – norėjo daugiau laiko praleisti gamtoje, prie jūros ir bendrauti su draugais. Šiandien abu sutuoktiniai džiaugiasi padidėjusia šeima- keturiais anūkais  ir tuo, ką duoda gyvenimas. O gyvenimas duoda, anot jų , tiek, kiek tu pats nori iš jo pasiimti.

Neseniai abu  užbaigė  Trečiojo amžiaus universitetą, ponia Elena dainuoja moterų ansamblyje, jau 24 metai, kai  abu gieda  bažnyčios chore. Sutuoktinius dažnai kviečia pabūti piršliais vestuvėse. Yra dalyvavę daugiau nei trisdešimtyje vestuvių. Ponia Elena „ mokytojų darže“ (mokytojams skirtas žemės sklypas šalia „Baltijos“ pagrindinės mokyklos) rūpinasi, kad viskas ten būtų tvarkoje , tačiau nostalgija gimtam miestui -Tauragei- išlikusi. Šiame mieste pasiliko labai daug prisiminimų: gimtieji namai, pragyventi metai, draugai , giminės. Esant  mažiausiai galimybei,  sutuoktiniai skuba namo.  R.Songaila kas metai važiuoja į Tauragę- Martyno Mažvydo pagrindinę mokyklą -susitikti su savo klasės draugais: “ Buvome devyniolika mergaičių ir devyniolika berniukų. Iš vyrų likome trys, iš moterų – trylika“.

Be praeities-nėra ateities

Ponas Romanas tvirtai tiki, kad judviejų su Elena pažintis buvo lemtinga. Susitiko juodu 1956  metais pas Elenos brolį.  Gimus brolio sūnui  juodu buvo pakviesti „kūmais“ į vaiko krikštynas. Kovo 23- čiąją  jiedu sumainė aukso žiedus. Santuokos metus Elena ir Ramonas skaičiuoja nuo gegužės -1-osios  dienos, kai  slapčia susituokė bažnyčioje.

„Dirbau Tauragėje dėstytoju, slapčia susituokėme, niekas tada nežinojo“,-prisimena šeimos vyras. Ponia Elena  rodo  vestuvinę nuotrauką, darytą lygiai prieš šešis dešimtmečius. “Vestuvininkai dar buvo likę, o  man reikėjo  prisistatyti į karinį komisariatą. Tada buvo labai griežtai. Tarnystė kariuomenėje buvo būtina kiekvienam jaunam vyrui. Trys mėnesius tarnavau Ukrainoje“,- prisiminimais apie pirmuosius vedybinius mėnesius dalinosi R.Songaila.

Elena Songailienė, kiek susimąsčiusi ,prisiminė jos šeimoje įvykusią tragediją, kuri jaunos merginos atmintyje paliko gilią žaizdą . Jos randus ji jaučia ir dabar.

„1950 -tais metais gavau skambutį: mirė sesuo. Galvoju , nesąmonė. Grįžtu į namus, žiūriu dėdės namuose – šermenys. Vieną naktį mūsų namuose buvo nakvoję miškiniai. Kaimynas išdavė enkavedistams. Seseriai buvo pasakyta eiti pas miškinius , kad šie pasiduotų. Susišaudymo metu sesuo žuvo“,-pasakojo apie sesers netektį ponia Elena. Šiandien moteris galvoja, kaip ji tada galėjusi  tai išgyventi. Niekas tuo metu šeimai nepadėjo. Visi bijojo. Baimės ir  nepasitikėjimo šleifas abiems sutuoktiniams driekėsi ilgą laiką.  Iš direktorės Bartkuškio mokykloje (Vilniaus raj.)  pareigų buvo „gražia“ forma atleista , ir Romanui nebuvę „saldu“. “ Kentėjome abu“,-sakė jis.

Santuokos metu  abiems sutuoktiniams buvo dvidešimt devyneri. “Ne tokie jaunikliai buvome “,-šypsosi R.Songaila. Elena pritaria: “Dabar būtume madingi. Šiais laikais jaunimas neskuba tuoktis, arba tuokiasi  tam, kad pakeistų pavardę“.

 

Ieškoti gerų pavyzdžių

Artėjan Mokslo metų šventei, ponios Elenos paklausiau: “Ponia Elena,  ar jaučiate nostalgiją mokyklai?“.

„Aš jaučiu įdomumą. Penkiasdešimt metų dirbau kaip pedagogė. „Baltijos“ pagrindinėje mokykloje – septynerius metus. Manau, kad šiandien truputį per daug vaikams laisvės. Viena mokytoja man pasakojo, jog dėsto  vaikams pamoką, o vienam vaikui visai neįdomu  klausytis. Ji tam vaikeliui ir sakanti: „Jeigu tau neįdomu-tu neklausyk, bet netrukdyk kitiems“. O šis jai tiesiai šviesiai išrėžęs:“  Nešauk ant manęs. Jei aš išeisiu – tu darbo neturėsi“,- atpasakojo pedagogė.

Anot žinomos pedagogės,  mažai yra bendraujama su tėvais. Tėvai visada kaltina mokytojus. Šeimose  per daug neigiamai kalbama apie mokytojus. Anot jos, juk vaikai viską girdi.

“Tiek tėvams, tiek mokytojams, su vaiku reikia kalbėtis geruoju. Jei ant vaiko rėksi, jis nuo tavęs slėpsis. Esu  vaikui sakiusi : prisipažink man, kaip nors nuslėpsim. Jis man ir prisipažįsta:  “Auklėtoja, aš pabėgau iš pamokų, kitą savaitę jis man  sako tą patį ,“- juokiasi E.Songailienė.

R. Songaila  septyniolika metų dirbo mokyklos direktoriumi. Anot pedagogo, būdavo, vaikai susimušdavo, bet viskas gerai baigdavosi. Pašnekovai įsitikinę vaikas šeimoje užauga tėvų pavyzdžiu , todėl labai svarbu  tuos pavyzdžius ir gyvenime rodyti. Elena ir dabar, sulaukusi brandaus amžiaus, niekaip negali suprasti : “Ar gi mes negalime daryti gerus darbus : panešti, padėti ir t.t.“

Svarbu ugdyti pareigą

R. Songaila yra dirbęs Švietimo skyriaus vedėju, vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotoju, inspektoriumi, yra dėstęs Pedagogikos institute ir tik išėjus į pensiją teko paragauti  mokytojo duonos. Pedagogo manymu, svarbiausia žmoguje ugdyti pareigos jausmą. „ Mokytojas pasakė: “Eisi į chorą”. Turi eiti  keturis kilometrus, bet privalai eini“,-pritaria vyro minčiai E. Songailienė.

Šiandieną abu sutuoktiniai  lanko bažnyčios chorą, bendrauja su „Baltijos“ pagrindnės mokyklos pedagogais, nepraleidžia progos apsilankyti „Bočių“ ansamblio renginiuose, mėgsta laisvalaikiu darbuotis darže, su sodo kaimynais pasikalbėti apie užderėtą derlių, tad veiklos, ant jų , į valias. Tik spėk suktis.

Taikiai sugyventi

Prakalbus apie dabartinį Lietuvos gyvenimą, sutuoktiniai Elena ir Ramonas Songailos mano, jog užsienyje gyvenantys lietuviai yra didesni patriotai, negu čia gyvenantys. Senjorė  negali   suprasti, kodėl  kaimynas nesisveikina, o jei su ja pasisveikina vaikas  – tai daugiau nei šimtas eurų,- juokiasi ji. “Aš juos mokau“,- sako pedagogė.

„Tėvelis ir mamytė apsivedė anais laikais turėdami kraitį ( tuokėsi tik tokie, kurie turejo pinigų). Nesu girdėjusi, kad  tėvai tarpusavyje pyktųsi. Tėvelis atsikeldavo ankščiau, užkurdavo ugnelę, padėdavo mamytei. Mamytė buvo daugiau „ponska“ (poniška). Tėvai turėjo devynis hektarus žemės, puikiai sugyveno ir nieko šeimoje netrūko. Gal dėl to ir mudu su vyru niekada nesipykstame ?“,- svarstė ji.- „Vieną kartą žiūriu – tėvelis tvorą tveria. Kaimynų gyvuliai išmindžiojo kiemą. Jis negalėjo apie tai kaimynui  pasakyti, geriau tvorelę užtvers. Niekada nesu mačiusi šeimoje pykčio“.

Šiandien ponia Elena negali žiūrėti kaip vaikai kieme keikiasi. “Vaikas nekaltas”,-sako ji. Vaikas mėgžioja savo tėvus.

„Mano šeima-du sūnūs. Vienas sūnus “į tėvą” -matematikas. Mažesnis daugiau panašus į mane. Gal dėlto, kad laukėme dukros ? Seniau nežinojome, kokios lyties vaikas gims. Gimė sūnus. Dešimt dienų buvo lietuviukas -žydrom akim, vėliau patamsėjo, bet charakteriu – švelnus išliko.  Abu berniukai gimė balandžio pirmąja“,-apie savo šeimą pasakojo Elena Songailienė.

Piršliene dažnai vestuvėse būnanti ponia Elena mano, jog moteriai šiandien labai sunku susipažinti. Ankščiau buvo žaidimai, šokiai , gegužinės. Jos įsitikinimu, šiandien jaunai porai reikia pagyventi kartu nors metus laiko, kad suprastų , ar tinka vienas kitam. Klausiu: „Ar judu pagyvenote ?“.  „Ne“,- juokiasi sutuoktiniai  ir toliau pasakoja: „Rėkimu ar grubumu nieko nepakeisime. Moteriai reikia suprasti, kad vyras  yra toks pat  žmogus “.  O šiaip, anot Elenos, reikia linksmai laiką leisti: “Turime valgyti, gerti, o ko dar trūksta?-  klausia ji  svečių, susirinkusių į vestuves. „Žinoma,  dainų ir šokių“,-neabejoja dainą ir  humorą gyvenime pamilusi Elena Songailienė.

 

Apie palangiškius ir politiką

Ponas Ramonas galvoja, kad palangiškiai mažai bendrauja vienas su kitu. „Mane stebina didžiulės kainos J.Basanavičiaus gatvėje esančiose kavinėse, restoranuos. Jaučiasi didžiulis gobšumas. Geriau džiaugtis jūra, gamta, bendrauti“.

Žinoma, mano senolis, ne vienodas pensijas žmonės gauna, bet reikia mokėti verstis iš to, ką gauni. Ne pinigai – svarbiausia,- pritaria Romanui žmona.- Svarbiausia – bendravimas su žmogumi”.

R. Songailą į emigraciją žiūri labai blogai. Pasak Elenos, nei vienas Lietuvoje badu nemirė.  Poną Romaną piktina didžiulė korupcija, nes eilę metų valdžioje nesijaučia jokio pagerėjimo. Nėra tinkamos informacijos apie renkamus kandidatus prieš rinkimus.

Anot senolio, dabartinė valdžia nežino , ką daryti, kad pasikeistų gyvenimas, švietimas , atsirastų daugiau darbo vietų. “Yra daug „instancijų“, kur, atrodo , žmonės dirba, bet niekas nieko nepadaro”,-sako jis. Ponas Ramonas  domisi politika, Lietuvos gyvenimu ir turi  savo versijas.  Jam atrodo , kad bedarbiams per ilgai ir per daug yra mokama, reikėtų sumažinti valdančiųjų  skaičių, didinti atlyginimus. Nereikia „seimūnams“ turėti po tris patarėjus, geriau turėti Seime tinkamus specialistus, kurie konsultuotų juos įvairiais klausimais.

Elena:“Man patinka, kai gaudo tuos niekšelius (korupcionierius)“. Tačiau ji negali suprasti, kaip nuteisti ir „susitepę“ ateina į valdžią.

-Nebegvildenkime tos politikos.  Geriau pasakykite:  Ar esate laimingi?

„Laiminga, turėjau dviem mėnesiais vyresnį vyrą, o dabar susilyginome, esame vienodi“,- juokėsi gyvenimo džiaugsmo neprarandanti ponia Elena, meiliai žvelgdama į savo gyvenimo draugą – Romaną.

2017-08-29 12.25.34

Šešiasdešimt metų kartu. Elena ir Romanas Songalos

Previous Older Entries

%d bloggers like this: